Lietuva garsėja savo gražiu kraštovaizdžiu ir puoselėjamomis tradicijomis. Viena iš jų - gražiausių sodybų konkursai, skatinantys gyventojus rūpintis savo aplinka, išsaugoti kultūros paveldą ir puoselėti tautos dvasią. Šie konkursai ne tik atskleidžia gražiausius Lietuvos kampelius, bet ir suburia bendruomenes, skatina dalintis patirtimi ir idėjomis.
Šiame straipsnyje apžvelgsime gražiausių sodybų konkursų istoriją, jų svarbą kaimo turizmui ir kultūros paveldo išsaugojimui, taip pat aptarsime keletą pavyzdžių, atskleidžiančių, kaip šie konkursai įkvepia žmones kurti ir puoselėti savo sodybas.
Istorija ir tradicijos
Skomantų kaimas asocijuojasi su garsiuoju piliakalniu, jo istorine praeitimi. Beje, šis kaimas minimas 1644 m. Skomantuose bei aplinkiniuose kaimuose gyvenantys senbuviai saugo ne tik dvasinį savo protėvių atminimą, bet ir giminės gyvenimo istoriją liudijančius reliktus - senovinius pastatus, mažosios architektūros elementus. Todėl džiugina senojo kaimo istorijos sergėtojai, tvarkantys, pagal savo galimybes restauruojantys senąsias klėteles, svirnus, trobas, ūkinius pastatus.
Jų nėra kultūros vertybių registre, bet jie liudija šių žmonių dvasingumą. Tai nykstančio kaimo šviesa. Pastatai restauruoti, rekonstruoti išsaugant autentiškumą.
Lietuvos žemėlapis
Sodybų puoselėjimo pavyzdžiai
Šaulių sodyba Skomantuose
Skomantų kaimo gyventoja Albina Stefanija Šaulienė, prieš kelerius metus amžinybėn išlydėjusi savo vyrą Kazimierą, su vaikais, anūkais, proanūkiais saugo jo bei visos giminės atminimą. K. Šaulio atžalų pasididžiavimas - senovinė klėtelė, suręsta prieš šimtą metų, bei tokio pat amžiaus sulaukęs akmeninis kryžius sodybos kieme. Klėtelę rado čia daugiau nei prieš pusę amžiaus atitekėjusi A. S. Šaulienė.
„Išsaugojome ją remontuodami su vyru, - pasakojo ji. - Dabar laikome grūdus.“ Bet ji - ir giminės istoriją menantis pastatas, ir sodybos puošmena. Ir jos fasadas ir vidus - autentiški, tik stogas pakeistas. Netgi didžiulis užrakto raktas nuo klėties pastatymo išlikęs. Tačiau senoji Šaulių troba perstatyta. Prieš kelerius metus gausi Šaulių giminė susitiko protėvių sodyboje prie senosios klėtelės.
Įvairių kartų gentainiai vos tilpo. Juk vien A. S. Šaulienė su vyru užaugino 3 dukras, sulaukė 6 anūkų ir 3 proanūkių. „Kai visi susirenkame, būna 17 žmonių“, - didžiavosi 75-erių metų skomantiškė, pridūrusi, kad visi noriai padeda tvarkyti sodybą.
Venckų sodyba
„Prosenelių sodyba - ir mano gimtinė, - ne be pasididžiavimo ištarė jis.
Algimantas mielai pasakojo apie išlikusius senovinius pastatus. 1818 m. pastatytos klėties nei laikas, nei gamta neįstengė sunaikinti. Ji tebėra autentiška - net mediniai ornamentai, durys išlikusios iš 19 amžiaus pradžios. A. Venckus parodė, jog kai kurios pastato dalys sukaltos medinėmis vinimis. Išlikę ir mediniai laiptai (o gal kopėčios) į pastogę.
„Karui baigiantis, 1944 metais frontas ėjęs per mūsų kaimus, - kalbėjo pašnekovas. - Mūsų sodyboje, didžiojoje troboje, buvo prikrauta šiaudų, ant kurių miegojo nuo fronto atsilikę rusų kareiviai. Rudenį jie nesiklausę pjovė gyventojų avis, kiaules ir lauke virė mėsą. Mano senolis, sodybos šeimininkas, buvo pabėgęs, o grįžęs savo gyvulių neberado.
Pasak A. Venckaus, rusų kareiviai kėsinosi pagrobti joje buvusius audeklus. Šios išvydusios atbėgo ir norėjo atimti. Tuomet jie ėmė šaudyti. Senojoje sodyboje ūkininkaujantis A. Venckus parodė iš molio plūktą staldį. „Spėjame, kad jis pastatytas apie 1850 metus, o šis - 1888 m. Čia laikome gyvulius. Jis atkreipė dėmesį į sodybos viduryje tyvuliuojantį tvenkinį: „Tik pažiūrėkite - čia smėlingas dirvožemis, o vandens yra. Žinote, kodėl?
Dviejų galų troba rekonstruota, tačiau, šeimininko teigimu, yra išlikusių apdailos lentelių, kuriomis apkaltos fasadinės sienos. Jis parodė ir „sklepą“, sumūrytą iš plytų bei akmenų. Sienoje pastatymo data: 1937 m. Jį pastatęs vienas vokiečių meistras. Rūsyje puikiai išsilaikančios daržovės iki naujo derliaus. Senoje ūkininko sodyboje kudakavo vištos. Šeimininkas skubėjo kasti pūvančias bulves. Jo laukė ir nemaža melžiamų karvių banda. Taigi vos spėjo su vaikais suktis paveldėtoje sodyboje, kurią renovuoti neturįs galimybių.
Ašmontienės sodyba Auksorų kaime
Tačiau A. Auksorų kaime Marytės Ašmontienės sodyba - viena iš gražiausiai tvarkomų Endriejavo seniūnijoje. Ji skendi gėlėse. Šiuo metu čia visu grožiu skleidžiasi jurginai. Marytė Ašmontienė, skaičiuojanti 78-uosius, negali atsistebėti: per daugelį metų tik šiemet jie šitaip suvešėjo, kad vos pavėsinės stogo nepraaugo.
Nuo įvairiaspalvių, skirtingo dydžio jurginų galvų negali atitraukti akių. Tarsi spalvinga siena. Erdvėje prie šimtametės trobos ir daugiau šių gėlių salelių. Jurginų, savo mėgstamiausių gėlių, šeimininkė auginanti keliolika veislių. Jų gaunanti iš giminaičių, mainosi su draugėmis, tokiomis pat gėlių mylėtojomis. Jos mėgstami kardeliai jau nužydėję. Ašmontų sodyboje pilna įvairiausių gėlių, žydinčių nuo pavasario iki šalnų. Tai tarsi gamtos kalendorius.
„Čia - mano gyvenimas, - šypsojosi M. Ašmontienė. „Gražinutė mėgsta kitokias gėles nei aš. Per dešimtmetį, kai tvarkoma šios sodybos aplinka, kasmet atsiranda vis kas nors naujo. Antai sūnus pradėjęs medinėmis trinkelėmis grįsti takelį koplytėlės link. „Tai labai brangus mano vyro prisiminimas, - švelniai ištarė našlė, vyrą palaidojusi prieš kelerius metus ir dėl to skaudžiai išgyvenusi. - Joje klebono padovanota šv. Roko skulptūrėlė.“ Beje, ja domėjosi ir neseniai su seniūnijos darbuotoju apsilankiusios Kultūros departamento specialistės.
Tarp dekoratyvinių augalų esančioje salelėje, ant stalo - medinis bato formos šviestuvas. Tai naujausia sūnaus kūryba. Bet čia gražiai dera abiejų su tėvu, šviesaus atminimo Domininku Ašmontu, sukurti mažosios architektūros elementai: malūnėlis, šulinėmis, namelis.
Lietuvos etnografiniai regionai
Beje, M. Ašmontienė pasakojo, jog stengiasi išsaugoti senovines gėles - jos vadinamus karklelius bei kitas. Ją džiugina ir senovinė klėtelė, kurią restauravo nagingasis jos žmogus Domininkas. „Draugystė su augalais, meilė gėlėms man grąžino gyvenimo džiaugsmą, kurį buvau praradusi po vyro mirties. Bet ir dabar aš esu kartu su juo“, - ištarė M. Virš senosios Ašmontų trobos durų - medinė lentelė su užrašu: „Gražiausia kaimo sodyba 2005“.
Rutkų "Suvalkiečio sodyba"
Ne paslaptis, kad dauguma kaimo turizmo sodybų nekvepia nei kaimu, nei turizmu. Vis dėlto yra Lietuvoje vietų, kur sugebėta išsaugoti senąją tautos dvasią. Viena iš jų - Pervazninkų kaime, Šakių rajone, Aurelijos ir Vydo Rutkų puoselėjama „Suvalkiečio sodyba“.
Pedagoginį išsilavinimą turinčią Aureliją sunku pavadinti kaimo turizmu užsiimančia verslininke. Jai svarbu ne pelnas, o galimybė puoselėti tautos dvasią, perduoti tėvų ir senelių išsaugotas vertybes. Ilgus metus dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, Aurelija nė negalvojo, kad išėjusi į pensiją imsis kaimo turizmo verslo.
„Mano vyras Vydas - tikras suvalkietis. Jo seneliai buvo stiprūs ūkininkai. Prieš penkiolika metų pamatęs, kad parduodama labai gerai išsilaikiusi suvalkiečių sodyba netoli Jurbarko, Vydas nusprendė ją įsigyti. Sako, jautėsi taip, tarsi būtų arčiau savęs atkėlęs tėviškę“, - pasakojo moteris. Anot jos, nuostabu tai, kad išliko dauguma sodybos statinių, nors sovietmečiu jie priklausė kolūkiui.
Visa Rutkų šeima - Aurelija, jos vyras Vydas, trys vaikai - ir į talką pakviesti draugai atsiraitoję rankoves ėmė kuopti senuosius pastatus. Apleistas ūkininkų kiemas atgijo, jame pradėjo aidėti laimingų žmonių balsai. Už tvarto buvusi kūdra virto dideliu tvenkiniu. Prie jo išdygo rąstų pirtis.
Mažiausiai teko vargti su gyvenamuoju namu, kurį suvalkiečiai vadina stuba. Nuosavame name netoli Jurbarko gyvenantys Rutkai manė, kad, kol turės darbus, sodyboje leis tik savaitgalius, o išėję į pensiją galės ten vasaroti. Tačiau teko keisti planus.
„Kartą mums darbuojantis kieme atėjo jauna pora ir paprašė leisti sodyboje atšokti vestuves. Esą jiems nieko kito nereikia - tik stogo ir kiemo, kuriame galėtų šokti. Jauni žmonės taip gražiai prašė, kad sutikome. Po kiek laiko vėl tas pat - „leiskite atšokti vestuvę“, mat suvalkiečiai sako ne „vestuvės“, o „vestuvė“. Tada supratome, kad įsigijome ne šiaip sau sodybą“, - linksmai vedžiodama po kiemą ir barškindama krūva raktų, tarsi Ievos Simonaitytės aprašytoji Pikčiurnienė, pasakojo Aurelija.
Tiesa, tie raktai jos rankose buvo ne tam, kad nuo marčios viską slėptų, o kad atvertų visas stubos, klėties, kluono ir buvusio tvarto duris. Neseniai sodyboje viešėjusi komisija iš Rumšiškių buities muziejaus patvirtino, kad Rutkų sodyba yra zanavykiška.
„Esame unikalūs tuo, kad išsaugojome ne tik tarmes, bet ir patarmes. Zanavykiškai kalbėjo šiauriau gyvenantys suvalkiečiai“, - sakė pašnekovė. Senojoje klėtyje esantys daiktai mena šimtmečio senumo istoriją.
Rutkai - tikri savo krašto patriotai. Kluone jie įrengė apie sunkius lietuvių kalbos istorijos vingius pasakojančią ekspoziciją. Aurelija su Vydu didžiuojasi, kad Suvalkija išaugino garsiuosius tautos patriarchus: Suvalkijoje gimė Jonas Jablonskis, lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.
Suvalkiečių ūkininkavimas ir vertybėsSuvalkija, arba Sūduva, - regionas pietų-pietvakarių Lietuvos dalyje už Nemuno, todėl kartais vadinamas ir Užnemune. Svarbiausias šio regiono gyventojų verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Derlingos šio regiono žemės ir darbštumas lėmė tai, kad suvalkiečiai buvo turtingiausi XIX-XX a. Lietuvos ūkininkai. Šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių.
„Stiprių ūkininkų šeimos buvo daugiavaikės. Tėvai daug dirbo, spaudė centą prie cento, kad vaikai galėtų mokytis. Jei ne įvairios suirutės, karas, sovietų okupacija, mūsų ūkiai būtų ne prastesni nei vokiečių ar švedų“, - tikino visą gyvenimą miškininku dirbęs Vydas. O kalbas apie tai, kad suvalkiečiai šykštūs, jis laiko nevertomis dėmesio, nes puikiai žino, kad jo seneliai ir tėvai buvo taupūs ir labai darbštūs. O kąsnio neskaičiavo nei sau, nei samdiniams. V. Rutkus Pervazninkų kaime jaučiasi tarsi tėviškėje.
Vydas nesupranta, kaip galima neturėti ką veikti, tinginiauti, gyventi kitų sąskaita. Daug ką sodyboje tvarkė pats, nes moka visus vyriškus darbus.
„Romantika, senovės dvelksmas - puiku, bet atvykę į sodybą svečiai nori elementarių patogumų. Juk gyvename jau XXI amžiuje. Taigi parengėme projektą, kurio sąmata - daugiau nei 150 tūkst. eurų , ir kibome į darbus“, - prisiminė pašnekovas. Pusę metų jis pats prižiūrėjo, kaip einasi darbai.
„Mūsų klėtyje įsikūrė architektas ir dirbo ten su nešiojamuoju kompiuteriu. Pamačiusi tą vaizdą, pamaniau: štai kaip greitai viskas keičiasi... Tačiau žmonėms visada reikia svarbiausių dalykų - nuoširdumo, gerumo ir meilės. Šito mūsų sodyboje labai daug, nes čia atvažiuoja žmonės, kurie to, ką paminėjau, turi apsčiai“, - džiaugėsi Aurelija. Ji tikino, kad nė karto nėra tekę su svečiais bartis ar dėl ko nors jiems priekaištauti.
Dažnai etnografinę sodybą renkasi švenčiantieji giminės susitikimus. Baigiantis vienai tokiai šventei prie Aurelijos priėjo septynmetis berniukas ir pasakė, kad jų sodyboje praleista diena buvo pati gražiausia jo gyvenime. A. Rutkienė ragina gerbti savo kalbą ir papročius.
Prieš kelerius metus Rutkai ėmėsi rekonstrukcijos darbų. Nuoširdžiai dirbo patys šeimininkai, statybininkai ir paveldosaugininkai. „Kiekviena detalė buvo derinama su specialistais. Nepykome dėl jų keliamų reikalavimų, nes visi jie buvo protingi ir argumentuoti. Visuose tualetuose ir vonios kambariuose sienos buvo klijuojamos ne keraminėmis plytelėmis, o iškalamos ąžuolinėmis lentomis, grindys - molio plytų imitacija. Kadangi daržinės stoge buvo neleista daryti stoglangių, miegamuosiuose teko įrengti kondicionavimo sistemą. Negirdėjau, kad kas nors iš svečių būtų dėl to skundęsis“, - pasakojo Vydas.
Išprusę ir puikų estetinį jausmą turinti šeima suprato, kad reikia ieškoti vidurio tarp senoviškumo ir šiuolaikiškumo. Jie džiaugėsi, kad buvo leista ūkinių pastatų stogus dengti skarda, nes įsitikino, jog malksnų stogas, kuriuo dengtas namas, nėra praktiškas.
„Nuo skardinio stogo sniegas lengvai nukrinta, o ant medinio laikosi labai ilgai. Kita bėda - kiaunės. Joms patinka graužti medines lenteles ir vesti vaikus po ekologišku etnografiniu mūsų namo stogu“, - juokavo Vydas.
Sodybų atnaujinimas ir išsaugojimas
2002 m. įsigijome seną, dar 1928 m. pastatytą rąstinį namą. Pastatas, kaip įprasta to laikotarpio statybai, buvo apkaltas „toliu“ (ruberoidu), tokia danga saugojo namą nuo šoninių kritulių. Po asbestiniu stogu dengtos skiedros. Sodybos atnaujinimo darbus pirmiausiai pradėjome nuo aplinkos tvarkymo. 2-3 metus daugiausiai laiko skyrėme šiam darbui. Namo viduje pirmiausiai pakeitėme kambarių išplanavimą, padidinome erdves - įsidėjome didelius medinius langus.
Pradžioje namuose nebuvo jokių vidinių komunikacijų, todėl reikėjo pasirūpinti kanalizacija, vandentiekiu. Vienas svarbiausių darbų rekonstruojant medinę sodybą buvo sienojų keitimas. Kadangi sodyba sena, dalis rąstų buvo sudūlėję, supuvę, juos reikėjo pakeisti naujais, nes puvinys linkęs plėstis. Tokį sprendimą priėmėme norėdami išsaugoti tos vietos autentiškumą, be to natūralus medis yra puiki medžiaga.
Tačiau šiandien mediena tapo neišvaizdi, dėl saulės ir lietaus kiekio, dažai nusiplovė. Fasadas pradžioje atrodė labai gerai, tačiau šiandien jau svarstome variantą, kuo pakeisti medines lenteles. Atlikus sienų keitimo darbus, perėjome prie stogo dangos keitimo. Pirmiausiai teko šiferinę stogo dangą nuardyti, nuimti skiedras, pakeisti stogo konstrukcijas naujomis, vėliau apšiltinome stogą plėvele.
Konkursai ir iniciatyvos
Atėjus rudeniui vis mažiau laiko praleidžiame gamtoje, tad ateina metas prisiminti malonias akimirkas sodybose. Tad dabar fasado, stogo dangos ir interjero apdailos įmonė „Eternit Baltic“ kviečia dalyvauti „Gražiausios Lietuvos sodybos 2013“ rinkimuose. Jis vyks nuo spalio 1 d. iki spalio 14 d. Paaiškės, kuri sodyba verta gražiausios Lietuvos sodybos vardo ir pagrindinių prizų.
Visi prieš tai surinkti balsai yra anuliuojami. Pirmos ir antros vietos laimėtojus apdovanosime už didžiausią balsų kiekį, o trečiąjį išrinks „Eternit Baltic“ atstovai, tad nenusiminkite, jeigu nesurinkote daugiausiai balsų, galbūt Jums nusišypsos laimė! Konkurso organizatoriai informuoja, jog konkursas „Gražiausia Lietuvos sodyba 2013“, kurį inicijavo UAB „Eternit Baltic“, baigėsi.
Dėkojame visiems dalyviams už aktyvumą ir sodybų fotografijas. Šiuo metu apibendrinami konkurso duomenys. Dėmesio! Smerkiame nesąžiningus fotokonkursų dalyvius ir perspėjame, kad už fotografijų (kaip ir bet kokio kito kūrinio) autorystės pasisavinimą gresia baudžiamoji atsakomybė ir laisvės atėmimas iki 2 metų pagal LR Baudžiamojo kodekso 191 straipsnį.
„Vertingąsias pastatų, sodybų savybes nustato specialistai, sprendimą priima rajone esanti kultūros paveldo vertinimo taryba, patvirtina Kultūros ministerija. Įgijus šį statusą, yra apribojimai rekonstravimui, remontui - reikia laikytis atitinkamų reikalavimų, kuriuos išduoda Kultūros paveldo specialistai“, - kalbėjo R.
Riešiečių kiemus lanko komisija, renkanti gražiausia sodybą. Gražiausios sodybos konkurso laureatai bus skelbiami Joninių šventės metu, birželio 23 d.
tags: #medine #lentele #graziausia #sodyba