Kauno Žaliakalnis garsėja savo unikalia medine architektūra, kuri formavo rajono identitetą tarpukariu. Šiandien šie mediniai namai, vadinami "medinukais", yra svarbi rajono savasties dalis, tačiau dėl lėšų stygiaus remontui ir renovacijai jie pamažu nyksta. Tačiau jauni kauniečiai, įsikūrę Žaliakalnyje, nedejuodami ir niekieno neraginami, už savo santaupas ir aukodami savo laiką tvarko tokius medinius namus. Ekspertai įsitikinę, kad senų medinių namų atgimimas galimas būtent tada, kai jų šeimininkus su pastatais sieja emociniai ryšiai.
Kauno savivaldybė antrus metus skiria pinigų, kad kultūros paveldo statusą turintys namai būtų remontuojami. Šiais metais tokią paramą gaus 50 namų savininkų. Tam skirta 1 milijonas eurų. Tačiau kai kurie kauniečiai, gyvenantys ne saugomuose, bet istoriškai vertinguose tarpukario mediniuose namuose, tokios paramos nesitiki.
Virtualus maršrutas suteikia galimybę neišeinant iš namų apžiūrėti medinius Žaliakalnio namus, kuriuos statėsi ar nuomojosi žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai, kūrėjai. Atrasime kalvos šlaite suręstą kompozitoriaus Juozo Gruodžio namą, apžiūrėsime namus, kuriuose gyveno žymusis keliautojas Matas Šalčius, tapytojai Jonas Šileika bei Viktoras Vizgirda ir kiti. Maršrute taip pat pristatomi mediniai namai, kuriuose šiuo metu įrengti memorialiniai muziejai, skirti ten gyvenusių žmonių atminimui.
Istorijos vingiai ir iššūkiai
Žaliakalnis - vienas žymiausių Kauno rajonų, iki galo suformuotas tarpukariu. Tuo metu čia ėmė kilti įvairių tipų gyvenamieji mediniai namai - nuomojamų butų dviaukščiai, vieno aukšto sodybinio tipo medinukai. Dėl puikios strateginės padėties rajone ėmė kurtis Kauno inteligentai. Pradėtos statyti įmantrios medinės vilos, kotedžai. 1923 m. buvo suformuota viena svarbiausių urbanistine, architektūrine, istorine vertėmis pasižyminčių Žaliakalnio dalių - trapecijos formos plano teritorija tarp Radvilėnų plento, K. Petrausko gatvės bei Vydūno alėjos. Tai danų inžinieriaus M. Frandseno įgyvendintos bei to meto Kauno miesto inžinieriaus Antano Jokimo parengtos Kauno miesto schemos dalis. Erdvūs sklypai, nuo gatvės atitraukti namai, puoselėjami daržai bei sodeliai suformavo savitą rajono vaizdą, kuris kartais apibūdinamas kaip „miestas-sodas“.
Vieni svarbiausių Žaliakalnio charakterį palaikančių objektų - autentiški mediniai gyvenamieji namai. Ne tik medinės architektūros išorės elementai, bet apskritai išsaugota gyvenamoji aplinka: išlaikytas sklypo apželdinimas, eksterjero ir interjero detalės, tradicinė gyvensena. Šie segmentai formuoja ypatingą rajono charakterį, suteikia jam filotopinę vertę. Būtent gyvenamąją aplinką kaip itin vertingą šio rajono tapatumo, traukos elementą pabrėžia ir kultūros paveldo specialistai.
Tačiau ne visi savininkai sugeba prižiūrėti medinius pastatus, todėl seni statiniai vis labiau griūva. Paveldosaugininkai tarpukariu statytų nuomai skirtų pastatų neverčia saugoti. Tačiau vietoj vieno kito medinuko jau kyla nauji namai. Džiugina tai, kad jų savininkai nesiėmė saviveiklos ir pasitikėjo architektais. Profesionalai vertina Žaliakalnio ir tarpukario dvasią, todėl nauji pastatai taip pat turi tarpukariui būdingų architektūros bruožų.
Asta Raškevičiūtė, Medinės architektūros duomenų bazės „Archimedė“ specialistė, teigia: "Tarpukariu Kaunas sparčiai augo, mieste daugėjo gyventojų. Todėl buvo statomi ne tik visuomeniniai pastatai. Turtingi žmonės už savo pinigus statė ir namus nuomai. Išsinuomoti butus buvo kur kas pigiau, nei įsigyti būstą. Einant metams nemaža dalis tokių namų dėl nepriežiūros tapo apleisti, avarinės būklės."
Atskiri istoriniai priemiesčiai savo mediniais namais nuo XX a. pirmosios pusės formuoja Kauno veidą. Kiekvienas priemiestis turi tam tikrą vyraujantį medinių namų tipą, kurį nulėmė socialinės sąlygos, kultūrinės tradicijos, vietovės urbanistinė sankloda. Pvz., Panemunėje gausu vasarnamių, kuriuose Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu poilsiaudavo visuomenės elitas. Vilų kompoziciją papuošdavo bokšteliai, terasos, balkonai, įvairios formos prieangiai. Žaliakalnyje dėl pasiturinčio sluoksnio gyventojų įnorių, namai išsiskiria įmantriu dekoru, kuriam būdingi geometriniai ir liaudiški motyvai, modernesni architektūriniai sprendimai. Žemieji Šančiai ir Vilijampolė, kaip darbininkijos apgyventi priemiesčiai, išsiskiria konservatyviu statymo pobūdžiu - santūriomis pastatų architektūrinėmis formomis, kukliu elektiniu dekoru.
Visi šie rajonai ir priemiesčiai laikui bėgant įgavo charakteringų bruožų (skurdžių, darbininkų, elitinis, pramoninis ir t.t.). Tokios gyvenamosios vietos suformavo vietos gyventojų pasaulėžiūrą ir kultūrą. Tai ypač pastebima kalbant ne apie sovietmečiu pastatytus didžiulius daugiabučių mikrorajonus, bet apie senuosius, turinčius gilią istoriją, rajonus. Ne vienas kaunietis su arogancijos gaidele balse pasakys, kad jis gyvena Senamiestyje, ar kad visada liks Žaliakalnyje. Vienas iš tokių, ypatingą statusą turinčių rajonų - Žemieji Šančiai.
Savaimingai besiklostantis rajono užstatymas nulėmė savitą gyventojų mentalitetą, tarpusavio santykius. Šančiai - Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais sparčiai augęs Kauno darbininkijos rajonas. Nuo panašaus profilio rajonų kitose valstybėse ar Lietuvos miestuose, Šančiai skyrėsi tuo, kad darbininkai gyveno higienos reikalavimų neatitinkančiuose daugiabučiuose, turėjo savo medinius namukus su žemės sklypeliais. Taip tik miestui būdingas darbininkų sluoksnis neatitrūko nuo žemdirbiško, lietuviško prado.
Žemuosiuose Šančiuose sunku rasti vieningų bruožų apjungiančių visus namus. Nors dauguma namų yra dviejų funkcinių tipų: sodybiniai (vienos šeimos) arba nuomojami. A. Juozapavičiaus prospekte dar yra specifinių geležinkeliečių ir kariškių namų.
Pastatų tyrimai Žemuosiuose Šančiuose parodė, kad architektūrinės-urbanistinės struktūros turi itin glaudžią sąveiką su vietinės gyvensenos ypatumais. Nuo pat tarpukario priemiesčio urbanistiniam išplanavimui nebuvo skirtas tinkamas dėmesys, taip pat nebuvo skiriama pakankamai lėšų gatvių tvarkymui, apšvietimui. Todėl Žemieji Šančiai asocijavosi su prastesne gyvenimui miesto dalimi. Sovietmečiu, sparčiai daugėjant gyventojų, priemiestis buvo maksimaliai apgyvendintas namuose įrengiant papildomus butus, tankinant gyvenamąją statybą (ūkinės paskirties pastatus paverčiant gyvenamaisiais, dažnai be jokių patogumų - vandentiekio ir kanalizacijos, centrinio šildymo), todėl naujų blokinių daugiabučių kontekste rajono įvaizdis išliko skurdus.
Daugelis tarpukariu pastatytų namų susidėvėję, neremontuojami, kai kurie medinukai griūvantys, kiti, turintys kelis savininkus ir remontuojami pagal kiekvieno jų išmonę ir finansines galimybes, atrodo neestetiškai ir primena ,,kregždžių lizdus“. ,,Prastesnis“ Žemųjų Šančių įvaizdis miesto kontekste padarė įtaką gyventojų mentalitetui. Laikomi darbininkijos sluoksnio atstovais, šančiškiai tapo uždaresni, labiau priklausomi savai Žemųjų Šančių bendruomenei, bet ne Kauno miestui. Kalbantis su vietiniais gyventojais, viena respondentė pabrėžė, kad šančiškiai yra aršesni, mokantys pakovoti už save, visada pasirengę ginti savo artimuosius. Neveltui epitetas ,,šančiovskas“ turi dvigubą reikšmę: pats šančiškis juo save priskiria Žemųjų Šančių bendruomenei ir didžiuojasi, o likę miestiečiai, pusiau juokais, pusiau rimtai šiuo epitetu apibūdina Žemųjų Šančių gyventoją kaip žemesnio socialinio sluoksnio, žemesnės kultūros atstovą. Žemieji Šančiai pagarsėję muštynėmis, turi prastą reputaciją. Respondentė paaiškino, kad tai yra natūralu ir jiems priimtina. Šančiškiai nemėgsta į savo rajoną įsileisti svetimų, todėl vietiniai vaikinai taip saugo savo gyvenamosios vietos privatumą.
Dėl sovietmečio Žemųjų Šančių gyventojai ko gero mažiausiai nutolę nuo kaimiškos gyvensenos - beveik prie kiekvieno privataus namo yra žemės. Vyresni gyventojai pasakoja, kad daugelis šančiškių sovietmečiu laikydavo naminius gyvulius, paukščius, beveik kiekvienoje gatvėje kažkas turėdavo bent vieną karvę, buvo veisiami sodai, auginamos daržovės. Net vidutinio amžiaus šančiškiai, visą gyvenimą pragyvenę mieste, žino ką reiškia kaimiškas gyvenimas. Todėl ir dabar daugelis turi nedidelius daržus, šiltanamius...
"Brazilka" - skurdo ir emigrantų istorija
Legendinis Žaliakalnio kvartalas, seniesiems Kauno gyventojams geriau žinomas kaip „Brazilka“, per eilę metų tapo visiškai neatpažįstamu. Jame buvusius rąstų, lentų ir kartono namus, kurie buvo pastatyti Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, sparčiai keičia solidūs mediniai arba mūriniai gyvenamieji pastatai. „Brazilka“ yra Šiaurės Žaliakalnio rajone, prie Neries upės kranto. Šis kvartalas ribojamas Jonavos, Varnių, Žemaičių, P. Dovydaičio, Širvintų gatvėmis bei Savanorių prospektu. Kvartalo pavadinimas kilo dėl čia gyventi grįžusių emigrantų iš Brazilijos. Remiantis archyvais, informacija rodo, kad šioje vietoje atsikėlė žmonės, kurie anksčiau dirbo P. Nepaisant grįžusių emigrantų, didžioji dauguma šio kvartalo gyventojų buvo paprasti vietiniai gyventojai.
Šis Žaliakalnio kvartalas turėjo ir kitų pavadinimų, pavyzdžiui, dėl tankaus apgyvendinimo jis buvo vadinamas „Katinynu“ arba „Sachara“, nes čia nebuvo miesto vandentiekio: visas kvartalas buvo priverstas naudotis vandeniu iš Kapsų gatvės šulinių. „Šiandien Brazilkos gyventojai vertina vandenį lygiai taip pat, kaip duoną“, - rašė F. Zibėtis 1938 m. Iš tiesų, „Brazilkos“ kvartalas pradėjo formuotis pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu. Iki XX a. 4 dešimtmečio ši teritorija buvo vadinama Sabalių arba Sabaliauskų kaimu, nes didžioji žemės dalis priklausė Sabaliauskų šeimai. Jie suskirstė šią hektaro dydžio plotą į 40 dalinių žemės sklypų ir juos išnuomojo pagal terminuotas nuomos sutartis. Kai kurie gyventojai dar 1935 m. šią vietą vadino būtent pagal Sabaliauskų pavardę.
Reikėtų paminėti, kad kituose miestuose taip pat yra vietų, kurios vadinamos ‘brazilkomis’. Jų bendras bruožas - tai skurdas“, - pasakojo ilgametis kvartalo gyventojas E. Kitaip tariant, „teritorija pamažu tapo chaotiška ir neorganizuota miesto dalimi“, - taip kvartalą aprašo istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis moksliniame straipsnyje „Kauno Žaliakalnio vakarinės dalies architektūrinė ir urbanistinė raida tarpukariu (1918-1940 m.)” (Kauno istorijos metraštis, nr. Tuo metu Kaune kilo butų krizė, su dideliais nuomos mokesčiais, dėl to tie, kurie negalėjo sau leisti nuomotis brangaus būsto, ieškojo alternatyvų. „Brazilka” pasiūlė išsigelbėjimą, nes žemės sklypo nuoma ten siekė tik 100-125 Lt per mėnesį. Remiantis Kauno miesto statistikos biuro 1940 m. kovo mėnesio duomenimis, Senamiestyje už 2 kambarių buto nuomą reikėjo mokėti net iki 200 Lt per mėnesį, ir iki 275 Lt už 3 kambarius, o Naujamiestyje (miesto centre) už 2 kambarius - 200 Lt, o už 3 kambarius - iki 300 Lt per mėnesį. Palyginimui, Žaliakalnyje 2 kambarių buto nuoma svyravo nuo 130 iki 175 Lt per mėnesį, o 3 kambarių butai kainavo nuo 200 iki 250 Lt per mėnesį. „Aukštų butų nuomos kainos aiškiai atspindėjo rimtą butų krizę buržuaziniame Kaune”, - rašoma knygoje „Kaunas. Pagal 1939 m. Tuomet, daugelis darbininkų apsigyveno įvairiuose priemiesčių rajonuose, gyvendami lūšnose, rūsiuose ir sandėliuose. Dauguma „Brazilkos” gyventojų dirbo Jonavos gatvės lentpjūvėse, dirbtuvėse ir fabrikuose. Vienas iš pagrindinių darbdavių buvo vilnonių audinių fabrikas „Lima“, iki kurio vesdavo darbininkų pramintas takas. „Limos takas“ išliko iki šių dienų ir jį vis dar galima rasti Vyšnių gatvėje.
„Brazilkos” sklypai užėmė nuo 100 iki 200 kvadratinių metrų ir buvo išnaudojami iki galo pastatant pastatus. Namai „Brazilkoje” dažniausiai buvo maži, su vienu kambariu ir virtuve, kai kurių kambarių plotas svyravo nuo 6 iki 8 kvadratinių metrų, jame gyveno nuo 7 iki 10 žmonių. Čia pat stovėjo Pranciškonų vienuolynas. 1938 m. „Lietuvos žinios“ (gruodžio 12 d. p. 4) rašė: „Žymiausias Kauno biednuomenės centras yra „Brazilka“, kuri yra kairiajame Neries krante, tarp maž. ir did. Darbininkų gatvių. Šį kvartalą įsteigė ūkininkas Sabaliauskas, mažyčius žemės sklypelius išnuomodamas darbininkams, namelius pasistatyti. Namų namelių čia daugybė. Stačiame upės krante jie vos laikosi, kaip kregždžių lizdai trašančioje pastogėje. Silpnai jie laikosi todėl, kad status kalnas nuolat slenka, kreipydamas silpnų pamatų namelius.“ Ten pat informuojama, kad „Brazilkoje“ namai pastatyti iš senų rąstų, lentų, ar sulipdyti iš plonų dėžių lentelių. „Rodos, papūs smarkesnis vėjas ir visi nameliai pakils į orą ir nutūps Neries vagoje“, - 1938 m.
Kvartalas išraižytas siaurais, vingiuotais takais, tad galima prieiti prie kiekvieno namo. „Šiuomet tais takais, purvui bujojant, ne tik žmogus negali praeiti, bet ir šuniui sunku praklampoti. Prie kiekvieno namo stoviniuoja po keletą žmonių. Viduje jie nesėdi todėl, kad ten nėra vietos. 6 - 8 kv. m grindų pločio namely gyvena 7 - 10 žmonių. Jie ant grindų sugulti vos gali, o kad dieną kur susėstų ir šį tą dirbtų, negalėtų ištiesti rankų. (…) Jau gruodis, o „Brazilkos“ gyventojai iki šiai dienai krosnių nekūrena. Šilumos jie prisikvėpuoja“, -1938 m. Ten pat žurnalistas mini, kad pravėręs 6 nr. Jakovlevo Javeikijaus namo duris pamatė virtuvėlėje susikimšusius 8 vaikus, jie valgė bulves su druska. Iš viso name gyveno 9 vaikai, senelė ir tėvai.
Dar ir šiandien yra vietovių, kur neįmanoma privažiuoti, nes ten tiesiog nėra kelio, tenka lipti laiptais ar takeliais, kurių čia galybė. „Dabar „Brazilkos“ vaizdas labai pasikeitęs, šiandien tokio Kauno veido jau nebelikę. Jau kurį laiką medinius namelius „stumia“ mūriniai statiniai, greitai keisdami „Brazilkos“ kraštovaizdį. Nepaisant to, ką galime pamatyti šiandien, yra gyventojų, kurie vis dar palaiko tradicinį gyvenimo būdą ir netgi užsiima naminių gyvulių auginimu: čia galima išvysti besiganančias ožkas ar vištas. Tačiau „Brazilkos” identitetas sparčiai nyksta, dauguma senesnių gyventojų jau išmirę, jaunesni išvyko užsienį ir, pasak senųjų gyventojų, kas antras namas dabar stovi tuščias.
Kiekvienais metais Kaune ugnis suniokoja bent po kelis medinius gyvenamuosius namus. Praėjusiais metais kilęs gaisras stipriai apgadino vieną įspūdingesnių medinių Kauno vilų, kuri neseniai įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Į Kultūros vertybių registrą įtrauktų statinių remontui, keliami specialūs paveldosaugos reikalavimai, tačiau pastaruosius išpildyti dažnai sudėtinga net ir pasiturintiems miestiečiams. Nustatyta, kad Žemaičių gatvės „medinukui“ bendrosioms konstrukcijoms atstatyti iš viso reikalinga beveik 54.000 litų suma. Žemaičių gatvėje 3 aukštų vila XX amžoais pradžioje pastatyta pagal architekto V.Michnevičiaus projektą. Pernai vasarą kilus gaisrui nudegė ir vėliau buvo nuardyta dalis šio daugiabučiu paversto namo stogo dangos ir medinių konstrukcijų, medinių namo sienų. Taip pat išdegė 3-iojo aukšto medinė perdanga, sudegė elektros instaliacija. Šilumos punktas, siurbliai, karšto vandens ruošimo įrenginiai nuo ugnies nenukentėjo, tačiau gesinant buvo aplieti vandeniu. Nuo liepsnų bei vandens tuomet nukentėjo ir ten gyvenančių žmonių butai, juose buvęs turtas.
Žaliakalnio mediniai namai yra svarbūs Kauno miesto identitetui ir paties miesto aurai. Ne veltui jaukūs „medinukų“ gyvenamieji kvartalai turi nemažai gerbėjų ne vien pačioje Laikinojoje sostinėje, bet ir kituose šalies miestuose ar net užsienyje. Plačiau apie Kauno medinukus galima sužinoti Archimedės interneto svetainėje. Kauno Žaliakalnyje galima pamatyti nemažai apleistų medinių namų.
Iškilo naujas daugiabutis Lietuvių gatvėje ilgus metus stovėjo dviejų aukštų medinis namas su šlaitiniu stogu. 1927 metais statyto namo 6 butai buvo nuomojami. Namo gyventojai vis keisdavosi, todėl jis pamažu buvo apleistas. Neseniai namą bei sklypą įsigijo viena verslininkų kompanija. Dabar vietoj medinio vaiduoklio jau baigia kilti naujas savitos architektūros statinys. Tai baltai tinkuotas trijų aukštų namas su juodais pailgais langais. Pastato stogas - kombinuotų detalių. Plokštumos suderintos su šlaitinėmis konstrukcijomis. Čia bus įrengti 6 butai.
Naująjį daugiabutį projektavęs architektas Tomas Kuleša pasakojo, kad prieš imdamasis darbo išvaikščiojo Žaliakalnį, domėjosi, kokia architektūra būdinga šiam Kauno mikrorajonui. „Kadangi tai - Lietuvių gatvė, sumaniau panaudoti detales, kurios primintų tautinę lietuvišką ornamentiką. Todėl langų ir stogo konstrukcijų linijos kiek primena stilizuotą žaltį ar kitus tautinėse juostose naudotus ornamentus. Panašios ornamentikos galima aptikti tarpukariu statytuose pastatuose, pavyzdžiui, Prisikėlimo bazilikoje“, - pasakojo architektas.
T.Kuleša sakė, kad, pagarbiai vertindamas vietovę ir kitus čia esančius senus pastatus, naująjį daugiabutį suprojektavo taip, kad jo aukštis būtų toks, kokie yra ir aplink esantys kiti senesni namai. „Mediniai namai patys savaime ne visada yra vertybė. Viskas priklauso nuo jų paskirties. Šiuo atveju tai buvo senas, apleistas, architektūriniu požiūriu nevertingas statinys. Todėl jo griauti ir statyti naują daugiabutį nebuvo nei gaila, nei sudėtinga“, - sakė T.Kuleša.
Žaliakalnio žemėlapis
Entuziastų pastangos
Vila priminė vaiduoklį Žaliakalnio įkalnėje, Žemaičių gatvėje, 1925 metais buvo pastatyta viena įspūdingiausių mieste medinių vilų. Jos autorius buvo architektas Vaclovas Michnevičius. Įspūdingas namas išsiskiria tuo, kad jį puošia per du aukštus įrengtos verandos su vitražais, kupolinis bokštas. Karus ir įvairias permainas ištvėręs namas, kuriame buvo įrengti 6 butai, 2011 metais stipriai apdegė. Elektra ir vanduo buvo išjungti. Iš avarinės būklės pastato išsikraustė beveik visi gyventojai.
Namo likimas rūpėjo tik kaunietei Reginai Baltrušaitienei ir jos sūnui Egidijui su šeima. „Sūnus butą šiame name nusipirko ir dėl įspūdingo pastato, ir dėl to, kad iš jo atsiveria puikūs vaizdai. Tačiau sūnui teko emigruoti, nes čia neteko darbo. Aš name vis apsilankau, prižiūriu jį. Baisu, kad namas visai nesugriūtų“, - dar 2013 metų vasarą pasakojo moteris.
Praėjus ketveriems metams ir vėl užklydus prie namo vaiduoklio, atsivėrė džiuginantis vaizdas. Namo fasadas beveik suremontuotas. Atnaujintos jo detalės. Namą puošia Kauno ir Lietuvos vėliavos. Matyti, kad darbai vyksta ir pastato viduje.
Iš medinės vilos išėjęs jaunas vyras prisistatė, kad jis ir yra E.Baltrušaitis. Jis papasakojo, kad dirba užsienyje, tačiau vasaromis jau trejus metus grįžta į Kauną ir pamažu savo jėgomis remontuoja namą. „Kiti gyventojai tik atvažiuoja, apsidairo, pamato, kaip vyksta darbai, ir žada vėl grįžti čia gyventi. Visu namu rūpinuosi vienas“, - sakė kaunietis.
E.Baltrušaitis pasakojo, kad yra išlikusių senų tarpukario laikų fotografijų, kuriose matyti, kaip namas atrodė. Pasiremdamas jomis ir tuo, kas išliko po gaisro, namą ir atstatinėja. „Po gaisro namas buvo stipriai sulietas. Rūsyje buvo labai drėgna, taip pat dėl drėgmės išsipūtė pastato sienos, perdangos. Todėl pirmiausia teko pirkti drėgmės surinktuvą. Kai ėmėme traukti vandenį iš rūsio, atrodė, kad pabaigos nebus“, - pasakojo vyras. Taip pat teko įrengti naują drenažą, sutvarkyti sugriuvusį vandentiekį.
Per keletą metų buvo atnaujintas namo fasadas. Naujai švyti ir įspūdingas kupolinis bokštas. Ant jo - nauja, tačiau visai tokia pat kaip tarpukariu vėtrungė. Kaunietis džiaugėsi, kad per gaisrą nenukentėjo įdomios verandos, pavyko išsaugoti ir jų vitražus.
„Dabar laukia dar vienas darbas. Sovietmečiu, kai name buvo įkurta daug butų, gyventojai užkalė pirmojo aukšto koridoriaus langą. Toje erdvėje įsirengė tualetą. Šis langas susandarintas ir dabar. Tačiau ketinu jį atkurti tokį, koks buvo“, - pasakojo E.Baltrušaitis. Gausybė darbų dar laukia ir namo viduje, nes einant metams, keičiantis būstų savininkams jo interjeras taip pat buvo apleistas.
Medinis namas Žaliakalnyje
Žaliakalnyje, Dzūkų gatvėje, į akis krinta ir geltonai dažytas namas, papuoštas raudonais akcentais. Jame gyvenanti Vaida Tamoševičiūtė pasakojo, kad pastatas statytas 1926 metais. Sklypas priklausė Paulinai Malinauskienei. Ji pasistatė nuomojamų butų namą. „Dabar name yra 7 butai. Mano svajonė taip pat buvo gyventi sename mediniame name. Tokie namai turi savo istoriją, aurą. Todėl su šeima prieš keletą metų atsikraustėme į šį namą“, - pasakojo jauna moteris.
Kaunietė butą pasirinko šiame name dėl to, kad jo gyventojai pastatu rūpinasi. „Namo gyventojai puikiai sutaria. Nors visi supranta, kad namas nėra pripažintas vertybe, jį brangina. Savo jėgomis medinuką remontuoja, prižiūri“, - pasakojo V.Tamoševičiūtė.
Dzūkų gatvėje yra ir kitas 1931 metais statytas nuomojamų butų tipo medinukas. Ant jo kabo memorialinė lenta, liudijanti, kad šiame name gyveno provizorius Kazys Kerpė. Taip pat po kelerius metus praleido Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Leonas Bistras, Lietuvos kariuomenės generolai Kazys Sprangauskas ir Kazys Tallat-Kelpša.
Vienas namo šeimininkų Šarūnas Konkulevičius prisipažino, kad K.Kerpė buvo jo senelis. Kai namas sovietmečiu buvo nacionalizuotas, vietoj 4 butų jame buvo įrengti 8. Šeima puoselėja atgautą seną namą. „Išliko įspūdinga dekoratyvi laiptinė su įstiklintu langu, dailios formos frontonas. Taip pat ir originalios metalinės ornamentuotos balkono grotos. Tačiau namo fasadas buvo kur kas puošnesnis. Jį atkurti ketina sūnus Povilas. Jis kuriasi pirmajame namo aukšte“, - pasakojo vyras.
Architektas Povilas Konkulevičius sakė, kad kol kas atnaujina namo vidų. „Namas 50 metų neturėjo tikrų šeimininkų, jo būklė prastoka, todėl dabar stengiuosi atkurti tai, kas buvo jo viduje. Tarpukario apdailos darbams buvo naudotas kalkinis tinkas. Kaip jo pasigaminti, dabar jau mažai kas žino. Todėl eksperimentuoju“, - pasakojo kaunietis.
Architektas parodė fotografijas, kaip medinis dviaukštis atrodė tarpukariu. Jo fasadas buvo kur kas puošnesnis. Visą pastato grožį kaunietis irgi ketina atkurti. Ruošdamasis būsimiems darbams P.Konkulevičius lankė kursus, kaip atnaujinti senus medinius langus ir kitokias namo fasado detales.
tags: #mediniai #butai #zaliakalnyje