Lietuva turtinga savo istorija ir kultūra, kuri atsispindi ne tik architektūroje, bet ir amatuose. Mediniai medaliai su sodybos motyvais - tai puikus būdas įamžinti tradicijas ir jas pritaikyti šiuolaikiniame gyvenime. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip tradiciniai motyvai įsilieja į modernų kontekstą, aptarsime meistrus, kurie puoselėja šį amatą, ir panagrinėsime, kaip senos sodybos ir dvarai atgimsta naujam gyvenimui.
Lietuvos etnografiniai regionai
Tradicijos ir modernumas sodybos architektūroje
Nendrinių stogų meistras Virginijus Mileška savo rankomis jau beveik pastatė namą su žemaitiškais tradiciniais motyvais. Jo nuomone, tradicinis namas - labiausiai tinkamas mūsų kraštui. Kai važiavome į sodybą, sniego ir šalčio dar nebuvo. Pievų takelis atvedė iki senos sodybos šalia Jusaičių alkakalnio Šiaulių rajone. Sodyba su dviem naujais pastatais. Naujais, tačiau ne naujoviškais. Iš kamino rūksta dūmas. Šeimininkas Virginijus Mileška pakūrė židinį, kad būtų kur pasišildyti po „ekskursijos“ po jo sodybą. Namas medinis. Taip pat dengtas nendrėmis. Terasa yra aplink visą namą. Stogo kraštai remiasi į medines kolonas. Kaminas, žinoma, apskardintas. Ant durų išraižytas aštuonkampis ornamentas. V. Mileška sako, kad kambarių išplanavimas bus šiuolaikiškas.
Langai aprėminti medinėmis kolonomis. Lubose išliks balkiai ir tankiai surikiuoti skersiniai. Šiuolaikinis židinys apjungs kone visas žmonijos epochas. Ateityje jis moderniai šildys svetainės grindis. Taip pat kaimą primenančią senovinę sienelę. V. Mileška sako viską pastatęs savo rankomis. Padeda sūnus Karolis. Darbas trunka jau dvejus metus. Išorė jau beveik baigta.
Nendriniai stogai: tradicija ir ilgaamžiškumas
Šeimininkas siūlo atkreipti dėmesį į tai, jog nendriniai stogai šiuose kraštuose nebuvo paplitę: „Statai iš to, ką turi. Anuomet dengdavo gontais arba ruginiais šiaudais. Dabartiniai rugiai stogams netinka - per trumpi kotai. Nendriniai stogai tampa vis populiaresni. Yra žmonių, kurie užsiima vien šios statybinės medžiagos rinkimu ir pardavimu. Jie žiemą šienauja užžėlusius tvenkinius. Laiko nendres sausai kluonuose ir parduoda stogdengiams. Ne tik nendrės, bet ir mediena namui - iš nuosavo V. Mileškos miško. Galima sakyti, kad naujasis būstas yra tradiciškas ne tik savo išvaizda, bet ir medžiagomis.
Nendrinis stogas - ne tik gražus, jis yra ilgaamžis, lyginant net su pažangiausiomis dangomis. „Penkiasdešimt metų tikrai laikys. Kai kurie tokių stogų net nešiltina. Karštą vasarą po tokiu stogu niekada nebūna karšta“, - įsitikinęs V. Mileška. O kodėl namas ne rąstinis, o karkasinis? „Tokia statyba taip pat nėra nauja. Yra ir senovinių karkasinių namų.
Namas iš vienos pusės primena senovinį svirną. Rombo formos nedideli langai. Terasa taip pat kažkuo panaši į tą, kuri yra Kurtuvėnų svirne. „Iš tos pusės namas atrodo autentiškiau. Nors kai kurie langai ir plastikiniai, V. Mileška dėl to nesigraužia - jis kiekvieną langą iš išorės padarys tradiciniu. Stogo viršūnėje - susikryžiavę paukščių siluetai. Juos etnologai vadina lėkiais. Tokios „kryžavonės“, anot V. Mileškos, būdingos kone visų Europos kraštų namams. Vieni kryžiuoja paukščius, kiti - arklius: „Švedijoje teko matyti sukryžiuotas eglių šakas. Kam tai reikalinga? Aplink visą namą einanti terasa su kolonomis - gana originalus sprendimas. Tokios terasos būdavo tik iš vieno ar dviejų namo galų. „Dabar su šlepetėmis galėsiu aplink namą apeiti. Dėl terasos išsiplečia stogas. Vasarą saulė nekaitins kambarių.
Nendrinis stogas - ilgaamžiškumas ir estetika
Istorija ir įkvėpimas
Šio namo istorija prasidėjo dar tada, kai V. Mileška prisidėjo prie talkininkų pulko. Žmonės nusprendė sutvarkyti šalia Dubysos esantį sąvartyną. Šiukšlėmis buvo užverstas Jusaičių alkakalnis. Vyras netoliese įsigijo sklypą, kuris tuomet daugeliui atrodė nieko vertas - toli nuo pagrindinių kelių, atšiaurioje vietoje. Alkakalnis vos už šimto metrų. V. Mileškos sodyba gana aukštoje vietoje. „Atsiveria gražus vaizdas, tačiau visus vėjus gaudau. Štai matosi, kur Dubysa nuvingiuoja. Tradicinis namas V. Mileškai vienas geriausių ne tik dėl to, kad kaime turėtų būti kaimietiško stiliaus namas. Jo nuomone, tai vienas geriausių namo modelių mūsų kraštams. Nendrinis stogas iškalbingas - byloja apie tai, kad savininkui tikrai rūpi liaudies kultūra. Vyras pats dengia stogus, tuo užsiima jau ne vienerius metus.
Ar reikia įleisti difuzinę plėvelę į lataką???
Dvarų atgimimas: tradicijų puoselėjimas ir naujos galimybės
Šiuo metu Radviliškio rajone yra net dvidešimt trys į registrą įtraukti dvarai, iš kurių kiekviename stovi ir įvairiausi mediniai ar mūriniai rūmai. Daugelis iš jų yra nukloti dulkėmis. Kai kurie dvarai, nuniokoti negailestingo laiko, sulyginti su žeme, o kiti, niekieno neprižiūrimi, griūva akyse. Tačiau yra ir tokių, kurie šiandien yra išpuoselėti. Juose verda gyvenimas, žydi gėlės, lankosi svečiai. Pasikeitė ir buvusio dvaro aplinka: nutiesti pėsčiųjų takai, įrengta mažosios architektūros elementų, sutvarkyta šalia dvaro pastato esančio tvenkinio pakrantė, pastatytas tiltas.
Pakiršinio dvaras: kultūros ir amatų centras
Pakiršinio dvaras po rekonstrukcijos atvėrė duris ir pakvietė lankytojus į čia veikti pradėjusį Etninės kultūros ir amatų centrą. V. Simelis sako, kad šis objektas ir džiugina, ir liūdina: „Sėkmingai pritaikius europines lėšas buvo restauruoti pagrindiniai rūmai ir jie atgijo. Čia įsikūręs Etninės kultūros ir amatų centras priklauso savivaldybei ir yra sudarytos sąlygos vykdyti įvairius užsiėmimus.
Dvaro rūmų duris „Radviliškio naujienoms“ mielai pravėrusi Džiulija Džiaugienė, laikinai pavaduojanti Etninės kultūros ir amatų centro direktorę, pasakoja, kad šis centras yra užsibrėžęs išsaugoti ir atgaivinti krašto tradicijas, papročius, tradicinius amatus. Centras į savo veiklą įtraukia įvairaus amžiaus rajono gyventojus ir skatina juos megzti, pinti, gaminti dirbinius iš odos, molio, imtis kitų amatų, kurie didina užimtumą, prisideda prie verslumo skatinimo ne vien Pakiršinyje, aplinkiniuose kaimuose ar miesteliuose, bet ir visame rajone: „Dvaras ilgą laiką buvo apleistas. Vėliau žmonės gyveno, buvo įkurti kultūros namai. O nuo 2011 metų, rekonstravus pastatą, čia įsikūrė mūsų centras. Dabar čia vyksta įvairios pamokos: turime medžio drožybos būrelį, kuriam vadovauja tautodailininkas iš Baisogalos, turime keramikos būrelį, kuriam vadovauja iš Pakruojo rajono atvykstantis keramikas. Yra ir rankdarbių būrelis su Paulina Malinauskiene priešakyje. Viskas, ką matote ekspozicijose, - sukurta mūsų lankytojų rankomis. Tai ir vaikų, ir pagyvenusių moteryčių kurti darbeliai. Siekiame naudoti natūralias medžiagas, tokias kaip vilna, oda, medis, šiaudai ir panašiai. Viskas pagrįsta tautodailės motyvais, kad išsaugotume tradicijas ir lietuvių kultūrą. Renkame senovinius raštus. Kojines mezgame tik raštuotas. Siuvinėjame, siuvame prijuostes, skareles, vedame ir edukacines programas. Populiariausios - vaikų pamėgtos keramikos gaminių, odos bei vilnos vėlimo pamokos.
Pakiršinio dvaras - Etninės kultūros ir amatų centras
Edukacija ir tradicijų puoselėjimas
Nors centras įsikūręs atokiame Radviliškio rajono kampelyje, Pakiršinio kaimelio centre, šioje vietoje kultūrinės veiklos niekada nestigo - ji prasidėjo jau sovietmečiu, kai įsikūrė kultūros namai, kurie gyvavo ir po nepriklausomybės atkūrimo. Anot D. Džiaugienės, Radviliškio rajono savivaldybės Etninės kultūros ir amatų centras yra specializuota kultūros įstaiga, kuri sudaro sąlygas išsaugoti ir atgaivinti krašto tradicijas. Stengiamasi visapusiškai supažindinti su senąja mūsų tautos kultūra ir papročiais kuo daugiau Radviliškio krašto ir apskrities žmonių, ypač vaikų bei jaunimo. Labiausiai tokiais užsiėmimais patenkinti pradinių klasių mokinukai. Dažnai į tokius užsiėmimus, į Pakiršinį, atvyksta Baisogalos vidurinės mokyklos bei Šeduvos gimnazijos pradinių klasių moksleiviai. Tikslas - mokytis suvokti senosios lietuvių kultūros papročių prasmę, gilintis į protėvių būties ir buities esmę. Mokinukai gali „susipažinti“ su šiame dvare gyvenančiu vaiduokliu. Juokaujama, kad ne vienas su juo ir susidraugauja. Dirbantieji Pakiršinio kultūros namuose savo laisvalaikio irgi neleidžia veltui. Jie dalyvauja įvairiuose pleneruose, konkursuose, seminaruose, kuriuos kartais patys ir veda.
Pakiršinio dvaro istorija
Lietuvos dvarų duomenų bazėje nurodoma, kad Pakiršinio dvarui priklauso ne tik naujam gyvenimui prikelti pagrindiniai rūmai, bet ir dar daugybė pastatų. Tačiau čia šliejasi ir „svetimkūniai“. Kaip pasakoja V. Simelis, ne dvaro laikotarpio pastatai - gyvenamieji namai, vaikų darželis, sporto salė, administracinis pastatas bei dirbtuvės. Artimiausiu metu ketinama rekonstruoti netoli pagrindinių rūmų esantį pastatą.
Kairiajame Kiršino krante išsidėstęs Pakiršinio kaimas. Anot istorikų, nuo aštuonioliktojo amžiaus minimo Pakiršinio dvaro istorija susijusi su Kerbedžiais. Stanislovas Kerbedis 1789 m. 1860 m. dvarą paveldėjo garsusis inžinierius ir tiltų konstruktorius Stanislovas Kerbedis. 1923 m. 1959 m. Pakiršinyje gyveno 156, 1970 m. - 513, 1986 m. Dabar iš buvusio dvaro sodybos likę 10 pastatų ar jų fragmentų. Dvaro rūmai - moderno architektūros stiliaus, pastatyti dvidešimtojo amžiaus pradžioje.
Pakiršinio dvaro savininko gyvenimo istoriją įdomiai yra aprašęs Panevėžio rajono savivaldybės vyr. specialistas P. Juknevičius: „Žymusis kelių inžinierius ir tiltų konstruktorius Stanislovas Kerbedis gimė 1810 m. kovo 9 d. Naudvaryje. Vėliau būsimasis inžinierius mokslą tęsė Kauno klasikinėje gimnazijoje, kurią baigęs 1826 m. įstojo į Vilniaus universiteto fizikos-matematikos mokslų skyrių. Metęs dvejus metus trukusias studijas Vilniuje išvyko į Peterburgą. Savo lėšomis jis pastatė kultūros įstaigas, rėmė dailininkus, savo lėšomis laikė Ribiniškiuose, netoli Daugpilio (Latvija), dailininkų kūrybos namus, kuriuose dvidešimtojo amžiaus pradžioje ilsėjosi menininkai M. K. Čiurlionis, P. Pasiekęs karjeros aukštumų didžiąją savo gyvenimo dalį S. Kerbedis praleido Peterburge ir Varšuvoje. Šeimoje S. Kerbedis buvo pavyzdingas tėvas. Tėvo pėdomis pasekė tik sūnus Mykolas, taip pat tapęs inžinieriumi. S. Kerbedis be gimtosios lenkų mokėjo 5 kalbas: rusų, vokiečių, prancūzų, anglų ir italų. Senatvėje susidomėjo medicina, ypač homeopatija. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Varšuvoje, apgaubtas visuotine pagarba. Ten, Lenkijos sostinėje, 1899 m. balandžio 19 dieną garsusis inžinierius ir mirė. S. Kerbedžio darbai ir gabumai buvo labai vertinami ano meto Rusijoje.
Lentelė: Gaisrų statistika Kretingos rajone
| Metai | Gaisrų skaičius | Žuvę | Traumuoti |
|---|---|---|---|
| 2012 | - | - | 3 |
| 2013 | 146 | - | 1 |
| 2014 | - | 3 | 5 |
| 2015 | 96 | 1 | 1 |
| 2016 | - | 1 | 1 |
| 2017 | - | 1 | 1 |
| 2018 | - | - | 3 |
| 2020 | - | - | 3 |
| 2021 | - | 0 | 1 |