Tarpukario Europos miestų modernėjimo procesuose būsto modernizacija atliko vieną svarbiausių vaidmenų, kadangi būtent šioje architektūros srityje XX a. įvyko daugiausia naujovių, nuo radikaliai racionalių „egzistencinio minimumo“ idėjų iki avangardinių „mašinų gyventi“ dangoraižių arba kvapą gniaužiančios prabangos modernistinių miesto vilų. Kaip šiame kontekste atrodė XX a. pirmos pusės vilniečių būsto raida?
Naujai 1919-1939 m. pastatytų namų skaičiumi (apie 1000) Vilnius negali lygintis su Kaunu, kuriame per tą patį laikotarpį buvo išduota net 7000 statybos leidimų. Socialinėmis ir kooperatinėmis būstų statybos naujovėmis Vilnių lenkė gerokai šiuo požiūriu modernesnė Varšuva. Pirmojo pasaulinio karo metu miestą paliko apie 100 000 gyventojų, tad 1920 m. jų liko tik 128 000. Po 1920 m. iš Rusijos į Vilnių grįžo buvę gyventojai, o Vilnių inkorporavus į Lenkijos sudėtį, į jį buvo siunčiami darbuotojai iš kitų Lenkijos vaivadijų - per dvidešimt metų į Vilnių atvyko 50-60 000 naujų gyventojų. 1939 m. mieste gyveno apie 200 000 vilniečių.
Įdomu, kad Vilniaus miesto plotas per visą tarpukarį nepadidėjo - nuo 1919 m. išliko tie patys 10 400 hektarų, tad Vilnius buvo apibūdinamas kaip netankiai užstatytas miestas (1937 m. Kaip pastebėjo Vitalija Stravinskienė, Vilniaus gyventojai turėjo „savo“ gyvenamuosius rajonus.
Vilniaus Gyventojų Pasiskirstymas Tarpukariu
Didelę centrinio Vilniaus gyventojų dalį sudarė žydai, kurių buvo apie 35 000. Jie gyveno tarp Didžiosios, Vokiečių ir Dominikonų gatvių. Šioje miesto dalyje taip pat gyveno dauguma miesto lietuvių ir baltarusių. Rusų tautybės gyventojai telkėsi Rasų, Liepkalnio rajonuose, karaimai - centre ir Žvėryne. Dauguma totorių gyveno Rasų, Liepkalnio ir Šnipiškių, o dauguma vokiečių - Senamiesčio ir Užupio rajonuose. Užupyje, Antakalnyje, Žvėryne daugumą sudarė lenkai. Mažiausiai apgyvendinti buvo Baltupiai, Jeruzalė ir Markučiai.
Miesto darbininkai susitelkė į rytus (daugiausia geležinkelių darbininkai) ir pietiniuose miesto pakraščiuose, o amatininkai ir žemesnio rango valstybės tarnautojai gyveno Šnipiškėse ir Saltoniškėse.
Kuriant Vilniaus ateities urbanistines vizijas, moderniems gyvenamiesiems rajonams architektai skyrė nemažai dėmesio ir ketino radikaliai pertvarkyti miesto sandarą.
Pavyzdžiui, 1931 m. vilnietis grafikas Januszas Tłomakowskis Paryžiuje parengęs disertaciją Vilniaus miesto vystymasis ir perstatymo projektas, savo plane miestą padalijo į keturiasdešimt rajonų, pritaikytų skirtingoms gyventojų grupėms. Kiekvienas gyvenamasis rajonas išsiskyrė savitumais: Šeškinė - didesnes pajamas gaunančių gyventojų privačių namų rajonas, o jo akcentas - 15 aukštų „dangoraižis“ automobilių žiedo viduryje; Žvėryno turtingųjų namai išdėstyti tarp čia įsikūrusių zoologijos ir botanikos sodų; Vingio parko rajonas (dab. M. K. Čiurlionio gatvės aplinka) turėjo tapti akademine gyvenviete su Universiteto profesūros namais, studentų miesteliu ir moksline baze, o Šnipiškės - kariniu miesteliu su karo mokykla, kareivinėmis ir kalėjimu. Naujininkuose bankų darbuotojai turėjo gyventi aplink žvaigždės formos sankryžą, o miesto pakraščiuose iškiltų darbininkų gyvenvietės, miškais atskirtos nuo pramonės rajonų.
Panašus funkcinis zonavimas numatytas ir 1936 m. į Vilniaus miesto savivaldybės urbanistikos biurą pakviestų Varšuvos modernistų Romualdo Gutto ir Jerzy Kobzakowskio 1938 m. parengtame Vilniaus generalinio plano projekte. Varšuvos politechnikos instituto absolventui Kobzakowskiui buvo artimos funkcionaliosios urbanistikos idėjos, kurias propagavo Le Corbusier.
1939 m. spalį į Vilnių deleguotas atgautos lietuviškos sostinės vyr. architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis mąstė panašiai ir daugybėje savo pasisakymų apie Vilniaus miesto „patvarkymą“ siekė sukurti naujus modernius gyvenamuosius rajonus ir modernias darbininkų kolonijas.
Miesto statyba neatsiejama nuo ekonominių pajėgumų, o ekonominė situacija Vilniuje pagerėjo tik apie 1935 m. 1925-1932 m. Vilniuje buvo pastatyti 607 nauji namai, vyravo nedideli vienos ar dviejų šeimų namai, daugiausia mediniai (1931 m. tik 28 % visų Vilniaus pastatų buvo mūriniai, tik 39 % Vilniaus namų buvo elektrifikuoti, o prie vandentiekio ir kanalizacijos prijungta tik apie 15 % namų).
O štai 1932-1939 m. Gyvenamuosius namus vilniečiai daugiausia statėsi savo lėšomis ir iniciatyva. Pasitaikydavo ir viena kita valstybinė ar savivaldybės akcija, pavyzdžiui, valstybinio Krašto ūkio banko (Bank Gospodarstwa Krajowego - BGK) inicijuota akcija „Pigus nuosavas namas“, kurios metu buvo surengtas individualaus medinio vienos šeimos namo projektų konkursas.
Siekdami pagreitinti ir atpiginti būsto statybą, vilniečiai būrėsi į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvus. Pašto darbuotojų suburtas kooperatyvas 1931-1933 m. pasistatydino 6 identiškus keliabučius medinius namus Antakalnyje (dab. Antakalnio g. 16 ir 18, inž. Ryszardas Strzeszewskis iš Varšuvos), o 1932 m. Pavilnyje (Kolonia Wileńska) buvo pastatyta 14 naujų tipinių namų. Tuo metu buvo įkurti ir du žydų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai: „Nadzieja“ ir „Nasz Dom“, kūrėsi kooperatyvas „Zwierzyniec“.
1932 m. vieną pirmųjų modernistinių daugiabučių Vilniuje - 5 aukštų, 3 sekcijų, 30 butų namą Tilto g. Vis dėlto moderniausias architektūriniu požiūriu buvo Viešųjų darbų direkcijos darbuotojų namų statybos kooperatyvo 25 sublokuotų kotedžų kompleksas, 1928-1932 m. pastatytas Antakalnyje, kvartale tarp T. Kosciuškos, Olandų ir M. Dobužinskio gatvių pagal Franciszeko Wojciechowskio projektą (statyba finansuota Krašto ūkio banko kreditais). Tai stilistiškai vientisas, brandus tarpukario Vilniaus funkcionalizmo architektūros pavyzdys.
Kiekvienas namukas buvo suplanuotas kaip atskiras butas per du aukštus, o namukai sublokuoti į neilgas eiles. Tokių modernistinių kolonijų ypač daug statyta Varšuvoje, tačiau Vilniuje juo ne visi buvo sužavėti.
Kompleksiškai planuojami ir statomi gyvenamieji kvartalai, kitaip dar vadinti „gyvenamosiomis kolonijomis“, buvo didžiausia naujovė, pasireiškusi dar XIX ir XX a. sandūros Vilniaus rezidencijų architektūroje. Jų iniciatoriais daugiausia buvo Vilniaus žemės bankas ir vienas jo vadovų - žinomas filantropas Józefas Montwiłła. Kolonijos atpigino atskiro namo su sodeliu ir nedideliu sklypu statybą, jas bankas statė atokiau nuo miesto centro (dab. Aguonų, Rasų, Šnipiškių, Jovaro kolonijos, pastatytos 1906-1913 m.).
Howardo miesto-sodo koncepcija Vilnių pasiekė ketvirto dešimtmečio pradžioje. Tokį priemiestį, pavadintą Jagiellonów (Jogailiškis), dabartinių Aukštųjų Panerių vietovėje, 535 ha ploto teritorijoje prie geležinkelio, 1932 m. pradėjo projektuoti jaunas architektas modernistas Antonis Forkiewiczius. Projektas užbaigtas 1938 m. Tai buvo modernus kurortinis priemiestis, patogiai ir greitai pasiekiamas traukiniu iš miesto centro, su parkais, skverais, individualių namų sklypais ir moderniais patogumais - vandentiekiu, elektra, pašto ir telefono stotimi.
Planuota čia pastatyti gyvenvietės magistratą, priešgaisrinę stotį, prekybos namus, bažnyčią, viešbutį-pensioną, dvi mokyklas, benzino kolonėlę, naują geležinkelio stotį, skerdyklą, sporto kompleksą, ligoninę ir sanatoriją.
Planuojant šį miestą-sodą buvo orientuojamasi į modernios visuomenės gyvenimo būdo atributus: sveikatingumą (numatytos sanatorijos ir gydyklos), sportą (vandens ir žiemos) ir vasarojimą (dalis namų atliko vasarnamių funkciją, planuota rengti vaikų vasaros stovyklas). 1938 m. Jagiellonówe jau gyveno apie 600 gyventojų, o apie 200 individualių namų buvo paprasti, neretai mediniai, bet su moderniais patogumais - vandentiekiu ir elektra.
Panašias kolonijas darbininkams numatė ir Kobzakowskis, ir Landsbergis-Žemkalnis; Vilniuje buvo suprojektuota gyvenamoji kolonija Valakampiuose, o Antakalnyje 1940 m. pradėta statyti nedidelių vienaukščių medinių namelių darbininkų kolonija (keli nameliai išliko Švyturio g. Dar vienas mėginimas formuoti iš anksto suplanuotą vilų gyvenvietę - tai 1938 m. pradėta statyti Turniškių hidroelektrinės gyvenamųjų namų grupė kairiajame Neries krante. Keturi mūriniai namai buvo skirti įmonės statybos vadovams ir inžinieriams. Nedidelių vienos šeimos mūrinių vilų architektūra būdinga naujajam tradicionalizmui - planas asimetriškas, laisvas, modernus, tačiau architektūrinė išraiška grįžta prie jaukaus tradicinių medžiagų (čerpės) ir formų (aukšti šlaitiniai stogai), būdingų ketvirto dešimtmečio pabaigai.
Žemė Vilniaus centre buvo gana brangi, todėl nauji privačių namų rajonai vystėsi arba priemiesčiuose, arba gana sparčiai augančiame aukštutiniame Naujamiestyje (Tauro kalno rajone, M. K. Čiurlionio, K. Kalinausko gatvėse ir aplink jas), Žvėryne ir Antakalnyje.
Miesto namas, skirtas gyventi vienai šeimai, atsirado XIX a. pabaigoje kaip visuomenės demokratėjimo padarinys. Tokius namus Vilniuje statėsi gydytojai, teisininkai, architektai, bankų ir savivaldybės tarnautojai. Skirtingai nuo kilmingo luomo rezidencijų, šie namai nedideli - jie paprastai vadinami vilomis, kotedžais, vienos šeimos namais (rus. osobniak).
Tokios modernios vilos Vilniuje pasirodė ketvirto dešimtmečio viduryje: dažnai stačiakampio ar kvadratinio plano, dviejų aukštų, lygiais šviesiai tinkuotais fasadais, jos kūrė modernaus miesto vaizdą. Jano Sterło-Orlickio gyvenamasis namas, M. K. Čiurlionio g. 44 (archit. Antonis Forkiewiczius, 1936-1937) traukė dėmesį moderniomis formomis - pastato kompozicija asimetriška, formos aiškios, lakoniškos, be puošybos. 1938 m. pastatyta Antakalnio karo ligoninės komendanto Antonio Kiakszto šeimos vila, Pamėnkalnio g. 34 (archit. Janas Borowskis, Izakas Smorgońskis) irgi pasižymėjo modernistine estetika: dviejų aukštų namo formos geometriškai grynos, fasado kompozicija asimetriška, į priekį ištraukta namo dalis suapvalintu kampu.
Taupumo sumetimais dauguma Vilniaus miesto vilų buvo skirtos gyventi dviem ar trims šeimoms. Jose atsisakyta vienos šeimos namui būdingo buto per du aukštus plano. Aukštuose buvo įrengiami atskiri butai, kurių planas dažniausiai nesiskyrė. Gyvenamieji kambariai grupuoti aplink vestibiulį, pagalbinės patalpos jungtos prie laiptinių iš kiemo pusės. Dėl tokio vidaus plano atsirado izoliuota laiptinė, kurios tūris keitė namo proporcijas kaip Witoldo Żemojtelio gyvenamajame name (archit. Antonis Forkiewiczius, 1938), kurio laiptinė kiek ištraukta į priekį su originaliu dviejų dalių laiptinės langu, arba Januszo Zasztowto ir Irenos Herholdowos name A. Mickevičiaus g. 17 (archit.
Ketvirtame dešimtmetyje Vilniuje paplito ir naujas namo tipas - nedidelis 2-3 aukštų, 3-6 butų namas. Jis buvo didesnis nei miesto vila, bet dar neprilygo nuomojamam daugiabučiui, todėl paplito kaip savitas, jaukaus ir modernaus miesto namo tipas su erdviu sklypu, kaip sodas prie gyvenamojo namo K. Kalinausko g. 3 (archit. Izakas Smorgońskis (?), apie 1938). Tokio namo erdviausiame bute dažniausiai gyvendavo savininkas, o kitus butus nuomojo. Bet būta ir kelių savininkų, kaip, pavyzdžiui, Vilniui būdingo modernistinio Annos Hansenowos ir Stanisławo Bagińskio name Pamėnkalnio g. 32 (archit.
Modernistinius keliabučius statydinosi ir įvairios žinybos ar bendrovės, kurios dažnai turėjo aprūpinti būstu iš Varšuvos atvykusius vadovus arba specialistus. Gražaus ir modernaus žinybinio namo su garažais pavyzdys - Valstybinės draudimo bendrovės (Ubezpieczalnia Społeczna) namas A. Jakšto g. 2 (archit. Stanisławas Murczyńskis, Jerzy Sołtanas, 1938), statytas kartu su pačia įstaiga. Per visą antrą aukštą buvo įrengtas prabangus ir erdvus valdytojo butas, o pirmame ir trečiame aukštuose mažesni butai darbuotojams. Panašus namas buvo pastatytas ir Valstybinės taupomosios kasos (PKO) įstaigai (Gedimino pr. 12), bet aštuntame dešimtmetyje statant archyvo priestatą buvo nugriautas. Moderniame bendrovės M. Deull name A. Jakšto 14 (archit.
Trečio dešimtmečio pabaigoje, siekiant aprūpinti kariškius butais, Józefo Piłsudskio iniciatyva buvo įkurtas Kariuomenės apgyvendinimo fondas (Fundusz Kwaterunku Wojskowego). Šis fondas pradėjo statyti tipinius daugiabučius kariškiams įvairiuose Lenkijos miestuose. Keletas tokių namų Vilniuje buvo pastatyta Šnipiškėse, Pioromonte ir Naujojoje Vilnioje. Tarp jų prabanga išsiskyrė 1930-1931 m. Vilniaus g. 9 pastatytas 5 aukštų, 50 butų (visi butai 3 kambarių) namas karininkams (Dom oficera polskiego).
Nuomojamųjų daugiabučių namų dydžiai ir planas tarpukariu ne itin skyrėsi nuo XX a. pradžios: 4-5 aukštų, paprastai vienos sekcijos (laiptinės), su parduotuvėmis pirmame aukšte. Kadangi nuo vietos priklausė nuomininkų kontingentas ir nuomos kaina, tai didesni, prabangesni daugiabučiai buvo statomi Gedimino prospekte arba netoli jo, taip pat Žvėryne ir Tauro kalno teritorijoje. Vis dėlto šių namų statyba buvo plėtojama vangiai, o lėšų trūkumą rodo tai, kad dažnai tokie namai buvo projektuoti žemesni, o vėliau paaukštinami, kaip pavyzdžiui, Chaimo ir Szejnos Bekerių ir Helenos Jalcowos name Gedimino pr. 54 (archit.
Atsisakius plastinio dekoro, fasaduose išryškėjo laiptinių ašys ir langų ritmas, lakoniškų formų balkonai, langų ir durų apvadai, karnizai, apdailos medžiagų įvairovė, kaip moderniame Abramo Strugaczo name, 1938 m. pastatytame A. Stulginskio g. 3 pagal architekto Mojżesziaus Cholemo projektą. Butai šiuose namuose buvo erdvūs, su patogumais, gyvenamoji ir viešoji zona išdėstyta prie gatvės, ūkinė (virtuvė, tarnaitės kambariukas ir vonios) į kiemą, prie ūkinės laiptinės. Dawido Strugaczo daugiabutis nuomojamasis namas Tauro g. 10 (archit. Mojżeszius Cholemas, 1938) dėl geometrinių formų fasado, darnių proporcijų ir įdomios apdailos išsiskyrė iš kitų modernių Vilniaus daugiabučių. Jis žinomas ir kaip „profesorių namas“, nes 1940 m. perkėlus Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą į uždarytą Stepono Batoro universitetą Vilniuje, šiame name buvo apgyvendinti akademikas Konstantinas Jablonskis, rašytojai Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis-Putinas ir Balys Sruoga.
1919-1939 m. Vilniaus gyvenamoji architektūra išgyveno modernėjimo transformaciją, kurią lėmė ir ekonominė situacija, ir politinė santvarka. Nors ir nedidelio masto, gyvenamoji statyba atspindėjo įvairias to meto architektūros tendencijas - nuo nacionalinio stiliaus paieškų iki avangardinio modernizmo. Nereikia pamiršti, kad dauguma naujų gyvenamųjų namų vis dar buvo statoma iš medžio. Pavyzdžiui, Žvėryne 1938 m. tik 20 % pastatų buvo pastatyti iš plytų.
Vilniaus rajonų žemėlapis
Tačiau būtent tarpukariu buvo sukurtas modernaus komfortiško būsto standartas ir fondas, ką gerai iliustruoja faktas, kad praktiškai visus šiuos namus 1940 m. rudenį bolševikų valdžia atėmė (nacionalizavo), o po Antrojo pasaulinio karo juose apgyvendino aukščiausio rango partinę vadovybę ir nusipelniusius kultūros bei meno veikėjus. Visa M. K. Čiurlionio gatvė ir Tauro kalno rajonas (ir Turniškės) tapo partinės nomenklatūros gyvenamąja vieta: pavyzdžiui, 1937 m. pastatytame name M. K. Čiurlionio g. 66 ap...
Medinės Architektūros Išsaugojimas
Naujam gyvenimui prikeltas medinis pastatas Užupyje, Polocko g. 52, - patvirtinimas, kad net sudėtingos situacijos išsprendžiamos, o darbus būtų galima tęsti, - laukiančiųjų sąraše yra pora šimtų vertingais pripažintų medinių pastatų.Netgi parengta jų atgaivinimo strategija, kuri, kaip dažnai būna, neapibrėžtam laikotarpiui atsidūrė stalčiuje.
- Ar yra daugiau sostinės vietų, kuriose būtų galime grožėtis išlikusiais dailiais mediniais pastatais? - „Sostinė“ pasiteiravo Medinės miesto architektūros muziejaus muziejininkės, rinkinių tyrėjos dr. Indrės Užuotaitės.
- Kadaise kone visas miestas buvo medinis. Populiarėjant mūrui medinė statyba ėmė nykti. Tai vyko ir natūraliai, ir dėl statybos reikalavimų pokyčių. Mediniai pastatai Vilniui, kaip ir kiekvienam miestui, buvo pavojingi, XVIII amžiuje kilo daugybė gaisrų, suniokojusių ištisus kvartalus, skirtingas Senamiesčio dalis, tad galiausiai nauja medinė statyba čia buvo apribota. Atsirado draudimų, nurodymų, padalijimų į medžio ir mūro pastatų zonas. Viena tokių medinių pastatų zonų buvo istorinis Žvėryno priemiestis. Nieko keista, kad kalbant apie gražiausius medinės architektūros pavyzdžius minimas Žvėrynas: čia buvo pastatyta išties įspūdingų namų, didžioji dalis kurių - vasarvietės ir vilos. Ne mažiau įspūdingi ir Markučiai su dvarviete ir užmiesčio vila, kurioje veikia Literatūrinis A.Puškino muziejus, Antakalnio Vasaros, Pavasario, Mildos gatvės, kuriose išlikę įspūdingų medinių pastatų. Tik juos, priešingai nei Žvėryne, surasti nėra paprasta.
- Ar skirtingose sostinės dalyse medinė architektūra formavosi panašiu laikotarpiu?
- Medinė architektūra nėra ilgaamžė, tad Vilniaus kontekste išlikusi architektūra formavosi panašiu laikotarpiu, XIX amžiaus antrojoje pusėje, tuomet buvo medinių pastatų bumas.Medinė architektūra ne visada išraiškinga, ypatinga, tiesiog tai buvo greita ir pigesnė statyba.
Viena banga - XIX amžiaus antrojoje pusėje, Vilniuje nutiesus geležinkelį, kai padaugėjus gyventojų masiškai trūko gyvenamųjų vietų. Antrasis tarpsnis - tarpukaris. Po Pirmojo pasaulinio karo teritorijos keitėsi, panašios tendencijos tikėtasi ir po Antrojo pasaulinio karo, tačiau ankstyvasis sovietmetis paliko ne tiek daug medinės architektūros pavyzdžių.
Tipinės architektūros buvo, tačiau tuomet pradėta aktyviau kalbėti apie miegamuosius rajonus ir daugiabučių statybą. Atrodo, kad visos architektūros istorijos kontekste medinė architektūra susitraukė iki dviejų paskutinių amžių.
Pavyzdžiui, Polocko g. 52 pastate nėra jokios grynos stiliaus išraiškos, bet artimiausias jai - carinės imperijos stilius. Šiam architektūros stiliui būdingi augaliniai motyvai, daug drožinių, detalių, gražūs, išraiškingi pastatai.
- Kiek Vilniuje gyvenamųjų, visuomeninės paskirties medinės architektūros pastatų? Ar vyravo tik skirti poilsiui ir gyvenimui?
- 2004 metais architektės mokslininkės inventorizavo apie du tūkstančius medinių pastatų. Taip pat buvo atrinkti du šimtai vertingų pastatų.
Strategija buvo parengta, po poros metų ji turėjo būti įgyvendinta, bet nebuvo skirta lėšų. Reikšmingas darbas atsidūrė stalčiuje. Dalį medinių pastatų buvo pasiūlyta įtraukti į Kultūros vertybių registrą, dalis tiesiog sunyko, juos pakeitė stiklas ir betonas, arba jie baigia sunykti negrįžtamai.
Medinės architektūros muziejus - taip pat tos strategijos dalis. Tiesa, įgyvendinant ją buvo numatytas medinės architektūros centras (muziejus), savo koncepcija turėjęs priminti Rumšiškes, ir planuotas Šnipiškėse, tačiau galiausiai viskas pasikeitė.
Idėja, kad reikia medinės architektūros muziejaus, pasinaudojo namo Polocko g. 52 gelbėtojai, nes šiam pastatui tuo metu paskirties reikėjo labiau nei muziejui vietos. Tai buvo šiaudo griebimasis, bet labai sėkmingas. Medinė gyvenamoji architektūra - viena dalis, dar turime sakralinę ir viešosios paskirties architektūrą.
Vilniuje išlikusi medinė cerkvė Naujojoje Vilnioje ir bažnyčia Pavilnyje, neišlikusi Lukiškių mečetė.
Dabartinio Bernardinų sodo teritorijoje stovėjo specialiai parodų mugėms sukurti paviljonai, vienas jų vėliau pritaikytas teatro pasirodymams. Sovietmečiu veikė kino teatras „Vasara“, Vokiečių okupacijos metais ten, kur dabar įsikūręs gėlių turgelis šalia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, veikė kino teatras „Helios II“.
Buvo teigiama, kad tipinio pastato pamatai sumūryti vietoje, o pats pastatas atvežtas ir pastatytas. Tuometės kino juostos buvo labai degios, todėl pastatą nuolat saugojo budintys ugniagesiai. Galiausiai pastatas buvo pervežtas į kitą rajoną, jame veikė parduotuvė, tačiau dabar jo nebeliko. XX amžiaus medinės parduotuvės pavyzdys yra Šnipiškėse.
Žvėryne dar turime buvusią Vilniaus infekcinę ligoninę, Antakalnyje, Sapiegų parke, medinį buvusios karo ligoninės kompleksą. Namų paskirtį išsaugoti labai sudėtinga. Keičiasi paskirtis, dažnai pasikeičia ir fasadas, suplanavimas, tarsi nebematome pirminės pastato paskirties, atrodo, visi mediniai pastatai - gyvenamieji. Bet taip nėra.
- Kuriuos medinės architektūros pastatus norėtumėte gelbėti pirmiausia?
- Vienas nuostabus medinis pastatas - Žvėryne, Vytauto g. 49, pastatytas prieš 1901 metus. Beje, jau pradėtas tvarkyti. Šiam pastatui pasisekė, jis turi vieną šeimininkę, tai labai geras ženklas, mat vienam žmogui priimti sprendimus daug paprasčiau, nei susitarti keliems savininkams. Bet čia svarbus kitas momentas: mes galime norėti pastatą išsaugoti, bet reikia atsižvelgti, ar tai privatus turtas, ar jis priklauso valstybei.
Šio namo būtų neįmanoma sutvarkyti, jei jis priklausytų keliems privatiems savininkams, nebent įsigytų žmogus, turintis laiko ir energijos imtis tvarkybos darbų. Tvarkant Polocko g. 52 medinį pastatą dirbo daug komandų, profesionalų, kurie atitiko išties aukštus reikalavimus. Žmonės, tvarkydami privačius namus, į daug ką pasižiūri paprasčiau. Kartais išties geras meistras nebūtinai turi būti kvalifikuotas restauratorius.
Svajoti, kad bus restauruoti visi medinės architektūros namai, kol kas naivu, bet stengiamės bent būti pavyzdžiu, kaip įmanoma tai padaryti. Parodyti tiems, kas galbūt turi lėšų ir galimybių, kad viskas įmanoma. Galime mes, galite ir jūs.
Rūtų gatvėje, Antakalnyje, - dar vienas gražus, bet griūvantis, nebepanašus į save medinis pastatas. Išskirtinė ir vila Markučiuose greta Literatūrinio A.Puškino muziejaus. Deja, tik iš nuotraukų matyti, kokia ji buvo įspūdinga, ypač jos medinės kolonos.
Kalbant apie buvusią Vilniaus infekcinę ligoninę - daug vilties, kad kompleksas bus išsaugotas.
Į tvarkybos darbus Polocko g. 52-ajame name taip pat buvo žiūrima įtariai, todėl paveldosaugininkai į visus tvarkybos darbus medinės architektūros pastatuose reaguoja su atsarga, bijo per anksti džiaugtis.