Lietuvių sodybose mediniai elementai visada užėmė svarbią vietą. Nuo seniausių laikų medis buvo pagrindinė statybinė medžiaga, naudojama ne tik gyvenamiesiems namams, bet ir įvairiems ūkiniams pastatams, paminklams ir net religiniams objektams. Šiame straipsnyje apžvelgsime medinių elementų istoriją ir tradicijas lietuvių sodybose, pradedant dvarais ir baigiant kryždirbystės paminklais.
Staškūniškio dvaras - vienas seniausių medinių dvarų Lietuvoje.
Staškūniškio dvaras - medinės architektūros perlas
Staškūniškio dvaro sodyba (Širvintų raj.) - kompleksiškai išlikęs, vienas seniausių ir daugiausiai autentiškų vertingųjų savybių išsaugojęs medinių statinių ansamblis Lietuvoje. Išlikę mediniai XVII a. II p. - XIX a. II p. sodybos statiniai: dvarininkų gyvenamas namas, svirnas, kalvė, kumetynas, koplyčia. Dvaro sodybą supa parkas su vaismedžių sodu.
Mediniai Staškūniškio dvaro rūmai su rusiu statyti ar perstatyti XVII a. II pusėje iki šiol yra išlaikę pirminę planinę struktūrą bei daugelį ankstyvųjų interjero ir eksterjero detalių. Tai dvigaliai rūmai su centrine priemene bei palėpę virš jos. Nuo seno prie rūmų būta geometrinio planavimo sodo ir parko.
Dvarininko name šiuo metu gyvena kelios šeimos, o kiti pastatai ir parkas yra apleisti ir nenaudojami.
Kryždirbystės tradicijos: stogastulpiai, koplytstulpiai ir kryžiai
Dr. Turbūt ne vienam teko matyti prie mokyklų, miestų parkuose ar pakelėse pastatytus medinius paminklus - stulpus su stogeliais arba koplytėlėmis, kryžius. Tokių paminklų esama ir kapinėse, daugybė jų ir Kryžių kalne. Tai - Lietuvos tradicijai būdingi kryždirbystės paminklai, 2001 m.
Vieni iš liaudies mažosios architektūros religinių (pokario metais - ir pasaulietinio turinio) statinių - stogastulpiai. Daugumos tyrinėtojų nuomone, stogastulpiai yra seniausi Lietuvos mediniai paminklai, nors spėjama, kad galėjo būti statomi ir iki krikščionybės įvedimo, o archeologai randa medinių stulpų liekanas, deja, nežinome jų tikslios kilmės.
Tačiau aišku, kad tokie paminklai dar XIX a. buvo būdingi Lietuvai - kaip antkapiniai paminklai jie statyti kapinėse, nemažai jų būta pakelėse ir prie sodybų. Stogastulpių formų savitumas atkreipė daugelio keliautojų, tyrinėtojų dėmesį - XX a. pradžios literatūroje jie netgi vadinti „lietuviškais kryžiais“.
Terminas „stogastulpis“ (kaip ir „koplytstulpis“) sugalvotas mokslininkų, siekiant atskirti paminklus pagal jų architektūrinę struktūrą. Taigi stogastulpis yra aukštas (kartais iki 7 m ir daugiau) stulpas su stogeliu, kuris turi šonines atramas, o stogelio viršų užbaigia medinė viršūnė su iš geležies nukaltu kryželiu arba „saulute“.
Kaip nurodo Ignas Končius, stogastulpiai ilgiausiai buvo statyti Aukštaitijoje, o jų tradicija išblėso XX a. pradžioje, t. y. apie 1910 m. Jei norite pamatyti, kaip dar XX a. pradžioje atrodė senosios kapinės, pažvelkite į 1906 m. M. K. Čiurlionio tapytą paveikslą „Žemaitiškos (lietuviškos) kapinės“.
Seniausias 1760 m. statytas stogastulpis mus pasiekė Mykolo Brenšteino dėka - jo 1906 m. Žemaitijos stogastulpiams būdingi apvalūs, rečiau daugiakampiai arba keturkampiai stogeliai, dvi simetriškos stilizuotų augalų arba iš vientisos lentos išpjaustytos „skydų“ formos šoninės atramos ir neaukšta stogelių medinė viršūnė su įvairiai dekoruotais geležiniais kryžiais.
Aukštaitijoje stogastulpių stogeliai keturkampiai (keturių šlaitų), dažnai turi kiaurapjūviu dekoruotus šoninius „skydus“, medinės stogelių viršūnės profiliuotos ir aukštos. Jie nuo pirmųjų skiriasi tuo, kad naudojamos keturios lenktos arba tiesios atramos, apačioje turinčios dažnai geometriniais dantukais puoštą „papėdę“.
Aukštaitijoje buvo statomi ir dviejų bei trijų aukštų stogastulpiai.
Kitas paminklų tipas - koplytstulpiai (koplytėlė + stulpas). Pagal architektūrinę formą jie skiriasi: paprasčiausi ir seniausi yra monolitiniai, t. y. kai rąste išskobiama viena niša skulptūrai arba ir šoniniai „langeliai“; kiti koplytstulpiai turi atskirus „namelius“- koplytėles skulptūroms.
Tokie paminklai ypač būdingi Žemaitijai, todėl būtent čia buvo daug daroma religinių skulptūrų. Žemaitijoje daug buvo statoma ir koplytėlių ant žemės. Dažnai jos buvo dedamos ant didelių akmenų arba ant iš akmenų sumūryto pamato.
Kartais koplytėlės pastatytos ir ant mitologinių akmenų, kaip antai ant akmens „Dievo stalas“. Į koplytėles dažniausiai dėta Dievo Motinos, Švč. Mergelės Marijos (žmonių vadintos „šventa Pana“), kartais ir kitų šventųjų skulptūros.
Nedidelės įvairių formų medinės koplytėlės medžiuose buvo populiarios visoje Lietuvoje, tačiau daugiausia jų būta Užnemunėje ir Dzūkijoje. Į tokias koplytėles dažnai buvo įdedamas Rūpintojėlis, Švč. Mergelė Marija.
Pajūrio kapinėse palaidojimus žymėjo nedidelės profiliuotos lentos - krikštai. Kol kas nėra vieningos nuomonės, ar tai ikikrikščioniškųjų laikų antkapinių paminklų atšvaitas, ar reformatų konfesijai būdingi paminklai, tačiau savita forma jie išsiskiria iš kitų šalių reformatų statytų paminklų.
Pati gausiausia paminklų grupė - mediniai kryžiai. Seniausių pavyzdžių neišliko, tačiau, kaip ir kitose krikščioniškose šalyse, tokie paminklai galėjo būti pradėti statyti po Lietuvos krikšto. XIX a. kryžių puošyba labai įvairi - net tas pats meistras nedarydavo visiškai vienodų paminklų, tačiau tam tikri regioniniai bruožai vis dėlto egzistuoja.
Puošniais, dažnai stilizuotų augalų spinduliais „žydi“ kryžiai buvusioje Raseinių apskrityje, kai kuriose Marijampolės, Kauno vietovėse, saviti ir Šiaulių, Joniškio, Panevėžio apylinkių kryžiai, puošti popieriaus karpinius primenančiais ažūriniais pjaustiniais. Daugiausia Žemaitijoje statyti ir įvairiai dekoruoti dviejų bei trijų kryžmų kryžiai.
Kryžiai, kaip ir kiti paminklai, buvo statomi kaip antkapiniai ženklai, kaip riboženkliai statyti kaimų ribose, ženklino ir kaimų, miestelių centrus, statyti prie bažnyčių bei jų šventoriuose, pakelėse.
Lietuviški kryžiai - svarbi tautinio paveldo dalis.
Mediniai įrankiai ir buities reikmenys
Žemei įdirbti, derliui apdoroti, maisto produktams laikyti ir perdirbti, duoną užminkyti ir pašauti į duonkepę buvo naudojami mediniai įrankiai. Tik pačios būtiniausios jų dalys būdavo geležinės. Duoną plikydavo mediniuose duonkubiliuose ar geldose. Juos gamindavo iš medinių lentelių, sutvirtindavo geležiniais lankais.
Panašiai darydavo ir lauknešėlius, kuriais merginos, moterys nešdavo valgyti dirbantiems laukuose vyrams. Parodos lankytojai galės išvysti unikalų skobtinį XIX a. pradžios lauknešėlį, naudotą dar baudžiavos laikais.
Eksponuojamas ir ką tik restauruotas duonkubilis, vienas iš nedaugelio saugomų „Aušros" muziejaus rinkinyje. Duonkubilis būdavo ne tik indas duonai užmaišyti ir rauginti, jis turėjo ir apeiginę, sakralinę prasmę. Ant apversto duonkubilio per vestuves, keltuvių rytą, sodindavo jaunąją ir nukirpdavo jai kasas (iki XIX a. pab.), vėlesniais laikais iššukuodavo palaidus plaukus ir užrišdavo nuometą arba skarą. Tai reiškė, kad mergina jau įžengė į kitą gyvenimo etapą.
Parodoje pristatomos įvairaus dydžio skobtinės geldos, kuriose buvo minkoma tešla ne tik duonai, bet ir kitiems miltiniams gaminiams. Duoną krosnin šaudavo medine liže. Ližę darydavo iš beržo, uosio ar ąžuolo.
Dieveniškių kraštas: archajiškos tradicijos ir medinė architektūra
Pažvelgus į Lietuvos žemėlapį, Dieveniškių kraštas atrodo tarsi pusiasalis, įsiterpęs į kaimyninę valstybę. Dieveniškių ir Poškonių seniūnijas beveik iš visų pusių supa Baltarusijos teritorija. Sienos ilgis čia - apie šimtą kilometrų, kurių didesnė dalis eina per miškus. O vieta, kur šios apylinkės jungiasi su pagrindine Lietuvos teritorija, - vos 2,5 kilometro pločio.
Kelionės Dieveniškių krašte metu sieną pamatysime dar ne kartą. Važiuojant Poškonių link, pasienio stulpai ir metalinė tvora atsiremia tiesiai į kelią. Šios lietuviškos apylinkės iš pradžių atiteko sovietinei Baltarusijai, tačiau 1940 m. buvo grąžintos Lietuvai.
Pirmasis kaimas, kuriame tikrai verta sustoti, - Poškonys. Tai vienos iš dviejų „appendikse“ esančių seniūnijų centras. Čia taip pat yra Gintaro Žagunio pasienio užkarda ir Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija. Pastaroji įstaiga įsikūrusi tarpukario metais statytame buvusios mokyklos pastate. Dabar čia įrengta puiki etnografinė ir gamtos ekspozicija. Joje tarp daugelio eksponatų - naminės degtinės varymo aparatas ir bene seniausi Lietuvoje rankomis lipdyti, nežiesti puodai. Lietuvoje žiedimo ratas išplito dar X-XIII amžiuje, o Dieveniškių apylinkėse kai kurie puodžiai jo nenaudojo net XX amžiuje.
Poškonys ir aplinkiniai kaimai - lyg gyvas Pietryčių Lietuvos istorijos muziejus. Šis gatvinis rėžinis kaimas Gaujos upės kairiajame krante, kaip ir gretimas Rimaičių bei Dieveniškių seniūnijos Šiūmų kaimas, yra etnokultūriniai draustiniai. Kaimų planinė struktūra išliko beveik nepakitusi nuo XVI amžiaus. Siauruose sklypuose sustatytos pirkios, svirnai, o rėžių gale ilga greta išrikiuoti senoviniai mediniai kluonai. Kone kiekvienos pirkios palangėse nuo gatvės pusės - maži, bet labai skoningi gėlių darželiai. Ypatingas šių sodybų bruožas tas, kad pirkia ir tvartas dažniausiai yra po vienu stogu.
Dieveniškių kraštas - be galo archajiškas. Čia galima pamatyti daugybę dalykų, seniai išnykusių kituose Lietuvos regionuose. Kiekvienoje senoje pirkioje rasite duonkepę krosnį. Beje, kone kas antra iš jų yra naudojama iki šiol. Labai daug šeimininkių šiose apylinkėse kasdieniam savo šeimos stalui duoną perka ne parduotuvėje, o kepa namuose. Dar pokario metais daugelyje ūkių buvo ariama ne plūgais, bet medinėmis žagrėmis.
Iš Poškonių keliaujame į Dieveniškes. Pavažiavus apie kilometrą nuo Poškonių, galima apžiūrėti mitologinius akmenis „Jankelis ir Jankeliukas“. Pakeliui būtinai reikia užsukti į gatvinį Rimaičių kaimą, įsikūrusį Gaujos upelio krante. Jis yra bene gražiausias Dieveniškių apylinkėse. Šis kaimas, kaip ir kiti gatviniai šio krašto kaimai, susiformavo per Valakų reformą. Pirmą kartą Rimaičiai buvo paminėti 1744 metais. Dabar kaime yra 26 sodybos. Dauguma jų pastatytos XIX amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus pradžioje.
Netoli Rimaičių - vienintelis Dieveniškių apylinkėse Bučionių piliakalnis, datuojamas I tūkstantmečio pradžia. Visos iškyšulio centras - Dieveniškių miestelis - savo archajiškumu nedaug tenusileidžia apylinkių etnografiniams kaimams. Pirmą kartą gyvenvietė paminėta 1385 metais kaip didiko Mingalos valda. XV a. pradžioje čia iškilo pirmoji bažnyčia. Miestelis išaugo patogioje vietoje - kryžkelėje tarp Vilniaus, didelių Gervainių ir Trobų miestelių (abu - dabartinėje Baltarusijoje).
Nuo Dieveniškių keliaujame itin egzotiško kampelio - Norviliškių - link. Tikras Norviliškių ir viso Dieveniškių krašto pasididžiavimas - Norviliškių pilis. Ją XVII a. pradžioje pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, įsimylėjęs ir vedęs vietos gražuolę grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Būtent dėl jos, kaip teigiama pasakojimuose, sumanus pirklys bei drąsus karys ir liko Lietuvoje.
Po vyro mirties ponia Šorcienė, norėdama, kad plistų tikėjimas, pasikvietė iš Vilniaus brolius pranciškonus ir jiems užrašė pilį bei palivarką. Vienuoliai turėjo kuo greičiau pasistatyti Šv. Pranciškaus vardo bažnyčią ir įkurti vienuolyną bei kas savaitę laikyti mišias už fundatorius. 1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, medinė bažnyčia išardyta, rąstai nuvežti į Alžūnus, kur iš jų pastatyta cerkvė. Iš pranciškonų paruoštų plytų, skirtų naujos bažnyčios statybai, buvo pastatytos kareivinės. Kareiviai apsigyveno ir senajame vienuolyno pastate. Vėliau čia veikė mergaičių žemės ūkio mokykla.
1919 metais vienuolyną ir kareivinių pastatą užėmė vietos gyventojai, siekę atkurti Norviliškių bažnyčią. Po kelerių metų ji buvo pastatyta.
Dieveniškių regioninis parkas - unikalus Lietuvos kampelis.
Medinių kryžių gamybos procesas
Ši lentelė apibendrina pagrindinius etapus, reikalingus sukurti tradicinį medinį kryžių, atspindintį Lietuvos kultūros paveldą.
| Etapas | Aprašymas |
|---|---|
| Medžiagos parinkimas | Atsižvelgiant į vietines tradicijas, parenkama tinkama mediena. Dažniausiai naudojamas ąžuolas ar uosis. |
| Projektavimas | Prieš pradedant darbus, sukuriamas kryžiaus projektas, atsižvelgiant į pageidaujamą stilių ir ornamentus. |
| Medienos apdirbimas | Mediena apdirbama rankomis arba naudojant specialius įrankius, formuojant pagrindinę kryžiaus struktūrą. |
| Ornamentų kūrimas | Kryžius dekoruojamas tradiciniais ornamentais, naudojant drožybos techniką. |
| Surinkimas | Visos kryžiaus dalys surenkamos į vieną visumą, užtikrinant tvirtumą ir stabilumą. |
| Apdaila | Kryžius padengiamas apsauginiu sluoksniu, dažnai naudojami natūralūs aliejai arba vaškai, siekiant išsaugoti medienos grožį ir apsaugoti nuo aplinkos poveikio. |