Pastaruoju metu sodybų pirkimas tapo itin populiarus, o sodo sklypai prie ežero ypač traukia pirkėjų dėmesį. Tačiau prieš priimant sprendimą verta atidžiai apsvarstyti visus "už" ir "prieš". Šiame straipsnyje aptarsime sodo sklypo pirkimo prie ežero privalumus ir trūkumus, kainų pokyčius ir svarbius aspektus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti prieš perkant.
Sodybų Pirkimo Bumas ir Kainų Augimas
Renata Boguševičienė, NT agentūros „Renatos namai“ vadovė, pastebi, kad sodybų pirkimo bumas prasidėjo po pirmojo karantino. Jos teigimu, NT skelbimuose išnyko net ir visos brangios sodybos, o kainos sukilo. Vidutiniškai sodybų kainos pakilo apie 30 proc.
Šiandien norint nusipirkti eilinę sodybą šeimai ne prie vandens telkinio, reikia turėti apie 35 tūkst. eurų. Norintiems įsikurti prie ežero tai kainuos nuo 100 tūkst. eurų. Jeigu yra pušynas, smėlėta pakrantė, pakankamai didelė upė, tai tokios vietos kaina apie 80-85 tūkst. eurų. Už sodybas atsiskaitoma apylygiai: pusė moka grynais, pusė skolinasi iš bankų.
Kainų Pokyčiai Regionuose
Skirtingai nuo rajono, kilo ir kainos. Jeigu seniau už prastos kokybės sodybą Rokiškio rajone prašydavo 8 tūkst., tai dabar jau - 15 tūkst. Arba Utenos rajone paprastesnė sodyba kainavo 15-20 tūkst., tai šiandien 25-27 tūkst.
Sodo Sklypo Privalumai Prie Ežero
- Gamta ir ramybė. Sodų bendrijos atokumas turi savo pliusų ieškantiems ramybės ir galimybių pabėgti iš miesto šurmulio. Kadangi sodų bendrija įsikūrusi toliau nuo kelio, dažnai miške ar prie kokio ežero, galima sakyti, kad gaunate sklypą su gamta.
- Nedaug žmonių. Sodų bendrijose gyvena nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų šeimų. Tai nedidelis kaimas.
- Saugumas. Sodų bendrijose gyventi yra gana saugu. Dažnas palieka nerakintą automobilį, neuždarytus vartus be didesnės baimės, kad namus ras apvogtus.
- Nėra parkingo problemos. Vietos pasistatyti automobilį visada yra ir jums ir jūsų svečiams. Be to visada galima pasistatyti pavėsines automobiliui jei statote šalia namo.
- Bendruomenė. Kaimo bendruomenė yra itin didelė jėga, galinti gyvenimą sodų bendrijoje pakeisti į gerąją pusę.
Sodo Sklypo Trūkumai
- Ribotas žemės sklypo dydis. Sodininkų bendrija yra gyvenamosios paskirties sklypas, sudalintas į mažesnius sklypelius po 6-8 arus. Retais atvejais sodų bendrijose galima rasti 10 arų sklypus.
- Probleminis susisiekimas. Sodų bendrija paprastai būna įsikūrusi kiek atokiau nuo pagrindinių kelių, o tai iš karto tampa užprogramuota problema - iki viešojo transporto stotelės reikia paeiti kelis šimtus metrų.
- Nedidelis sodo namelis. Sodo namelis yra skirtas tik laikinam gyvenimui, ne nuolatiniams.
- Kaimynai. Sodų bendrijoje kaimynai greičiausiai gyvena seniau, negu jūs, ką tik atsikrausčiusieji, todėl teks taikytis prie jų, o ne atvirkščiai.
- Komunikacijos ir kanalizacijos bėdos. Dažnoje sodų bendrijoje vis dar stovi lauko tualetai, nes miesto nuotekų sistemos nėra ir... nebus.
- Gatvės ir keliai. Dažniausiai sodininkų bendrijos neturi išasfaltuotų kelių.
- Kultūrinis gyvenimas. Dėl to sodų bendrijose nuolatos gyvenantys dažnai pripažįsta, kad "čia nėra kas veikti".
Svarbūs Aspektai Prieš Perkant
Prieš perkant sodybą, svarbu atidžiai apsvarstyti, dėl ko ji perkama, kaip reikės joje gyventi, kas, kaip ir kada ja rūpinsis. Taip pat reikėtų realiai įvertinti savo galimybes ir jas suderinti su lūkesčiais.
A. Liseckas pataria prieš įsigyjant tokio tipo turtą daugiau jį pasinuomoti ir tik tada svarstyti apie sodybos pirkimą.
Investicija į Apleistą Sodybą
A. Liseckas sako, kad šiandien sodybos ar sodybų žemės sklypų pasiūla yra vis dar pakankama, skelbimų yra, turtas perkamas ir parduodamas, tačiau tikrai gerų variantų arba „perliukų“ rinkoje labai greit nelieka, ypač - jei namas tinkamas gyventi ar sodyba yra gražioje vietoje.
NT vystytojas, kaip galimybę sukurti pridėtinę vertę, išskiria apleistas sodybas, jeigu šalia jų yra vandens telkinys ar ji stovi kažkokioje ypatingoje kraštovaizdžio vietoje (gražus miškas, properša, ar sodyba stovi ant šlaito).
Sodo Sklypo Prie Ežero Įvertinimas
Štai lentelė, apibendrinanti sodo sklypo prie ežero įvertinimo aspektus:
| Aspektas | Privalumai | Trūkumai | Svarbūs klausimai |
|---|---|---|---|
| Vieta | Gamta, ramybė, atokumas nuo miesto | Probleminis susisiekimas, atokumas nuo infrastruktūros | Ar patogus susisiekimas? Ar yra parduotuvės, mokyklos netoliese? |
| Sklypas | Saugumas, bendruomenė, vietos automobiliui | Ribotas dydis, kaimynai | Ar pakankamas sklypo dydis? Ar sutariate su kaimynais? |
| Namas | - | Nedidelis, skirtas laikinam gyvenimui | Ar namas tinkamas gyventi? Ar reikalingas remontas? |
| Komunikacijos | - | Kanalizacijos bėdos, prasti keliai | Ar yra vandentiekis, kanalizacija? Ar geras privažiavimas? |
| Laisvalaikis | Galimybė ilsėtis gamtoje, prie ežero | Ribotos pramogos | Ar yra ką veikti be poilsio gamtoje? |
Šeimos Patirtis: Nuo Miesto į Sodybą
Greta su vyru Robertu kilę iš Ukmergės, studijavo Kaune, tačiau po studijų nusprendė sugrįžti į gimtąjį miestą - savęs gyvenančių didmiestyje jie niekada neįsivaizdavo. Be to, norėjo, kad vaikai turėtų kaimą, galėtų laiką leisti gamtoje, žinotų, kas yra vištos ir kuo mažiau laiko praleistų prie ekranų.
„Dar gyvendami Kaune visą laiką važiuodavome tai prie ežero, tai svečiuodavomės pas ką nors sodyboje - mieste mes neradome sau veiklų. Tokie jau mes“, - nusišypso pašnekovė. Sugrįžę į gimtąjį miestą, nusprendė, kad nori ir sodybos kaime.
Į paieškas jiedu pasileido turėdami tris aiškius kriterijus: kad būtų daug žemės, sodyba nebūtų itin toli nuo namų ir kad būtų vandens tvenkinys arba, jei jo nebūtų, būtų galimybė tokį išsikasti. „Sodybos ieškojome į visas puses aplink Ukmergę 30 km spinduliu: ir link Širvintų, ir link Anykščių, Utenos. Negaliu sakyti, kad užtrukome ilgai - mačiau, vieni žmonės sodybos ieškojo aštuonerius metus, mums prireikė tik pusės metų“, - pasakojo G. Tylienė.
Į sodybą nuostabaus grožio Medilių kaime atvyko žiemą, kai medžiai buvo be lapų, aplinka buvo pilna šiukšlių, apžėlusi krūmais, šalia namo žiojėjo didžiulis atviras rūsys. Tačiau į akis krito privalumai, ne trūkumai. Užėjus į vidų, Gretą labai sužavėjo viduje stovinti duonkepė krosnis su dideliu papečkiu, visai tokia pati, ant kokios ji vaikystėje žaisdavo pas savo krikšto mamą. Džiugino ir senas prūdas, kurio ji labai norėjo. Vyrui sodyba patiko, nes jį žavėjo plotas, tai buvo ne tik plyna pieva, bet ir miškelis, prūdai, pelkė, namas, vieta dideliam sodui.
„Atvažiavus čia kažkas caktelėjo, bet negaliu pasakyti, kas - užbūrė visa visuma. Mes turėjome tik įsivaizdavimą, kaip viskas gali atrodyti ateityje. Bet galiu drąsiai pasakyti - neįsivaizdavau, kad bus taip gerai“, - nusijuokia ji.
Taip į Tylų rankas pateko 8 ha sklypas, kurių 1,4 ha apima kiemas su dar 1894 metais pastatytu namu, tiesa, tik puse jo: „Čia atsikraustę ėmėme aiškintis, kodėl tik pusė namo. Mums papasakojo, kad čia gyveno broliai ir anksčiau, jeigu broliai nesutardavo arba jaunėlis norėdavo išsikraustyti, buvo galimybė pusę namo nuardyti ir išsivežti. Su šiuo namu taip ir buvo - man tai buvo naujiena, kad galima ir įmanoma taip daryti. Pusė namo buvo gražiai išardyta ir vadinama svečių dalis iškelta, mūsų žiniomis, kažkur į Mažeikius.“
Įsigijus sodybą nei aplinka, nei namas nebuvo gero stovio - aplinka buvo pilna krūmų, šiukšlių, namas stovėjo kiauromis sienomis, stogu, išdužusiais langais, pro jį kiaurai pūtė vėjas.
Visų darbų ėmėsi patys G. Tylienė pasakoja, kad darbus jie pradėjo nuo kito galo, nei visi kiti: pirmiausia tvarkė aplinką, išvežė šiukšles, išrovė krūmus ir trukdžiusius medžius, pasisėjo žolę, perkasė prūdą.
„Avarinės būklės, kiaurai perpučiamą visai negyvenamą namą pradėjome po truputį tvarkyti: pradžioje plovėme, valėme, tvarkėme, bandėme užkišti skyles, keitėme langus. Buvo sutvarkytas, iš naujo išlietas pamatas, pridėta akmenų, kurie laikui bėgant buvo išbyrėję. Visą namą iš išorės apkalėme dailylentėmis, jas impregnavome, dažėme“, - apie darbų eigą, kuria dalinasi savo „Instagram“ paskyroje „Medilių vėjai“, kalbėjo pašnekovė. Visus darbus nusidirbo patys, su savo tėvelių pagalba.
Meistrų teko ieškoti tik vienam darbui, bet ir šių pagalbos nebeprireikė: „Buvo svarstymų tvarkyti atvirą rūsį, ieškojome meistrų, nenorėjome to daryti patys. Galvojome, galėsime jį išbetonuoti, bet arba neatsirasdavo meistrų, arba atsiradę paaiškindavo, kad reikalinga kosminė suma rūsiui įsirengti. Gal po trejų metų vargo nusprendėme rūsį užpilti, išsibetonavome tą plotą ir įsirengėme didžiulę terasą.“ G. Tylienė skaičiuoja, kad didžiuosius darbus baigė tik 2021-aisiais - tada įsirengė terasą ir susitvarkė sieną, kuri išardžius namo dalį buvo užkalta senomis lentomis. „Mėnesį laiko gyvenome su atviru prieangiu“, - prisimindama nusijuokia.
Jau ne vienerius metus nuo pavasario iki rudens vidurio sodyba tampa jų antrais namais. Paklausta, kokie jausmai apima matant visus pokyčius, Greta atsako, kad įvertinti savo darbo vaisius labai sunku - padarius vieną darbą, galvoje jau kirba mintys apie kitus: „Vis lenda mintys, kad dar stogas nepakeistas, kaminas nesutvarkytas. Mintyse dėliojasi tai, ko mes dar nepadarėme, o ne tai, ką padarėme. Bet bandau išmokti sustoti ir pasidžiaugti. Dabar tik per miglą atsimenu, koks čia buvo šiupšynas. Atsimenu, kad mano dukrytė, būdama metukų, žaidė pripučiamame baseiniuke, o aplink buvo vien žemės, nebuvo net žolytės, nes sėjome naują. Neturėjome ir dušo. Esame pakankamai aukštoje vietoje, iš kiemo galima pamatyti autostradą Vilnius-Panevėžys, tad pas mus labai vėjuota - šalta būdavo ir maudytis. Ne visada lįsdavome į prūdą, nes vanduo šaltas, tad prausdavomės po šlanga, bet eidavome į šiltnamį, kad būtų šilčiau, nepūstų vėjas. O dabar jau turime dušą name. Prisiminus, kaip buvo prieš tai, suvoki, kad tiek daug padaryta, bet medalio sau neužsikabiname, nes, atrodo, norisi dar ir dar. Bandau save sustabdyti ir priminti, kad prieš šešerius metus apie tai tik svajojome, o šiandien jau turime.“
Greta prisimena, kaip pirmosiomis vasaromis atvažiavę čia su dukra miegodavo automobilio bagažinėje, nes namo vidus vis dar buvo nešvarus ir netvarkingas. Tačiau kiekvieną kartą išvažiuojant apimdavo beprotiškas liūdesys, kad tenka sugrįžti atgal į miestą.
Dabar čia yra viskas, ko reikia patogiam gyvenimui šiltuoju laikotarpiu, be to, kieme stovi ūkinis pastatas, vištidė, kurioje gyvena vištos ir antys, yra didžiulė vaikų žaidimų aikštelė. Greta sako, kad yra vienintelė bėda - kasmet norisi vis anksčiau kraustytis gyventi į sodybą.
„Kiekvienais metais susiduriame su bėda, kad norisi atvykti anksčiau, dažniau, apsilankyti ir žiemą, bet tai per šalta, tai kelias prastas. Bet atšilus orams visada bandome kuo anksčiau kraustytis, nes viduje padarytas kosmetinis remontas, kuris mums patiems namus padarė jaukesnius - aplink pečių sudėtos plytelės, pats pečius apklijuotas jomis, vaizdas labai gražus. Sienos apkaltos dailylentėmis, vieną sieną palikome atvirą, kad matytume rąstus ir pasidarėme atvirą studijos tipo kambarį, kuriame telpa miegamasis, žaidimų kambarys, mini svetainė su televizoriumi. Kamaroje įsirengėme virtuvę. Vasarą visi keturi labai puikiai telpame, bet supratome, kad gyvenimui žiemą namo nepritaikysime“, - pasakojo G. Tylienė.
Dar laukia ne vienas darbas - stogo keitimas, kamino tvarkymas, be to, kieme bus įkurdinti ir du bičių aviliai, nes apsilankiusi mėgėjų bitininkų mokymuose labai sužavėjo bitininkystė.
Darbai čia, greičiausiai, niekad nesibaigs - visada norėsis kažką keisti, tobulinti, tačiau Greta plačiai nusišypso: nėra geresnio jausmo nei laiką leisti sodyboje, gamtos apsuptyje.
tags: #megstantiems #gamta #sodyba