Klausimas dėl Menų spaustuvės likimo Šiltadaržio gatvėje Vilniuje sukėlė nemažai aistrų ir diskusijų. Ši įstaiga, tapusi svarbiu šiuolaikinės kultūros traukos centru, susidūrė su iššūkiais dėl patalpų nuomos sąlygų.
Vilniaus senamiestis, kuriame įsikūrusi Menų spaustuvė.
Diskusijos savivaldybėje
Vakar vykusiame Vilniaus miesto savivaldybės posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl rekonstruotų pastatų Šiltadaržio g. 6 išnuomojimo ne konkurso būdu viešajai įstaigai Menų spaustuvei. Liberalų sąjūdžio frakcijos pirmininko pavaduotojas Vidmantas Martikonis išsakė idėją, kad dėl patalpų nuomos reikia skelbti konkursą.
"Kodėl kai kuriems sudarome išskirtines sąlygas? Gal ir kiti meno kūrėjai norėtų tų patalpų?" - klausė V. Martikonis. Ši jo idėja sulaukė nemažos dalies sostinės politikų palaikymo, tačiau nustebino Menų spaustuvės vadovą Audronį Imbrasą.
"Mes juk kuriame ilgalaikį dalyką", - teigė A. Imbrasas. Ginti Menų spaustuvės stojo ir kai kurie politikai. "Kai tik kalbame apie kultūrą, V.Martikoniui viskas netinkama. Jam tik jo akmenys rūpi. Turime tokią kultūrinę erdvę, dėl kurios ne gėda prieš visą Europą.
Galiausiai politikai susiginčijo net dėl to, priklauso ar nepriklauso Menų spaustuvė Vilniaus savivaldybei. Nors V.Martikonis tvirtino, jog tikrai nepriklauso, vis dėlto paaiškėjo, kad savivaldybė yra didžiausia šios scenos meno propagavimu užsiimančios viešosios įstaigos dalininkė.
Iki šiol Menų spaustuvei patalpos Šiltadaržio gatvėje buvo suteiktos pagal panaudos sutartį. "Priežastis, kodėl reikia keisti sutartį, yra labai aiški. Mes nuo pat pradžių buvome nutarę, kad įsileisime rezidentus, tai yra kitas scenos menų organizacijas.
Dabar pagal panaudos sutartį valdomo turto nebeleidžiama pernuomoti. Anksčiau galioję teisės aktai leido pernuomoti panaudos sutartimi naudojamas patalpas, tačiau pasikeitus teisinam reglamentavimui kilo klausimas dėl galimybių įgyvendinti vieną iš pagrindinių numatytų „Menų spaustuvės“ veiklų - į patalpas ilgalaikiais pagrindais įsileisti trupes, asociacijas ar kitokias organizacijas.
Šiltadaržio gatvėje esančiomis „Menų spaustuvės“ patalpomis šiuo metu naudojasi keliasdešimt aktyviausių, profesionaliausių sostinės ir kitų miestų kultūros organizacijų, beveik visos pagrindinės sostinės nevyriausybinės teatro ir šokio trupės, taip pat ir kai kurie kitų miestų teatrai, tai yra pagrindinė šalies jaunųjų scenos kūrėjų debiutų vieta.
Projektas yra gerai vertinamas tarptautiniu mastu - jį yra aplankę šimtai užsienio kultūros ekspertų, įvairių šalių diplomatai, ministerijų bei merijų tarnautojai, projekto tarptautinę svarbą liudija ir pernai „Menų spaustuvėje“ surengta įtakingiausio pasaulyje scenos menų tinklo IETM konferencija - tuomet čia viešėjo pusketvirto šimto scenos profesionalų iš 40 valstybių, kai kurie jų „Menų spaustuvę“ įvardina pažangiausiu scenos menų valdymo modeliu Rytų Europoje.
Menų spaustuvės fasadas.
Finansavimo šaltiniai
Visi MS rekonstrukcijos ir įrengimo darbai buvo finansuojami trimis pagrindiniais lėšų srautais: iš Vilniaus miesto savivaldybės, ES Struktūrinių fondų ir Valstybės investicijų programos biudžetų. Nuo pat statybos darbų pradžios 2004 m. rudenį patalpų savininkė Vilniaus m. savivaldybė Statybos darbų užsakovu pasirinko Vilniaus kapitalinę statybą (dabartinės Vilniaus vystymo kampanijos pirmtakė) - visos pagrindinės lėšos rekonstrukcijai buvo skiriamos šiai įmonei, ji vykdė konkursus, parinkdavo rangovus, aktuodavo ir apmokėdavo jų darbus, ji prižiūrėjo ir visą statybų procesą.
Dalis pagrindinių aktyviausiai veiklai naudojamų patalpų, kaip kūrybinių verslų inkubatoriaus projektas, buvo finansuota ES Struktūrinių fondų lėšomis, o įranga ir jos įrengimas - Valstybės investicijų programos lėšomis, šios lėšos buvo skiriamos MS. Šių mokėjimų dokumentai yra saugomi MS, jų panaudojimą įvairiu metu atitinkamai jau yra tikrinę ES SF projekto, Lietuvos verslo plėtros agentūros (atsakingos už ES SF lėšas) bei Vilniaus m.
Patalpų nuomos klausimas
Kitas straipsnyje minimas esminis klausimas - kodėl MS siekia pakeisti panaudos sutartį į nuomos - reikalauja platesnio paaiškinimo. Jau keletą metų intensyviai veikianti MS senokai tapo vienu pagrindinių šiuolaikinės kultūros traukos taškų Vilniuje, kas vakarą čia rodomi nepriklausomų scenos organizacijų spektakliai, nors visos patalpos dar nėra baigtos rekonstruoti, rekonstrukcijos projektas nebaigtas - ši institucija iki šiol neturi galimybės normaliai veikti.
Per rekonstrukcijos laikotarpį pasikeitė įstatymai ir šiuo metu valstybei ar savivaldybei priklausančių patalpų, suteiktų panaudos sutartimi, nebegalima pernuomoti, t.y. nėra teisiškai korektiško būdo į patalpas ilgalaikiais pagrindais įsileisti kitų trupių, asociacijų ar kitokių organizacijų. Todėl MS kreipėsi į Savivaldybės administraciją, siekdama efektyviausio teisinio šios problemos sprendimo.
Buvo pasirinktas modelis panaudos sutartį keisti į lengvatinės nuomos. „Menų spaustuvė" nėra vienas ar keli asmenys, jos patalpomis jau naudojasi keliasdešimt aktyviausių, profesionaliausių sostinės ir kitų miestų kultūros organizacijų, beveik visos pagrindinės sostinės nevyriausybinės teatro ir šokio trupės, taip pat ir kai kurie kitų miestų teatrai, tai yra pagrindinė šalies jaunųjų scenos kūrėjų debiutų vieta.
Kadangi tai yra vieša, visuomenei naudinga kultūrinė veikla - komercinė nuoma ir nėra įmanoma, kaip nebūtų įmanoma vykdyti Filharmonijos, teatrų, Nacionalinės galerijos Mokytojų namų ir beveik visų kitų kultūros organizacijų veiklos, jei patalpas toms organizacijoms tektų nuomotis komerciniais įkainiais. MS - pirmasis Nepriklausomybės laikotarpiu Vilniuje pradėtas, kitoks nei senoji teatro sistema, atviros šių laikų ekonomikos principus atitinkantis scenos menų modelis, jame operatoriai (trupės) nėra tiesiogiai „prikabintos“ prie infrastruktūros (patalpų), jomis naudojasi kaip bendra visiems atvira infrastruktūra - analogiškai, kaip oro uostu naudojasi skirtingos avialinijos.
Politinis kontekstas
Mūsų manymu, šis objektas šiuo metu yra naudojamas kaip priemonė politinių jėgų ar netgi atskirų politikų tarpusavio kovoms, tai siejasi su batalijomis aplink naujos miestą valdančios koalicijos formavimą, artėjančiais vietos rinkimais. Primename pavojingas pastarųjų metų tendencijas - pavyzdžiui, kaip ilgą laiką panašiais būdais ir panašių asmenų buvo talžomas Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, atakuojamos kitos kultūrinės iniciatyvos Vilniaus mieste.
Tikimės visuomenės ir menų bendruomenės dėmesio bei susitelkimo tuo atveju, jei šiuo objektu bus toliau manipuliuojama ar mėginama kita kryptimi pasukti jo pagrindinę visuomenei naudingą veiklą. Taip pat tikimės, jog bent jau dalis žiniasklaidos net ir priešrinkiminiu laikotarpiu išliks objektyvi, nepaperkama, ir profesiškai garbinga.
Menų spaustuvės projektai ir veiklos
Menų spaustuvė vykdo įvairias programas ir projektus, skirtus scenos menų plėtrai ir jaunųjų kūrėjų skatinimui:
- „Atviros erdvės" programa, skirta jaunųjų scenos menininkų kūrybos skatinimui.
- Menų spaustuvės prodiusuoto spektaklio pagal Roberto Schneiderio romaną premjera „Miego brolis".
- MS mokomasis projektas: vasaros pradžioje čia buvo pristatomi baigiamieji scenos ir vizualiųjų menų studentų darbai (spektakliai, parodos, peržiūros).
- „Naujojo cirko savaitgalis".
- Pasakų popietės vaikams kartu su Stalo teatru.
- MS spektaklis „Salamandros sapnas" dalyvavo Graco (Austrija) festivalyje.
- MS pradėjo Tarptautinės rezidentūros programą, bendradarbiaujant su Bergeno miestu (Norvegija).
- Menų spaustuvės Infotekos projektas: penkių paskaitų/ diskusijų ciklas „Prie arbatos: Scenos menai per 20 metų".
- Idėjų rinkimo akcija - ieškojome naujų formų.
Pas mus šį pusmetį įvyko arba dar įvyks: rež. Gintaro Varno („Publika"), Cezario Graužinio („Nutolę toliai„, dar bus spektaklio „Miego namai“ eskizas), Artūro Areimos („Prakeiktieji", premjera įvyks gruodį), choreografo Vyčio Jankausko („Šaltojo kalno liepsnos„, taip pat bus gruodį), Gyčio Ivanausko teatro, „Trupės liūdi“ ir kt.
Kultūros svarba ir iššūkiai
Kultūros spardymas prasidėjo ne vakar ir ne užvakar, tai nuosekliai ir tyliai vykstanti egzekucija. Absurdiška, kai Lietuvos teatralai, negavę vietos kurti gimtojoje šalyje, priversti išvykti svetur, kur jų laukia išskėstomis rankomis. Todėl natūralu, kad daugelis patiki, kad jau Nacionaliniame dramos teatre tikrai mato Tikrąjį Teatrą. Deja, skambus vardas lieka tik vardas, kartais neturintis nieko bendra su turiniu.
Naujausias spyris teko Menų spaustuvei, mat praėjusią savaitę buvo iškeltas hamletiškas klausimas: bus ar nebebus Menų spaustuvė Šiltadaržio gatvėje. Matyt, kažkam rekonstruotos patalpos pasirodė tikrai vertingos. Todėl miesto savivaldybėje vienas veikėjas pareiškė, kad reikėtų skelbti patalpų nuomos konkursą, klausdamas, kodėl Menų spaustuvei suteikiamos išskirtinės sąlygos, gal ir kiti kūrėjai norėtų tų patalpų.
Reikia tikėtis, kad tonos neskaitmeninių kino juostų kažkur saugiai laukia naujų patalpų. LKS pastatas buvo tik simbolis, įprasminęs lietuviško kino pamatus. Tačiau iškyla klausimas: jei buvo galima privatizuoti LKS, tai tą patį galima padaryti su Operos ir baleto teatru, Nacionaliniu dramos teatru, o gal net naująja Nacionaline dailės galerija.
Pažiūrėkite, kokie puikūs dangoraižiai ar naujas pramogų centras ten galėtų išdygti, kam tas menas tokiose gerose vietose? Ir iš tikrųjų likviduoti vieną iš šių įstaigų būtų taip paprasta, kad visi tik suuostų jau post factum. Ironiška, kai žvalgomės į užsienį ieškodami autoritetų ir žavimės, kaip kitos tautos puoselėja savo kultūrą, o patys naikiname tuos kelis dalykus, kuriais galėtume didžiuotis.
Tokie įvykiai užgrūdina, todėl, matyt, čia lietuviškas fenomenas, kai valstybės parklupdytas menininkas vis sugeba atsistoti ir žygiuoti toliau. Tačiau kaip sakė kino operatorius Algimantas Mikutėnas, ateinančios kartos to nesupras...