XIV amžius buvo permainų ir transformacijų laikotarpis, kuris paliko ryškų pėdsaką miestų architektūroje ir gyventojų būste. Šiame straipsnyje keliausime per skirtingus pasaulio regionus, tyrinėdami, kaip atrodė miestai ir kokie buvo to meto žmonių namai.
Pradėsime nuo Romos, amžinojo miesto, kuris net ir po daugiau nei 2000 metų vis dar stebina savo didybe ir istorija. Toliau keliausime į Stambulą, miestą, kuris tris kartus buvo didžiausias pasaulyje ir valdytas tiek krikščionių, tiek musulmonų imperijų. Aplankysime Isfahaną, didingiausią iš senųjų Irano sostinių, ir Kijotą, Japonijos kultūros ir tradicijų centrą. Galiausiai, pažvelgsime į Vilnių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį ir administracinį centrą.
Ši kelionė leis mums geriau suprasti, kaip žmonės gyveno, dirbo ir kūrė XIV amžiuje, ir kaip jų palikimas tebėra matomas šiandien.
Roma - amžinasis miestas
Roma - amžinasis miestas. Kiekvienoje Romos gatvėje - nenutrūkstamos istorijos didybė. Kiti miestai klesti laikinai - o paskui keliauja užmarštin, sumenksta iki miestelių. Tik ne Roma. Roma jau virš 2000 m.
Viena centrinių Romos kalvų - Kapitolijaus. Dar prieš ~2000 metų Roma, manoma, buvo milijoninis miestas. Vienintelis toks pasaulyje. Kad sutalpintų šitokią žmonių gausybę, Romos pastatai buvo stačiai milžiniški.
Tokie milžiniški, kad net laikas bei po plytą juos nešioję neišsilavinę Viduramžių žmonės negebėjo visko sugriauti. Šen bei ten Romoje boluoja ne pavieniai griuvėsiai, tačiau ištisi gerai išsilaikiusių pastatų kompleksai. Karakalos pirčių kompleksas.
Romos Imperija 476 m. po Kr. pražuvo. “Ją nukariavo barbarai” - skelbiama istorijos vadovėliuose. Tai nebuvo kažkokia vienkartinė tragedija, o ilgas procesas. Ir tie barbarai buvo ne užkariautojai, o imigrantai: juos Roma priėmė, nevarė, nors, aišku, paskui dėl šito pati smarkiai nukentėjo.
Tačiau barbarai miestą ne vien griovė, jie žvelgė į Romą ir kaip į idealą. Patys perėmė didelę dalį romėnų kultūros. VIII a. Santa Maria de Cosmedin bazilika Romoje.
Kadangi Romoje gyveno popiežius, šis miestas Viduramžiais įgijo gal net daugiau įtakos, nei imperijos laikais. Juk į krikščionybę atsivertė ne tik buvusiose romėnų žemėse apsigyvenę barbarai, tačiau ir visos likusios Europos, o vėliau - ir Amerikos, Australijos - tautos.
Tada pastatyta gausybė bažnyčių - rodos, po vieną kiekvienoje Senamiesčio gatvėje, viena už kitą įspūdingesnės. Šv. Petro aikštė - Vatikano ir pasaulio katalikų širdis. Tais susiskaldymo ir konfliktų laikais popiežius turėjo daugiau galios, nei dažnas karalius ar imperatorius. Pastarieji keliaudavo Romon audiencijų.
Ir remdavo Amžinąjį miestą savo pinigais.
Romos Koliziejus - vienas iš įspūdingiausių antikinės Romos pavyzdžių.
Stambulas - trijų imperijų miestas
Stambulas - vienas įdomiausių pasaulio miestų. Tris kartus - didžiausias pasaulio miestas. Vienintelis, iš kurio valdyta ir krikščioniška, ir musulmoniška imperijos.
Stambule sunku net apytiksliai nuspėti, ką pamatysi už kito gatvės kampo. Ir viskas didinga. Ir viskas atsispindi Bosforo sąsiauryje, skiriančiame Europą nuo Azijos.
Visų pirma, Romos imperatoriai į Stambulą (tada - Konstantinopolį) perkėlė imperijos valdžią. Imperijai skilus šis miestas tapo Bizantijos (Rytų Romos Imperijos) sostine - Konstantinopoliu.
Būtent šiame mieste susiformavo stačiatikybė, ištobulintas ikonų, mozaikų menas, pastatytos didžiulės bažnyčios, kaip Šv. Sofijos soboras, mūrai, akvedukai, pergalės kolonos, požeminės cisternos vandeniui kaupti, iš Egipto atvežti obeliskai. Čia rezidavo stačiatikių patriarhcas, prekiaudavo visų Europos tautų pirkliai.
XV a. miestą užkariavo musulmonai ir jis netruko tapti didžiausios musulmoniškos imperijos - Osmanų Imperijos - centru. Osmanų Imperijos sultonas 562 metus skaitėsi visų pasaulio musulmonų galva - kaip popiežius katalikų.
Todėl niekur pasaulyje nerasi pastatyta šitiek didingų gražių mečečių kiek Stambule. Jos čia senos senos, grakščiais aukštais apvaliais minaretais, dideliais kiemais ir jaukiomis kapinaitėmis, nuostabiais interjerais pilnais kaligrafinių užrašų (dvi, kurias tiesiog būtina pamatyti Mėlynoji mečetė ir Suleimano mečetė).
Šv. Sofijos soboras Stambule - Bizantijos architektūros šedevras.
Isfahanas - persiškojo grožio sostinė
Isfahanas - didingiausia iš senųjų Irano (Persijos) sostinių. Garsiausia čia yra centrinė aikštė - antra pagal dydį pasaulyje po Pekino Tiananmenio (160×508 m). Tik už pastarąją daug įspūdingesnė - nes visi pastatai čia statyti prieš 400 metų, pagal vieną planą.
Dvi didžiulės mečetės, rūmai su terasa, portalas. Ratu zuja karietos, iraniečių giminės ant žolytės piknikauja, o aplink, aišku, turgus. Isfahanas garsus ir grakščiais tiltais.
Visą Isfahano grožį XVIII a. pastatė viena Safavidų valdovų dinastija. Miestas labai persiškas. Štai galingųjų šachų rūmai - tik mažas paviljonas su sosto mene, kurioje valdovas priimdavo svečius. Užtat pastatėlis apsuptas nuostabaus sodo su fontanais.
Chadžu tiltas per Zajanderudą; iš puošnios menės (dešiniau) šachas stebėdavo vandens tėkmę. Man lankantis nereikėjo nei jos, nei paties tilto: sausros, pramonė ir žemės ūkis upę išdžiovino.
Nors visuomet musulmoniškas, Isfahanas nestokoja įvairovės. Jame - ir armėnų rajonas, freskų pilna 1664 m. Susirinkimų mečetės Isfahane kiemas.
Trūksta vieno: vakarietiškų veidų. Turistų daug, bet beveik visi - iraniečiai ir arabai. Nėra apgavikų, įkyrių prekių siūlytojų, kurie apspinta daugumoje žymių rytų miestų. Jei ne politika, Isfahanas tikrai galėtų būti savaitgalinio turizmo Meka, kaip Roma, Stambulas, Paryžius. Džiugu, kad pamačiau jį kol dar tokiu netapo.
Nakš-e Džahano aikštė Isfahane - viena didžiausių ir įspūdingiausių aikščių pasaulyje.
Kijotas - tradicijų ir harmonijos miestas
Gerbdami miesto senovę, daug japonų jame apsirengia kimono (kas neturi - išsinuomoja). Dauguma jų - budistinės. Vidaus prietemoje - gausybė Budos ir bodisatvų skulptūrų (Sandzusangen-do viena šalia kitos išrikiuota per tūkstantį).
Kita dalis - šintoistinės šventovės. Šintoizmas - senoji pagoniška japonų religija teigianti, kad pasaulyje gyvena begalybė kami (verčiama ir kaip “dievai”, ir kaip “dvasios”) - kalnuose, medžiuose, net daiktuose.
Priešais jų šventoves tikintieji varpeliu išsikviečia ten gyvenančius kamius, meldžia jų pagalbos plojimais. Šintoizmo simbolis - torii vartai, nuo kurių prasideda kiekviena šventovė. Žaviausioje Kijoto šventovėje - dievo Inario - torii net 10 tūkstančių.
Takas į šventą inari kalną uždengtas tiek torii, kad atrodo tarsi tunelis, besidriekiantis daugybę kilometrų. Budizmas ir šintoizmas sugyvena taikiai: šventyklos ir šventovės stovi greta, o tie patys žmonės ritualus atlieka ir pas tuos, ir pas anus.
Dauguma šventųjų Kijoto vietų žavi ne dydžiu ar prabanga, o nuostabia aplinka. Ir net siogūnų - karo vadų, 1603-1869 m. faktiškai valdžiusių Japoniją vietoje imperatoriaus - rūmai - labai minimalistiniai.
Užtat šventyklas ir rūmus supa medžiais apaugusios kalvos, japoniški sodai, kuriuose augalų nedaug, tačiau jie kruopščiai išraityti ilgamečiu darbu. Kijote pasineriama ir į gyvąsias tradicijas. Kijote išlikę ir daugiausiai geišų.
Priešingai įspūdžiui, kurį į Vakarus “eksportavo” JAV kariškiai, jos - ne prostitutės, o labiau menininkės, klientus linksminančios muzika ir šokiais. Ši maiko pirmametė, todėl nusidažiusi tik vieną lūpą.
Tokius, tiesa, trumpus, pasirodymus rengia vietos tradicijų muziejus, o taip pat jų galima išvysti per festivalius. O ypač gražu aplankyti Kijotą per didžiąsias šventes. Japonija. Moderni!
Fušimi Inari-taiša šventovė Kijote - garsėja tūkstančiais torii vartų.
Vilnius - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė
XIII-XIV a. LDK valstybės gimimas neįsivaizduojamas be politinių, administracinių centrų - Kernavės, Trakų, Vilniaus. Sostinių triados vaizdinys išlieka svarus tiek legendinėje, tiek istorinėje plotmėse.Jau bene porą šimtmečių tyrėjų vaizduotę audrina galimi pirmųjų Lietuvos miestų vaizdiniai. To meto kronikų autoriai, surašinėdami svarbių istorinių įvykių sekas, net neįtarė, kad prabėgus 700 m. kas nors domėsis to meto kultūriniu kraštovaizdžiu. Šiandien ankstyviausius Lietuvos miestus bendrais bruožais galime apibūdinti tik archeologinių tyrinėjimų dėka.
Panašiai samprotavo ir XIX a. poetas, kraštotyrininkas Vladislavas Sirokomlė, pirmas 1857 m. įbedęs tyrėjo kastuvą į Kernavės piliakalnius. Atradėjo iniciatyvų kupinam senovės mylėtojui atvykus į „priešgedimininę Lietuvos sostinę“ teko nusivilti. Knygoje „Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą“ V. Sirokomlė rašo: „Basas berniukas atidaro mums vartus, menkus, paprastus kaimo vartus, saugančius skurdų aštuoniolikos pirkių kaimelį, aptvertą ne pylimu ar mūru, o paprasta žabų tvora.“ Tokią Kernavę matome XIX a.
XIII a. pab. - XIV a. datuojamo Kernavės miesto „atradėjais“ buvo ne archeologai, o melioratoriai, nusprendę melioruoti legendinį Pajautos slėnį. Šiandien galime tiksliai nusakyti, kokią Kernavę 1390 m. pamatė Vytauto atvesti kryžiuočiai. Taip nutiko todėl, kad priešų nepasitiko to meto Vakarų Europos miestams būdingos gynybinės mūro sienos.
Posakis, kad po puolimo „neliko akmens ant akmens“, šiuo atveju netinka. Nors kraštas buvo oficialiai krikščioniškas, tačiau degančių maldos namų - bažnyčios ar cerkvės - kryžiuočiai nepastebėjo. Ugnis nepasigailėjo nieko, tuomet Kernavėje dar nebuvo mūro statybos. Archeologams Aukuro kalno piliakalnio XIV a. sluoksnyje pavyko aptikti vieną plytą. Tačiau ji buvo suskaldyta ir panaudota mediniam stulpui paremti. Šiandien belieka kurti linksmas istorijas, kaip Kernavės kunigaikščiui buvo parodyta, iš ko nūnai miestai statomi, tačiau plytą nuspręsta panaudoti „pagal paskirtį“, tai ir nulėmė tragišką Kernavės likimą.
Vilnius šioje srityje buvo pažengęs toliau, ankstyviausi mūro statiniai Žemutinės pilies teritorijoje datuojami XIV a.
Kaip atrodė medinė XIII-XIV a. Kernavė? Archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad centriniame Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio rezidencija. Tai liudija aptikti tik kunigaikščio aplinkai būdingi prabangūs radiniai - stiklo taurės iš Artimųjų Rytų, prekių plombos iš Venecijos, kunigaikščio kanceliarijoje dirbusio raštininko pamestas stilius.
Valdovo ramybę saugojo bent trys greta esantys piliakalniai. Mindaugo sosto bei Lizdeikos kalno piliakalniai tarnavo kaip gynybiniai priešpiliai. Matyt, juose būdavo apsistojusi pilies įgula. Mindaugo sosto piliakalnyje aptikta nemažai maisto atsargų - grūdų, ruoštasi ir ilgesnei priešų apgulčiai.
Galingo pylimo ir griovio apsaugotame Pilies kalno piliakalnyje gyveno pasiturinčios amatininkų šeimos. Tai iliustruoja su įvairiais amatais susiję radiniai. Čia rastas keturių sidabrinių piniginių lydinių - lietuviškų ilgųjų lobis, matyt, užkastas kryžiuočių puolimo metu.
Tuomet piliakalnius supę grioviai buvo bent keliais metrais gilesni, gynybiniai pylimai aukštesni. Centrinį Aukuro kalno piliakalnį - kunigaikščio rezidenciją - supęs griovys galėjo būti užliejamas vandeniu.
Piliakalnių viršuje buvusias aikšteles supo iš rastų suręstos dviejų aukštų sienos - galerijos su bokštais. Tarp piliakalnių ir Neries, Pajautos slėnyje, driekėsi amatininkų miestas. Atskirose lentinėmis tvoromis aptvertose sodybose gyveno ir dirbo amatininkai.
ARCHITEKTŪROS ISTORIJA ESKIZUOSE: Viduramžių miestas
Plačiau tyrinėtų juvelyro ir kauladirbio sodybų radiniai rodo, jog tam tikru amatu jose verstasi ilgą laiką, amatininkystės tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Jose gaminti tipiški baltų kraštams būdingi papuošalai.
Gedimino pilies bokštas Vilniuje - vienas iš Vilniaus simbolių.
Kauladirbis buvo įvaldęs unikalią, nei viename to meto slavų ar Vakarų Europos mieste nežinotą tošies ornamentavimo raginiais spaudais techniką. Gatvių tinklas mažai tepakito per visą Kernavės miesto egzistavimo laikotarpį. Svarbesnėse gatvėse buvo įrengta kai kas panašaus į medinius šaligatvius.
Manoma, kad pagrindinė gatvė jungė Aukuro ir Pilies kalno piliakalnį su prie Neries buvusia turgaviete. Čia archeologai aptiko su prekyba siejamų svarstyklių detalių bei sidabrui sverti skirtų svarelių.
Iki 10 arų dydžio sodybose stovėjo bent po kelis pastatus - gyvenamasis namas, viena ar kelios amatininkų dirbtuvės, kartais tvartelis, pirtis, aptikta ir šulinių. Padrikai išsidėstę pastatai buvo nedideli, ręsti iš rąstų, dengti lentiniais stogais. Didžiausias gyvenamasis namas, tyrinėtas kauladirbio sodyboje, buvo 10,4 m ilgio ir 4,5 m pločio. Tik šis statinys turėjo du galus, kiti buvo vienos patalpos.
Sodybų kiemus dengė storas įvairių atliekų sluoksnis iš medžių žievių, skiedrų, visokių lentgalių ir kitų buitinių atliekų. Šis sluoksnis tuomet tarnavo kaip hidroizoliacinė apsauga nuo aukšto gruntinio vandens.
Viršutinėse upės terasose, į šiaurę nuo piliakalnių, driekėsi aukštutinė Kernavės miesto dalis. Kultūriniai sluoksniai šioje teritorijoje yra beveik sunaikinti vėlesnių užstatymų bei arimų. Čia aptikti daiktai leidžia spėti, kad piliakalnių neapsaugotoje teritorijoje galėjo būti įkurdinti ateiviai stačiatikiai.
Kernaviškiai laidoti dviejuose kapinynuose, buvusiuose tolėliau į rytus nuo miesto. Viename mirusieji laidoti nedeginti, kitame sudeginti mirusiųjų kaulai buvo beriami į upelio vagą. Šalia griautinio kapinyno stūkso penktas Kernavės piliakalnis - Žvalgakalnis. Jokių gynybinių įrenginių ar kitokių statinių archeologai jame neaptiko, gali būti, kad jo funkcija buvo labiau sakralinė.
To meto Kernavės miestas Pajautos slėnyje ir į šiaurę nuo piliakalnių buvo mažiausiai 20 ha dydžio. Turint omenyje galimą sodybų skaičių, paskaičiuota, kad jame galėjo gyventi apie 1 000 miestiečių.
Kernavės miesto dydį XIII a. kontekste iliustruoja pavyzdžiai: Kijeve (∼ 300 ha) - 37-45 tūkstančiai (iki mongolų totorių antplūdžio), Novgorode - 30-35 tūkstančiai gyventojų. Sodybų plotas buvo apribotas ir siekdavo ∼ 400 m2. Tai lėmė didesnę gyventojų koncentraciją - 100-150 žmonių viename ha. Tai yra du ar tris kartus mažiau negu to meto Vakarų Europos miestuose. Kernavėje gyventojų tankis buvo apie 50 gyventojų viename ha. Tiesa, jis galėjo būti didesnis įtvirtintame Pilies kalno piliakalnyje. Dydžiu ir gyventojų skaičiumi Kernavė galėjo prilygti tik Nemuno aukštupio rusėnų miestams.
Manoma, kad bendrą gyventojų skaičių mieste atspindi įtvirtintos jo dalies - piliakalnių dydis. Čia užpuolimo atveju turėjo slėptis visi gyventojai. Naugarduke buvo įtvirtinta apie 3 ha teritorija, Valkaviske - tik 1,5 ha.
XIV a. pabaigos Rusų miestų sąraše minima Merkinė, Kernavė, Maišiagala, Trakai, Punia ir Perloja (tai tik dalis to meto Lietuvos pagoniškųjų miestų, paminėtų daugiausia dėl šalia jų buvusių reikšmingų pilių).
XIII-XIV a. LDK valstybės gimimas neįsivaizduojamas be politinių, administracinių centrų - Kernavės, Trakų, Vilniaus.
XIII a. pab. - XIV a. datuojamo Kernavės miesto „atradėjais“ buvo ne archeologai, o melioratoriai, nusprendę melioruoti legendinį Pajautos slėnį.
Archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad centriniame Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio rezidencija. Tai liudija aptikti tik kunigaikščio aplinkai būdingi prabangūs radiniai - stiklo taurės iš Artimųjų Rytų, prekių plombos iš Venecijos, kunigaikščio kanceliarijoje dirbusio raštininko pamestas stilius.
Valdovo ramybę saugojo bent trys greta esantys piliakalniai. Mindaugo sosto bei Lizdeikos kalno piliakalniai tarnavo kaip gynybiniai priešpiliai. Matyt, juose būdavo apsistojusi pilies įgula. Mindaugo sosto piliakalnyje aptikta nemažai maisto atsargų - grūdų, ruoštasi ir ilgesnei priešų apgulčiai.
Galingo pylimo ir griovio apsaugotame Pilies kalno piliakalnyje gyveno pasiturinčios amatininkų šeimos. Tai iliustruoja su įvairiais amatais susiję radiniai. Čia rastas keturių sidabrinių piniginių lydinių - lietuviškų ilgųjų lobis, matyt, užkastas kryžiuočių puolimo metu.
Centrinį Aukuro kalno piliakalnį - kunigaikščio rezidenciją - supęs griovys galėjo būti užliejamas vandeniu. Piliakalnių viršuje buvusias aikšteles supo iš rastų suręstos dviejų aukštų sienos - galerijos su bokštais. Tarp piliakalnių ir Neries, Pajautos slėnyje, driekėsi amatininkų miestas.
Atskirose lentinėmis tvoromis aptvertose sodybose gyveno ir dirbo amatininkai. Plačiau tyrinėtų juvelyro ir kauladirbio sodybų radiniai rodo, jog tam tikru amatu jose verstasi ilgą laiką, amatininkystės tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą.
Kauladirbis buvo įvaldęs unikalią, nei viename to meto slavų ar Vakarų Europos mieste nežinotą tošies ornamentavimo raginiais spaudais techniką. Gatvių tinklas mažai tepakito per visą Kernavės miesto egzistavimo laikotarpį. Svarbesnėse gatvėse buvo įrengta kai kas panašaus į medinius šaligatvius.
Manoma, kad pagrindinė gatvė jungė Aukuro ir Pilies kalno piliakalnį su prie Neries buvusia turgaviete. Čia archeologai aptiko su prekyba siejamų svarstyklių detalių bei sidabrui sverti skirtų svarelių.
Iki 10 arų dydžio sodybose stovėjo bent po kelis pastatus - gyvenamasis namas, viena ar kelios amatininkų dirbtuvės, kartais tvartelis, pirtis, aptikta ir šulinių. Padrikai išsidėstę pastatai buvo nedideli, ręsti iš rąstų, dengti lentiniais stogais. Didžiausias gyvenamasis namas, tyrinėtas kauladirbio sodyboje, buvo 10,4 m ilgio ir 4,5 m pločio. Tik šis statinys turėjo du galus, kiti buvo vienos patalpos.
Sodybų kiemus dengė storas įvairių atliekų sluoksnis iš medžių žievių, skiedrų, visokių lentgalių ir kitų buitinių atliekų. Šis sluoksnis tuomet tarnavo kaip hidroizoliacinė apsauga nuo aukšto gruntinio vandens.
Viršutinėse upės terasose, į šiaurę nuo piliakalnių, driekėsi aukštutinė Kernavės miesto dalis. Kultūriniai sluoksniai šioje teritorijoje yra beveik sunaikinti vėlesnių užstatymų bei arimų. Čia aptikti daiktai leidžia spėti, kad piliakalnių neapsaugotoje teritorijoje galėjo būti įkurdinti ateiviai stačiatikiai.
To meto Kernavės miestas Pajautos slėnyje ir į šiaurę nuo piliakalnių buvo mažiausiai 20 ha dydžio. Turint omenyje galimą sodybų skaičių, paskaičiuota, kad jame galėjo gyventi apie 1 000 miestiečių.
Pirmosios pagoniškos lietuvių (ir kitų baltų genčių) miesto pobūdžio gyvenvietės iš vadinamųjų protomiestų susiformavo 9-13 amžiuje. Dalis svarbesnių miestų (Vilnius, Kaunas, Kernavė, Merkinė, Veliuona) išaugo prie pilių (iš priešpilių ir papilių, kur kūrėsi amatininkai ir prekybininkai). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikščioniškoje dalyje tai buvo Gardinas, Lyda, Naugardukas, Vokiečių ordino valdose - Klaipėda.
Daugelis mažesnių miestų buvo agrarinio pobūdžio, jų bendruomenės silpnos, todėl šie miestai funkcijomis (iš dalies) ir vaizdu (beveik) neatitiko tuometinio Vakarų Europos miesto modelio. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tokie miestai atsirado tik po 1387, kai Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Iš dalies dėl to kai kurie istorikai Lietuvos miestų pradžią atkelia į 13-14 a., ją sieja su valstybės atsiradimu ir krikščionybės įvedimu.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karai su Vokiečių ordinu ir jam pavaldžiu Livonijos ordinu neigiamai veikė miestų plėtrą, bet jos nesustabdė.
14 a. pabaigos Rusų miestų sąraše minima Merkinė, Kernavė, Maišiagala, Trakai, Punia ir Perloja (tai tik dalis to meto Lietuvos pagoniškųjų miestų, paminėtų daugiausia dėl šalia jų buvusių reikšmingų pilių).