Namas Vivulskio gatvės istorija Vilniuje

Tyrinėdamas pirminius šaltinius susidariau kur kas autentiškesnį senojo miesto vaizdą ir kitaip pažvelgiau į Vilniaus istoriją“, - sakė D. Pocevičius.

Istorinį detektyvą primenančios reliktų paieškos smarkiai išplečia turistinę miesto topografiją, paprastai apsiribojančia 10-15 lankytinų vietų, ir ragina pasidairyti toliau nuo centrinių gatvių. Tą padaryti padės į leidinį įdėti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos, 941 naudotos literatūros ir archyvinių dokumentų šaltinis. Pagal knygos gale pridėtą didelį žemėlapį skaitytojams bus nesunku patiems susidaryti kelionių maršrutus.

Vilniaus gatvių pavadinimų istorija

Skaitytojams siūlome susipažinti su knygos ištrauka, skirta Vilniaus gatvių pavadinimų istorijai.

Iki XVIII a. pabaigos Vilniaus gatvės neturėjo oficialių pavadinimų, tad adresai būdavo nurodomi pagal namų savininkų pavardes: pvz., du vežimai susidūrė netoli Minkovskio namo.

Orientuotis mieste padėjo 1790 m. įvesta posesijų (namų valdų) numeravimo tvarka, tačiau ji buvo gana griozdiška.

1808 m. matininkas K.Grunertas parengė tikslų miesto planą ir pirmąkart jame surašė tuo metu nusistovėjusius gatvių pavadinimus. O 1810-aisiais ant dabartinio Pilies g. 10 namo buvo prikabintas pirmasis namo numeris.

1864-aisiais prasidėjo politiškai angažuota gatvių pavadinimų kaitaliojimo epopėja, trukusi maždaug pusantro amžiaus. Kiekviena valdžia stengėsi pervadinti gatves taip, kad įrodytų istorines tam tikros gyventojų grupės - rusų, lenkų, lietuvių - teises į miestą ir kartu patvirtintų savo legitimumą.

Iš šios poliglotiškos maišalynės gimę kai kurie šiandieniai Vilniaus vietovardžiai skamba itin kurioziškai.

Kaip vilniečiai vienas kitą suprastų

Iki XVIII a. pabaigos Vilniaus gatvių pavadinimai dar nebuvo nusistovėję ir miestiečiai jas vadino taip, kad vienas kitą suprastų. Tokiu būdu gatvės įgydavo po kelis pavadinimus.

Štai dabartinė Pilies gatvė XVI ir XVII a. buvo vadinama Didžiąja (Wielka), Pilies (Zamkowa), Didžiąja pilies (Wielka zamkowa), Turgaus (Rynkowa), Kanauninkų (Canonicorum).

Senuosius gatvių pavadinimus galime sužinoti iš 1790 m. sudaryto detalaus Vilniaus posesijų aprašymo, išlikusio iki šių dienų.

Dar paprastesnis būdas - žvilgtelėti į 1808 m. K.Grunerto nubraižytą tikslų Vilniaus miesto planą, kuriame nurodytos 1 552 posesijos ir surašyti gatvių pavadinimai.

Taigi XIX a. pradžioje Vilniaus namai jau buvo sunumeruoti. O kada atsirado lentelės su numeriais? Pirmą kartą Vilniaus namas su numeriu minimas 1819 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus kapitulos archyvų įraše: „Iš gatvės abipus vartų stovi po keturis grandinėmis sujungtus juodai dažytus stulpelius. Virš durų prikalta lakuota skarda su namo numeriu ir metais. Abiejose vartų pusėse kabo po geležimi kalstytą žibintą.“ Tai 142-ojo Vilniaus namo aprašymas.

Dabar 142-ąją posesiją atitinka Pilies g. 10, kur įsikūręs „Atrium“ viešbutis.

1835 m. M. Balińskis suskaičiavo, kad miesto centre buvo 22 pagrindinės gatvės ir 19 mažesnių gatvelių bei skersgatvių, o priemiesčiuose - 41 didelė gatvė ir 59 mažesnės. Taigi tais metais mieste buvo 141 gatvė.

Įdomu, kad iš 22 pagrindinių gatvių net 18 išlaikė savo pavadinimus iki šiol, ir tik keturių pavadinimai išnyko: Oginskio (Ogińska, dabar Etmonų), Vyskupų (Biskupia, dabar Universiteto), Gailestingųjų (Miłosiernych, dabar Išganytojo) ir Jatkų (Jatkowa, dabar Mėsinių).

Pirmą kartą gatvių pavadinimai oficialiai keisti M.Muravjovo laikais.

1864 m. A.H.Kirkoro sudarytame Vilniaus žinyne diplomatiškai paaiškinta pavadinimų keitimo priežastis: „Sudarinėjant „Vilniaus miesto žinyną“ paaiškėjo, kad gana daug gatvių ir skersgatvių neturi pavadinimų, o kitos prarado savo senuosius pavadinimus ir pradėtos vadinti naujais namų savininkų vardais.

Tame leidinyje pateiktas 33 gatvių bei skersgatvių sąrašas.

Naujus pavadinimus gavo 8 bevardės gatvės ir skersgatviai, kelios gatvės neteko lenkiškos etimologijos (Garbarska pervadinta bendriniu Odminių pavadinimu, Dobroczynna - Labdarių, Popowczyzna - Popų, Jatkowa - Mėsinių), iš žemėlapio ištrinti savo valdų kai kuriose gatvėse netekę vienuolynai (Dominikonų g. tapo Apreiškimo gatve, Bernardinų g. - Pilies skersgatviu) bei senųjų savininkų vardai (Subačiaus g. pervadinta Našlaičių, o Savičiaus g. - Andrejaus vardu).

Iš šių pavadinimų šiandien išlikę Ašmenos, Lydos, Mėsinių, Odminių vardai.

Kur kas labiau vietovardžių suteikimo tradicijos buvo pažeistos vėliau ėmus plėsti miestą - nutiesus Šv.Jurgio prospektą, suplanavus Naujamiestį ir Žvėryną.

Suprasdami principą „Kas nutiesia gatvę, tas ją ir pavadina“, negalime pernelyg griežtai kaltinti XIX a. pab.-XX a. pr. miesto administracijos, tačiau jai aiškiai trūko tradicijų tęstinumo ir fantazijos. Vilniaus gatvės buvo standartiškai paženklintos įvairių Rusijos imperijos miestų vardais.

Taip žemėlapyje atsirado Archangelsko, Balstogės, Chersono, Jaroslavlio, Kazanės, Lydos, Maskvos, Mogiliovo, Orenburgo, Poltavos, Rostovo, Saratovo, Smolensko, Suzdalės, Vitebsko gatvės. Šį unifikavimo laikotarpį šiandien primena išlikę Balstogės, Lydos, Smolensko, Vitebsko g. pavadinimai.

1915 m. rudenį į miestą įžengusi Vokietijos kariuomenės vadovybė gatvių pavadinimais pernelyg nesidomėjo.

Vilnių tvarkiusios administracijos daugumą tuo metu sudarė lenkų tautybės valdininkai, tad jų iniciatyva 1916-aisiais buvo grąžinti visi 1864 m. pakeisti gatvių pavadinimai: Pilies skersgatvis vėl tapo Bernardinų, o Apreiškimo gatvė - Šv.Jono ir Dominikonų gatvėmis.

Oficialiai jie įteisinti 1920-aisiais.

1920 m. Vilniaus miesto tarybos patvirtintame gatvių sąraše išvardytos 459-ios gatvės ir skersgatviai. 169-ios iš jų, tai yra daugiau nei trečdalis, buvo pervadintos.

Be minėtų 33-jų gatvių, kurioms grąžinti seni pavadinimai, pakeisti XIX a. pab.-XX a. pr. nutiestų gatvių pavadinimai: Kaukazo g. pavadinta J.Slovackio, Bucharos g. - Krokuvos, Poltavos g. - Panerių, Orenburgo g. - E.Rydz-Smiglio, Suzdalės g. - S.Šeptickio, Tambovo g. - A.Vivulskio, Arzamaso g. - J.Montvilos, Šv.Jurgio pr.

Taigi Rusijos imperijos miestus daugiausia pakeitė žymių lenkų tautybės visuomenės veikėjų pavardės.

Įdomu, kad Žvėryne paliktas Gedimino g. pavadinimas, be to, netoliese buvusi Znamenskajos gatvė pervadinta Vytauto, o Bulgarų g. - Lietuvių gatve.

Archangelsko gatvė Naujamiestyje pavadinta Archangelų gatve - tai vienintelis pavadinimas, pakeistas jam artimu pagal skambesį.

Lentelės su naujais gatvių pavadinimais ir namų numeriais buvo keičiamos ilgai.

1924-1925 m. magistratas surengė du konkursus pagaminti kelis tūkstančius 70 x 15 cm dydžio emaliuotų lentelių su gatvių pavadinimais. Jos buvo pakabintos miesto lėšomis, gyventojams teko susimokėti tik 75 grošų kanceliarinį mokestį.

Vėliau iki 1939 m. gatvių pavadinimai beveik nekeisti. Reta išimtis - kelias į oro uostą, pavadintas 1932-aisiais žuvusių lakūnų F.Żwirkos ir S.Wiguros pavardėmis.

Tarsi nujausdama, kad Vilniuje netrukus įsitvirtins Lietuvos valdžia, Vilniui vaduoti sąjunga (VVS) antroje 4 deš. pusėje ėmė rūpintis lietuviškais šio miesto gatvėvardžiais.

1936 m. rudenį VVS žurnale „Mūsų Vilnius“ publikuotas miesto planas su pažodiniais gatvių vertimais į lietuvių kalbą.

Pirmiausia šiame plane žvilgsnį patraukia keisti gatvių pavadinimai, kurių nepamatysime nei ankstesniuose, nei dabartiniuose Vilniaus žemėlapiuose.

Dabartinio Gedimino pr. pradžia pavadinta Laisvės gatve, dabartinė Vasario 16-osios gatvė - Motinos gatve, J.Basanavičiaus gatvė - Napoleono gatve, J.Tumo-Vaižganto gatvė - Valavičių gatve, K.Kalinausko gatvė - Vysk. Vasilionio gatve, Skapo gatvė - Ostrogiškio gatve, Tilto gatvė - Teodoro Narbuto gatve.

Akį rėžia ir negrabios klaidos: Tuzinauzų (turi būti Tyzenhauzų), Autokalskio (Antokolskio), Krakusmečio (Krokuvos), Misionorių (Misionierių), Bonifratelių (Bonifratrų) gatvės.

Prie plano pridėtame gatvių sąraše išvardytos 544-ios gatvės ir skersgatviai. Net 264-ios iš jų, beveik pusė, gavo naujus pavadinimus.

Galima sakyti, kad M. Biržiška pervadino visas svarbesnes gatves, išskyrus keliasdešimt senųjų (Pilies, Didžioji, Šv. Jono, Dominikonų, Pylimo) ir kelis šimtus mažųjų, anksčiau vadintų neutraliais bendriniais vardais (Daržų, Kapinių, Gėlių, Labdarių, Lakūnų).

Naujadarus galime suskirstyti į keturias dideles grupes.

Antroji - gatvės, kurių neutralūs bendriniai pavadinimai pakeisti angažuotais tikriniais: Tylioji - Vinco Kudirkos, Fabriko - Birutės, Dujų - Stuokos-Gucevičiaus, Sodų - Kun. Judzilos, Pušų - Simano Daukanto.

Trečioji - gatvės, kurių pavadinimai sulietuvinti pagal skambesį: Volano - Valiūno, Žvirblių (Wróbla) - Tado Vrubliausko, Drueto - Drujos, Mūsų (Nasza) - Nočios, Plytininkų (Strycharska) - Strikausko.

Ketvirtoji - gatvės, kurių pavadimų kaitos logiką sunku atsekti: Gilioji - Amerikiečių, Grybų - Giedrės, Kedrų - Gudų, Gaisrų - Pažaislio, Pilkoji - Šoferių.

Vilniaus gatvių lietuvintojas M.Biržiška taip įsismagino, kad gatvelę prie „Tivoli“ smuklės Antakalnyje pavadino Tyvulių, Safjanikų (Tymo) gatvę - Sapnininkų, Vilanovo - Vilionių, Gerosios Vilties - Gerulių vardais, o didikus Pacus siūlė pakrikštyti Pociais!

Jo mąstymo būdą bei nuostatas gerai iliustruoja ir faktas, kad P.Žvirkos ir S.Viguros gatvės pavadinime jis paliko tik F.Żwirkos pavardę, nes šis buvo „švenčioniškis lietuvis“, o S.Wiguros išmetė, nes jis - lenkas.

Antanas Vivulskis ir jo atminimo įamžinimas

Vakar, minint 100-ąsias architekto, skulptoriaus ir savanorio Antano Vivulskio mirties metines, Vilniuje iškilmingai atidengtas simbolinis Milinės atminimo ženklas.

Sausio 10 dieną prie Užupio g. 5 namo sienos, Švč. Užupio bendruomenės ir rėmėjų pastangomis simboliniu Milinės atminimo ženklu siekiama A.Vivulskio paskutinės sargybos vietoje įamžinti atmintį apie A.Vivulskį ir jo čia atliktą žmogiškumo, patriotiškumo, atsidavimo aktą - Vilniaus sargyba ir apsiausto (milinės) atidavimą kitam sušalusiam žmogui, kareiviui-savanoriui.

1919 metų sausio 3 dienos šaltą žiemos naktį, kapituliuojant vokiečiams ir iš rytų artėjant Raudonajai bolševikų armijai Užupio gatvėje šalia namo nr. 5 sargybą ėjo architektas, skulptorius ir savanoris Antanas Vivulskis. Vedamas patriotinių nuostatų, jis paliko savo didžiausią gyvenimo darbą - Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą, į kurią buvo įsijautęs visa esybę, ir stojo savanoriu į vietinės savigynos būrį ginti Vilniaus. Tą naktį A.Vivulskis tarsi šv. Martynas, kitam sušalusiam savanoriui atidavė savo milinę tačiau pats stipriai persišaldė ir po kelių dienų mirė nuo ūmaus plaučių uždegimo.

Antanas Vivulskis (1877-1919) vienas iškiliausių XX a. pradžios lietuvių architektų bei skulptorių.

Žymiausi jo darbai: Trijų Kryžių paminklas ant Plikojo kalno Vilniuje, 1916 m.; Šiluvos koplyčia, Raseinių rajonas. 1903 m. (projektas); T.Kosciuškos paminklinė lenta Šv. Vivulskio milinės atminimo ženklo atidengimas. Skulptorius Vytautas Nalivaika ir architektas Algirdas Umbrasas.

Namas Vivulskio gatvė Naujamiestyje

Dabartinė Mindaugo gatvė buvo pavadinta Kaukazo, Vytenio - Orienburgo, A.Vivulskio - Tambovo, T.Ševčenkos - Suzdalės.

Priėję Antano Vivulskio gatvę pasukime į kairę. Tarp Šviesos ir Vytenio gatvių įsižiūrėkite į pastatą, sovietmečiu vadintą Statybininkų rūmais (Vytenio g.6). Šioje vietoje XX a pradžioje turėjo iškilti moderni ir aukšta Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia, architekto Antano Vivulskio kūrinys.

Savo didingu kupolu ir aukštu bokštu bažnyčia turėjo nustelbti apylinkėse dominuojančią Šv.Michailo ir šv.Konstantino cerkvę. Didžiausia naujovė, pasitelkta statant bažnyčią, buvo gelžbetonio naudojimas. Kilus abejonėms netgi buvo sudaryta 6 specialistų komisija, kuri tyrė ir patvirtino architekto planus, užtikrindama, kad naujoji statybinė medžiaga yra pakankamai patikima.

1913 metais buvo pradėtos statybos. Iki 1915 rugsėjo, kai Vilnių okupavo vokiečiai, Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios pagrindinis tūris buvo uždengtas stogu, trūko tik kupolo ir bokšto.

Karo metu statybos buvo sustabdytos, tačiau viduje jau vyko pamaldos. Po ankstyvos architekto mirties 1919 metais, bažnyčios statybos buvo vilkinamos, projektas keičiamas, esamos patalpos naudojamos įvairiausioms reikmėms.

Tokios būklės pastatas sulaukė 1962 metų, kai sovietinė miesto valdžia išleido potvarkį rekonstruoti bažnyčią į Statybininkų rūmus.

Vykdant naująsias statybas, dalis bažnyčios gelžbetonio konstrukcijų buvo įkomponuota į naują pastatų kompleksą. Dar ir dabar, ypač žvelgiant iš viršaus, galima aiškiai matyti buvusios Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios kontūrus.

Antanas Vivulskis (1877-1919) - talentingas XX a. pradžios kūrėjas. Architektūrą studijavo Vienoje, skulptūrą - Paryžiuje. Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė naudoti naują statybinę medžiagą - gelžbetonį.

Šį ambicingą kūrėją galima laikyti ir pačiu nelaimingiausiu Lietuvos architektu.

Iš keturių didingų jo projektų įgyvendintas ir išlikęs tėra vienintelis - Šiluvos Švč.Mergelės Marijos koplyčia. Kiti kūriniai: Vilniaus Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia, Trijų kryžių skulptūra Vilniuje, Žalgirio paminklas Krokuvoje - buvo perstatyti arba sunaikinti ir tik vėliau atstatyti.

Didingos bažnyčios Vilniuje projekto įgyvendinimą sustabdė ankstyva architekto mirtis. 1919 metų sausį Antanas Vivulskis dalyvavo pasipriešinimo kovose, peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Buvo palaidotas nebaigtos Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios rūsyje.

Kai bažnyčia buvo perstatoma į Statybininkų rūmus, architekto A.Vivulskio palaikai buvo perkelti į Vilniaus Rasų kapines.

Iš didingų planų teliko tik gatvė, pavadinta architekto Antano Vivulskio vardu.

Šiuolaikinės problemos Namas Vivulskio gatvėje

12 aukštų statinys yra vienas aukščiausių Naujamiesčio dangoraižių. Tačiau naujoji kaimynystė jau dabar patinka ne visiems, nors remonto darbus ketinama baigti tik kitų metų III ketvirtį.

„Kadangi pats gyvenu A.Vivulskio g., joje vykdomos statybos man labai rūpi. Matau, kokia problema yra parkavimo vietų trūkumas ir esu nusivylęs, kad ši problema yra paliekama savieigai. A.Vivulskio g. dienos metu automobilių stovėjimas yra mokamas (žalia zona), tačiau neretai gana keblu rasti vietos. Įgyvendinus „Sky City“ projektą, parkavimo vietų problema A.Vivulskio g. bus dar didesnė.

„Sky city“ vystytojai skelbia, kad atnaujintame 12 aukštų pastate bus įrengti nedideli (nuo 23 iki 40 kv. m) jaukūs studio tipo būstai ir komercinės patalpos. Kyla klausimas, kur šie visi nauji gyventojai statys savo automobilius.

Jo teigimu, situacija rodo Vilniaus savivaldybės aplaidų veikimą. Vilnietis skundus jau parašė tiek miesto merui Remigijui Šimašiui, tiek Vilniaus miesto savivaldybei. Iš pastarosios net gavo atsakymą, kad „Sky City“ projekto vystytojams leista pakeisti dalies patalpų paskirtį ir administracinių į gamybines, numatyta atlikti tik paprastojo remonto darbus.

Taip pat nurodyta, kad administracinėms patalpoms turi būti skiriama vieta 25 kv. m pagrindinio ploto, o gamybinėms - 1 vieta 60 kv m. Kadangi numatomi įrengti studio tipo būstai ir komercinės patalpos bus mažesni, gyventojas daro išvadą, kad kiekvienas butas tikrai neturės jam priklausančios parkavimo vietos.

Tą patį dėl leidimų atlikti remontą bei reikalingą parkavimo vietų skaičių Vilniaus miesto savivaldybė patvirtino ir 15min.lt. Esą yra išduotas tik rašytinis pritarimas administracinės paskirties pastato A. Vivulskio g.

Kyla klausimas, kur šie visi nauji gyventojai statys savo automobilius.

Projekto vystytojai aplinkinius gyventojus ramina: juk ir iki šiol čia buvo administracinės patalpos, kuriose dirbo daugybė žmonių, jie važinėjo automobiliais ir kažkur juos palikdavo visai dienai.

„Mes įrengsime stovėjimo aikštelę. Vietų joje visiems neužteks, bet juk gyvename miesto centre, kur kiekvienas kvadratinis metras yra aukso vertės. Anot P.Radzevičiaus, net ir paprastai skaičiuojant tame pastate greičiausiai žmonių įsikurs mažiau, nei dirbo iki šiol, nes vieną studiją įsigys vienas ar du žmonės, o dabar mažesniame kabinete tikrai sėdėjo daugiau darbuotojų.

Vilniaus mero R.Šimašiaus teigimu, problemų dėl automobilių stovėjimo centrinėje miesto dalyje, senamiestyje tikrai yra.

„Matau, kad daug kur galima dar parkavimo vietų įrengti, ypač aplink centrą esančiose Naujamiesčio gatvėse ir pan.

Sunkiausia situacija šiuo metu, anot mero, yra Vokiečių gatvėje, diskutuojama su jos gyventojais ir ieškoma sprendimų.

Šioje lentelėje pateikiami svarbiausi faktai apie gatvės pavadinimo keitimus:

tags: #namas #vivulskio #g #statybos #metai