Beveik kasdien girdime užuojautas mirusiojo šeimai ir standartizuotą visuomenės nuraminimą: „asmuo priklausė rizikos grupei“. Viešumai tik tiek iš žmogaus ir lieka. Kas jis toks? „Rizikos grupės asmuo“.
Paprastai pandemijos metu pirmiausiai pasireiškia normatyviniai klausimai dėl komunikacijos: kaip bendrauti, kad išvengtume socialinio ir psichologinio menkinimo ar net teroro, ir kartu padėti sergantiesiems. Komunikacija dėl ligos aprėpia kontrolės, bausmės, pagalbos suteikimo klausimus, tačiau atideda į šalį orumo diskusiją, nors mirštančiajam orumo klausimas yra tiek pat svarbus, kaip ir gyvybės.
Atitinkamai ir mirtys: įvykę karo metu yra aukštinamos, o pandemijos - jų atmintimis be perstojo ištrinama. Štai šis mirties bereikšmingumas žymimas nauju anonimo vardu - „rizikos grupės asmuo“.
Palyginkime situaciją su Holokausto aukomis: vaikais, senukais, moterimis, su visais žuvusiais dujų kamerose. Jų vardai, gyvenimo istorijos ir vaikų vaikai kasmet yra prisimenami, nors aukos nesipriešino, nekovojo, nebuvo didvyriai. Nei vienas jų nėra įvardijamas „rizikos grupės asmeniu“, kad būtų mažiau gaila. Kiekviena Holokausto auka turi būti garsiai pakviesta ir pagal galimybes pagerbiama.
Taip atsitiko ir su Lietuvos tremtiniais, genocido aukomis: žygių žygiai į Sibiro kapines turi prikelti jų vardus: ir didvyrių, ir paprastų, nekaltų valstiečių, kurių didžiausias pasiekimas buvo atkaklus ir sunkus žemės darbas. Už savo kančią ir nekaltumą jie ir yra kviečiami vardais, o jų gyvenimai prisimenami pagal laiką, vietą ir jėgas.
Pranešimas su formuluote „nuo COVID-19 sukelto viruso mirė rizikos grupės asmuo“ yra įžeidžiantis, sudaiktinantis, nes traktuoja auką kaip statistikos mėsą. Tokia subanalinanti žmogų su skaičiumi kalba, filosofo Arvydo Šliogerio žodžiais tariant, yra Niekio viešpatavimas. Valstybė, žiniasklaida, mes... įgarsiname Niekio pergales: dar du ... dar kelis žmones priskyrėme didžiajam Anonimui.
Atitinkamai ir pavaldiniai, būtent pavaldiniai, o ne laisvi piliečiai (kildinant nuo civitas, o ne nuo pilies tarnų), kartu su Vyriausybe džiaugiasi šitais pranešimais: gerai, kad vėl mirė ne vertingas „gerovės valstybei“, o tas, „rizikos grupės“, mažavertis.
Šiandieninis biurokratinis, šaltas paniekinimas, net nežinantis, kad paniekina, net nejaučiantis šito yra susijęs mažiausiai su dvejomis atskirtimis: dėl amžiaus ir dėl specialiųjų poreikių. Miršta „mažaverčiai“ su ligomis, nebesukuriantys jokio BVP. Tai ir yra antihumaniška leksika, Niekio tarnų niekio kalba.
Diskriminacinė koronaviruso kalba persmelkė visuomenę, kuri skatinama galvoti: štai išmirs neįgalūs senukai, pilni ir taip visokiausių ligų - Sodrai bus geriau. Ir tikrai: premjero ir sveikatos ministro reitingai tik auga.
Psichologai pastebi, kad pirmas žingsnis, skatinantis žmones naikinti kurios nors grupės asmenis, yra šių susvetiminimas, sudaiktintinimas, pavertimas abstrakčios, instrumentinės kalbos objektais. Tada ne taip gaila.
Visuomenė nenori matyti mirties, bando nuo jos izoliuotis, paslėpti, negirdėti. Todėl negirdimi ir mirštančiųjų balsai, vardai, likimai. Ligoninėse „rizikos grupės asmenims“ sukuriami atskiri korpusai, atskiros slaugos ligoninės... Tačiau sukuriamas ir kitas - atskirties ir užmiršimo blogis, kuris pamažėle paverčia juos nebematomais, anoniminiais.
Beveik kiekviena šeima susidūrė su šiuo savo ir kitų atšalimu: tave mylėjo, mylėjai, ir staiga - į slaugos ligoninę, į atskirtį, vis toliau ir toliau nuo namų, nuo obelų ir dangaus debesų.
Mirties bausmės ekonominis aspektas
Akis už akį ar bent mirtis už mirtį - tokia yra teisingumo samprata, tebetaikoma didžiojoje dalyje Jungtinių Amerikos valstijų. Tik keturiolikoje iš penkiasdešimties mirties bausmė yra uždrausta. Tačiau tai gali gerokai pakeisti šalį kamuojanti ekonominė recesija. Jau aštuonios didžiulius biudžeto deficitus turinčios valstijos pateikė netradicinį būdą valstybės išlaidoms mažinti - mirties bausmės panaikinimą.
Apie griežčiausios bausmės atsisakymą svarstančiose valstijose tokio žingsnio reikalingumas vis dažniau motyvuojamas ne moraliniais, o finansiniais argumentais. Pasirodo, atliktų studijų duomenimis, mirties bausmės įvykdymas valstybei kainuoja kur kas daugiau nei nusikaltėlio kalinimas iki gyvos galvos.
Intensyvi prisiekusiųjų atranka, teismo procesai, skundai ir kitokios procedūros, reikalingos, kad kaltinamajam būtų paskirta mirties bausmė, gali užtrukti daugiau nei 10 metų, o tam, savaime suprantama, reikia nemažos sumos iš valstybės biudžeto. Negana to, mirties bausmės įvykdymo laukiantys nuteistieji laikomi atskirose kamerose ir yra itin atidžiai prižiūrimi, o tai, savo ruožtu, reikalauja dar daugiau lėšų.
Pavyzdžiui, Miesto Instituto neseniai atliktame tyrime apskaičiuota, kad nuo 1978m. iki 1999m. įvykdytos mirties bausmės Merilendo mokesčių mokėtojams kainavo 186 milijonus dolerių, o viena tokia byla - 3mln.dol., o tai yra 2mln.dol. daugiau nei bet kokia kita byla, kurioje mirties bausmės nesiekta. Kaip žinia, ekonominiu sunkmečiu svarbus kiekvienas milijonas.
Todėl nenuostabu, kad susiklosčiusiomis aplinkybėmis mėgina pasinaudoti mirties bausmės panaikinimo šalininkai, savo siūlymą grindžiantys tuo, kad tokia bausmės forma yra labai brangi ir vargu ar duoda daug naudos. Juk įrodymų, kad galima mirties bausmė atgraso nusikaltėlius, faktiškai nėra. Netgi priešingai, kai kuriose daugiausiai šią bausmę pritaikančių valstijų, tokių kaip Teksasas ar Oklahoma, nusikalstamumo lygis yra gerokai didesnis nei tose, kur griežčiausiai baudžiama tik kalėjimu iki gyvos galvos.
Maža to, visada yra grėsmė, kad taip gali būti atimta ir nekaltų žmonių gyvybė - jau daugiau nei 130 mirties bausme nuteistų žmonių buvo atleisti nuo jiems reikštų kaltinimų.
Kolorado - vienos iš mirties bausmę panaikinantį įstatymą pasiūliusių valstijų - valdančiosios daugumos lyderio Paulo Weissmano teigimu, šiuo metu valstijoje yra apie 1400 neišspręstų žmogžudysčių bylų. Panaikinus mirties bausmę, būtų galima finansuoti specialaus tyrimų vieneto veiklą ir dar maždaug milijonas dolerių liktų kitoms Kolorado valdžios vykdomoms programoms. Kitoms valstijoms tai taip pat padėtų lopyti biudžeto skyles. Štai pavyzdžiui, Kanzase mirties bausmės panaikinimas leistų sutaupyti maždaug 500 000 dol. kiekvienoje tokioje byloje.
Visgi nemažai kitų valstijų, iš kurių ir beveik pusę visų Amerikos mirties bausmių pernai įvykdęs Teksasas, tokiu pavyzdžiu sekti neketina. Kita vertus, užsitęsusi recesija gali pakeisti net ir dalies teksasiečių nuomonę.
Mirties bausmė
Mirties bausmė pasaulyje
Pagal oficialius duomenis, 52 šalyse atliekama mirties bausmė. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse vis dar atliekamos visuomenei priimtinos mirties bausmės. Pasak įvairių statistikų, daugiausiai egzekucijų atliekama Kinijoje, Irane, Saudo Arabijoje, Irake ir Pakistane taipogi neatsilieka ir kitos šalys kaip vienos iš jų yra Japonija, Šiaurės Korėja bei Jungtinės Amerikos Valstijos.
Daugelyje šalių statistika apie atliekamas mirties bausmes nėra viešinama, tačiau yra manoma, jog daugiausiai egzekucijų įvykdoma Kinijoje - apie tūkstančiui žmonių. Oficialiai Kinijoje mirties bausmė įvykdoma sušaudant ar suleidžiant mirtiną injekciją.
Kinijos įstatymai leidžia skirti mirties bausmę už tokius nusikaltimus, kaip: sukčiavimas, prievartavimas, valdžios kritika, riaušės, prostitucija, nužudymas, narkotikų platinimas ir kiti. Mirties bausmės neišvengia net ir užimantys aukštus postus asmenys: 2015 metais vasario 9 dieną, milijardierius Liu Han buvo nubaustas mirties bausme už nužudymą.
Kinijoje būta atvejų, kada žmonės buvo nubausti neteisėtai ir nužudomi: 1984 metais Wei Qingan buvo nubaustas mirties bausme už merginos išprievartavimą, po mėnesio tikrasis kaltininkas Tian Yuxiu prisipažinęs apie nusikaltimą buvo suimtas. Po 3 metų. Wei Qingan buvo pripažintas nekaltu.
1995 metais 20 metų vaikinui Nie Shubin‘ui buvo atlikta mirties bausmė už merginos išprievartavimą bei nužudymą. Praėjus 21 metams, Aukščiausiasis liaudies teismas pareiškė, jog pirminio tyrimo metu nusikaltimo įrodymų buvo nepakankamai, todėl nuosprendį pakeitė į nekaltas.
2017 metais viename Kinijos stadione buvo viešai transliuojama 10 nuteistųjų egzekucija, kurią stebėjo daugybė Kinijos piliečių, tarp jų ir nepilnamečiai.
Skirtingai negu Kinijoje, Šiaurės Korėjoje mirties bausmė gali būti skiriama už nusikaltimus, kuriems mums europiečiams yra nesuprantami. Valdžios įstatymai leidžia skirti bausmę nusikaltusiam asmeniui jį pakariant, grupėje sušaudant arba nukertant galvą.
Kaip ir Kinijoje mirties bausmė dažniausiai skiriama, kai asmuo padaro politinius ir kitus nusikaltimus, tačiau Šiaurės Korėja garsėja savo keistais įstatymais, kai piliečiams yra skiriama mirties bausmė už Pietų Korėjos televizijos kanalų, filmų ar serialų žiūrėjimą, taip pat baudžiami tikintys, praktikuojantys religinę veiklą ar net už paskambinimą telefonu į užsienį.
Japonijoje dažniausiai yra baudžiama už labai sunkius nusikaltimus, tad šis skaičius yra mažesnis. Šiemet buvo nuteista apie 13 asmenų, kurie buvo įvykdę įvairius sunkus nusikaltimus: nužudymai, tėvynės išdavimas ir kiti. Mirties bausmė yra atliekama pakariant.
Japonijoje mirties bausmės pasisekė išvengti boksininkui Iwao Hakamada, kuris 1966 metais buvo suimtas, tačiau 2008 metais atlikus DNR tyrimus nebuvo rasta įrodymų, tad 2014 metais jis buvo paleistas į laisvę.
1950 metais teisėjas Haruo Kinoshita paskyrė Sakae Menda‘ui mirties bausmę už dviejų žmonių nužudymą. Praėjus 33 metams teismas nustatė, jog Sakae Menda negalėjo atlikti nusikaltimo ir buvo neteisingai nuteistas.
Kiekvienoje Jungtinės Amerikos Valstijoje mirties bausmė yra atliekama skirtingai. DPIC oficialiame puslapyje, 33 valstijos mirties bausmė įvykdoma suleidžiant injekciją. Keliose valstijose sodinama į elektros kėdę, sušaudoma, pakariama arba dujų kamerą. Dažniausiai tokios bausmės skiriamos už itin sunkius nusikaltimus, kaip terorizmas, išdavimas, šnipinėjimas ir nužudymas. 2018 metais mirties bausme buvo nubausti 18 žmonių.
Kai kuriems nuteistiesiems pavyksta išvengti mirties bausmės, kaip Vincentui Benavides, kuris buvo apkaltintas savo 21 mėnesių dukters nužudymu bei išprievartavimu, vėliau paaiškėjo, jog mergaitės sužalojimai atsirado po automobilio avarijos, apie kurią pranešė pats Vicente Benavides. 2018 metais jis buvo paleistas į laisvę.
2018 kovo 15 dieną Džordžijos valstijoje buvo atlikta Carlton Michael Gary‘ui egzekucija. Jis buvo kaltinamas pagyvenusios moters išprievartavimu bei kelių moterų nužudymu.
Iranas taip pat yra žinomas savo griežta teisinė sistema. Šiais metais Irane buvo nubausta apie 207 asmenų. Mirties bausmė įvykdoma įvairiai: pakorimas, sušaudymas ar net apmėtymas akmenimis, kuris yra vienas iš žiauriausių bausmių pasaulyje. Įstatymai leidžia skirti mirties bausmę už šiuos nusikaltimus kaip pornografija, priešiškumas Dievui, veikla susijusi su narkotikais, išdavystė, homoseksualumas. 2017 - aisiais metais Iranas buvo antra valstybė pasaulyje daugiausiai atlikusi egzekucijų, kurioje buvo nubausti daugiau nei 506 žmonės.
Iranas yra šalis, kurioje nėra išsamiai ištiriami nusikaltimai. Irano gyventojai pasižymi itin dideliu religingumu, pritaikydami tikėjimo tiesas ne tik kasdieniniame gyvenime bet ir teisinėje sistemoje, vienas iš pavyzdžių, 34 metų vyras Reza Hosseini nubaustas mirties bausme už su narkotikais susijusią veiklą.
Mirties bausmė pasaulyje: žalia - panaikinta, geltona - taikoma tik už ypatingus nusikaltimus, raudona - mirties bausmė taikoma.
Teisinės atsakomybės principai
Lietuvos ir Rusijos teisės teoretikų knygose nurodoma, kad teisinė atsakomybė Vakarų šalių teisės teoretikų yra nenagrinėjama. Neretai teisinės atsakomybės sampratos nerasime nei vokiečių, nei lenkų, nei prancūzų teisės literatūroje, o jei rasime, tai tik labai bendras nuostatas, daugiausia praktinio taikomojo pobūdžio.
Rusijos teisės teoretikas M.N. Jurlenko Valstybės ir teisės teorijos vadovėlyje teigia: tėvyninėje ir užsienio šalis teisėje literatūroje nėra bendros nuostatos, o juo labiau vieningo teisinės atsakomybės apibrėžimo. Vienų šaltinių teigimu teisinė atsakomybė turėtų būti suprantama, kaip valstybinės prievartos priemonė, besiremianti teisiniu ir visuomeniniu pažeidėjo poelgio pasmerkimu ir yra išreiškiama jam nustatomais asmeniniais arba turtinais apribojimais.
Knygoje Lietuvos teisės pagrindai nurodoma: Teisinė atsakomybė tai kalto asmens pasmerkimas ir bausmės (sankcijos) jam taikymas už netinkamą elgesį. S. Šiaus jau minėtoje savo knygoje nurodo: Teisiškai teisinė atsakomybė suprantama kaip valstybės reakcija į padarytą teisės pažeidimą. Tokiu požiūriu teisinė atsakomybė yra asmens pareiga iškęsti atitinkamą teisinio pobūdžio, numatyto įstatyme už padarytą teisės pažeidimą, praradimų.