Straipsnyje analizuojami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriuose buvo vertinamos intelektinės nuosavybės teisės ir jų gynimą reguliuojančių ordinarinių įstatymų normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimai.
Skiriamos kelios pagrindinės Konstitucinio Teismo pozicijos: dėl intelektinės nuosavybės apsaugos vadovaujantis teisės į nuosavybę nuostatomis, dėl kompensacijos kaip alternatyvaus žalos atlyginimui gynimo būdo taikymo sąlygų ir apskaičiavimo kriterijų, taip pat dėl prekių ženklų funkcionalios teisinės apsaugos paskirties.
Intelektinės nuosavybės teisės simbolis
Konstitucinio Teismo pozicijos intelektinės nuosavybės srityje
Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs labai svarbius dalykus, reikšmingus intelektinės nuosavybės teisių apsaugai: intelektinės nuosavybės ir materialinės nuosavybės autonomiškumą, alternatyvių žalos kompensavimo būdų (pvz., kompensacijos vietoj nuostolių) numatymo galimybę atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės teisių specifiką, prekių ženklų apsaugos tikslų įtaką teisių į juos apsaugos apimčiai ir turiniui.
It should be noted that Article 23(1) of the Constitution of the Republic of Lithuania has extended protection to property and, as the Constitutional Court of the Republic of Lithuania has noted, the constitutional protection of property covers not only the protection of tangible, but also of intellectual property.
In the same judgment, the Constitutional Court stated another important intellectual property related rule, namely that constitutionally established property protection rights have to be implemented regardless of whether a corresponding international treaty has not been ratified, as protection of authors’ rights is granted under Articles 23 and 42(3) of the Constitution of the Republic of Lithuania.
Pasaulinė intelektinės nuosavybės diena
However, the second position stating that the rights of foreign subjects are to be implemented even though a corresponding international treaty has not been signed is to be criticised as by coming to such a conclusion the Constitutional Court has ignored the otherwise generally recognised principle of territoriality of intellectual property rights.
In two other cases the Constitutional Court has made important statements relevant to intellectual property law.
First of all, the Court stated that compensation instead of claiming actual damages is constitutional. By analysing the positions formulated by the Court, an indirect conclusion can be made to the effect that compensation instead of claiming actual damages is necessary in order to ensure effective protection of intellectual property rights.
In other words, the purposes of compensation can be recognised: restoring (compensating) the infringed interests of the injured party; simplifying judicial proceedings, whereby faster proceedings (litigation) and easier substantiation is sought; and the preventive purpose (strong preventive effect).
However, the Court’s argument regarding the criterion of compensation calculation, saying that the damages incurred by the intellectual property rights owner depend on the sale value of the product concerned is criticisable, as it is rarely the case that the licence fee or profit acquired in the result of unauthorised use of intellectual property objects is calculated with reference to the final sale price of the product.
Notwithstanding the arguably weak argument of the Court, the Court’s position regarding the criterion of final sale price itself does not preclude the possibility of reaching a fair final decision.
Intelektinė nuosavybė kaip laisvė
Intelektinę nuosavybę kaip laisvę galima būtų vertinti dvejopai. Pirmiausiai, ji padeda diferencijuoti gamintojus, kūrėjus, prekybininkus, taip pat vienus produktus ir paslaugas nuo kitų.
Intelektinė nuosavybė leidžia įmonei nematerialųjį turtą valdyti taip, kad jis padėtų atskirti ją nuo savo konkurentų. Labiausiai saugoma turėtų būti intelektinės nuosavybės skiriamoji funkcija - saviraiška savęs identifikavimu per kūrybą, žymenis, gaminius ir kitokią veiklą.
Kitaip tariant, ši nuosavybė įgalina jos turėtojus (kūrėjus (autorius, išradėjus, dizainerius), atlikėjus, prekių ženklų savininkus ir kt.) išsilaisvinti ir nepriklausyti nuo konkurentų. Ir, atvirkščiai, kopijuojantis (ar imituojantis) sukausto savo elgesį, t. y. jis tampa priklausomu nuo kito, nuo jo žinomumo, nuo jo produkto, nuo kito reputacijos - nieko savo ir tikro.
Antroji intelektinės nuosavybės, kaip laisvės, pusė, atsiskleidžia sukuriama laisvo vartotojų pasirinkimo galia. Problema, o kartu ir įdomumas, kad gyvenime neegzistuoja tik viena vienintelė laisvė, jų yra ir daugiau. Ir dar įdomiau, kad laisvės nebūtinai tarpusavyje dera.
Kiekvienai laisvei gali grėsti pavojus, siekiant ją riboti, ir, aišku, pati laisvė, jeigu ji neribota, gali būti pavojinga visuomenei. Būtina, kad tiek vieni, tiek kiti ribojimai būtų proporcingi siekiamam tikslui.
Probleminių klausimų kyla ir sprendžiant santykį tarp intelektinės nuosavybės kaip visumos ir kitų socialiai reikšmingų vertybių (saviraiškos laisvės, efektyvesnės ekonomikos plėtros ir kt.). Nors intelektinės nuosavybės teisės yra suteikiamos kaip atlygis už kūrybą ir inovacijų diegimą, tokia nuosavybės teisių sistema gali būti laikoma tinkama, tik jei ji teikia naudą visuomenei.
Pernelyg plati intelektinės nuosavybės objektų apsauga atskirais atvejais gali pažeisti kitus, ne mažiau reikšmingus teisinius gėrius, kurių svarba ne visada yra įvertinta intelektinės nuosavybės apsaugos stiprinimą akcentuojančiuose teisės aktuose.
Šią problematiką dar padidina tendencija papildomai padidinti intelektinės nuosavybės objektų apsaugą civilinių sutarčių pagrindu. Pavyzdžiui, licencinių sutarčių pagalba autorių turtinių teisių apsauga dažnai yra išplečiama už įstatymuose numatytų ribų; o įstatymų numatytos autorių turtinių teisių išimtys panaikinamos arba apribojamos.
Mes visi priimdami sprendimus vadovaukimės sąžiningumu, pagarba vienas kito sumanymui, minties išraiškai, simboliui, išugdytai reputacijai. Skirtingas (arba spalvotasis) pasaulis yra įdomesnis, motyvuojantis, skatinantis, ugdantis, informuojantis.
Pasaulis be skirtumų, priešingai, - žudo mąstymą, iškreipia konkurenciją, nemotyvuoja visuomenės. Kita vertus, intelektinės nuosavybės teisės politika akivaizdžiai pribrendo pokyčiams, ir, visų pirma, intelektinės nuosavybės balanso su kitomis socialiai reikšmingomis vertybėmis paieškai.
Intelektinės nuosavybės samprata ir rūšys
Nuo 2000 m. kiekvienais metais balandžio 26-ąją minima Pasaulio intelektinės nuosavybės diena, ir būtent ši diena pasirinkta dėl to, kad 1970 m. balandžio 26 d. įsigaliojo 1967 m. Sutartis, steigianti Pasaulio intelektinės nuosavybės organizaciją (PINO, angl. WIPO). Šiais metais balandžio 26-ąją PINO dedikavo kūrėjoms moterims.
Žmoniją jos gyvavimo laikotarpiu lydi mažesni ar didesni atradimai, pradedant seniausiais laikais, kai žmonės išrado darbo įrankius ir juos tobulino, bei baigiant XX - XXI a., kur žmogus kuria ir tobulina aukštąsias technologijas. Šių intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga susirūpinta palyginti nesenai.
Tik XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje pradėta rūpintis kūrybinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga. Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas susiformuoja XIX a. Dabar, kai gyvename informacijos amžiuje, intelektinė nuosavybė įgauna vis didesnę reikšmę.
Intelektinės nuosavybės apsaugos poreikis auga, nes visuomenėje didėja informacijos reikšmė. Informacija tampa ekonominio stabilumo bei plėtros pagrindu.
Turėdami geras bendravimo, informacijos perdavimo priemones bei aiškesnį teisinį tarptautinį ir regioninį intelektinės nuosavybės reglamentavimą neišvengiame intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos.
Iki šiol šiuose teisės aktuose buvo aptariama tik materialioji intelektinės nuosavybės teisė: intelektinės nuosavybės objektai ir subjektai, intelektinės nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai, galiojimas laike ir erdvėje, intelektinės nuosavybės turėtojo teisės turinys.
Intelektinės nuosavybės tarptautinis pobūdis dar nebuvo nagrinėtas kaip veiksnys įtakojantis intelektinės nuosavybės teisės globalizacijai, nenagrinėtos šio reiškinio pasekmės nacionalinėms teisinėms sistemoms.
Šioje darbo dalyje nagrinėjamos intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos pasekmės, aptariami teigiami ir neigiami aspektai.
Labai ilgai daugumai žmonių nuosavybė buvo suprantama kaip žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, įrenginiai, vertybiniai popieriai bei kitas turtas.
Šiuo metu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.38 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Taigi įstatymas gina ne tik materialias vertybes, bet ir žmogaus intelektinės veiklos metu sukurtas vertybes, kurios materialinės išraiškos gali ir neturėti.
Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas atsirado 1886 m. rugsėjo 9 d. pasirašius Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Šio norminio akto antrajame straipsnyje nurodyta, kad konvencija saugo bet kokios išraiškos literatūros ir meno kūrinius, nepriklausomai nuo jų išraiškos formos ar būdo.
Matome, kad intelektinės nuosavybės objektai yra būtent žmogaus intelektinės veiklos procese sukurtos vertybės. Kadangi nuosavybės teisė žmogui garantuoja teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti tai, analogiškai, ir intelektinės nuosavybės teisė užtikrina netrukdomą valdymą, naudojimąsi ir disponavimą intelektinės veiklos rezultatais.
Pagrindinė intelektinės nuosavybės teisės funkcija - tai tam tikros išimtinės teisės intelektinio kūrinio autoriui pripažinimas, santykių su kitais subjektais reguliavimas. Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinių kūrinių valdymą, naudojimą ir disponavimą, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo.
Vienas iš esminių intelektinės nuosavybės teisės skirtumų nuo materialinės nuosavybės teisės yra tas, kad intelektinės nuosavybės turėtojas greta turtinių teisių turi dar ir moralines - neturtines teises. Ši savybė pasireiškia tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkas kitiems asmenims perleisdamas turtines teises į intelektinės nuosavybės objektus neperleidžia neturtinių teisių.
Taigi asmuo įsigijęs intelektinę vertybę gali ją vartoti, naudoti, bet negali ja pilnai disponuoti. Taigi intelektinė nuosavybė kitam asmeniui, nors ir įsigijusiam intelektinės veiklos metu sukurtą rezultatą, nepereina.
Autorinėmis teisėmis nepriklausomai nuo išraiškos formos yra ginami tokie objektai, kaip literatūros ir meno kūriniai, dramos ir muzikos kūriniai, kinematografijos bei fotografijos kūriniai. Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Ši nuostata yra įtvirtinta 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijoje dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos.
Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės bet ir moralinės vertybės. Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą. Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai įkūnija savo idėją ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis.
Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijos dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad tiek paskelbtų, tiek nepaskelbtų kūrinių autoriams yra numatyta autorinės teisės apsauga.
Paskelbti kūriniai teisinėje literatūroje suvokiami, kaip autoriaus sutikimu paskelbti kūriniai, nepriklausomai nuo kūrinio egzemplioriaus gamybos būdo. Pagrindinė tokio paskelbimo sąlyga yra ta, kad kūrinio egzemplioriaus kiekis turi patenkinti visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį.
Pastebėtina, kad kūrinio paskelbimu nelaikomas dramos, dramos - muzikos, kinematografijos ar muzikos kūrinio atlikimas, viešas rašytinio kūrinio skaitymas, literatūrinio kūrinio transliavimas eteryje ar jo perdavimas laidais, meno kūrinio eksponavimas ar jo pastatymas.
Priklausomai nuo kūrinio pirmojo paskelbimo vietos sprendžiamas autorinės teisės gynimo laikas ir vieta. Šios teisės normos. Pagrindiniai tokių teisės normų skirtumai susiję su sankcijomis, taikomomis už intelektinės nuosavybės teisės pažeidimus. Skiriasi ir procesiniai klausimai.
To paties straipsnio 3 punkte nurodyta, kad kūrinio kilmės šalyje autorinės teisės apsaugą garantuoja vidaus įstatymai. Jeigu kūrinys paskelbus kitose sąjungos šalyse autorines teises gina ir tos valstybės, kuriose paskelbiamas kūrinys teisės aktai bei tarptautiniai susitarimai.
Kitas svarbus aspektas - galiojimas laike. Galiojimas laike apsprendžia, kiek laiko ir nuo kada pradedamos ginti autoriaus teisės į kūrinį. Tarptautinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad autoriaus teisės į kūrinį ginamos autoriaus gyvavimo laikotarpį bei 50 metų po jo mirties. Iš to seka išvada, kad be autoriaus sutikimo jo gyvavimo laikotarpiu bei nustatytu terminu po autoriaus mirties kūrinio negalima naudoti jokiais komerciniais tikslais.
Valstybės gali laikytis griežtesnių minėtų autoriaus teisės apsaugos terminų išlaikymo, o esant poreikiui gali nustatyti ir ilgesnius apsaugos terminus nei numatyti tarptautiniuose susitarimuose. Šiau paminėti, kad autorinėmis teisėmis yra saugoma literatūros ir meno kūrinio išraiška, bet ne idėjos, procedūros ar veiklos metodai. Kūrinys autorinėmis teisėmis saugomas nepriklausomai nuo jo vertės ar paskirties.
Intelektinės nuosavybės teisės paaiškinimas | Autorių teisės, prekių ženklai, komercinės paslaptys ir patentai
Kita intelektinės nuosavybės rūšis - pramoninė nuosavybė. Šios teisės normų uždavinys, kaip ir autorinės taisės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens, sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes.
Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais.
Kaip jau minėjau vienas iš pramoninės nuosavybės saugomų objektų yra išradimai. Šiau panagrinėjus Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2 straipsnį, darosi aišku, kad išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogų.
Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu. Šis bruožas literatūroje aiškinamas, jog naujasis sprendimo būdas neturi būti žinomas ir aiškus vidutiniam išradimo srities specialistui. Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas.
Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekės ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardo, pavardės, raidžių ar skaitmenų, grafinis vaizdas ir spalvos derinys.
Norint suprasti kodėl prekės ar paslaugos ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekės ar paslaugos ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiamų paslaugų ar gaminių arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos rinkai produkcijos.
Taigi, nesunkiai pastebime kad prekės ar paslaugos ženklų pagrindinė paskirtis yra susijusi su ženklo savininko ekonomine nauda. Pramoninis dizainas - pramoninės nuosavybės saugomas objektas. Šis pramoninės nuosavybės objektas apibrėžiamas kaip naujas ir originalus pramoniniu būdu sukurto gaminio arba jo dalies vaizdas.
Esminis skirtumas nuo jau minėtų pramoninės nuosavybės saugomų objektų yra tas, kad pramoninis dizainas yra konkretus pramoniniu būdu, tai yra panaudojant tam tikras technologijas pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 25 straipsnis apibrėžia, kad pramoninis dizainas - tai gaminio išvaizda, kurią apibrėžia bet kokie elementai, tokie kaip linijos, kontūrai, spalvos, forma, tekstūra ar medžiagos.
Kita pramoninės nuosavybės rūšis - geografinės nuorodos. Šios rūšies gaminys visumos, kilmė, kuri tiesiogiai susijusi su prekės specifika. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti "Šampanas", kuris yra kildinamas iš Šampanės provincijos Prancūzijoje. Šiuo vynu. Šis. Iš išdėstyto šioje temos dalyje darytina išvada, kad intelektinės nuosavybės saugomas objektų išskyrimas sukonkretina vertybes, kurias saugo šis nuosavybės teisės institutas.
Tai pravartu organizuojant įvairias intelektinės nuosavybės apsaugos programas, numatant veiklos kryptis. Intelektinės nuosavybės objektų išskyrimas padeda geriau suvokti skirtumą tarp intelektinės nuosavybės teisės rūšis. Maslou poreikių teorijoje pasakyta, kad žmogus užtikrinęs savo fizinio egzistavimo poreikius ima domėtis ir rūpintis dvasinėmis gėrybėmis.
Taip yra ir su intelektine nuosavybe. Žmogus savo evoliucionavimo metu išmokęs ir įvaldęs įvairius daiktus kūrimą bei jų apsaugą užsiima intelektine veikla. Kuria dvasines vertybes, tokias kaip literatūriniai kūriniai, muzika, dramaturgija. Ilgainiui atsiranda poreikis minėtas vertybes saugoti, kadangi jų autoriai, skirtingai nei materialinių gėrybių meistrai jokio atlygio negauna.
Kovos dėl intelektinės nuosavybės apsaugos siejamos su Bomaršė vardu, kuris Prancūzijoje vadovavo autorinės teisės kovai su teatrais. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje imta aktyviau saugoti autorines teises. Paryžiuje įkuriamas Bureau de legislation dramatique, kuris vėliau pervadinamas į Autorių, kompozitorių ir dramaturgų draugiją, kurio pagrindinis tikslas - ginti ir saugoti intelektinės nuosavybės autorius teises į kurinį ir teisėtas pajamas iš jo.
Taigi matome, kad atsiranda poreikis ginti autoriaus teises į intelektinę nuosavybę. Iki šiol autorius teisės į kūrinius ginamos tik valstybiniu mastu, tai reiškia kad, kitoje valstybėje autoriaus kūriniai gali būti naudojami kaip nori, kada nori ir už kūrinio naudojimą autorius atlygio negaus. Dėl to atsirado poreikis intelektinę nuosavybę saugoti tarptautiniu lygiu. Šis poreikis atsirado XIX a. Kadangi augo intelektinės nuosavybės saugomų objektų vertė, o skirtingomis teisės normomis buvo neįmanoma apsaugoti universalaus pobūdžio intelektinės nuosavybės objektų.
1886 m. rugsėjo 9 d. priėmus Berno konvenciją Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos autorius teisis į intelektinę nuosavybę užtikrinimas pasikeitė. Tarptautinio susitarimo pagrindu intelektinės veiklos metu gautas rezultatas yra saugomas ne tik toje valstybėje, kurioje kūrinys atsirado, bet ir visose kitose, kur jis yra naudojamas. Tai pasiekta, dėl to, kad minėtoje konvencijoje išsamiai reglamentuojami intelektinės nuosavybės teisės principai, minimalūs apsaugos reikalavimai ir praktinio įgyvendinimo aspektai.
Tarptautinio susitarimo normų pagrindu yra tikslinami ir tobulinami nacionaliniai, intelektinę nuosavybę reglamentuojantys, teisės aktai. Kadangi intelektinė nuosavybė yra globalaus pobūdžio, tai reiškia, kad intelektinės veiklos metu gauti rezultatai dažniausiai vartojami ne vienoje geografinėje erdvėje, bet pasklinda tiek po aplinkinius rajonus, tiek po visą pasaulį iškyla poreikis ją saugoti visuotinai žinomomis ir priimtinomis formomis.
Poreikis suvienodinti intelektinės nuosavybės apsaugą iškilo jau XIX a. pabaigoje. Pastarasis poreikis kilo iš to, kad atskiros šalys turėjo savo normas intelektinės nuosavybės apsaugai. Vienose valstybėse sukurti kūriniai keliavo į kitas valstybes, nebuvo jokios garantijos, kad valstybėse, kuriose naudojami svetur sukurti kūriniai bus saugomos autorius.
Dirbtinis intelektas ir intelektinė nuosavybė
tags: #mizaras #intelektines #teises #nuosavybes #pagrindai