Lamatų piliakalnių ribos kultūrinio kraštovaizdžio raidos kontekste

Piliakalniai yra išraiškingiausi priešistorinio kultūrinio kraštovaizdžio elementai Lietuvoje. Ne išimtis yra pietvakarių Lietuvoje esantys Šilutės-Švėkšnos-Priekulės apylinkių archeologijos paminklų grupei priskirtini piliakalniai.

Nors Lietuvoje piliakalniai, anot Algirdo Girininko, atsirado I tūkstm. pr. Kr. pirmajame ketvirtyje, aptariamoje teritorijoje, turimais duomenimis, pirmieji piliakalniai buvo įrengti tik I tūkstm. po Kr. pradžioje ir dalis jų, kaip spėjama, buvo naudojami iki pat istorinių laikų XIII a. ar net XIV a. vidurio.

Tai laikotarpis, kurio pradžia tiriamoje teritorijoje sutampa su vakarų baltų pilkapių kultūrą pakeitusios Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais (I-V a.) kultūros įsigalėjimo laikotarpiu. Nykstant minėtai materialinei kultūrai, jos pietinėje dalyje, vienų tyrėjų teigimu, VI a. pabaigoje-VII a. atsirado savarankiškas Lamatos etnokultūrinis darinys, kuris buvo nepriklausomas nuo šiaurinėje dalyje atsiradusio Kuršo.

Tačiau yra tyrėjų, kurie neįžvelgia Lamatos etnokultūrinio savarankiškumo ir priskiria ją kuršiams, skalviams arba žemaičiams. Kadangi su Lamata siejamoje teritorijoje archeologijos paminklai, įskaitant piliakalnius, nėra tolygiai ir kompleksiškai ištirti, nė vienos iš minėtų versijų negalima be išlygų priimti ar atmesti.

Šiame straipsnyje atsiribojama nuo išsamesnio Lamatos etnokultūrinės priklausomybės problematikos nagrinėjimo, pripažįstant, kad šiam mikroregionui vis dėlto buvo būdingi saviti materialiosios kultūros bruožai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog I-XII a. tiriamoje teritorijoje archeologijos paminklai geografiniu požiūriu buvo pasiskirstę gana kompaktiškai, o nuo kitų etnokultūrinių darinių teritoriją skyrė labai aiškūs neapgyvendintų teritorijų (dykrų) plotai.

Todėl nesvarbu, ar Lamatoje nuo VI a. pabaigos-VII a. gyveno atskira gentis, ar tik didesnių lokalinių kultūrinių skirtumų turėję kuršiai, skalviai ar žemaičiai, atskirti gana aiškių geografinių barjerų (dykrų). Nagrinėjant Lamatos piliakalnių kultūrinio kraštovaizdžio raidą, būtina apsibrėžti jos teritorijos ribas. Deja, tai galime padaryti tik hipotetiškai.

Be to, iki VII a. nebuvo susiformavusi ir pati Lamata, kurios būsima teritorija pagal materialiąją kultūrą I-VII a. priklausė Vakarų Lietuvos kapinynų kultūros pietinei daliai, kuri nuo šiaurinės, būsimų kuršių teritorijos dalies kultūriškai nesiskyrė.

Pietinės Vakarų Lietuvos kapinynų srities ir vėliau jos vietoje atsiradusios Lamatos etnokultūrinės srities archeologijos paminklų, kartu ir piliakalnių raidą I-XII a. pirmoje pusėje detaliausiai yra kartografavęs Rolandas Tučas. Iš autoriaus sudarytų žemėlapių aiškiai matyti, kad tiriamos teritorijos ribos I-V a. laikotarpiu keitėsi labiausiai. Jau VII a. žemėlapyje pažymėta susiformavusi Lamatos teritorija, kurios ribos iki pat XII a. pirmos pusės mažai pakito.

Tiktai X-XII a. Lamatos teritorija šiaurės vakarinėje dalyje išsiplėtė ir peržengė Minijos upę, sprendžiant iš to, kad, kaip spėjama, vėl buvo pradėtas naudoti anksčiau apleistas Pleškučių kapinynas. Toks Lamatos šiaurės vakarinių ribų išsiplėtimas yra abejotinas, nes minimas kapinynas nėra detaliau ištirtas, todėl nepakanka įrodymų nustatyti, ar jis buvo apleistas ir vėl naudotas X-XII a.

Be to, atliktų negausių archeologinių tyrimų duomenys Pleškučių kapinyną leidžia datuoti tik II a. antra puse-IV a. viduriu. Svarų indėlį apibrėžiant X-XIII a. Lamatos ribas ir kartografuojant archeologinius objektus yra įnešęs Vladas Žulkus. Turimi, nors ir ne itin gausūs ir patikimi, archeologiniai duomenys autoriui leido išskirti minimo laikotarpio smulkesnius Lamatos administracinius vienetus, kurių svarbiausias politinis administracinis visos žemės centras buvo Skomantų piliakalnis.

Tokie teritoriniai vienetai vėlyvajame geležies amžiuje dažniausiai turėjo būti administruojami iš piliakalnių. Anot V. Žulkaus, vakarinė Lamatos riba buvo Minijos upė, nes tarp jos ir Kuršių marių nerasta jokių vikingų laikų paminklų. Tiesa, turimais duomenimis, minima teritorija buvo negyvenama ir visą I-XIII a. laikotarpį.

Šiaurinė žemės riba ėjo Minijos intako Agluonos žemupiu, Aisės ir Veiviržo aukštupiais ir pastarosios upės intako Šalpės aukštupiu. Nors tyrėjas pažymi šiaurės rytiniame žemės krašte buvus gerai įtvirtintą Norgėlų-Mataičių piliakalnį, jis atsidūrė už žemėlapyje išskirtų žemės ribų (plg. 1 pav.).

Nuo šios vietos Lamatos rytinė riba ėjo į pietus link Graumenos, Ašvos ir Tenenio aukštupių iki Šyšos aukštupio. Toliau į rytus buvo upių ir upelių ištakos ir driekiesi dideli miškai. Pietrytines ribas žymėjo Lazduonėnų apylinkių prie Šyšos upės gyvenvietės, o šios upės tėkmė sudarė pietinę žemės ribą.

Šiame straipsnyje atsiribojama nuo detalesnio tiriamoje teritorijoje gyvenusių bendruomenių etnogenezės problematikos nagrinėjimo, o dėmesys telkiamas į minimoje teritorijoje buvusių piliakalnių kultūrinio kraštovaizdžio raidos problematiką. Pasirinktos daugiausia kultūros paminklų apimančios, palyginti su kitais tyrėjais, R. Tučo pasiūlytos hipotetinės X-XII a. pirmos pusės šiaurinės, rytinės ir pietinės Lamatos teritorijos ribos.

Kadangi dešiniajame Minijos krante Lamatos šiaurės vakarinėje dalyje esančio Pleškučių kapinyno naudojimas tiriamu laikotarpiu yra abejotinas ir neatmestina tikimybė, jog teritorijos gyventojai galėjo kontroliuoti Minijos upę kaip svarbų prekybos ir komunikacijos kanalą, remiantis V. Žulkumi, pagrindine Lamatos skiriamąja riba vakaruose laikysime Minijos upę (plg. 1-4 pav.)4.

Priešistoriniais laikais gamtinė aplinka darė milžinišką įtaką žmonių gyvensenai ir su antropogenine veikla susijusių objektų, kartu I-XIII a. Šilutės-Švėkšnos-Priekulės apylinkėse veikusių piliakalnių pasiskirstymui. Deja, iki šiol nesant pakankamai archeologinių tyrimų, sunku atskleisti tiriamo mikroregiono piliakalnių vidinę raidą ar jų paskirties transformacijas.

Tiriamas arealas yra archeologiškai geriau pažįstamas iš laidojimo paminklų. Tačiau daugelis Lamatos piliakalnių yra datuoti tik pagal išorinius požymius ar jų aplinkoje rastus atsitiktinius radinius, kai kur piliakalnių datavimą pagrįsti leidžia netoli esančių tirtų laidojimo paminklų datuota medžiaga5.

Reikia pripažinti, kad Šilutės-Švėkšnos-Priekulės apylinkėse didžiulę reikšmę pasirenkant vietas piliakalniams įrengti turėjo upių tinklai, kurių krantų kyšuliuose ir yra visi tyrinėjami piliakalniai. Neatsitiktinai didžiausią jų koncentraciją matome šiaurinėje tiriamos teritorijos dalyje, kur yra tankiausias upių tinklas (prie Minijos intako Veiviržo ir pastarojo intakų Šalpės ir Ašvos).

Lietuvos reljefo žemėlapis

Šioje teritorijoje iš viso aptikta 14 piliakalnių. Leidžiantis į pietus prie kito Minijos intako, Tenenio, žinomi tik du piliakalniai - Žakainiai ir Eidaičiai (1 pav.). Dar labiau į pietus didžiausio Šyšos intako - Šusties baseine lokalizuojami Vanagių ir Venckų piliakalniai.

Pietrytinėje tiriamos teritorijos, kurios priklausomybė VII-XIII a. Lamatai kelia daugiausia abejonių, dalyje Šyšos aukštupio baseine vienas šalia kito telkiasi Akmeniškių, Akmeniškių II ir Lazduonėnų piliakalniai bei kiek atokiau, apie 6 km į šiaurės vakarus nuo jų esantis Juodžių piliakalnis (1 pav.).

Piliakalnis Apuolėje

1231 m. pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas Lamatos (Lammato) vietovardis lingvisto K. Būgos kildinamas iš indoeuropietišką šaknį turinčio žodžio lāma (latv.), ломь (rus.), reiškiančio pelkę, liūną. Toks vietovardžio kildinimas gerai atitinka ir dabartinį tiriamos teritorijos kraštovaizdį.

Didžioji dalis Lamatos teritorijos su piliakalniais yra limnoglacialinėse bei moreninėse lygumose. Veiviržo aukštupio ir Ašvos žemupio baseinuose į kiek labiau išsiskiriančias aliuvines lygumas įsiterpiančiuose krantų kyšuliuose buvo įrengti net šeši žinomi piliakalniai, tarp jų ir pats didžiausias Skomantų piliakalnis.

Į vakarus driekėsi per visą piliakalnių naudojimo laikotarpį minimoje teritorijoje neapgyvendintos Minijos upės aliuvinės ir pelkinės lygumos (3 pav.). Jos pradėjo formuotis tik pirmaisiais amžiais po Kr., kai Minijos upės sąnašos maždaug nuo Priekulės apylinkių pradėjo kauptis pietų kryptimi.

Į pietus nuo Lamatos taip pat yra pelkinės ir aliuvinės lygumos, suformuotos Nemuno atšakos Rusnės (3 pav.). Šioje teritorijoje yra skalviams priskiriamas V-VIII a. datuojamas Rubokų kapinynas.

Nuo gamtinės aplinkos vikingų laikotarpiu labai priklausė ir gyventojų tankis. Lamatoje vienai gyvenvietei teko vidutiniškai apie 12-13 km2. Artimiausiose šiauriau buvusiose ir tankiausiai apgyvendintose Kuršo žemėse Pilsote - 8 km2 ir Mėguvoje - 11 km2. Toliau į šiaurę prie jūros buvusiose Duvzarėje - 12 km2, Pamaryje (lat. Piemare) - 20 km2, Bandavoje - 16 km2, Ventavoje - 20 km2.

Taigi Lamatai rezultatas gana geras, žinant faktą, jog Kuršas tuo metu, palyginti su kitomis Lietuvos ir Latvijos teritorijomis, buvo apgyvendintas tankiau. Gana svarbus vaidmuo nustatant Lamatos piliakalnių raidą I tūkstm. ir II tūkstm. pradžios kultūrinio kraštovaizdžio kaitos kontekste tenka dirvožemiams. Senesniais tyrimais yra nustatyta, kad 53 % visų archeologijos paminklų, vikingų laikotarpiu žinomų Vakarų Lietuvos teritorijoje, buvo susitelkę derlingesnio dirvožemio teritorijoje.

Lietuvos dirvožemių žemėlapis

Lamatų piliakalnių datavimas

Žemiau esančioje lentelėje pateikiamas Lamatų piliakalnių datavimas:

tags: #mockaiciai #sklypu #ribos