Pirmosios klasės pradžia - reikšmingas įvykis tiek vaikui, tiek visai šeimai. Norint, kad šis etapas būtų kuo sklandesnis, svarbu tinkamai paruošti vaiką ir pasirūpinti jo gerove. Pateikiame patarimus, kurie padės Jūsų vaikui sėkmingai adaptuotis mokykloje.
Psichologinis pasirengimas mokyklai
Dažnai pirmieji klausimai apie mokyklą kyla iš pačių vaikų. Atsakykite į juos ramiai ir paaiškinkite, kas jų laukia. Svarbu, kad vaikas suprastų, jog mokykloje ne tik žais, bet ir mokysis, klausysis mokytojos ir atliks užduotis. Pasakokite apie mokyklą pozityviai, pabrėždami, kad ten jis sutiks naujų draugų ir sužinos daug įdomių dalykų.
Svarbu, kad vaikas suprastų, jog mokykloje jau atsiranda dalykų, kuriuos atlikti reikia, net jei jie vaikui ir ne itin įdomūs. Vaikas turi žinoti ir suprasti, kad ne viskas gali pavykti iš pirmo karto, bet jei jis labiau pasistengs, jam tikrai pavyks. Labai svarbu ugdyti vaiko kantrybę, mokyti nuosekliai dirbti ir formuoti supratimą, kad niekas negimė mokėdamas ir norint patenkinti bet kokį norą, reikia įdėti pastangų.
Kad būsimasis pirmokas ramiai lauktų rugsėjo 1-osios, patarčiau tėveliams kartu su atžala užsukti į naują mokyklą anksčiau, negu pradės ją lankyti. Šaunu, jei vaikas iš anksto susipažins su būsima mokytoja, išgirs iš jos, ką pirmokai veikia mokykloje. Tai suteiks vaikui pasitikėjimo. Jis jau pažinos vieną labai svarbų žmogų, žinos, kad jo laukia mokykloje.
Suaugusieji turėtų nuteikti būsimąjį pirmoką, kad mokykloje jis sutiks naujų draugų, kad bus įdomu, nes visi vaikai kartu pieš, vaidins, šoks, vyks į keliones, sužinos daug įdomių dalykų. Tam, kad vaikai norėtų mokytis ir sužinoti ką nors naujo, labai svarbu, jog jiems patiktų mokykla ir jie ten gerai jaustųsi emociškai. Suaugusieji apie mokytojus ir mokyklą turėtų kalbėti pagarbiai, pabrėždami, ką gero ten galima gauti: išmokti naujų dalykų, susirasti draugų, įdomiai praleisti laiką. Tėveliai artimuosius taip pat turėtų paraginti vaikų akivaizdoje apie mokyklą ir mokytojus nekalbėti negatyviai.
Nederėtų gąsdinti: „Oi baigsis tau katino dienos…“, „Man tai buvo baisu…“ ir pan. Nuteikite, kad mokykloje jis susiras naujų draugų, kad patirs daug įdomių dalykų. Jeigu dar prieš rugsėjį pavyktų susitikti su būsima mokytoja, būtų dar geriau.
Prieš mokyklos lankymo pradžią patarčiau skirti būsimam pirmokui nedideles savarankiško gyvenimo pradžios užduotis, pvz., nueiti iki artimiausios parduotuvės, kažką nupirkti ir parnešti grąžą. Jis jau turi mokėti susitvarkyti, susirinkti savo žaislus ar drabužius. Reikėtų mokyti planuoti, ką veiks rytoj, ir tam pasiruošti, nors tai būtų ir paprasti darbai ar veiksmai, tarkime, išsiruošimas pas senelius į svečius. Kai bus mokinys, toks vaikas kuprinę susidės pats, o ne tėtis ar mama. Ir susidės tuos daiktus, kurių jam reikės rytojaus pamokoms, o ne visai savaitei.
Supažindinkite atžalą su keliu į mokyklą. Nors pirmokas dar pats vienas į mokyklą nevaikščios, verta kartu nueiti (ar nuvažiuoti) kelią iki mokyklos, priminti kelio ženklus, atkreipti dėmesį į pavojingesnes vietas. Tai paprasti, bet vaiko saugumui svarbūs dalykai. Tėvų pareiga yra mokyti vaiką saugotis pačiam.
Mažam vaikui, kuris taps daug didesnės bendruomenės nei šeima nariu, tai labai svarbu. Šias savybes galima pradėti ugdyti šeimoje.
Aptarkite su vaiku pasikeisiantį dienos režimą. Kalbėkitės su vaiku, ką reiškia lankyti mokyklą, kaip pasikeis įprastas jo dienos ritmas, kai taps mokiniu: į pamokas jis turės ateiti tam tikru laiku ir nevėluoti. Vadinasi, namuose privalės anksčiau eiti miegoti. Paaiškinkite jam, dėl ko turės atsigulti anksčiau: kad jaustųsi nepavargęs, kad jam puikiai sektųsi mokykloje, kad užtektų energijos ir jėgų visai dienai ne tik sužinoti daug įdomių dalykų, bet ir bendrauti bei žaisti su draugais.
Tėvai turėtų palaikyti pozityvų vaiko išgyvenimą mokykloje, drauge pasidžiaugti tuo, kas buvo gero. Vaikas labai greitai perima tėvų nuotaikas: jei šie dėl kažko nuliūsta ar jaudinasi, tą jaučia ir vaikas. Jei tėvai pasitiki mokyklos aplinka, suaugusiaisiais, kuriems patikėjo savo vaiką, saugiau jausis ir vaikas.
Puiku, jei vakare šeimoje yra dalinamasi tuo, kas nutiko per dieną. Kaip sekėsi, pasakoja ne tik vaikas, bet ir tėtis su mama. Vaikas taip išgyvena bendrystės jausmą ir supratimą, kad gyvenimas būna visoks.
Jei vaikas sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, dažniau bendraukite su mokytoja. Tėveliai turi paklausti, kodėl vaikas grįžta namo liūdnas, kaip jis jaučiasi klasėje, ar mėgsta žaisti su vaikais. Nenuvertinkite savo atžalos. Tokie žodžiai kaip „tu nieko nesugebi gerai padaryti“, „ar galima iš tavęs tikėtis ko nors daugiau?“ tik padidina vaiko nepasitikėjimą ir nusivylimą savimi. Nereikėtų stiprinti mokyklos baimės tokiais klausimais kaip „ar labai bijai eiti į mokyklą?“ ir kt. Jei vaikas jaučia tam tikrą baimę, pasakykite, kad jo nenoras ir nerimas yra suprantami, kad daugelis vaikų tai patiria. Galite pasidalinti savo patirtimi, gal ir patys kadaise taip jautėtės.
Vaikui, pradėjusiam naują etapą, daug lengviau įveikti sunkumus, kai jaučia, kad tėvams jis rūpi, kai gali dalytis savo patirtais išgyvenimais. Vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus.
Toks jo elgesys gali būti susijęs su menkavertiškumo, nerimo jausmais. Jokiu būdu negalima (netgi juokais) gąsdinti vaiko mokykla. Netgi tokie pasakymai ,,baigsis katino dienos“ ir pan. formuoja neigiamą nuostatą į mokyklą, kas sunkina vaiko adaptaciją. Taip pat svarbu patiems turėti teigiamą nuostatą mokyklos atžvilgiu ir nedemonstruoti savo negatyvumo.
Neretai vaikas nenori (arba negali) papasakoti, kaip jis jaučiasi mokykloje, kalbėti apie sunkumus yra sunku. Visų pirma, tėveliai turėtų pastebėti su kokia emocija vaikas išeina ir grįžta iš mokyklos, ką pasirenka pasakoti apie mokyklą. Venkite dalinti suaugusiųjų žmonių patarimus, o stenkitės išgirsti savo vaiką, skatinkite jį kalbėti. Nekritikuokite ir nenuvertinkite.
Vaiko adaptacija - tai procesas, kurio metu mokinys bando prisitaikyti prie naujos aplinkos (naujos mokyklos, jos taisyklių, naujų klasės draugų, mokytojų ir t.t.). Šiuo laikotarpiu tėveliai neretai susiduria su rytinėmis vaikų ašaromis ar įvairiais skundais apie skausmus (galvos, pilvo), naktiniais košmarais ir prašymais leisti bent vieną dieną pasilikti namuose. Visi šie požymiai galėtų byloti apie vaiko patiriamą stresą adaptacijos laikotarpiu. Taigi natūralu, jog pirmaisiais mėnesiais mokykloje ir namuose, vaikas tampa irzlesnis bei dirglesnis.
Pirmiausia pasikalbėkite su pačiu mokytoju, klasės auklėtoju. Na, o jei problemos taip nepavyks išspręsti, kreipkitės į mokyklos administraciją, mokyklos tarybą. Jei paaiškėtų, kad dauguma mokinių ir jų tėvelių mokytoju yra patenkinti arba bent jau vertina neutraliai, nepalikite vaiko su jo bėda vieno. Blogas santykis su mokytoju vaikui tikrai yra labai didelė problema ir gali būti taip, kad nei vienas, nei kitas dėl to nėra labai kalti. Tiesiog nesutapo charakteriai, požiūriai, temperamentai. Pripažinkite tai, pasikalbėkite su vaiku, padėkite jam rasti teigiamų to žmogaus bruožų, tiesiog visi trys drauge ramiai pasikalbėkite gerdami arbatą - ir yra tikimybė, kad šio mokytojo pamokos vaikui taps pačios laukiamiausios.
Socialiniai įgūdžiai
Nuo pirmų mokyklinio gyvenimo dienų reikia nuteikti vaiką tinkamam santykiui su klasės draugais. „Tai tavo klasė, tavo būsimi draugai, tavo klasės draugai.” Tada vaikui formuosis tinkamas požiūris į bendraamžius kaip į partnerius. Klasės draugus reikia gerbti, reikia išmokyti vaikus šios taisyklės.
Svarbu bendradarbiavimas tarp mokytojo ir vaiko šeimos. Veikdami kartu, mes galime padėti vaikui sėkmingiau įveikti iškilusius sunkumus. Svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir skirtingas. Prisitaikymas mokykloje taip pat yra individualus. Paprastai adaptacija mokykloje trunka 4-6 savaites, tačiau gali užsitęsti ir ilgesnį laiką. Visgi svarbu tai, jeigu per pirmą pusmetį vaikas vis dėlto neprisitaiko mokykloje, vertėtų kreiptis į specialistus.
Vienas iš svarbių vaikui iššūkių, laukiantis mokykloje - susidraugauti su kitais. Kaip to išmokyti? Pasak psichologų, šį iššūkį vaikai būna įveikę arba neįveikę jau anksčiau: arba jis geba sukurti santykį, arba ne. Galvoti, kad jei vaikui nepavyko susidraugauti darželyje, be pastangų pavyks tą padaryti mokykloje, kad mokykloje bus kokie nors kitokie vaikai, būtų neteisinga. Tokiam vaikui čia bus svarbi suaugusiųjų pagalba. Tėveliams patarčiau pasikalbėti su mokytoja. Paprašyti, kad ji pastebėtų situaciją, galbūt pasodintų jį su kokiu nors panašesniu vaiku, ar įtrauktų į kokią nors grupinę veiklą. Mokytojai nėra sunku sudaryti situacijas, kur vaikams natūraliai bus sudarytos sąlygos pasikalbėti, kažkur nueiti, pasitarti ir tokiu būdu atsiras galimybė susipažinti.
Sklandus vaiko bendravimas su bendraamžiais yra labai svarbi mokyklinės adaptacijos dalis. Jeigu matote, kad jūsų vaikui nesiseka užmegzti socialinių santykių su bendraklasiais, pasikalbėkite su mokytoja, ką galėtumėte nuveikti bendromis jėgomis.
Ką daryti, jei vaikui sunku susirasti draugų?
- Pasikalbėkite su mokytoja: Paprašykite, kad ji atkreiptų dėmesį į vaiko socialinę integraciją klasėje.
- Pasiūlykite bendras veiklas: Pakvieskite klasės draugus į svečius, organizuokite žaidimus ar kitas veiklas, kurios padėtų vaikams susipažinti.
- Mokykite bendravimo įgūdžių: Padėkite vaikui išmokti užmegzti pokalbį, dalintis ir spręsti konfliktus.
Fizinė sveikata ir dienos režimas
Psichosomatinė pirmaklasio būklė stipriai priklauso nuo tėvų. Dėl dažnų sveikatos problemų vaikui gali būti sunku prisitaikyti mokykloje. Būtent todėl reikia stiprinti ir saugoti vaikų sveikatą.
Nuo pirmos dienos pratinkite vaiką prie dienos režimo. Tada vaikas bus darbingas ir sveikas. Reikia tinkamai parinkti miego laiką. Tai priklauso nuo vaiko - yra vaikų, kuriems per mažai 8 val. miego. Normalu, jei pirmoje klasėje vaikas, parėjęs po pamokų namo, nori prigulti pietų miego. Būtina derinti darbą ir poilsį. Atsiminkite, kad po pamokų pirmaklasis turi kelias valandas ilsėtis, o tik tada sėsti ruošti pamokų.
Neperkraukite pirmaklasio papildomomis užduotimis. Įtraukti vaiką į kūrybinę veiklą geriausia prieš pirmą klasę arba pradėjus lankyti antrą klasę. Vienu metu vykstanti adaptacija keliuose kolektyvuose gali būti per didelis krūvis vaiko nervų sistemai.
Judresniam, aktyvesniam vaikui, kuriam gali būti sunku išbūti visą dieną vienoje vietoje, galite pasiūlyti aktyvesnę veiklą po pamokų, kas leis vaikui sumažinti nerimą ir įtampą. Formuoti įpročius, kurie paskui taps automatizuoti.
Žaidimai
Žaidimas - svarbiausia vaiko veikla ikimokykliniu laikotarpiu. Prasidėjus pradinei mokyklai, tai nesikeičia, todėl ir pirmoje klasėje vaiko gyvenime dominuoja žaidimai. Nevalia uždrausti vaikams žaisti. Geriau pasistenkite sudaryti tinkamą dienotvarkę, kad žaidimams liktų pakankamai laiko. Tiesa, vaikas turi suprasti, kad yra laikas žaisti, yra laikas ruošti pamokas.
Tėvų vaidmuo
Itin svarbu tėvelių palaikymas. Pirmoje klasėje ima intensyviai formuotis vaiko pasitikėjimas savo jėgomis, savigarba. Vaikas gali intensyviai mokytis, siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus, arba jaustis nepilnavertis, nesugebantis nieko gero padaryti .Taigi ypatingai svarbu, jog nepamirštumėte džiaugtis vaiko laimėjimais, nuolat girtumėte ir drąsintumėte jį.
Stenkitės girti pirmoką ne tik už rezultatą, bet ir už pastangas. Svarbu ir vaiko fizinė veikla bei tinkamas dienos režimas. Vaikai yra labai jautrūs suaugusiųjų emocinėms būsenoms, ir, jei jaučia, jog jų mama ar tėtis nerimauja ar abejoja, jog vaikas sugebės pats susitvarkyti mokykloje, jis ir pats ima tuo abejoti. Pirmokus dažniausiai į mokyklą atlydi tėveliai. Patartina, kad vaiką į mokyklą vestų tas suaugęs, kuris jaučiasi tvirčiau, išgyvena mažiau nerimo dėl šios situacijos. Atsisveikindami padrąsinkite vaiką tokiais žodžiais, kaip “esu tikras (-a), kad tu susidorosi”. Jei vaikui labai sunku atsiskirti nuo suaugusiojo ir pasilikti mokykloje, stenkitės neužtęsti šios situacijos. Tam padėtų susigalvotas atsisveikinimo ritualas (pvz. palydėti iki durų, paspausti ranką ir tris kartus pabučiuoti į žandą), ir po jo nedelsdami išeikite.
Viskas puiku, kai pirmokas be didesnių sunkumų įveikia visas mokyklines užduotis ir gali didžiuotis savo pasiekimais. Tačiau dažniausiai padrąsinimo ir palaikymo reikia tiems vaikams, kurių pirmieji mokslo žingsniai nėra tokie lengvi. Taigi lyginkite savo vaiką tik su juo pačiu, jo padaryta pažanga, o ne su kitais klasės vaikais.
Bendraukite su vaiku, pasikalbėkite apie tai, ar jis supranta, ką mokytojas aiškina pamokoje, ar vaikui yra priimtinas jo dėstymo būdas. Jei vaikas nesupranta mokytojo pateikiamos informacijos, labai greitai šioje pamokoje jam taps neįdomu, gali nukentėti vaiko pasitikėjimas savimi. Išsiaiškinkite, ar klasėje yra sąlygos mokytis. Ar mokytojas pakankamai garsiai ir raiškiai kalba, ar klausyti jo netrukdo kokie nors dirgikliai, kad ir nuolat zirziantis šviestuvas ar plepus suolo draugas. Taip pat - ar vaikas gerai mato, kas rašoma ant lentos. Banalu, bet įvairūs garsai, šviesos, nestabilūs suolai, pučiantis per nesandarų langą vėjas arba perkaitęs radiatorius bei kiti, rodos, ir nelabai reikšmingi trikdžiai, labai lengvai išblaško mokinį. Tuomet jis neišgirsta mokytojo žodžių, paklaustas - nesugeba atsakyti, gauna pastabą, supyksta ant mokytojos ir nusivilia savimi. Tad tam tikros sąlygos dirbti pamokos metu mokiniui yra būtinos.
Jei jau mokymasis yra darbas, už jį priklauso ir atlygis - mokytojo įvertinimas žodžiu arba pažymiu. Nepaisant to, ar vaikas dar tik pradinukas, ar jau peržengęs penktos klasės slenkstį, vertinimas nėra bausmė (dažniausiai - neturėtų) ar nepagrįsta liaupsė. Vertinimas yra rodiklis, ką vaikas ir kokiu lygiu žino, išmoko, supranta ir kokias žinias dar reiktų pagilinti. Tėvai vertinimus taip pat turi priimti kaip informaciją apie vaiko žinias ir daromą pažangą, neperspausti su reikalavimais iš visų dalykų gauti tik labai gerus pažymius, atsižvelgti į tai, kokiose srityse vaikas yra stiprus, o kurios - ne jam.
Nepaprastai svarbus vaikams yra paprastas mokytojo pagyrimas, pastebėjimas, kad šiandien sekasi geriau nei vakar, kad geresnį rezultatą mokinys pasiekė papildomai pasimokęs, būdamas atidesnis, išradingesnis, drąsesnis. Tad domėdamiesi savo vaiko mokykliniu gyvenimu ir vertinimais, ne tik pasiekimų knygelę atsiverskite, bet ir pasidomėkite mokytojo žodinio paskatinimo politika: ar vaikai (ne tik Jūsiškis) klasėje pagiriami, kaip dažnai, kaip mokytoja išreiškia tą pagyrimą, tik žodžiu ar ir kur nors įrašo, ar mokytojas aiškiai pasako, už ką giria, ar pastebi visų vaikų pastangas. Juk kai bent vienas pagrįstai pagiriamas, noras ir apie save išgirsti gerus mokytojo žodžius paskatina visą klasę. Vaikas mokykloje turi jaustis saugus ir gerbiamas, jis turi žinoti, kad susidūręs su problema, kad ir dėl savo kaltės, nebus pažemintas, įžeidinėjamas.
Kalbėdamiesi su vaiku apie mokyklą pasidomėkite, kaip klasėje jaučiasi jis ir bendramoksliai, ar jie drįsta mokytojo klausti, pasitarti. Nepraleiskite pro ausis ,,smulkių“ epizodų apie mokytojo elgesį su pavėlavusiu, nedrausmingu, kažko neatlikusiu ar tiesiog nesupratusiu aiškinimo mokiniu. Pasiklauskite, kaip pasielgs Jūsų vaikas, jei jam pasitaikys komplikuota situacija, tarkime, pamirš namie vadovėlį ar iki vėlumos rašytą referatą. Jei vaikas sakys, kad tam mokytojui ,,geriau visai akių nerodyti“, pasistenkite paaiškinti, kad Jūs labiau nuliūsite dėl praleistos pamokos nei pelnytos pastabos ar net blogo pažymio. Įvykus tokiam nesusipratimui pasiūlykite pačiam prieiti prie mokytojo ir viską paaiškinti bei kitą dieną ar pamoką pateikti užmirštą darbą.
Jei norite sudominti vaiką mokykla, eikite apsipirkti kartu su vaiku. Tėvai, ypač jeigu šeimoje tai pirmasis pirmokas, labai rūpestingai stengiasi supirkti įvairias priemones, kurių reikia mokyklai. Bet vaikui bus daugiau naudos, jeigu artėjant rugsėjui eisite apsipirkti kartu ir su juo apie viską šnekėsite. Pvz., perkame pieštukus, mokykloje jie bus reikalingi per piešimo ir kitas pamokas. Palyginkime akvarelės ar kitų priemonių kainas, kurie brangesni, kurie pigesni? Vaikas turi suprasti, kam reikės vienokių ar kitokių priemonių, ir kartu smagiai mokysis skaičiuoti.
Dažnai galima pamatyti, kaip prie mokyklos tėvai skubina vaikus, neklauso jų pasakojimų, nesigilina į vaikų emocijas. Taip negalima, joks skubėjimas nepateisina tokio elgesio. Svarbu pasiteirauti, kaip sekėsi mokykloje, domėtis pamokų temomis, bendravimu su draugais, renginiais mokykloje. Tėvai privalo nuoširdžiai domėtis viskuo, kas vyksta mokykloje, kad šios emocijos persiduotų vaikui.
Svarbu: kai kuriose parapijose vaikai, kurie nelankė tikybos pamokų, turės rinktis ne vienerius, bet dvejus metus trunkančią ruošimo Pirmajai šv. Komunijai.
Glaudžiai bedraukite ir bendradarbiaukite su savo vaiko mokytoja. Tiek mokytojai, tiek tėveliams turi būti svarbi gera vaiko savijauta mokykloje, klasėje. Todėl glaudus tėvelių ir mokytojos bendradarbiavimas yra neatsiejama pozityvaus vaiko išgyvenimo mokykloje dalis.
Taigi ypatingai svarbu, jog nepamirštumėte džiaugtis vaiko laimėjimais, nuolat girtumėte ir drąsintumėte jį. Taigi lyginkite savo vaiką tik su juo pačiu, jo padaryta pažanga, o ne su kitais klasės vaikais.
Tėviškai nujausdami, kad jų vaiko noras mokytis dažniausiai yra tvirtose mokytojo rankose, tėvai visgi dažniausiai nežino, koks turi būti tas geras ir norą mokytis lyg pupą ligi dangaus užauginantis mokytojas. Tad štai keli patarimai, į ką turėtumėte atkreipti dėmesį ir ką galite padaryti, jei kyla tam tikrų abejonių arba nesusipratimų.
Tinkama mokykla - tai ta, kurioje gerai, saugiai jausis Jūsų vaikas, kurioje ryškesni jo gebėjimai bus ne tik pastebėti, bet ir tinkamai lavinami. O vaikai, kaip žinia - skirtingi, tad ten, kur gera bus vienam, kitam gali visai nepatikti.
Darytina išvada, kaip teigė Švietimo plėtotės centro direktorius dr. P. Gudynas, kad protingi ir rūpestingi tėvai ieško tinkamos mokyklos, nesivadovaudami atstumais ar kitais buities privalumais, o vertindami pedagogų komandą ir savo vaiko mokymosi interesus bei tikslus. Tad mokyklą dera, privalu rinktis patiems, o ne pasikliauti likimo loterija.
Visgi, ką daryti, jei Jums susidarė įspūdis, jog mokytojas ne ugdo, o sėkmingai naikina pažinimo džiaugsmo likučius? Pradėti reiktų nuo išsiaiškinimo, ar tai tik Jūsų vaiko ar visos klasės, kelių klasių opi problema. Susirinkite kuo daugiau informacijos apie tai, kaip bendraudami su šiuo mokytoju jaučiasi kiti vaikai, ar jų tėvai pastebi tą patį, ar jie pritaria Jums. Jei taip - iškelkite šią problemą tėvų susirinkimo metu. Drauge nagrinėti komplikuotą santykį su mokytoju bus ir lengviau, ir efektyviau.
Motyvacija mokytis
Pirmiausia, tėveliai turėtų pastebėti su kokia emocija vaikas išeina ir grįžta iš mokyklos, ką pasirenka pasakoti apie mokyklą. Venkite dalinti suaugusiųjų žmonių patarimus, o stenkitės išgirsti savo vaiką, skatinkite jį kalbėti. Nekritikuokite ir nenuvertinkite.
Vaikas turi suvokti savo naują statusą - mokinio statusą, ir stengtis jį atitikti. Tik nereikia perdėtai akcentuoti atsakingumo ir savarankiškumo. Negąsdinkite vaiko, palaikykite kiekvieną pozityvų nusiteikimą mokyklai.
Kaip suformuoti teigiamą požiūrį į mokyklą?
- Kalbėkite apie mokyklą pozityviai: Pabrėžkite teigiamus aspektus, tokius kaip nauji draugai, įdomios pamokos ir galimybė sužinoti daug naujo.
- Būkite domėkitės vaiko mokymosi procesu: Klauskite apie tai, ką jis išmoko, ir padėkite jam įveikti sunkumus.
- Sukurkite tinkamą aplinką mokymuisi: Užtikrinkite, kad vaikas turėtų patogią vietą ruošti pamokas ir pakankamai laiko poilsiui.
Svarbu, kad vaikas pats susidėtų vadovėlius, susižiūrėtų visus mokykloje reikalingus daiktus.
Vaikams sunkoka atsakingai, nieko nepamirštant, sukaupus valią ir pastangas, atlikti mokinio pareigas. Adaptacijos mokykloje laikotarpiu vaikai tik pratinasi prie mokinio padėties, todėl užsimiršimas yra natūralus dalykas. Vaikai nelengvai pripranta prie jiems svetimo suaugusio žmogaus - mokytojo. Kiekviena pastaba pirmaisiais mėnesiais gali suardyti šį trapų ryšį. Kritika vaikams kelia įtampą, jie mieliau linkę būti pagiriami, paskatinami, padrąsinami.
Pastaba nieko gero neduoda. Kiekvienas vaikas į mokyklą ateina nusiteikęs būti pačiu geriausiu mokiniu. Ir, jeigu tik gebėtų, viską atliktų puikiai. Be to, pastaba vaiko gebėjimų nepatobulina. Labai svarbu padėti vaikams suprasti, kad klaidos yra natūralus mokymosi kelias, o ne nusikaltimas ar yda. Tai padėtų vaikams atsikratyti sunkaus kaltės, kad nesiseka, jausmo. Išsaugota ir stiprinama ugdymosi motyvacija skatintų vaikus savo iniciatyva įveikti sunkumus, bandyti dar ir dar kartą.
Pirmųjų klasių mokytojai turėtų būti pasirengę visaip skatinti ugdymosi motyvaciją, padėti vaikams patirti atradimų ir pažinimo džiaugsmą, siūlyti žaidimų, neskubėti įrodyti, jog mokymasis yra sunkus darbas. Ypač derėtų būti jautriems vaikams, kurie sunkiau mokosi -- žadinti sėkmės jausmą: pagirti už pastangas ir sunkiai pasiektus rezultatus, nekritikuoti, nerašyti pastabų ar verkiančių debesėlių.
Visgi, ką daryti, jei Jums susidarė įspūdis, jog mokytojas ne ugdo, o sėkmingai naikina pažinimo džiaugsmo likučius? Pradėti reiktų nuo išsiaiškinimo, ar tai tik Jūsų vaiko ar visos klasės, kelių klasių opi problema. Susirinkite kuo daugiau informacijos apie tai, kaip bendraudami su šiuo mokytoju jaučiasi kiti vaikai, ar jų tėvai pastebi tą patį, ar jie pritaria Jums. Jei taip - iškelkite šią problemą tėvų susirinkimo metu. Drauge nagrinėti komplikuotą santykį su mokytoju bus ir lengviau, ir efektyviau.
Patarimai tėvams: