Istorizmas Lietuvoje buvo kosmopolitinio pobūdžio; jis plito iš Vakarų Europos tiesiai arba per Rusiją, kurios architektūroje vyravo vakarietiška orientacija. Susiklostė veikiamas romantizmo idėjų bet, kitaip nei romantizmo architektūra, istorizmas siekė atkurti ne tik bendrą stiliaus įvaizdį, bet ir imituoti formas, detales.
Teismų rūmai Gedimino prospekte, Vilnius. Architektas G. Prusakovas, 1897 m.
Istorizmo Laikotarpiai Lietuvoje
Lietuvoje skiriami trys istorizmo laikotarpiai:
- Ankstyvasis (1850-75)
- Brandusis (apie 1875-1900)
- Vėlyvasis (1900-30)
Istorizmo laikotarpis Lietuvoje sutapo su miestų plėtra, kuri prasidėjo po caro valdžios 1861 įvykdytos žemės reformos. Daugiausia statyta didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose). Juose atsirado naujų, ankstesniems laikams nebūdingų pastatų: geležinkelio stoties rūmų, pramoninių statinių, bankų, mokyklų, prekybos halių, teatrų.
Kauno technologijos universiteto I rūmai.
Pastatų Funkcijos ir Stiliaus Asociacijos
19 a. nusistovėjo pastato paskirties ir pasirenkamo stiliaus asociatyvūs ryšiai - muziejams, bibliotekoms, kultūros įstaigoms buvo taikoma neorenesanso, neobaroko, neoklasicizmo formos, sakralinė architektūra dažniausiai tapatinta su vidurinių amžių stiliais (romanika, gotika). 1863 sukilimą lydėjusios represijos stabdė architektūros raidą dvaruose, 1864-97 oficialiai buvo uždrausta statyti katalikų bažnyčias.
Architektūros Plėtra ir Reglamentavimas
19 a. viduryje ir antroje pusėje Lietuvos miestuose dirbę architektai mokslus baigė Peterburgo dailės akademijoje (joje rengti architektai dailininkai), Civilinių inžinierių institute (1842-82 Statybos mokykla; rengė civilinius inžinierius). Rusijos valdomoje Lietuvos teritorijoje statybų tvarką reguliavo gubernijų valdybų statybos skyriai, projektus rengė juose dirbantys architektai. Pastatų architektūrą iki 1858 (valstybės finansuojamiems objektams galiojo dar ilgiau) reglamentavo pavyzdiniai (norminiai) Rusijoje parengti projektai.
Iki 1863 Vilniaus ir Kauno gubernijų statybos skyriams vadovavo vietiniai architektai, vėliau šios pareigos pavestos tik specialistams iš Rusijos. Nuo 1876 pradėjo veikti Vilniaus ir Kauno miestų savivalda. Apie 1877 Vilniuje įvesta miesto architekto pareigybė (dirbo architektai K. Maculevičius, V. Michnevičius). Intensyvėjant statyboms 19 a. 8-9 dešimtmetyje Vilniuje atsirado privačiai projektuojančių architektų, kai kurie jų net įsteigė projektavimo ir statybos biurus (J. Januševskis, T. Rostworowskis). 19 a. antroje pusėje miestų statyba ir sakralinė bei dvarų architektūra plėtojosi kaip dvi savarankiškos sritys.
Gotikinės architektūros paaiškinimas
Architektūra Vilniuje
19 a. antroje pusėje-20 a. pradžioje Rusijos valžia finansavo daugelio svarbių visuomeninių pastatų statybą didžiuosiuose miestuose. Vilniuje pastatyta:
- Geležinkelio stoties (1862)
- Valstybinių įstaigų (apie 1876, architektas I. Levickis; dabar Vidaus reikalų ministerija) rūmų
- Junkerių mokyklos M. K. Čiurlionio gatvėje 21 (19 a. 9 dešimtmetis; dabar Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas)
- Teismų rūmų Gedimino prospekte 40 (1897, architektas G. Prusakovas; dabar Lietuvos apeliacinis teismas)
- Chemijos-technikos vidurinės mokyklos Naugarduko gatvėje 24 (1901, architektas A. Bykovskis; dabar Vilniaus universiteto Chemijos fakultetas)
- Mergaičių gimnazijos Gedimino prospekte 42 (1903; dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija)
- Lukiškių kalėjimo (1904)
Didžiausia stilistinė įvairovė būdinga gyvenamiesiems namams. Statyta prabangios rezidencijos (I. Korvino‑Milevskio, perstatyta 1885, architektas F. Jasinskis, dabar Rašytojų sąjungos rūmai; K. Tiškevičienės, 1888, architektas K. Maculevičius, dabar Lietuvos mokslų akademijos biblioteka; gydytojo H. Raduškevičiaus, 1894-1900, architektas J. Januševskis ir kiti, dabar Architektų sąjungos būstinė), miesto kotedžai (privatūs architektų N. Čiagino, 1879, A. Mikulskio, 1891).
Architektūra Kaune
Kaune 19 a. daugiausia statyta Naujamiestyje, kur pagal 1847 caro patvirtintą planą suformuotas stačiakampis gatvių tinklas. Didelę įtaką Kauno architektūros pobūdžiui turėjo 1879 miestui suteiktas I klasės karinės tvirtovės (statyta 1881-1915; Kauno tvirtovė) statusas. Naujamiestyje pastatyta administracinių pastatų, už miesto ir jo pakraščiuose - kareivinių (Žemuosiuose Šančiuose, 1886-96, Panemunėje, 1895-99), karinių sandėlių, fortų (7), baterijų (9), žvaigždine linija nutiesta centrinių įtvirtinimų; ribotas pastatų aukštingumas.
Svarbesni statiniai:
- Tvirtovės komendanto rūmai Gedimino gatvėje 25 (dabar Krašto apsaugos ministerijos Karinių oro pajėgų štabas)
- Tvirtovės inžinierių valdyba Gedimino gatvėje 43 (dabar Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas)
- Inžinerijos karininkų būstinė Gedimino gatvėje 41
- Inžinierių valdybos viršininko gyvenamasis namas K. Donelaičio gatvėje 58 (dabar Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas ir kita; visi 1889)
- Karinio telegrafo pastatas K. Donelaičio gatvėje 25
- Intendantūra Gedimino ir Kęstučio gatvių sankryžoje (abu 1890)
- Tvirtovės štabas Kęstučio gatvėje 27 (1891, dabar Kauno technologijos universiteto Mechanikos ir mechatronikos fakultetas)
Visi pastatai panašaus plano ir konstrukcijų, griežtos išorės.
Kiti žymesni pastatai (pastatyti valstybės lėšomis):
- Karo ligoninė (1850)
- Geležinkelio stoties rūmai (1861, per II pasaulinį karą sugriauti)
- Kauno gubernijos berniukų gimnazija (1862, architektas N. Čiaginas; dabar Maironio gimnazija)
- Kalėjimas (1864, architektas N. Ikonnikovas, 1882 išplėstas)
- Mergaičių gimnazija (1884, architektas J. Golinevičius; dabar Aušros gimnazija)
- Amatų mokykla (1900, architektas N. Andrejevas; dabar Kauno moksleivių techninės kūrybos centras)
Valstybinės įstaigos kartais įsikurdavo tuo laikotarpiu pastatytuose privačiuose pastatuose: Vilniaus gatvėje 33 - Gubernatūra (19 a. vidurys; dabar Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys - Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra), Laisvės alėjoje 103 - apygardos teismas (1878, architektas J. Golinevičius; dabar Kauno miesto apylinkės teismas), I. Kanto gatvėje 23 - Gubernijos valdyba (1898, architektas N. Andrejevas; dabar administracinis pastatas).
Reikšmingiausi municipaliniai statiniai - miesto teatras (1892, architektas J. Golinevičius; dabar Kauno muzikinis teatras; pirmasis teatrui skirtas pastatas lietuviškose gubernijose) ir komercijos mokykla (1913; dabar Kauno technologijos universiteto I rūmai ir Tarptautinių studijų centras). Daug komercinių (viešbučių su užeigomis), pramoninių pastatų, gyvenamųjų namų (nuomojamų, sodybinių) privatiems savininkams suprojektavo architektai J. Golinevičius, N. Andrejevas, inžinierius E. E. Frykas.
Maironio gimnazija Kaune, buvusi Kauno gubernijos berniukų gimnazija.
Architektūra Klaipėdoje
19 a. Vokietijos valdoma Klaipėda sparčiai atstatinėta po 1854 gaisro. Naujai statomų administracinių ir sakralinių pastatų architektūroje plito Prūsijos (Vokietijos) oficialiai skleista neogotika (Pašto rūmai, 1890, architektas H. Schoede, kareivinių kompleksas, 1907, dabar Klaipėdos universiteto centriniai rūmai, Mokytojų seminarija, 1908). Magistrato statytuose pastatuose vyravo lakoniškas arkadų stilius (gaisrinė, 1856, neišliko; birža, 1857; Dujų fabrikas, 1861, architektas J. Hartmannas), vėliau - neorenesansas (rotušė, 1877 perstatyta iš gyvenamojo namo; dabar Klaipėdos apskrities viršininko administracija), modernizuotas plytų, arba medžiagų, stilius (raupsuotųjų ligoninė, 1897, neišliko).
Sakralinė Architektūra
Draudimo statyti katalikų bažnyčias laikotarpiu (1864-97) įtakingi didikai (Oginskiai, Plateriai, Tyzenhauzai) pastatydino jų privačių dvarų ir miestelių žemėse. 1897 caro valdžiai šį draudimą panaikinus, Vilniaus ir Kauno gubernijose katalikų bažnyčias pradėta intensyviai statyti. Bažnyčių pastatai dažniausiai dideli, vyrauja miestų ir miestelių panoramose, daugiausia taikyta vidurinių amžių formų stilizacija (tokių pastatyta apie 100).
Draudimų laikotarpiu didikų statytas bažnyčias projektavo jų pakviesti užsienio architektai: F. A. Stüleris (Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Rietave, 1853-74; jis suprojektavo ir Klaipėdos 3 bažnyčias, visos neišliko), F. G. von Schachtas (Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia Rokiškyje, 1875; baigė architektas G. Werneris). Lietuvoje daug bažnyčių suprojektavo architektas K. E. Strandmannas; tarp jų - neogotikines Švenčiausiosios Trejybės Gruzdžiuose (1896-1904), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Palangoje (1897-1907), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Kelmėje (1901-12), Šv. arkangelo Mykolo Žiobiškyje (1902-11), Šv. Jono Krikštytojo Ramygaloje (1902-14), Šv. apaštalo Jokūbo Švėkšnoje (1905), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Salantuose (1906-11) ir neoromaninę Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią Alantoje (1904-12).
Lietuvoje dirbo lenkų architektai J. P. Dziekońskis (Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia Šilalėje, 1909, Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia Stulgiuose, Kelmės rajono savivaldybė, 1910), S. Szylleris (Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia Druskininkuose, projektas 1909, baigta 1931). Architektas F. Wyganowskis projektavo monumentalias, lakoniškas, raiškaus silueto stačiakampio plano bažnyčias (Šv. Kazimiero Kamajuose, 1897-1909, Visų Šventųjų Josvainiuose, 1903, Šv. apaštalo evangelisto Mato Naujamiestyje, 1908, Švenčiausiosios Trejybės Pabiržėje, 1910, Šv. Juozapo Globos Panemunėlyje, 1911).
Naujųjų laikų stilius (renesansą, baroką, klasicizmą) atkartojančių bažnyčių pastatyta apie 25. Ankstyvosios bažnyčios (19 a. 7-8 dešimtmetis) kuklios išorės, nedidelės (Nukryžiuotojo Jėzaus Šlapaberžėje, 1861), vėlesnės - didelės ir puošnios (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Joniškyje, 1901 perstatyta po gaisro, manoma, architektas K. E. Strandmannas ir kiti, Šv. Onos Vievyje, 1907-31, Švenčiausiosios Trejybės Naujosiose Kietaviškėse, 1906-15, abiejų architektas V. Michnevičius, Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo Vaidotuose, 1910). Didžiosios yra bazilikinės, stačiakampio arba neišryškinto kryžiškojo plano, dvibokščiai arba vienbokščiai fasadai komponuoti pagal barokinių arba renesansinių bažnyčių pavyzdžius.
Originaliausios - centriškojo plano Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia Utenoje (1884), iš tašyto akmens blokų pastatyta Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia Gegužinėje (Kaišiadorių rajono savivaldybė, 1910-32, architekas V. Michnevičius). Neogotikos ir neobaroko formos paplito ir medinių bažnyčių architektūroje (neobarokinė Šv. vyskupo Stanislovo Višakio Rūdoje, 1883, neogotikinė Šv. Kryžiaus Salose, 1887, architektas G. Werneris).
Stačiatikių Cerkvės
Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė Vilniuje (1913, architektai V. Adamovičius, A. Špakovskis; 20 a. Stačiatikių cerkvių daugiausia pastatyta po 1863 (per 2 m. valstybės lėšomis pastatytos 98 cerkvės, dar 16 pertvarkyta iš bažnyčių). Pertvarkant bažnyčias naikinta altoriai ir tapyba, presbiterijos erdvė pertverta ikonostasu, kartais perstatyta ir išorė (Dievo Kūno bažnyčia Kaune, perstatyta 1866, Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje, perstatyta 1867, architektas N. Čiaginas). Naujų cerkvių statybai naudoti Sankt Peterburge parengti pavyzdiniai projektai. Vyravo ašinės kompozicijos, sudėtinio tūrio, rečiau - centriškos ir vientiso tūrio cerkvės.
19 a. 4-5 dešimtmetyje Rusijoje sukurto oficialaus rusiškojo stiliaus modifikacijos taikytos ir Lietuvoje. Apie 1880 Rusijoje paplitusi rusiškojo stiliaus atmaina - neorusiškasis stilius - reiškėsi ir Lietuvoje. Šio stiliaus cerkvių išorė labai detalizuota, formos susmulkintos (Marijampolės cerkvės, 1884 ir 1888, pastaroji po I pasaulinio karo pertvarkyta į Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią; Vilkaviškio cerkvė, 1894). Dauguma 7-8 dešimtmečio cerkvių yra bokštinio tūrio. 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje pastatyta masyvių, sunkiais kupolais užbaigtų, į bizantiškuosius prototipus panašių cerkvių (Švenčiausiosios Trejybės Švenčionyse, 1898, Dievo Motinos Ženklo Vilniuje, 1909, abiejų architektas M. Prozorovas).
Sinagogos
20 a. Sinagogų (dažniausiai su maldos mokyklomis) architektūrą reglamentavo judaizmo tradicijos. 19 a. viduryje sinagogų fasaduose taikytas arkadų stilius, vėliau paplito ir rytietiški dekoratyviniai motyvai. Pastatyta choralinių sinagogų - neobarokinių formų Kaune (1872, architektas J. Golinevičius) ir romaninių bei rytietiškų formų Vilniuje (1903, architektai D. Rozenhauzas, A. Polozovas).
Dvarų Architektūra
19 a. antroje pusėje dvarų sodybų architektūra gyveno paskutinį klestėjimo tarpsnį. Statyboms dvaruose nereikėjo Rusijos administracijos leidimų, todėl fundatoriai kvietėsi architektus iš Vakarų Europos. Lietuvoje kūrė žymūs užsienio architektai J. Hussas, L. J. Marconi, K. Jankowskis, F. Lilpopas, K. Lorensas, F. H. Schvechtenas, É. F. André.
Dvarų rūmų architektūroje vyravo 2 tipai: prabangi rezidencija (Plungės, 1879, architektas K. Lorentzas, Palangos, 1897-1902, architektas F. H. Schwechtenas) ir kamerinė vila (Baltosios Vokės, po 1873, Švėkšnos, 1880). Pastatų kompozicija dažniausiai simetriška, stilistika labai įvairi. 6-7 dešimtmetyje sekta gotikinės pilies prototipu (Vaitkuškio, 1862, išliko fragmentai, Beržėnų, Kelmės rajono savivaldybė, 19 a. 6 dešimtmetis, Meištų, dabar Meikštai, Ignalinos rajono savivaldybė, 19 a. Neoklasicizmas reiškėsi Varšuvos Łazienkų rūmų imitacijomis (Trakų Vokės, architektas L. J. Marconi, 1880, Lančiūnavos, 19 a. 8 dešimtmetis, dvaro rūmai), paladianistiniais motyvais (Užutrakio dvaro rūmai, 1901, architektas J. Hussas).
Neorenesansas rėmėsi itališkųjų rūmų (palazzo) prototipais (Plinkšių, 1886, Apytalaukio, 19 a. pabaiga, manoma, architektas K. Kozłowskis, dvaro rūmai), rečiau - itališkomis vilomis (Paežerių dvaro rūmai, 1910, architektas Kaczkowskis). Vyravo vokiečių renesanso paveikta italų renesanso formų traktuotė. Kartais taikyti manierizmo motyvai (Vilkėnų dvaro rūmai, 1897). Iš dvarų ūkinių pastatų puošnumu išsiskyrė žirgynai - čia dažnos neogotikos formos (Raudondvaryje, prie Kauno, 1870, Žagarėje, Plungėje, abu 19 a. antra pusė, Lentvaryje, 19 a. pabaiga-20 a. pradžia, Gruzdžiuose, 1904, Vėžaičiuose, 1908), pasitaiko ir neobarokinių (Trakų Vokėje, 19 a. pabaiga).
Tvartai, svirnai, alaus ir degtinės daryklos dažnai mūryta iš skaldytų akmenų ir plytų. Kaip dekoratyviniai parko paviljonai statyta ledainės, rūkyklos (Pienionių dvaro sodyboje, 19 a. antra pusė), apžvalgos bokšteliai (Kėdainių, apie 1880, Labūnavos, 1890, Paežerių, 19 a. pabaiga, dvaro sodybose). Pastatyta neogotikinių arba neoromaninių koplyčių su laidojimo rūsiais (Belvederio, 19 a. pabaiga, Rietavo, po 1909, dvaro sodybose).
Užutrakio dvaro rūmai. Architektas J. Hussas, 1901 m.
tags: #moksleiviu #technines #kurybos #namai