Švietimo sąvoka gali būti suprantama plačiau, apimant valstybės, bažnyčios ir šeimos institucijas, arba siauriau, apsiribojant tik mokyklos vaidmeniu. Šiame straipsnyje apžvelgsime švietimo situaciją okupuotoje Lietuvoje, daugiausia dėmesio skiriant mokyklos vaidmeniui ir pokyčiams, įvykusiems įvedus sovietinę sistemą.
Sovietinės švietimo sistemos įdiegimas
Sovietinė Sąjunga, okupavusi Lietuvą, nedelsdama įdiegė savąją mokyklos sistemą. Tačiau automatiškas rusiškosios dešimtmetės perkėlimas pasirodė netinkamas po II-ojo pasaulinio karo užgrobtuose kraštuose. Todėl Baltijos valstybėse nuo 1949 mokslo metų buvo įvesta 11 metų trukmės pradžios ir vidurinė mokykla, pereinamuoju laikotarpiu.
Nekeisdami sovietinės mokyklos pagrindinio uždavinio, t.y. paruošti techniškai išlavintą ir komunistiškai (maskviškai) nuteiktą jaunimą, sovietinio švietimo lėmėjai stengėsi suderinti praktiškąjį to uždavinio vykdymą su visais kitais sovietinės valstybės interesais. Iš čia eina jau kelinta sovietinės mokyklos reforma.
Iš pradžių, nuo 1918 m. spalio 16 d., sovietinės mokyklos pagrindą sudarė 5 metų bendrojo lavinimo pradžios mokykla ir 4 metų vadinamojo politechninio lavinimo vidurinė mokykla, bendrai vadinta devynmete bendrojo lavinimo mokykla. Nuo 1929 m. liepos 7 d. šią devynmetę pakeitė dešimtmetė, įvedant 5 metus vietoj 4 metų politechninio lavinimo.
Statistika ir tikrovė
Tiek pati Maskva, tiek Maskvos marionetės okup. Lietuvoje kas proga pabrėžia nepaprastą švietimo pažangą Lietuvoje per okupacijos metus. Kadangi operuojama skaičiais, tai susidaro įtaigus vaizdas. Pvz. sakoma, 1939 buvus 2713 pradžios mokyklų, o 1958 - 3613, gimnazijų - 69, o 1958 - 414 ir t.t. Sakykime, abeji tie skaičiai teisingi, tačiau vien jais paremta išvada anaiptol nebus tikroviška.
Prileiskime, kad šiuo metu okup. Lietuvoje pradžios mokyklų tikrai 25% daugiau kaip kad 1939 buvo. Bet pirmiausia atsiminkime, kad okup. Lietuvos teritorija yra 19% didesnė. Antra, 1939 vienai mokyklai išėjo vidutiniškai 124.7 mokiniai, o 1958 mokyklai tik 95.5. mokiniai. Tad pagyrai apie nepaprastą pradžios ir vidurinio mokslo išaugimą okup. Lietuvoje faktiškai nėra tokie, kaip iš paviršiaus atrodo.
Jei palyginsime 1939 progimnazijų ir gimnazijų skaičių su 1958 vidurinių mokyklų skaičiumi, matome jų pribuvus 337%. Vietoj 97 skelbiama esant 414. Bet kai palyginame mokinius jose, tai matome jų pribuvus tik 106%. Turint galvoj pribuvusią teritoriją su Vilniaus ir Klaipėdos miestais, tas prieauglis nėra koks nepaprastas. Tokiu pačiu tempu mokinių prieauglis kilo metai iš metų ir nepriklausomos Lietuvos mokyklose. O nepaprastas pačių mokyklų skaičiaus padidėjimas yra taip pat jų susmulkėjimo rezultatas.
Didesnė pažanga padaryta vaikų su fiziniais trūkimais švietime. 1939 m. tokiems buvo 3 mokyklos: 1 neregiams, 2 nebyliams. Jose mokėsi 141 mokinys. 1957 m. šios rūšies mokyklų nurodoma 11 su 1358 mokinių. Šie duomenys liudijo ir vaikų su fiziniais trūkimais, didelį padidėjimą.
1957 m. okup. Lietuvoje dar veikė 217 vakarinių pradžios mokyklų su 26,130 mokinių. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje tokių vakarinių pradžios mokyklų buvo apstu. Vėliau jos labai buvo praretėję.
1939 buvo 143 specialiosios mokyklos su 14,040 mokinių. 1957 - 68 su 22,852 mokiniais, tarp kurių 18,884 neakivaizdinių. Tarp okup. Lietuvos specialiųjų mokyklų yra ir tokių kaip felčerių, provizoriaus padėjėjų.
Aukštasis mokslas
Iš 1939 veikusių augštųjų mokyklų nebeveikia Prekybos Institutas ir augštoji karo mokykla. Vietoje Vytauto Didžiojo Universiteto veikia Politechnikos institutas ir Medicinos institutas. Vietoje Pedagoginio instituto veikia 3 pedagoginiai institutai: Vilniuje, N. Vilnioj (lenkų kalba) ir Šiauliuose. Vietoje Kauno konservatorijos ir meno mokyklos veikia Vilniaus konservatorija ir Dailės Institutas. Atgaivintas Kūno Kultūros ir Sporto institutas Kaune. Vilniuje veikia vakarinis Markso-Lenino universitetas, kuriame atsakingi partijos pareigūnai, mokytojai ir ūkio vadovai 2 metus klauso politinės ekonomijos, marksizmo-leninizmo, estetikos, filosofijos istorijos, dialektinio-is-torinio materializmo, ateizmo ir antireliginės propagandos dalykų.
Vilniaus universitetas, Žemės ūkio akademija, Veterinarijos akademija tebeveikia, bet ne kaip Lietuvos, o kaip Sov. Sąjungos augšto-sios mokyklos. Taip pat ir Kauno Politechnikos institutas priklauso Sov. Sąjungai. Pastaruoju metu Maskva yra nutarusi augštųjų mokyklų priklausomybę peržiūrėti, tik dar nėra galutinio sprendimo. Iš pačios okup. Lietuvos mokyklų medicinos institutas priklauso vadinamajai Sveikatos ministerijai, padagoginiai institutai - vadinamajai Švietimo ministerijai, konservatorija, dailės institutas - vadinamajai Kultūros ministerijai, sporto institutas - tam tikram komitetui prie ministerių tarnybos.
Kai kuriose augštosiose mokyklose labai išaugęs studentų skaičius.
| Mokykla | Studentų skaičius |
|---|---|
| Žemės ūkio akademija | Išaugęs |
| Veterinarijos akademija | Išaugęs |
| Politechnikos institutas | Išaugęs |
| Universitetas | Beveik nepakito |
| Konservatorija | Beveik nepakito |
| Dailės institutas | Beveik nepakito |
Būdinga taip pat, kad Kauno medicinos institute 1957-59 m.m. buvo 1,545 studentai, o Vilniaus universiteto medicinos fakultete tik 399 studentai. Gal dėl to, kad Kauno medicinos institutas naudojasi nepriklausomos Lietuvos pastatytomis moderniomis klinikomis.
Ir Vilniaus universitete, ir Žemės ūkio akademijoje, ir Veterinarijos akademijoje ir, ypatingai, pedagoginiuose institutuose daug vadinamųjų neakivaizdinių studentų. Kaip faktiškai šis mokymas vyksta - visai aiškaus vaizdo nėra. Jis skiriasi nuo vadinamojo stacionarinio mokymosi. Tai matyti iš to, kad Vilniaus universiteto taryba pareikalavo iš profesūros neleisti neakivaizdininkus egzaminų, jei neturi įskaitų, kad nekeltų į augštesnį kursą lygtinai, kiečiau imtų per egzaminus. Vadinasi, neakivaizdininkai egzaminavosi be įskaitų, buvo keliami į augštesnį kursą be reikiamo minimumo, buvo egzaminuojami pro forma. Naujojo švietimo reforma faktiškai neakivaizdinį mokymąsi dar labiau išplečia. Jį padaro beveik pagrindiniu. Ryšium su tuo pradėti jo kai kurie pertvarkymai. Ar ateityje neakivaizdinis mokymasis galės pakeisti mokymąsi mokyklose - pamatysime. Ligi šiol jis, atrodo, buvo tik "erzacinis" studijavimas trūkstamam cenzui įgyti ar žinioms pagilinti.
Visų rūšių okup. Lietuvos mokyklose mokslas nemokamas, kitaip tariant, už mokslą sumoka visi mokesčių mokėtojai, visi dirbantieji. Į augštąsias mokyklas priimami pagal konkursinius egzaminus.
Mokymo programų pokyčiai
Lietuvos pradžios ir vidurinė mokykla per 13 metų turėjo 13,736 pamokas berniukams ir 13.804 pamokas mergaitėms (mokslo metus laikant 34 savaičių). Okup. Lietuvos vienuolikametė turėjo 11,118 pamokų. Išmesta 884 tikybos pamokos, 612 lotynų kalbos, 340 tėvynės pažinimo, sumažinta 255 istorijos, 102 geografijos, 68 visuomenės mokslų, 102 filosofijos įvado, 510 piešimo, 510 fizinės kultūros, 476 dainavimo, 272 rankdarbių. Viso išmesta 4,131 pamoka.
Jų vietoj pridėta lietuvių kalbai 306 pamokos (matyt, vietoj išmesto tėvynės pažinimo), 493 pamokos pirmai svetimai kalbai (rusų), 85 pamokos antrai svetimai kalbai, 136 pamokos matematikai, 17 pamokų gamtai, 476 pamokos praktikai dirbtuvėse ar žemės ūkio mašinoms ir elektrotechnikai. Viso naujų pridėta 1,513 pamokų.
Antra vertus, okup. Lietuvos mokykla turėjo 1,156 pamokas daugiau už rusų dešimtmetę. To nepaisant, okup. Lietuvos vienuolikametė turėjo mažiau pamokų gimtosios kalbos, istorijos, geografijos, biologijos, chemijos, fizikos, nes rusų mokykla turėjo tik 680 pamokų svetimai kalbai, ogi okup. Lietuvos mokykla - 2,142 pamokas. Dėl rusų kalbos apkrovimo okup. Lietuvos mokykloje kenčia ir gimtoji kalba ir kai kurie kiti dalykai.
Greta apkrovimo jau nuo 2-ojo skyriaus rusų kalbos pamokomis rusinimas ir komunisti-nimas labai intensyviai varomas ir visų kitų dalykų dėstomuoju turiniu. Nuo abėcėlės iki astronomijos, psichologijos vadovėlių komunisti-nimo ir rusinimo pastangos eina per visus vadovėlius, neišskiriant nė braižybos. Aritmetikos pavyzdžiai - upės, geležinkeliai, kalnai, ežerai - tik rusiški.
Išskyrus lietuviškųjų dalykų vadovėlius: lietuvių kalbos skaitinius, lietuvių kalbos gramatiką, Lietuvos geografiją, Lietuvos istoriją, - kitų vadovėlių autoriai yra rusai. Kai kurie lietuviai autoriai savo patai-kūniškumu okupantui pralenkia pačius rusus. Ypatingai bjauriai suklastota Lietuvos istorija.
Trumpai apibūdinant okup. Lietuvos mokyklos vadovėlius, reikia pasakyti, kad jie nusikalsta pagrindiniam švietimo uždaviniui -perteikti mokiniui tiesą.
Rusinimo ir komunistinimo pastangos taip pat labai intensyvios ir augštosiose mokyklose. Pvz. Vilniaus universitete net lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentams reikia išklausyti rusų literatūros istorija, SSSR tautų istorija, rusų kalba - viso 724 valandos, t.y. 18.4'< visų mokomųjų valandų. O tokios specialybės kaip žurnalistika ar teisė rusiškų dalykų turi iki 40.8% visų mokomųjų valandų. Atitinkamų specialybių studentai turi klausyti SSSR geografijos, geologijos, geomorfologijos, bet neturi Lietuvos geografijos, geologijos, geomorfologijos, Lietuvos teisės istorijos, Lietuvos finansų, ūkio.
Komunistinimui specialiai yra 3 dalykai: kompartijos istorija, politinė ekonomija ir dialektinis bei istorinis materializmas. Šiems dalykams skirta vidutiniškai 12 - 13% visų mokomųjų valandų. Kai kurių specialybių studentams tie dalykai ypatingai sustiprinti ir sudaro iki 18.5% visų mokomųjų valandų. Visų specialybių valstybiniuose egzaminuose pirmuoju dalyku eina kompartijos istorija. Visų specialybių studentai šį kursą eina pirmuosius dvejus metus: 144 teorijos valandos ir 80 valandų pratyboms. Nuo penktojo semestro einama politinė ekonomija ir dialektinis materializmas. Tuo būdų komunistinė indoktrinacija išdėstyta per visą studijų laiką. Be abejojimo, šalia šių specialių komunistinimo dalykų netiesiogiai, kaip kad ir vidurinėse mokyklose, rusinimo ir komunistinimo pastangos reiškiasi kas žingsnis, neišskiriant nė augštosios matematikos.
Šioks okup. Lietuvos mokyklos vaizdas yra buvęs iki 1959-60 mokslo metų. Kas nauja jame įnešta pastarosios sovietinio švietimo reformos?
1958 rugsėjo 21 d. Maskvos "Pravda" paskelbė kompartijos centro komiteto užgirtus Chruščiovo siūlymus "Dėl mokyklos ryšio su gyvenimu sustiprinimo ir dėl tolesnio liaudies švietimo sistemos vystymo." Tuose siūlymuose buvo tokie Chruščiovo konstatavimai:
- Praktiškai Sov. Sąjungoje nesą visuotinio privalomo mokymo nė 7 metų. Septynmetę išeiną daugiausia iki 80 proc vaikų. O kalbos apiee visuotinį dešimtmetės mokyklos mokską esannčios netikslingos ("nacielesoobrazny").
- Daugiau kaip pusė vidurinę dešimtinei" baigusiųjų nestoja į augštąsias mokyklas. Vien 1954-1957 baigusiųjų į augštąsias mokyklas nestojusiųjų susidarę per pustrečio milijono jaunimo.
- Kadangi vidurinė mokykla ruošianti tik kandidatus augštajai, tai į augštąją neįstojušieji pasirodo neparuošti gyvenimui. Jie ypač purtąsi fizinio darbo, kurį laiką sau įžeidimu.
- Į augštąsias mokyklas atrankos tvarka esanti netikusi, nes, nors formaliai esą reikalingi konkurso egzaminai, faktiškai lemiančios tėvų protekcijos.
- Pačios augštosios mokyklos taip pat ruošiančios diplomuotus teoretikus be ryšio su gyvenimu.
Suminėtoms švietimo sistemos ydoms pašalinti Chruščiovas pasiūlė ir kompartijos centro komitetas tuos siūlymus užgyrė:
- Visuotinį bendrąjį lavinimą aprėžti aštuonmete mokykla, atseit nuo 7 iki 15-16 metų amžiaus.
- Aštuonmetė mokykla turinti suteikti ne tik bendrojo išsilavinimo pagrindus, bet ir politechnikos pagrindus ir meilę bei pagarbą fiziniam darbui.
- Aštuonmetę baigusieji jungiami Į gamybą: miestuose į pramonę, prekybą, administraciją, kaime - į kolchozus ir sovchozus.
- Kadangi aštuonmetė neparuoš kandidatų augštajai mokyklai, tai tam paruošimui prie įmonių steigiamos trejų metų vakarinės, pamaininės ir neakivaizdinio mokymosi mokyklos. Šios paruošiančios kandidatų augštajam mokslui ir augštesnio išsilavinimo specialistų praktikai, nes mokslas jose būsiąs susytas su kuria specialybe.
- Augštajai mokyklai suartinti su gyvenimu visi aspirantai turį ateiti su darbo stažu. Jų atranka turinti eiti pagal jų darbovietės įvertinimą, jų visuomeniškumą ir patikimumą.
- Augštasis mokslas turįs daugiau rikiuotis į vakarinį ir neakivaizdinį. Pirmieji 2-3 kursai augštojoje mokykloje turį būti einami nemetant darbo. Nuo trečio kurio studentas turėtų gauti 2-3 dienas per savaitę laisvas nuo darbo. Tik paskutiniai dveji metai galėtų būt skirti išimtinai mokslui augštojoje mokykloje. Tokia tvarka augštąjį mokslą gal pratęstų 3-4 metus, bet, mokslą baigęs, jau turėtų praktikos.
- Kai kurių specialybių augštasis mokslas, esą, geriausia būtų eiti vadinamuosiuose fabrikiniuose universitetuos. O žemės ūkio specialistus galėtų ruošti sezoninės augštosios mokyklos prie sovchozų. Medicinos ir pedagoginės srities augštųjų mokyklų surišimas su...