Moteris atlieka daugybę vaidmenų gyvenime, įkvėpdama meną ir kultūrą. Paroda, įkvėpta Vilniuje vykusios ekspozicijos „Vilniaus menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“, leidžia palyginti tiek moters vaizdavimą, tiek jos padėties visuomenėje raidą.
Peržvelgus tarpukario palikimą, galima pastebėti, kad moteris dailės kūriniuose dažniausiai traktuota pagal tradicinius lyties vaidmenis. Anot A. Vasiliauskienės, parodoje moteris atsiskleidžia kaip Motina, Mūza, Madona, Kasdienybės herojė ar net Būrėja.
Viktoras Petravičius. Motina su vaiku.
Moters Įvaizdis Tarpukario Dailėje
Tarpukario laikotarpiu dominuoja lyriškas, liūdnas moters portretas. Tarpukario menininkai moters įvaizdžiui suteikė sakralumo, kuris labiausiai sietas su motinyste, sunkiu darbu, pareigomis šeimoje. Nuoširdžiai ir atsakingai atlikdama jai skirtus vaidmenis, moteris priartėdavo prie šventosios. Todėl Madonos tapo nemenkos dalies to meto dailininkų, tokių kaip V. K. Jonynas, T.
A. Vasiliauskienė išskyrė monumentalius J. Mikėno ir L. Strolio sukurtus portretus, kuriuose atskleidžiama turtinga moters charakterio bruožų skalė. M. Katiliūtė buvo vienintelė moteris menininkė, kurios kūryboje plėtota moters tema.
Moters Padėtis ir Aktas Mene
Nemenką dalį parodos eksponatų sudaro aktai. Moteriai buvo leidžiama prieš dailininką nusirengti tik kaip pozuotojai, kuriai mokama už darbą, arba kaip mylimajai, mūzai. Žmogaus kūno studijos buvo ir yra viena pagrindinių kiekvienos meno mokyklos užduočių. Apie tai, kad atlikti aktai yra studijiniai, anot parodos kuratorės, galima numanyti iš tipinių kompozicijų, pozų, ar, pavyzdžiui, tokių ženklų kaip kad vienam iš V. Palio aktų esančio Kauno meno mokyklos antspaudo su 1933 m.
Marcė Katiliūtė. Poilsis. XX a.
Marijos Kultas Lietuvoje
Jau iš seno Lietuva yra vadinama Marijos žeme. Ir ne be pagrindo. Mūsų seneliai ir tėvai keldavosi gaidgyste ir giedodavo Aušrinę. Nė vienos laidotuvės ar ekzekvijos neapsieidavo be rožančiaus. Gegužės mėnuo papuošdavo ne tik pievas bei laukus, bet ir altorius bažnyčiose, ir kryžius pakelėse, ir paveikslus seklyčiose. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais šie senieji papročiai kiek apnyko. Užtat pradėjo kurtis naujų. Gegužinės pamaldos pradėjo būti gausiau ir mieliau lankomos miestiečių. Išplito Nekalto Prasidėjimo šventės minėjimas, kurio anksčiau visai nebūta. Atsirado Marijos sodalicijų, sutelkusių į savo eiles gausius daugiausia mokslą einančio jaunimo būrius. Mes pamažu keičiame Marijos garbinimo būdus, bet pasiliekame ištikimi jo dvasiai.
Kodėl tad mes taip giliai ir taip nuoširdžiai garbiname Mariją? Ar tai yra tik mūsų tautos paprotys, kaip budėjimas Velykų naktį, rezurekcija, šventas Dieve; ar gal tai yra pats mūsų religijos pradas, visu grožiu išsiskleidęs Lietuvos žemėje? Kokios prasmės turi Marijos kultas: jos šventės, jos garbei sukurta liturgija, pastatytos bažnyčios, nutapyti paveikslai ir parašytos giesmės? Marija juk nėra Dievas. Marija yra toks pat žmogus kaip ir mes. Nesusipratimas būtų kalbėti apie „moteriškąją dievybę“ krikščionybėje. Jokių dieviškųjų žymių ar savybių Marijai mes neteikiame. Ji yra Viešpaties rankų padaras. Kodėl tad šitą padarą mes keliame aukščiau už visus kitus? Kodėl litanijoje mes ją padarome Karaliene ne tik mergelių, ne tik kankinių ar išpažinėjų, bet ir patriarchų, ir pranašų, ir apaštalų, ir galop net angelų, vadinasi, Valdove visos kūrinijos? Ar tai yra tik poetiški vardai, ar gal juose slypi gili religinė tikrovė?
Marijos vaidmuo mūsų religijoje prasideda nuostabiu angelo pasveikinimu. „Angelas Gabrielius buvo Dievo siųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinamas Nazaretas, pas mergaitę, pažadėtą vyrui, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergaitės vardas buvo Marija. Angelas, atėjęs pas ją, tarė: Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu palaiminta tarp moterų“ (Luk. 1, 26-28). Šitame pasveikinime yra suimta visa Marijos esmė. Jis mums atskleidžia pagrindinę Marijos žymę, būtent: moteriškąjį Marijos vertingumą. Marija yra angelo sveikinama ne tik kaip tobulas ar šventas žmogus, bet ir kaip moteris. Jis ateina jai pranešti, kad ji turės atlikti moteriškąjį uždavinį: pradėti ir pagimdyti sūnų, kuris „bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi“ (Luk. 1,32). Angelo Gabrielio pasiuntinybė buvo tiktai moteriškumo gelmių iškėlimas sąmonės švieson. Todėl angelas ir sveikino Mariją kaip palaimintą tarp moterų. Ji yra palaiminta ne tuo, kad savo gyvenime atliko ar atliks kurį nors didvyrišką žygį; ne tuo, kad ji gyvens dykumose ir mis skėriais ir šaknelėmis, kaip šv. Jonas Krikštytojas; bet tuo, kad savo pašvęstu moteriškumu atsiskleis Šventosios Dvasios veikimui ir pasidarys Amžinojo Žodžio keliu į žmogiškąją prigimtį.
Iš tikro, ką mes žinome apie asmeninį Marijos gyvenimą? Beveik nieko. Gali pamaldžių knygų rašytojai kalbėti apie įvairiausias Marijos dorybes; gali legendų kūrėjai išpuošti ją gražiausiomis savybėmis; tačiau niekas negalės paneigti, kad Marijos garbės, jos šventumo, jos kulto šaltinis yra išreikštas dviem pirmaisiais josios litanijos kreipiniais: Šventoji Dievo Gimdytoja! Šventoji Panų Pana! Marija yra garbinga tuo, kad ji yra Kristaus - Dievo ir Žmogaus - Motina ir sykiu Mergelė. Tai yra pagrindinė jos asmenybės žymė, kuria ji išsiskiria iš visų kitų ir dėl kurios ji kaip tik yra palaiminta tarp moterų. Tačiau šita žymė yra esmingai susijusi su moteriškumu, su moters prigimties gelmėmis, su amžinaisiais moteriškosios dvasios ilgesiais, su jos svajonėmis ir troškimais. Marija yra palaiminta tuo, kad ji įvykdė visų amžių ir visų tautų moters svajonę: būti motina ir likti mergele. Marija yra garbinga ir garbinama kaip Moteris.
Todėl šv. Bernardas, tasai didysis Marijos garbės skleidėjas, ir kviečia visus, tiek vedusiuosius, tiek netekėjusiąsias, regėti Marijoje savo troškimų įvykdymą. „Garbinkite, sako jisai, vedusieji žlungančiame kūne kūno pilnatvę, ir jūs, šventosios mergelės, Mergaitės vaisingumą.“ (Brev. Rom. dom 2 oct. mat. in 3 noct.) Kūno pilnatvė vedusiems ir vaisingumas mergelėms yra tie nepasiekiami idealai, kurie Marijoje vis dėlto sutapo, pasipildė ir įvyko. Tuo būdu Marija pasidarė lūkestis visų luomų, nes savyje ji išvystė visas moteriškąsias galias.
Kokiu būdu? Kodėl moteriškasis Marijos pašaukimas kaip tik ją padarė palaimintąją tarp moterų? Kaip tai įvyko, kad moteriškasis principas, kuris yra gyvas visose moterse, Marijoje buvo sureligintas, dar daugiau, suantgamtintas ir todėl turėjęs galios pašvęsti visą jos būtybę? Šv. Povilas vienoje vietoje yra pasakęs, kad moteris „bus išganyta vaikų gimdymu“ (1 Tim. 2, 15). Kodėl šitas apaštalo posakis tobuliausiu būdu yra įvykęs kaip tik Marijoje?
Gimdymas yra aukščiausias veiksmas gamtos pasaulyje. Jeigu su kultūra mes siejame kūrimą, tai su gamta tenka sieti gimdymą. Gimdymas yra vienintelis gamtos atsinaujinimo ir išsilaikymo veiksmas. Iš jo teka nepaprastas gamtinių formų įvairumas. Gimdyme prigimtis pasiekia savo viršūnę. Todėl šitas veiksmas virsta pagrindiniu ir aukščiausiu visos gyvybės uždaviniu. Gamtos padarai neturi kitos paskirties ir kitos prasmės kaip gimdymu pratęsti ir išlaikyti savo rūšį. Gimdymas yra esminė gamtos funkcija.
Žmogus, būdamas gyvosios gamtos dalelė ir turėdamas savyje šios gamtos pradą, taip pat nešioja savyje gimdomąjį principą. Tiesa, jis nėra žmogui nei toks būdingas nei toks esminis, kaip visai kitai gamtai. Žmogus nemiršta ne tik savo rūšimi, bet ir savo siela ir savo kūryba: „Non omnis moriar“ (Horacijus). Todėl gimdymas nėra esminė funkcija žmogaus gyvenime. Tačiau vis tiek jis yra vienintelis šaltinis naujam žmogui atsirasti. Žmogaus buvimas gimdymu neišsisemia. Vis dėlto ir žmogiškajame, ypatingai moteriškajame gyvenime jis užima reikšmingą vietą ir virsta svarbiu uždaviniu, kuriam prigimtis yra parengusi abi lytis, ypač moteriškąją. Todėl visais amžiais ir visose tautose gimdymas buvo paslaptingas ir šventas dalykas, nes jis perteikia žmogui gyvybę. O atsimenant, kad Viešpaties planuose jis buvo skirtas perteikti ir dieviškajai malonei (rojinėje būsenoje), sakralinis gimdymo pobūdis bus visiškai suprantamas.
Tačiau svarstant gimdymą dabartinėje tvarkoje, jis pasirodo mūsų akims nešinas didelėmis žaizdomis. Pirmoji moteris, paklausiusi žalčio vilionės ir sulaužiusi Viešpaties įsakymą, užtraukė nuodėmės prakeiksmą pirmoje eilėje sau pačiai kaip moteriai, visam moteriškajam savo prigimties uždaviniui ir pašaukimui. Ištremta iš rojaus, ji turėjo skausmuose gimdyti, skausmuose ne tik fizine, bet ir dvasine, o ypač religine prasme. Fiziškai šitas uždavinys turėjo suardyti jos kūno pilnatvę. Dvasiškai jis turėjo pavergti dvasią aistrai; religiškai jis turėjo perteikti gimtąją nuodėmę. Tuo būdu gimdomasis principas nuodėmės buvo apgadintas. Jis neteko pirmykščio skaidrumo bei nekaltumo. Užuot buvęs džiaugsmingu aktu naujoms būtybėms kilti, jis virto sykiu ir priemone senosioms irti ir žlugti. Užuot buvęs žmogiškosios dvasios keliu į kitą asmeninę dvasią, jis virto jos pavergimu biologiniam gaivalui. Užuot buvęs keliu dieviškajai malonei skleistis naujuose žmonėse, jis virto nuodėmės ir dieviškosios rūstybės perteikėju. Todėl nors pats savyje gimdymas yra nuostabus ir šventas, tačiau mūsajame nuodėmingajame buvime jis yra pasidaręs ydingas ir suteptas, reikalingas atpirkimo, kaip ir visi kiti mūsų veiksmai.
Marijos būtybėje jis kaip tik ir buvo atpirktas. Moteriškoji paskirtis gimdyti Marijoje buvo išvaduota iš nuodėmės pažadintų netobulybių, buvo išskaistinta ir perkeista. Marija gimė ir gimdė, tačiau taip, kad nuodėmės prakeiksmas nepalietė šių aukščiausių moteriškosios prigimties aktų. Pažeistas gimdomasis principas Marijoje buvo atitiestas į pirmykščią jojo būseną. Ir tuo Marija kaip tik pasidarė palaiminta tarp moterų. Lankydama Elzbietą, Marija savo giesmėje „Magnificat“ pati kalbėjo, kad „didžių dalykų padarė man Galingasis, kurio vardas šventas“ (Luk. 1, 49). O šitie didi dalykai tarp kitų yra ir gimdomojo principo jos būtybėje išvadavimas iŠ nuodėmės pasėkų. Marija yra šventa savo moteriškojoje prigimtyje; ji yra vienintelė šventa kaip moteris. Ir kaip tik todėl ją vadins palaiminta visos kartos. Giesmė „Magnificat“ yra moters laimėjimo himnas. Tai pergalės giesmė. Tai giesmė, kuri, pasak šv. Augustino, „sunaikino Jievos dejones“ (Brev. Rom. mat. in Nat. B. M. V. 2 noct.). Visos moterys trokšte trokšta, kad moteriškasis jų pašaukimas būtų išvaduotas iš aukščiau minėtų ydų; kad jis nebūtų ardymas, dvasios pavergimas ir nuodėmės perteikimas. Tačiau nė viena moteris savomis pastangomis negalėjo atitiesti Jievos palikimo. Nė viena moteris negalėjo savo paskyrimo gimdyti išvaduoti iš nuodėmės prakeiksmo. Todėl jos visos didžiausiu džiaugsmu sveikina Mariją, nes joje kaip tik regi šių lūkesčių išsipildymą. Joje jos regi Jievos prakeiksmo pašalinimą, bent principinį, bent vienoje būtybėje, kas yra laidas visam moteriškosios lyties atpirkimui. Marija yra moters įvykdymas. Ir jos himnas „Magnificat“ yra kiekvienos moters himnas. Tai moteriškumo gelmių ir esmės kantata.
Kokiu būdu šis moteriškasis atpirkimas Marijoje įvyko?
Jeigu amžinuosiuose Dievo planuose buvo numatyta antrajam Šv. Trejybės Asmeniui tapti žmogumi, sujungiant „visa su savimi, ar kas yra žemėje ar danguje“ (Kolos. 1, 20), tai šitas planas galėjo įvykti tiktai gimimo būdu. Amžinasis Logos galėjo tapti žmogumi, gimdamas iš moters. Tai buvo vienintelis būdas pasidaryti mūsų broliu, mūsų giminės atžala. Todėl pranašai, skelbę ilgus amžius Mesijo atėjimą, skelbė sykiu ir šio atėjimo būdą, kuris pranašo Izaijo buvo aiškiai išreikštas: „Mergaitė pradės ir pagimdys“. Gimimas buvo tas kelias, kuriuo Dievas galėjo nusileisti į vargingą mūsų žemę.
Tačiau kaip tik dėl to Dievas turėjo pasirinkti moterį, kuri būtų Jo Motina. Izraelio tautoje ši mintis buvo labai gyva. Kiekviena izraelite, žinodama, kad Dievas turės gimti, stengėsi ištekėti, turėdama slaptą viltį, gal gi ji bus toji išrinktoji, iš kurios Viešpats pasiims žmogiškąją prigimtį. Noras ištekėti, tiesa, buvo tragiškas nesusipratimas. Bet apie ji kalbėsime vėliau. Šiuo tarpu norėjome tik pastebėti, kad Izraelis suprato Mesijo atėjimo būdą ir žinojo, jog viena jo moterų turės Jam duoti žmogiškąją gyvybę. Bet juk kiekviena moteris yra gimusi. Kiekviena tad yra paliesta ano minėto nuodėmės prakeikimo, kuris lydi gimdymą ir kuris žmogų padaro ne Dievo vaiku, bet atkritėliu nuo Dievo. Pirmykštė Adomo nuodėmė yra perteikiama kaip tiktai gimdymo keliu. Mes gemame nuodėmingi kaip tik todėl, kad gemame. Gimimu mes susirišame su visa žmonija ir įsijungiame į nuodėmingąjį jos paveldėjimą. Taip yra su visais žmonėmis ir su visomis moterimis. Visos jos yra gimusios ir todėl visos yra paliestos nuodėmės. Gimtoji nuodėmė yra nešama prigimtojo gimdomojo principo ir tuo būdu perduodama iš kartos į kartą. Tai yra savotiškas religinis paveldėjimas.
Tačiau argi galėjo Dievas įsikūnyti nuodėmingoje moteriškojoje prigimtyje ir gimti iš nuodėmingos moters? Tegul šita moteris asmeninėmis savo pastangomis būtų buvusi ir švenčiausia. Tegul asmenine savo valia ji nebūtų padariusi nė mažiausios nuodėmės. Bet ji pati nebūtų galėjusi sunaikinti savyje ano nuodėmingo paveldėjimo, kuris slypi ne asmeniniuose mūsų noruose bei pastangose, bet pačioje mūsų prigimtyje. Kaip ne mūsų asmeniniu veiksmu gimtoji nuodėmė buvo padaryta, taip ir ne asmeniniu mūsų žygiu ji yra išnaikinama. Ji glūdi kažkur mūsų prigimtyje, ir kas šioje prigimtyje dalyvauja, tuo pačiu dalyvauja ir nuodėmėje. Todėl jokia moteris, net ir žinodama, kad ji turės būti Viešpaties motina, nebūtų galėjusi savo prigimties paruošti taip, kad ši būtų virtusi vertu Dievo keliu į žmoniją. O vis dėlto reikėjo, kad taip būtų. Kristus turėjo prisiimti visą žmogiškąją prigimtį. Jis turėjo būti tikras žmogus, ne žmogaus iliuzija, šešėlis, šmėkla, kaip pirmaisiais amžiais skelbė doketų erezija. Tačiau Dievas negalėjo prisiimti nuodėmės. Nuodėmė nebuvo ir nėra sudedamasis žmogiškosios prigimties pradas. Ji yra atėjusi prigimčiai iš šalies. Ji kenkia prigimčiai ir ją ardo. Todėl Kristus turėjo prisiimti visą žmogiškąją egzistenciją, išskyrus nuodėmę. Tai yra Nekalto Prasidėjimo esmė.
Nekaltas Prasidėjimas yra kartais suprantamas kaip Marijos gimimas kitokiu būdu negu visų. Bet tai yra klaida. Marija prasidėjo ir gimė taip, kaip ir mes visi. Ji buvo pradėta savo tėvų visai prigimtuoju keliu. Šiuo atžvilgiu tarp jos ir mūsų skirtumo nėra. Skirtumas prasideda ne fizinėje, bet r e 1 i g i nė j e srityje. Nors savo prasidėjimo būdu Marija įsijungė į Adomo giminę, tačiau Dievas specialiu savo aktu apsaugojo ją nuo gimtosios nuodėmės. Marija prasidėjo ne nuodėmingai, bet nekaltai ; nekaltai ta prasme, kad gimtoji nuodėmė nepalietė jos sielos. Kiekvienas žmogus prasideda nuodėmingai ne todėl, kad pats pradėjimo aktas savyje būtų nuodėmingas, bet todėl, kad šiuo aktu žmogus įsijungia į nuodėmingąjį Adomo palikimą, prisiimdamas ne tik jo pasėkas, bet ir pačią kaltę. Žmogus gema kaltas Dievo akyse ir todėl reikalingas atpirkimo. Marija atpirkimo taip pat buvo reikalinga. Tačiau jos atpirkimas, kaip gražiai savo metu Duns Scotas yra suvokęs, buvo ne nuvalantysis, kaip mūsų visų, bet apsaugojantysis. Dievas tartum užtvėrė Adomo kaltės galią, kad ji nesuteptų Marijos būtybės. Todėl šita būtybė pasiliko šventa ir nekalta. Ji pasiliko tokia, kokia Jieva buvo prieš puolimą. Marija prasidėjo ir gimė tokia, koks buvo žmogus, tik išėjęs iš Viešpaties rankų ir koks būtų pasilikęs visą laiką, jeigu nebūtų nusidėjęs. Marija yra atstatytasis žmogus, atstatytasis ne pasaulio pabaigoje per visuotinę kančią ir mirtį, bet laikų viduryje per Viešpaties galybę. Marija yra rojaus atžala, Dievo išauginta šioje nuodėmingoje žemėje. Per Nekaltą Prasidėjimą Marijoje atsinaujino rojinis pirmykščio žmogaus nekaltumas. Todėl liturgija ir vadina Mariją antrąja Jieva, rojaus gėlele, gražiausiu balandėliu ir jos Nekalto Prasidėjimo šventę apipina gražiausiomis psalmėmis, himnais ir skaitymais, nes ši šventė yra pirmoji žmogaus atpirkimo šventė. Kaip rojuje moteris pirmoji nusidėjo, taip istorijoje Dievas moterį pirmąją atpirko. Ir ši pirmoji atpirktoji moteris yra Marija. Nenuostabu todėl, kad Bažnyčia džiūgauja, švęsdama šią pirmąją atpirkimo šventę, kadangi ji buvo...