Judraus prospekto pašonėje esantis gyvenamasis namas ne veltui atkreipia daugelio, pro šalį keliaujančiųjų, dėmesį. Savo plastika ir dekoratyvumu jis išsiskiria iš kitų Kauno tarpukario modernizmo pastatų ir, apskritai, nėra labai būdingas pakankamai santūriai Lietuvos architektūros tradicijai. Maža to, dėka sąmoningų ir smalsių jo gyventojų, šiandien vis daugiau sužinome apie šio išskirtinio namo ne mažiau turtingą ir įdomią istoriją.
Het Sieraad pastatas Amsterdame, Nyderlanduose
Namo istorija ir savininkai
Dar visai neseniai apie šį išraiškingą namą žinojome pakankamai mažai. Kad pastatytas jis 1928 metais, dviejų Lietuvos žydų verslininkų - Mozės Posvianskio ir Giršo Kliso užsakymu. Abu verslininkai apsigyveno greta - to paties namo antrame aukšte. Egzistuoja tradicija senuosius namus vadinti jų statytojų arba šeimininkų vardais. Deja, laikas ir istorinės negandos lėmė, jog pirmieji šeimininkai šiuose namuose iki karo spėjo pagyventi 5, retu atveju 10 metų, o nelikus senųjų šeimininkų, retas kuris namas miestiečių atmintyje išlaikė ir savo senąjį pavadinimą.
Nesunku suvokti, kad tokius namus sau statytis galėjo leisti ne kiekvienas. Du jauni verslininkai M. Posvianskis ir G. Klisas nebuvo paprasti audinių fabriko savininkai. Tai buvo vieno iš tarpukariu užgimusios tekstilės pramonės flagamano, AB „Liteks“ bendrasavininkai. Tarpukariu aukso amžių pasiekusi tekstilės pramonė buvo ketvirtoji pagal apimtis pramonės šaka Lietuvoje.
Namo savininkai ir statytojai - Mozė Posvianskis ir Giršas Klisas.
Lyg nuoroda į namo savininkus ir jų veiklą tapo pastato įėjimą rėminančio balkono kolonų statulos: Merkurijus, simbolizuojantis prekybą ir Hefaistas (kalvis), simbolizuojantis pramonę. Šias statulas savininkai kasdien matydavo pro savo buto langus.
Namo architektūra ir interjeras
Šiaip ar taip, šiame kontekste verčiu galime pagrįstai pasididžiuoti - Kaune stovi unikalus, Amsterdamo mokyklos pavyzdys, turintis ir tarptautinio ekspresionizmo ar art deco architektūros bruožų. Ir to dar negana - dviveidžio namo gatvės ir kiemo fasadai skiriasi kaip diena ir naktis! Užėjus į kiemą, mes pamatytume tikrą Miami Beach arba Tel Avivo Baltojo miesto vertą fasadą.
Pirmuose trijuose prabangaus namo aukštuose buvo įrengta po du didelius butus, o ketvirtame aukšte - po tris mažesnius. Butuose buvo įrengti tarnaičių kambariai, gyveno kūrikas, pirmame aukšte vienas kambarys skirtas sargui, o palėpės patalpa - skalbyklai. Namo modernumą ir prabangą liudijo ne tik išorė, bet ir vidaus įranga: rozetės, įrengtos ne vien kambariuose, bet ir lauke - balkone ir terasoje, šveicariški elektros jungikliai, vokiški radiatoriai, skambučiai tarnaitei iškviesti.
Viename iš restauruojamų namo butų pašalinus vėlesnius dažų sluoksnius atsidengė brangių pigmentų spalvomis dažyti kambariai su paauksuotomis apvadų juostelėmis. Ir tai tik keli, mūsų dienas pasiekę to meto gyvenimo būdo ir kasdienybės liudininkai.
Butų nuomos kainos tarpukariu
Dabartinių namo gyventojų pastangomis archyve taip pat buvo rasti dokumentai, atskleidžiantis šio namo butų nuomos kainas, kurių metinė suma siekė apie 8000 litų (apie 700 litų per mėnesį). Palyginimui, trijų kambarių buto su virtuve kaina tuo metu priklausydavo nuo susitarimo, tačiau įprastai svyruodavo nuo 300 iki 450 litų per mėnesį. Taigi, šio namo gyventojų pajamos viršijo vidutinio kauniečio pajamas.
| Buto tipas | Mėnesinė nuomos kaina (litais) |
|---|---|
| Butas M. Posvianskio ir G. Kliso name | 700 |
| Trijų kambarių butas su virtuve (vidutinė kaina) | 300-450 |
Gyventojai ir tragiškas likimas
Pirmieji čia atsikraustę žmonės buvo turtingi, aukštas pareigas užimantys žmonės. Be namo savininkų čia gyveno garsus Lietuvos mokslininkas Juozas Matulis su žmona, taip pat kino teatro direktorė Elena Mikševičienė, pervežimo bendrovės, vadovas Henochas Pumpianskis. Tai tik kelios dokumentuose išlikusios pavardės. Tačiau prabanga ir gyvenimo ramybė šiame name klestėjo neilgai. Viską sujaukė prasidėjusi okupacija ir karas.
Kaip ir daugelis kitų, šis namas mena tragišką jo gyventojų lemtį. Namo bendrasavininkis G. Klisas su šeima iš čia ištremtas į Sibirą, kiti perkelti į getą ar sušaudyti čia pat, kieme. Šiuos įvykius savo knygoje aprašė šiame name gyvenusio Arbrašos Virovičiaus dukterėčia Sara Ginaitė Rubinson - antinacinio pasipriešinimo Lietuvoje dalyvė ir partizanė, pokariu tapusi profesore ir rašytoja.
Žurnalo Wendingen viršelis
Sovietinės okupacijos metais namas buvo nacionalizuotas. Pokariu prabangūs apartamentai paversti komunaliniais butais, kuriuose gyveno po kelias šeimas, besinaudojančias ta pačia buvusio buto virtuve ir vonios kambariu. Laikui bėgant, ne tik butai, bet ir menkai prižiūrimas namas buvo „nudėvėtas“.
Namo atgimimas
Tačiau pastaruoju metu jis išgyvena tikrą atgimimą. Dar 2017 metais bendro namo gyventojų ir Kauno kino biuro bendradarbiavimo dėka namas tapo milijonus peržiūrų sulaukusio JAV kabelinės televizijos milžinės HBO mini serialo „Černobylis“ filmavimo aikštele (režisierius Johan Renck). „Įskaitant derybų trukmę ir sutarčių derinimą, viskas truko apie tris mėnesius. Maždaug 20 dailininkų ir dekoratorių per mėnesį sukūrė tikrą vėlyvojo sovietmečio interjerą. Pats filmavimas truko keturias dienas ir tuo metu dirbo apie 180 žmonių.
Erdvės aplink namą tiesiog dūzgė nuo neregėto žmonių skaičiaus: kieme tilpo dešimtys sunkvežimių, parkelyje prie namo išdygo palapinių miestelis, valgykla, poilsiavietė. Kiti kaimynų butai buvo naudojami įrangos laikymui, grimo atlikimui bei aktorių poilsiui. […] Šis procesas turėjo teigiamą naudą visai namo bendruomenei, nes vienu ar kitu atveju visi namo gyventojai buvo įtraukti ir filmavimas tapo mūsų kolektyvine patirtimi, bendru nuotykiu, suveikė kaip „team building’as“.
Pastaraisiais metais, miesto, namo gyventojų pastangomis ir lėšomis namas buvo atnaujintas. Gyventojų lėšomis skrupulingai restauruota namo laiptinė šiandien atrodo taip, kaip atrodė namo klestėjimo laikotarpiu.
Amsterdamo mokyklos muziejus
Kaune, visai šalia Soboro, Vytauto prospekte, stovi nematytos architektūros namas, papuoštas įmantriomis kolonomis ir skulptūromis. Įėjus vidun - melsvai nudažytas koridorius, o užlipus į trečią aukštą matosi durys, papuoštos lietuviškomis gėlėmis, tulpėmis ir lelijomis. Nors koridorius atrodo šiuolaikiškai - šis pastatas iškilo 1928 metais. Tai Amsterdamo mokyklos architektūros stiliaus pastatas, paverstas butu-muziejumi.
„Visas interjeras ir suplanavimas išlikęs toks, koks buvo - mes atkūrėme kiekvieno kambario seną funkciją, - pasakoja verslininkas, būsto šeimininkas Karolis Banys. - Visos durys išlikusios: durų stiklai, parketas, grindjuostės.
Buto šeimininkai pasakoja, kad anksčiau vertėsi IT elektronine prekyba, kuri leido pakankamai susitaupyti, įsigyti, restauruoti ir įrengti tarpukario butą. „Vėliau didelis žmonių susidomėjimas mūsų veikla paskatino juos įrengti iki tokio lygio, kaip yra čia“, - dalinasi K. Jis teigia, kad niekuomet neplanavo atidaryti vieno ar kito muziejaus.
„Įsigijome vieną butą Gedimino gatvėje, jis virto Art Deco muziejumi, tada įsigijome šį sau ir po visų atradimų supratome, kad visgi ne - reikia dalintis tais atradimais. Prieš remontą butas buvo itin prastos būklės: duryse nagais giliai įdrėkstas purvas, pakeisti plastikiniai langai, kelis kartus dažytos sienos, pavojingos elektros instaliacijos.
Paklausti, iš kur kyla motyvacija kurti, šeimininkai pasakoja, kad sužavėjo pats butas. P. „Bet šiame bute ar Art Deco muziejaus bute išliko, mūsų nuomone, didžiausia vertybė - originalus suplanavimas, pagal kurį gali suvokti, koks čia buvo gyvenimas, kokia kasdienybė, buitis - tos sienos buvo antraeilis dalykas“, - dalinasi K.
Ne taip kaip art deco, Amsterdamo mokyklos architektūra yra retas reiškinys - šis butas yra vienintelis toks ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje. Pačią Amsterdamo mokyklą XX a. pirmojoje pusėje sukūrė architektų ekspresionistų grupė, veikusi Nyderlanduose. Jai būdingi mūriniai pastatai, tradicinis masyvumas ir sudėtinga pastato elementų sistema viduje bei išorėje.
Įkūrėjai pasakoja, kad tai buvo pačių savininkų noras - jie kilę iš nepasiturinčių Vilijampolės žydų šeimos. „Atrodo, kad šie žmonės labai daug dirbo, stengėsi, ir jiems pasisekė“, - teigia K. Įkūrėjas mano, kad jie norėjo taip parodyti savo sėkmę ir sukurti sau ką nors tokio, ko nebuvo aplinkui: „Architektas kaunietis Jokūbas Peras padėjo įgyvendinti svajonę - jiems labai patiko Amsterdamo fasadai.
Tik įėjęs į butą jautiesi kaip svečiuose - net batus tenka nusiauti. Valgomojo ir svetainės sienos nuspalvintos ultramarinu. „To meto klasika - suveriamos durys, tik šitos ne menkos, o didelės. Turime išlikusias spynas, kurios leidžia ištraukti rankeną iš angos. Iki tokių detalių žmonės susikūrė savo buitį, patogią ir gražią“, - dalinasi K. Banys.
Keliaujant į miegamąjį, matosi ir išlikusios durys, atidaromos į abi puses. „Čia atskiriama privati zona. Jeigu šeimininkai kviesdavosi svečius, tai iš karto į darbo kambarį arba svetainę, o privati zona likdavo uždaryta. Miegamasis.
Pradžioje, pastačius namą 1928-aisiais, jis buvo skirtas svečiams. K. Stebina kambarių spalva - pirmasis nudažytas ultramarinu, antrasis - tamsiai raudonas, o trečiasis - šviesiai violetinis. P. Gaidamavičius dalinasi, kad ši spalvų paletė kėlė nuostabą ir jiems patiems: „Šitaip suderinti spalvas reikia turėti labai daug žinių. Mes nesusidraugavę taip su spalvomis. Ir kai atlikti polichrominiai tyrimai parodė, kad šiame kambaryje bus tokia tamsiai raudona spalva, išsigandome - kaip pas mus bus tokia spalva?“.
Apsilankau ir pačių šeimininkų - Henuko (Henach Pumpijanskis) ir jo žmonos Soros - prabangiame miegamajame. Čia sienų pastelinį purpurą puošia ir auksinė juostelė. Kambarys didelis, su mažais langeliais, kurie užtikrina, kad būtų tylu ir ramu, pasakoja šeimininkai. „Kai kurie paveikslai, kaip šis, pavyzdžiui - be turinio. Būtent todėl, kad didžioji dalis namo gyventojų - žydų tautybės Lietuvos piliečiai. Taip mes simbolizuojame, kad yra šimtai tūkstančių žmonių, apie kuriuos mes daugiau nieko nesužinosime dėl Holokausto“, - pasakoja K.
Aplankant tarpukario virtuvę ir vonią su inovatyviais elementais, kurių nerastume šiandieniuose namuose, gidai pasakoja ir šeimininkų istorijas. „Po šių mūsų atradimų kažkas iš žydų bendruomenės apsilankė ekskursijoje ir prieš porą mėnesių jam atidengė atminimo lentą“, - pasakoja K. Banys. Jis priduria, kad šis namas turėjo itin daug Lietuvai nusipelniusių gyventojų, tik ilgą laiką retas juo susidomėdavo: „Aišku, mes pasakojimu pagerbiame žmones, kurie čia gyveno.
„Šiame muziejuje kalbame ne tik apie Amsterdamo mokyklos architektūros stilių, bet ir apie žydų bendruomenės indėlį į Pirmosios Lietuvos Respublikos klestėjimą. Be to, kalbame ir apie LGBT. Vieno iš namo savininkų (jų tikriausiai buvo du, bet apie vieną žinome tikrai daug faktų) gyvenimas buvo aprašytas net „Raudonmedžio rojuje“. Yra įvairių liudijimų, kad namo savininkas, gyvenęs tiesiai po mumis antrame aukšte, buvo homoseksualus“, - dalinasi K. Jis priduria, kad „Kaunas2022“ programos metu apsilankiusi menininkė iš Londono su partnere pastebėjo, kad skulptūros, pastatytos ant fasado - queer stiliaus (angl. queer - „keistas“, tačiau šiandien šis terminas apibūdina LGBT žmonių tapatybę) - Hefaistas ir Merkurijus.
„Gal nenuostabu, nes fasadas atspindi namo savininkus. Tokios manieringos skulptūros išsiskiria iš visų kitų skulptūrų konteksto Lietuvoje. Paklausus, ką šis butas pasako apie žmones, gyvenusius jame, verslininkai pabrėžia, kad yra atradimų, kurie įkvepia juos pačius, todėl jie nori tuo pasidalinti su kitais.
„Namo savininkai, kaip jau minėjome, buvo kilę iš nepasiturinčių šeimų - buvo tokie, kaip ir mes, paprasti žmonės. „Būdami vos 24 metų jie įkuria audinių fabriką „Liteksas“, kurio pastatai stovi Kauno „Akropolyje“. Fabrikas pasirašo sutartį ir siuva aprangą Lietuvos kariuomenei. Atrodo, jie iš to užsidirba pakankamai pinigų ir gali pasistatyti šį daugiabutį - aišku, pasiimdami paskolas iš banko, bet, būdami 27-28 metų, pasistato tokį daugiabutį sau. Patys gyvena antro aukšto butuose, o visus šiuos nuomoja“, - pasakoja K. Banys.
Jis pabrėžia, koks tai neįtikėtinas pavyzdys: „Nesvarbu, kad kažkas rašo, kad tu netinkamas ar nepageidaujamas - šie žmonės ne tik kad nepasidavė, jie neleido kitiems savęs nurašyti ir gal net turėjo dar daugiau motyvacijos stengtis įrodyti, jog yra kitaip. Apie šiame bute gyvenusį Henuką verslininkai žino iš istorinių tyrimų - jis įkūrė pervežimų bendrovę, įmonę „Lietbenzin“, ta įmonė aptarnavo Kauno autobusus, tiekė degalus.
„Lietuvos archyvuose ieškant informacijos, jeigu žmogus buvo katalikas lietuvis, tai tos informacijos galima rasti daugiau ar mažiau, tačiau jeigu žydas - informacijos nulis“, - dalinasi K. Rugys. Vėliau jiems pavyko atrasti, kad Henukas susituokė su kauniete Sora. „Ir visai neseniai, tik prieš Kalėdas, sužinojome, kad jie susilaukė dukrelės Rachelės. Ir tada dieną iki Kalėdų gauname laišką iš jo anūkės“, - pasakoja buto šeimininkai.
Jų šeima išsigelbėjo - 1940-ųjų pavasarį, matydami, kad sovietai jau čia, palieka Lietuvą, išvyksta į tuometinę Palestiną ir išsigelbėja: „Henuko proanūkiai gyvena ten - tai mums buvo stebuklas, nes manėme, kad, kaip ir daugumos žydų, jų likimas tragiškas, o, pasirodo, Henukas išsigelbėjo.
Daugelis baldų, atkeliavusių į butą-muziejų, šeimininkai pasakoja, atrodo, kad atsirado patys. „Mes pirkome šiuos baldus nematydami jų. Nežinodami, rizikuodami, iš nepažįstamo antikvaro. Atsivežę juos pamatėme, kaip jie nuostabiai čia dera - formos su fasadu, su kolonomis ir šios bangos. Tada atsidarome vieną iš spintelių ir pamatome prekės ženklą - A. Šapiro mechaninė baldų dirbtuvė, Mažeikiai. Žydų dirbtuvės baldai atkeliavo į šį žydų namą. Mus aplankė stebuklas, - dalinasi P. Gaidamavičius.
„Kur dar rastumėte tokį miegamąjį, kur sutilptų tokia spinta, lova ir dar toks bufetas? Čia reikėtų žiauriai didelio miegamojo - tai labai reta. O jeigu miegamajame nebūtų šio bufeto, atrodytų, kad kažko trūksta. Tame pačiame miegamajame stovi ir senas, nerestauruotas fotelis, ant kurio man pasiūlo prisėsti. K. Banys pasakoja, kad šis fotelis buvo išvalytas, bet paliktas senas audinys. Tai rodo jo istorija. Iš tiesų fotelis itin patogus.
P. Gaidamavičius prideda, kad, kai jis pats prisėdo, suprato, jog lietuviai mokėjo gaminti ne tik kietuosius, bet ir minkštuosius baldus: „Jeigu mes jį restauruotume, restauracija būtų labai brangi, užtruktų ilgai, ir negalėtume leisti žmonėms atsisėsti.
Amsterdamo mokyklos muziejus - antrasis verslininkų Karolio Banio ir Petro Gaidamavičiaus istorinis muziejus. Jie įkūrė ir Art Deco muziejų Gedimino gatvėje, taip pat jau rengia ekskursijas Kaimelio dvare, Šakių rajone.
tags: #mozes #posvianskio #ir #girso #kliso #gyvenamasis