Lietuvos kraštovaizdis ir kultūra yra neatsiejami nuo tradicinės architektūros, kuri atspindi tautos istoriją, gyvenimo būdą ir ryšį su gamta. Šiame straipsnyje panagrinėsime senųjų lietuvių gyvenamųjų būstų raidą, jų ypatumus ir reikšmę tautinei tapatybei.
Lietuviška sodyba Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Šaltinis: Wikipedia
Tautinės architektūros klausimas
Istoriniai architektūros stiliai, tokie kaip klasicizmas, gotika ar renesansas, susiformavo remiantis senesnėmis statybos tradicijomis, atspindėdami atitinkamo laikotarpio kultūrines sąlygas ir pasaulėžiūros pokyčius. Liaudies architektūra plėtojasi lėtai, veikiama gamtos sąlygų (klimato, turimų medžiagų) ir tautos charakterio (mentaliteto, ūkininkavimo būdo).
Namotyra, etnografijos šaka, tiria įvairių tautų senąją liaudies statybą. Pastebėta ne tik originalumo, bet ir bendrų savybių. Lietuvių, latvių, šiaurinių slavų ir skandinavų senieji gyvenamieji namai, klėtys ir sodybų planai turi daug bendro, bet skiriasi nuo vakarinių germanų ir Pietų Europos.
Lietuvoje turime seną kaimo liaudies architektūrą, bet neturime lietuviško stiliaus miestų, dvarų, pilių ar bažnyčių architektūroje. Visuomenėje kyla noras sukurti "lietuvišką stilių", ypač stebint chaotišką naujosios Lietuvos kaimo ir miestų statybą, palenktą asmeniniams interesams. Tačiau tautinis architektūros stilius turi natūraliai išplaukti iš gyvenimo, remiantis tautos tradicijomis, būdu ir krašto sąlygomis.
Senojoje liaudies architektūroje - ūkininko sodyboje, koplytėlėse, kryžiuose, medinėse bažnytėlėse - galime ieškoti būsimosios lietuviškosios architektūros pradų. Etnografinės medžiagos pažinimas yra neišsenkantis naujos tautinės architektūros šaltinis. Apdairus etnografinio lobio derinys su civilizacijos laimėjimais galėtų pagimdyti gyvenimišką lietuvišką architektūrą.
Senosios lietuvių liaudies architektūros bruožai
Išlikę 19-tojo amžiaus ir išimtiniais atvejais 18-to amžiaus trobesiai ir sodybos parodo daug senesnę statyseną, galbūt siekiančią ne tik šimtmečius, bet ir tūkstantį praeitin. Lietuviškojo kaimo kultūra iki pat 19-to amžiaus pabaigos buvo labai konservatyvi, beveik nepaliesta svetimų įtakų ar technikos pažangos.
Lietuvio sodybai būdingas laisvas, nešabloniškas trobesių išdėstymas. Kiekvienam ūkiniam tikslui yra atskiri trobesiai. Ypatingai žemaičių kaimų sodybos yra erdviai pasiskleidusios abipus kelio, atokiau viena nuo kitos. Aukštaičių kaimai yra gana taisyklingai gatviniai ("ulyčios") kaimai, pagal valakinę reformą. Suvalkiečių vienkiemiai yra naujesnės kilmės.
Visoje Lietuvoje gyvenamasis namas statomas visai atskirai nuo tvarto, kai Vakarų ir Pietų Europoje žmonės ir gyvuliai telpa po vienu stogu. Be gyvenamojo namo ir tvarto, lietuviškoji sodyba turi dar kelis atskirus trobesius: klėtį, daržinę, klojimą su jauja, malkinę ir pirtį.
Trobesių sienos suręstos iš gulsčių sienojų. Senoviškesnieji iš apvalių, netašytų, neapipiautų, su iškištinėm sąsparom, t. y., kertėse kražmai suleisti sijų galai. Stogai šiaudiniai: kūliukais arba striegtiniai (paskleistų kūlio šiaudų). Visa statybos technika tokia, kokią ją galėjo atlikti pats ūkininkas iš vietinės, savo paruoštos medžiagos, be mašinų, net be piūklo, grąžto ar vinių.
Trobesių forma pasižymi monumentaliu solidumu, ramumu, lygiomis stogo plokštumomis, be išsišokančių bokštelių ar priestatų. Jie tik kukliai papuošti išpiaustinėtomis kraštinėmis lentomis, langų rėmais, puošniomis langinėmis. Stogo galai virš čiukurų papuošti arkleliais, gaidžiais, ragais ir kitais senojo lietuvių tikėjimo simboliais, vėliau išvirtusiais architektūriniu ornamentu. Tik prieklėtis, namų gonkos ir durys prabyla turtingu ornamentu ir išryškintomis architektūrinėmis formomis.
Žvelgiant į trobesių vidų ir jų planą, namotyrininkui įdomiausias ir reikšmingiausias yra gyvenamasis namas. Lietuvių gyvenamasis namas, šiek tiek kitoks žemaičiuose ir aukštaičiuose, yra išlaikęs iki mūsų dienų savo būdingą trijų dalių planą: priemenę ir du galus. Įėjimas maždaug vidury iš šono į priemenę, iš kurios vienos durys į gyvenamąjį galą (pirkią, gryčią) ir antrosios į svečių seklyčią arba sandėlį (kamarą). Toksai gyvenamųjų namų tipas dar vadinamas dvigaliu namu.
Antrasis namotyros ir ypatingai architektūros įdomus lietuvių sodybos pastatas yra klėtis (svirnas). Klėties planas yra paprastai pailgas stačiakampis su įėjimu iš galo pro prieklėtį. Tasai prieklėtis su 4 kolonėlėmis ir trikampiu stogo frontu yra darnus architektūrinis kūrinys, analogiškas klasiškosios graikų architektūros fasadiniam ansambliui.
Gotikos architektūra Lietuvoje
Mūro statybos ir atitinkamų medžiagų gamybos technologijos iš dalies atspindi visuomenės civilizacijos lygmenį ir šalies įsijungimo į Europos kultūros arealą mastą. Didieji Europos architektūros stiliai formavosi ir plėtojosi mūro konstrukcijų pagrindu, todėl šios statybos technikos raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sudarė prielaidas perimti svarbiausius architektūros meno pasiekimus ir tapo profesionaliosios architektūros pagrindu.
Gotika (terminas kilęs iš germanų genčių gotų pavadinimo) atsirado XII a. šiaurinėje Prancūzijoje, pakeitė romaninį stilių ir iki XVI a. buvo pagrindinis architektūros bei dailės stilius Vakarų Europoje. Jo esmė ta, kad buvo statomi spindulinio ir stačiakampio plano siauromis gatvėmis miestai su katedra, rotuše, pilimi, prekybinėmis halėmis centre. Storose mūro sienose buvo šaudyti pritaikytos angos.
Lietuvoje gotika buvo pirmasis mūrinės architektūros stilius. Lyginant su Europa, Lietuvoje ji pradėjo plisti gan vėlai (XIV a. pab.-XV a. pr.). Dėl krikščionybės įvedimo, miestų plėtros ir šaunamojo ginklo išradimo XIV a. pab.-XV a. pab. Lietuvoje pirmiausia iš Lenkijos, taip pat Čekijos, Vengrijos, Prūsijos ėmė plisti gotikinis statybos stilius.
Šv. Onos bažnyčia Vilniuje
Samdomi vokiečių architektai projektavo pirmąsias gotikines bažnyčias. Gotikinė architektūra susiliejo su jau esama mūrinių pilių architektūra ir atsispindėjo bažnyčių, pilių, miestiečių gyvenamųjų namų statyboje. Gotikinės architektūros plitimą pirmiausia paskatino valstybės krikštas ir po jo pradėta įgyvendinti Vytauto mūrinių bažnyčių statybos programa.
Lietuvoje gotikinės bažnyčios statytos masyvių sienų, beveik kvadratinio arba stačiakampio plano, halinės (didelės vientisos vidinės erdvės). Buvo dažniausiai bebokštės, kai kurios pagrindinio fasado centre (Vytauto bažnyčia, Šv. Gertrūdos bažnyčia, abi Kaune) arba šoniniame fasade (Bernardinų bažnyčia Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčia Kaune, XV a. pab.) turėjo aštuonkampį bokštą su kvadratiniu pagrindu. Išsiskirdavo profiliuotu apvadu apjuosta portalo arka, virš jos - aukštu langu.
Seniausia išlikusi gotikinė bažnyčia Lietuvoje - Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje (pastatyta iki 1387 m.). Puošniausia kompozicija ir formų įvairumu išsiskiria Šv. Onos bažnyčia Vilniuje (jos proporcijos atitinka Vakarų Europoje taikytus gotikos geometrinius dėsnius). Lietuvos periferijoje išskirtiniausios išlikusios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo ir Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios.
Gotika reiškėsi ir pasaulietinių pastatų raidoje. Tai atsispindėjo statant gynybines pilis. Lietuvos pilių architektūra buvo monumentali, asketiška. XIV a. pab.-XV a. pilys tapo kunigaikščių rezidencijomis su gyvenamaisiais rūmais. Atsiradus šaunamiesiems ginklams, jos pritaikytos flanginei gynybai (pastatyti į sienų išorę išsikišę bokštai).
Kauno miesto statyba viduramžiais
Miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, todėl jis buvo tvarkomas pagal vokiškąjį modelį. Archeologo ir Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojo Mindaugo Bertašiaus teigimu, iš dalies taip, kaip atrodo dabartinis Kauno senamiestis, galime būti dėkingi svetimšaliams. „Pirmuosius mūrinius pastatus statė ne lietuviai, o samdyti užsieniečiai, tik vėliau patys lietuviai to išmoko iš svetimšalių“, - teigia naujosios knygos „Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis“ autorius.
1408 m. miestas gauna Magdeburgo teises, o tai suteikė Kaunui teisę vadintis miestu, turėti herbą ir antspaudą, sėkmingiau vykdyti tarptautinius prekių mainus. Visa archeologinė medžiaga liudija, kad jau nuo XV a. pradžios vyko miesto planavimas. Tarp XV-XVII a. Kaunas ne tik sparčiai kūrėsi, bet ir keitėsi. Iš pradžių Kauno senamiestyje stovėjo tik mediniai namai, kurie mūrinių didelių bažnyčių pašonėje atrodė skurdžiai, tačiau pamažu vieno aukšto medinius namus pradėjo keisti vieno-dviejų aukštų mūriniai pastatai.
Plečiantis miestui „medinę architektūrą“ keitė mūrinė, pastatų tankumas didėjo, apgyvendinama teritorija plėtėsi. Senojoje miesto dalyje, tarp Nemuno ir Neries, aplink miesto aikštę įsikurdavo vis daugiau pirklių, vyko spartus augimas. Iki XVII a. pradžios miesto ribas apibrėžė teritorijoje prie muzikinio teatro iškilusi miesto siena, kurios šiandien yra tik likučiai.
Kauno Rotušės aikštė
Viduramžiais mieste niekas nebuvo statoma padrikai ar taip, kaip nori - buvo išlaikomas vientisas stilius. Miesto planavimas, taisyklingų sklypų atsiradimas rodo, kad miestas siekė vieningo, darnaus miesto įvaizdžio. Buvo investuojama į tai, kad įsikurtų žmonės, galintys išlaikyti pasatus, tinkamai prižiūrėtų aplinką.
Molinės statybos tradicijos, kaip ir pirmieji meistrai bei mokytojai, atkeliavo iš Vakarų. Molio kokybė leido gaminti geras plytas - tai įrodo iki šių dienų išlikę statiniai. Tipinis viduramžių pastatas, pavyzdžiui, Perkūno namai, turėjo du aukštus, rūsį ir pastogę. Tai buvo pirklio namas, o pirklių gyvenamąją erdvę sudarydavo ne tik namai, bet ir įvairūs ūkiniai pastatai bei svirnai.
Viduramžių periodui būdingas bažnyčių ritmas - jos būdavo statomos pagal tam tikrą tvarką, tapdavo miesto dominantėmis, bylojančiomis visam kraštui, kad čia stovi miestas, kuriame yra visos galimybės įsikurti, gyventi ir vykdyti veiklą. Apie esantį miestą iš tolo pranešdavo Jurgio bažnyčia, kuri atplaukiantiems Nemunu nuo Baltijos jūros buvo kaip kelrodis, rodantis kelią į miestą.
Karkasinė statyba: Istorija ir raida
Dabar sunku nustatyti, kuri šalis yra šiuolaikinės karkasinės statybos tėvynė, todėl, sakykime, kad šis statybos būdas vystėsi lygiagrečiai eilę amžių skirtingose šalyse. Nors toks statybos būdas skirtingose šalyse ir vadinosi skirtingai, tačiau principai ir senovės Japonijoje, ir Kinijoje, ir Europoje, ir JAV buvo vienodi. Rytų šalyse sienos buvo tuščiavidurės konstrukcijos, Europoje sienų tarpus užpildytavo įvairiomis medžiagomis: pjuvenomis, šiaudais, mėšlo, molio mišiniais ar akmenimis.
Seniausi iki šių dienų išsilaikę karkasiniai statiniai yra Japonijoje: Didžioji Isės šventykla, pastatyta 690 m.e. metais, ir Horiū Dži (Horyu-ji)šventykla, pastatyta iki 670 m.e. metų. Akivaizdu, kad statiniai, sukurti prieš daugiaus nei 1300 metų, geriausiai įrodo karkasinės statybos ilgaamžiškumą ir patikimumą. Europa irgi turi kuo pasigirti. Norvegijoje stovi seniausia išsilaikiusi iki mūsų dienų liuteronų Hedalio bažnyčia, pastatyta karkasiniu būdu apytiksliai 1130 metais, bet manoma, kad bažnyčios altorius išliko net nuo 1147 metų.
Vokietijoje viduramžiais irgi vyravo karkasiniai pastatai. Šis statybos būdas vadinosi fachverku (Fach - plokštė, Werk - statinys). Tai vienas karkasinių medinių namų statybos būdų, kuriuose pagrindinė nešančioji dalis yra medinės sijos, o sienos, kurios neveikiamos apkrovų, užpildytos įvairiomis medžiagomis.
Fachverkiniai namai Vokietijoje
Amerikoje išeiviai iš Europos kartu atsivežė ir karkasinės statybos tradicijas. Tuo metu ten medienos netrūko, o statyti reikėjo greitai ir daug, todėl XVII amžiuje karkasinė statyba greitai įleido šaknis Šiaurės Amerikoje. Iki šiol likę namai statyti XVII amžiuje. Vystimosi metu karkasinė statyba išsprendė ne tik eilę inžinerijos ir statybos klausimų, bet padėjo unifikuoti statybines detales ir sukurti visą karkasinių namų statybos industriją. JAV ir Kanadoje karkasinė statyba įgavo tokį mąstą, kad ši technologija laikoma tradicine Amerikos namų statybos sistema.
Antrasis karkasinių namų gimimas įvyko po II pasaulinio karo, kai Kanadą ir JAV užgriuvo imigrantų antplūdis, kuriuos skubiai reikėjo aprūpinti gyvenamuoju plotu, ir savo ruožtu JAV atsirado praturtėjusių amerikiečių, kuriems buvo reikalingas nuosavas būstas didžiųjų miestų priemiesčiuose.
Seniausias Lietuvoje gyvenamasis trobesys
Archeologiniai radiniai atskleidžia vis naujų detalių apie Lietuvos istoriją ir gyvenimą praeityje. Vienas iš reikšmingiausių pastarojo meto atradimų - seniausias Lietuvoje gyvenamasis trobesys, aptiktas Klaipėdoje. Šis radinys ne tik praturtina mūsų žinias apie senovės Lietuvą, bet ir atveria naujas perspektyvas istorijos tyrimams.
Archeologai statinį aptiko Klaipėdos piliavietėje, šiaurinės kurtinos vietoje, kur rengiamasi statyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus patalpas. Prieš statybas teritoriją tiria Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojai. Archeologiniai tyrimai vyksta nuo balandžio. Ir pačius archeologus nustebino jų radiniai.
Klaipėdos pilies planas, kuriame pažymėta radinio vieta. Šaltinis: Vakarų ekspresas
Neabejojama, kad pavyko aptikti seniausius Klaipėdos statinius - medinį pastatą ir šulinį. „Pastatą dengusiame kultūriniame sluoksnyje radome daug keramikos, kurios pagaminimo datą galimą tiksliai nustatyti. Ji naudota 1250-1275 metais, todėl manome kad ir pastatas yra maždaug tų metų. Tai pats seniausias iki šiol rastas Klaipėdos statinys. Jis unikalus ir tuo, jog labai gerai išsilaikęs, nežinau nė vieno kito tokio atvejo, kad tiek daug pastato rentinių būtų išlikę Įprastai lieka tik apatinis rentinys, o čia galima suskaičiuoti 10“, - kalbėjo Klaipėdos universiteto archeologas Rokas Kraniauskas.
Pastato plotas - 16 kvadratinių metrų. Anot archeologo, tai yra standartinis viduramžių pastatas. „Jis buvo papilyje ir tikrai yra fragmentas mažos gyvenvietės, iš kurios atsirado visa Klaipėda“, - neabejojo R. Kraniauskas.
Mezolito namai
Pirmieji žmonės dabartinės Lietuvos teritorijoje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Jų būstas - mobilios kūgio pavidalo palapinės, surenčiamos iš medinių karčių ir kailių. Nomadiškas žmonių gyvenimo būdas ėmė iš esmės keistis apie 8 tūkstančius metų prieš Kristų, kai staiga prasidėjęs klimato atšilimas pakeitė ir Lietuvos teritorijos kraštovaizdį.
Apie mezolito namus žinome iš archeologinių tyrimų. Jų būta dviejų tipų: vieni, manoma, naudoti šiltuoju metų laiku, kiti - žiemą. Pirmieji - vadinami antžeminiais - tai statmenai į žemę įbesti rąstai, formuojantys netaisyklingus uždarus ar iš dalies uždarus tūrius, dengtus vienšlaičiais ar dvišlaičiais stogais. Antrojo tipo pastatai dar vadinami pusiau žeminiais ir manoma, kad jie skirti žiemos laikui. Šių pastatų planas - netaisyklingo apskritimo ar ovalo formos.
Varėnės senovės gyvenvietėje archeologas Tomas Ostrauskas aptiko trijų žiemoti skirtų pastatų liekanas. Du geriau išlikę pastatai buvo netaisyklingos - riedulio, vandens telkinio ar kito gamtiško objekto - formos, šiek tiek pailgi šiaurės-pietų kryptimi. Abu jie nedidelės virtuvės dydžio, 5-7 kvadratinių metrų ploto.
Varėnės namus sudarė dvi lygiavertės dalys - įgilinta į gruntą ir buvusi virš žemės. Vakarinio pastato grindys arba asla įgilinta apie 1 metrą nuo žemės paviršiaus, kiek didesnio rytinio pastato - iki 1,75 metro. Antžeminė dalis turėjusi būti stulpinės arba karkasinės konstrukcijos: duobės sienos perimetru į žemę susmeigti mediniai stulpai turėjo būti užbaigti virš žemės kylančiu kūgio formos arba dvišlaičiu stogu, kuris sutvirtintas vytelėmis ir dengtas lapais, samanomis, žeme.
Pusiau žeminio pastato epicentras yra atviro tipo židinys. Tai, galėtume sakyti, laužavietė, kartais, ypač vėlesniu neolito laikotarpiu, ji buvo išdedama akmenimis, apsaugančiais ir sulaikančiais šilumą. Didesniajame Varėnės gyvenvietės name rasti du židiniai - tai nurodo, kad greičiausiai jame gyventa dviejų šeimų. Aplink židinius virė visas žiemos meto gyvenimas - buvo kurstoma ugnis, kepama mėsa ir miško gėrybės, ugnies šviesoje gaminami titnaginiai ietigaliai, rėžtukai, gremžtukai, vyko socialinis šeimos gyvenimas, susėdus pusračiu ar ratu apie židinį.
Varėnės gyvenamieji pastatai beveik pažodine prasme buvo pastatyti kaip apvalkalas ar kiautas, skirtas apgaubti aplink namų židinį vykstantį namų gyvenimą. 5-7 kvadratinių metrų žieminiuose namuose, atskirtas nuo bekraštės gamtos, yra mezolito žmogaus gyvenimas.
Kiti būsto tipai
Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų. Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano.
Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais, jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti. Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės.
Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai (6-8 m ilgio, 4-6 m pločio), stulpinės konstrukcijos, su atviru židiniu prie angos. Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių. Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna.
Būsto tipų palyginimas
| Laikotarpis | Būsto tipas | Charakteristika |
|---|---|---|
| Ankstyvasis paleolitas | Urvas, ola | Natūralios uolienos |
| Paleolitas, mezolitas | Palapinė | Mobili konstrukcija iš karčių ir kailių |
| Neolitas (Artimieji Rytai, Europa) | Keturkampis namas | Rąstinis karkasas, molio sienos, plokščias stogas |
| Neolitas (Rytų Europa) | Žeminė, pusiau žeminė | Įgilintas į žemę būstas |
Šiandien Lietuvoje siekiama atgaivinti tradicinės architektūros elementus, derinant juos su moderniomis technologijomis ir tvarumo principais.
AR PIRKTI SENĄ NAMĄ?
tags: #muriniai #ir #mediniai #namai #viduramziais