Murinių malūnų merkinej istorija Lietuvoje

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) miestai ilgą laiką buvo mediniai, o mažesni miesteliai tokiais išliko iki pat XVIII a. pabaigos. Net didžiausiuose miestuose, tokiuose kaip Vilnius, Gardinas, Mogiliavas ir Kaunas, mūriniai ar pusiau mūriniai namai buvo sutinkami tik centruose, o priemiesčiuose dominavo mediniai pastatai.

XVIII a. pradžioje LDK mažesniuose miestuose ir miesteliuose dauguma langų būdavo popieriniai - pagaminti iš riebaluose mirkyto popieriaus. Net ATR sostinėje Varšuvoje XVIII a. pabaigoje mūriniai pastatai sudarė tik 66-75 proc. miesto, o priemiesčiuose - apie 80 procentų.

Tarp kaimo ir miesto buvusiuose miesteliuose, kurie dominavo LDK, mūriniais dažniausiai būdavo tik bažnyčios ir vienuolynai, kartais dvaro rūmai ar ūkinės paskirties statiniai, tokie kaip arklidės, smuklės ar malūnai. Šie pastatai išsiskyrė dydžiu ir puošnumu, dominuodami gamtinėje ir medinės statybos aplinkoje. Paprasti miestiečiai gyveno mediniuose namuose, tačiau juose dažnai būdavo mūro elementų - rūsių, pamatų, krosnių ir kaminų. Dalis namų buvo pusiau mediniai, pusiau mūriniai.

Medinė statyba dominavo dėl mūro statybai tinkamo minkšto akmens trūkumo, kuris buvo įprastas Vakarų Europos šalyse. Vietoje jo naudotos molio plytos nebuvo itin geros dėl menkos šiluminės varžos. Medinių namų šilumos laidumas buvo apie 5 kartus mažesnis už plytų mūro, todėl tinkamai neizoliavus pamatų, visi mūrnamiai šlapiu metų laiku buvo drėgni. Be to, plytų paruošimas ir statybos ne tik užtruko ilgiau, bet ir kainavo brangiau.

XVII a. pirmoje pusėje mūrinės statybos link stipriai pasistūmėjo Vilnius. Nepaisant 1610 m. gaisro padarytų nuostolių, atkarpoje nuo Žemutinės pilies iki Rotušės aikštės mūrnamiai sudarė iki 90 proc. visų namų. Mūriniai namai stovėjo Rotušės aikštėje bei Vokiečių gatvėje. Daug mūrinių namų buvo Šv. Jono, Dominikonų ir Stiklių gatvės rytinėje atkarpoje. Tuo metu du trečdaliai namų Vilniaus centre buvo mūriniai.

Iš 1690 m. mieste surašytų namų buvo 195 mūriniai ir 417 mediniai namai, o kur dar palaikės pirkios… XVIII amžiaus II p. Savivaldūs ir nesavivaldūs, buvę ar ne pavietų centrais, privatūs ir valstybiniai mažesni LDK miestai buvo ir liko mediniais.

Štai Upytės pavieto centre Panevėžyje ilgai nebuvo jokio mūrnamio. Pirmasis buvo pastatytas tik 1614 m., skirtas jis buvo žemės ir pilies teismo archyvui. Greta šio statinio netrukus iškilo iš plytų išmūrytas kalėjimas su rūsiu.

Štai kaip 1782 m. atrodė nesuvargusi, 40 talerių įkainota vieno miestiečio sodyba, stovėjusi miesto centre, prie turgaus. Namas buvo medinis, galu į turgaus aikštę. Gyvenamajame name buvo vienas kambarys su kamara, priemene ir kepykla. Prie jo buvo tvartas, daržinė ir kamarėlė.

Tačiau 1765-1780 m. LDK dvaro iždininko Antano Tyzenhauzo iniciatyva kai kuriuose jo valdytų ekonomijų miestuose įvyko pokyčiai. Šiaulių miestiečiai miesto centre privalėjo statytis tik mūrinius namus, o tie, kurie neišgalėjo, medinius, tačiau su į gatvę atsuktais mūriniais fasadais.

Medinė statyba dominavo dėl mūro statybai tinkamo minkšto akmens, kokį turėjo Vakarų Europos šalys (pvz., smiltainio), trūkumo. Jo vietoje naudotos molio plytos nebuvo itin geros dėl menkos šiluminės varžos. Medinių namų šilumos laidumas buvo apie 5 kartus mažesnis už plytų mūro, todėl tinkamai neizoliavus pamatų, visi mūrnamiai šlapiu metų laiku buvo drėgni.

Tarpinėje padėtyje tarp kaimo ir miesto buvusiuose miesteliuose, kurie dominavo LDK, mūrinėmis dažniausiai būdavo tik bažnyčios ir vienuolynai, kartais dvaro rūmai ar koks nors ūkinės paskirties statinys (arklidės, smuklė, malūnas). Šie pastatai dominavo gamtinėje ir medinės statybos aplinkoje, išsiskyrė dydžiu ir puošnumu.

Be bravoro Prienuose veikė vienas seniausių malūnų Kranto g., kurį iki 1892 metų iš dvaro nuomojosi Olpa. 1892 m. jį nusipirko Zalmonas, vėliau malūno valdymą patikėjęs savo posūniui Bagranskiui. Deja, malūnas Pirmojo pasaulinio karo metais sudegė.

Greta vėjinio malūno stovėjo garinis malūnas. Pastarasis buvo pranašesnis už vėjinį, nes juo buvo galima malti miltus nepriklausomai nuo vėjo. Garinis malūnas neaiškiomis aplinkybėmis (galbūt apie 1930 metus) sudegė. Po gaisro dingo ne tik jį prižiūrėjęs darbininkas Hofersas, bet ir Oko šuo Pukas.

Štai keletas žinomų malūnų Lietuvoje:

• Raudonės malūnas - miniatiūrinė pilies kopija, atkartojanti bokštų dantytuosius parapetus.
• Dotnuvėlės vandens malūnas - su išlikusia šimtamete įranga.

Šiandien buvęs miestelio laikrodis tyli, o laikas eina ne šio paveldo objekto naudai. Užkalti langai ir ant durų kabančios spynos, yra tik pastangos išsaugoti tai, kas dar liko. Malūno pastatas privatizuotas, ne kartą keitęs šeimininkus ir šiuo metu vėl parduodamas.

Kėdainių rajonas, Dotnuvos miestelis. Vytauto gatvėje, prie Dotnuvėlės upelės dvidešimto amžiaus pradžioje išdygo dar vienas vandens malūnas - mūrinis, iš po byrančio tinko lenda plytos, tiesa, nedegtos.

Tačiau kol kas malūnininkas Antanas Valmontas įrenginių neapleidžia, rūpinasi. Juk čia darbuojasi dvidešimt ketverius metus. Įranga veikia dar nuo carinės Rusijos laikų. Tiesa, valcai stovi be darbo, nes grūdų duonai sumalti jau niekas ir neatvažiuoja.

Svarbu, kad malūno įranga išlikusi - autentiška, šimtametė. Galėtų tarnauti - miltus malti ir kaip techninio paveldo vertybė.

Šiandien Linkuvos dvaro rūmuose gyvena keliolika šeimų. 1996 m. Veršvos upelio slėniui kartu su Linkuvos dvaro kompleksu suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas, dvaro rūmai įrašyti į kultūros paveldo registrą.

Šiame kontekste, verta paminėti ir kai kuriuos Kauno dvarus ir jų istorijas:

• Aukštosios Fredos dvaras - XVI a. pradžioje įkurtas dvaras, kurio „aukso amžius“ prasidėjo XIX a., kai buvo pastatyti puošnūs klasicistinio stiliaus rūmai.
• Tirkiliškių dvarelis - XX a. pradžioje kūręsis dvarelis, kurį 1928 m. nusipirko žymus Lietuvos visuomenės veikėjas Martynas Yčas.
• Marvos dvaras - dvaras, minimas nuo XVI a., kuris itin nukentėjo XVIII a. pradžioje, Šiaurės karo metu.
• Romainių dvaras - dvaras, kurio ištakos siekia XVI a., o suklestėjimas - XVIII a.
• Linkuvos dvaras - dvaras, kurio ištakos siekia XVI a. pirmąją pusę.
• Vytėnų dvaras - dvaras, įkurtas XX a. trečiajame dešimtmetyje, kuriame lankėsi žymus rusų operos dainininkas Fiodoras Šaliapinas.
• Sargėnų dvaras - dvaras, minimas nuo 1782 m., kuriame 1931 m. buvo filmuojamas vienas pirmųjų lietuviškų vaidybinių filmų „Onytė ir Jonelis“.
• Dvarelio kompleksas - kompleksas Senamiesčio širdyje, kurio istorija siekia XVII a.

Šie dvarai ir malūnai yra svarbi Lietuvos istorijos ir kultūros dalis, atspindinti skirtingus laikotarpius ir visuomenės gyvenimo būdus.

XIX a. pirmoje pusėje Napoleonui pralaimėjus karą, 1815 metų Vienos kongrese Prienai atitenka tais pačiais metais įkurtai Rusijos imperijos valdomai Varšuvos karalystei (Lenkijos kongreso karalystė dab. Lenkija).

1827 metais Lenkų karalystės ir slavų šalių geografijos žodyno IX tome rašoma, kad Prienų mieste buvo 1972 gyventojai, 187 mediniai ir 10 mūrinių namų, medinė katalikų bažnyčia ir mūrinė žydų sinagoga, dvi pradžios mokyklos.

1857 m. pasibaigus Sapiegų valdymui Prienai perėjo Rusijos imperijos iždui. Dauguma seniūnijos dvarų buvo išdalinti užsitarnavusiems generolams. 1862 m. gyventojų skaičius Prienuose išaugo iki 2688 gyventojų, buvo jau 206 namai.

1863-1864 metų ATR sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią neaplenkė ir Prienų krašto. 1863 metų vasario - balandžio mėn. Prienuose susiformavo V. Kaminsko sukilėlių būrys. Susijungę su Kauno sukilėliais du kartus susirėmė su caro kariuomene. Sukilimas buvo pralaimėtas ir tai šiek tiek pristabdė tolimesnę miestelio plėtrą.

Spaudos draudimas ir mokyklų uždarymas paskatino knygnešystės veiklą Prienų krašte. 1866 metais Prienų žemės ir Kvietiškio dvaras (Marijampolės raj.) caro paliepimu atiduodamas valdyti vokiečių kilmės grafui Fiodorui Rembertui fon Bergui.

Neilgai trukus, galimai dar 1868 m. (dalyje šaltinių minima ši data, tačiau ji nėra patvirtinama) žydų kilmės verslininkas L. Goldbergas Prienuose įkuria degtinės gamyklą (didžioji dalis rašytinių šaltinių linkusi nurodyti 1873 metų įkūrimo datą). Gamykla 1874 m. pirmą kartą paminėta Marijampolės apskrities viršininko raporte, kuriame teigiama, kad Prienų miestietis L. Goldbergas valdo degtinės gamyklą, įsikūrusią mūriniame pastate, priklausančiame jo tėvui, miestiečiui Jankeliui Goldbergui.

Nurodoma produkcija - degtinė, likeris, romas bei metinės gamybos apimtis ir kaina: 300 kibirų likerio po 3 rublius 25 kapeikas ir 240 kibirų degtinės, kurios kibiro kaina taip pat 3 rubliai ir 25 kapeikos. Produkcija būdavo parduodama vietoje urmu miesto parduotuvėse ir smuklėse.

A. A. Miškinio knygoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“ rašoma, kad nuo 1888 m., plečiantis statybai Užnemunės miestuose ir miesteliuose, buvo priimtas nutarimas parengti miestelių reguliavimo planus. Prienų reguliavimo planas sudarytas 1896 m. 1902 metų pradžioje jis buvo svarstytas Rusijos imperijos vidaus reikalų ministerijos ūkio departamente ir grąžintas pataisyti, galiausiai priimtas 1903 metais.

1901 metais Prienuose gyveno 3849 žmonės iš jų 367 lietuviai, 1030 lenkų, 2437 žydai, 14 rusų ir vienas baltarusis. 1904 m. buvo tvarkomos miesto gatvės, o 1905-1906 m. pastatyta nauja evangelikų liuteronų mokykla, suremontuota šios konfesijos bažnyčia, prie jos pastatyta varpinė.

1904 metais panaikinus spaudos draudimą, Prienuose veikė 4 pradinės mokyklos: rusiškoji (vėliau lietuviškoji), lenkų, žydų ir vokiečių. 1909 m. iškilo Isako Michlerio mūrinis namas.

Vokiečių karo žvalgybos duomenimis, kuriais apibūdinti Prienai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, nurodoma, kad miestas planuotas, gatvės plačios, gyvena 3169 žmonės iš jų net pusė žydų, veikė dvi bažnyčios: katalikų ir protestantų, sinagoga (Beit midrašas nuo 1903 m.), paštas ir telegrafas, vaistinė, alaus darykla, du bankai bei vyko plati prekyba.

XX a. II dešimtmečio pradžioje Vokietijos kariuomenės generalinis štabas parengė žemėlapį, kuriame buvo užfiksuota Prienų miestelio schema. Schemoje prie miestelio pavadinimo rašoma, kad jame yra 202 namai ir pašto stotis. Joje dar vaizduojama kitoje upės pusėje susidariusi miesto dalies užuomazga, kuri buvo pavadinta Papriene, joje tuo metu buvo 10 namų.

Naujuose Prienuose ir Drobingoje (t. y. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Rusijos armija Prienuose pastatė laikiną medinį tiltą per Nemuną, kuris 1915 metais traukiantis daliniams buvo išardytas. Pėsčiųjų tiltas buvęs kiek žemiau šio.

Karo metais miesto pastatai nenukentėjo, tačiau dalis miestiečių pasitraukė į Rusiją, o kariuomenė išplėšė ir išvežė „Goldberg“ alaus daryklos įrengimus. 1915 m. Prienus užėmę vokiečiai pastatė pirmą pastovų medinį tiltą per Nemuną.

Okupantai vykdė rekvizicijų sistemą, kraštas buvo apkrautas įvairiais mokesčiais. 1916 m. balandžio 6 d. įsaku buvo įvestas pagalvės mokestis po 8 markes per metus. Imami mokesčiai už žemę, šunis, pravažiavimą keliais.

Be įvairių mokesčių būta ir nemažai draudimų: uždrausta šerti gyvulius grūdais ir miltais, pirkti ir pardavinėti javus, uždrausta skersti gyvulius be kreishauptmano leidimo, neleidžiama kepti saldžių pyragų ar gaminti bet kokios rūšies muilą. Vokiečių okupacijos metais Prienuose taip pat neveikė mokyklos.

tags: #murinis #malunas #merkinej