Keliaujant po Vilnių, galima atrasti žavingą išlikusių medinių namų ar jų kvartalų apibūdinimą - tai tarsi „mažasis“ Vilnius. Vilnius, kaip sostinė, yra malonus gyventi miestas - nei per didelis, nei per mažas. Už šios atmosferos kūrimą turime atiduoti duoklę Vilniaus mediniams namams.
Per daugelį šimtmečių Vilniaus miestas ne kartą keitė savo urbanistinį vaizdą. Istoriškai sostinėje vyravo mediniai pastatai, ir tik vienoje kitoje gatvėje dominavo mūrinis užstatymas. Tačiau bėgant laikui sostinę lydėjo gaisrai, šlavę ištisus kvartalus.
Kaskart Vilniui iš naujo stojantis ant kojų griežtėjo statybos reikalavimai, radosi vis naujų apribojimų. Miestas plėtėsi, verslai, kurie galėdavo sukelti gaisrus, buvo iškeliami už miesto sienos, t. y. į priemiesčius.
Šiandien įstabiausių „medinukų“ daugiausia randame būtent istoriniuose priemiesčiuose, seniai tapusiuose neatskiriama Vilniaus dalimi: Šnipiškėse, Antakalnyje, Markučiuose, Žvėryne, Naujininkuose, Pavilnyje ir kitur. Kaip mūriniai namai nėra vienodi, taip ir „medinukai“ nėra vien paprastos trobelės - Vilniuje rasime ir kaimiškų namų, ir kurortinių vilų, ir dvarelių, ir šventovių.
Šiame straipsnyje aptarsime ryškesnius skirtingo tipo pavyzdžius, kuriuos kiekvienas dar galime išvysti.
Už miesto sienos
XVI a. pradžioje, miestą ėmus juosti gynybine siena, Vilniuje vyravo mediniai pastatai ir tik vienoje kitoje gatvėje dominavo mūrinis užstatymas. Bėgant laikui sostinę it prakeiksmas lydėjo kone periodiškai pasikartodavę gaisrai, šlavę ištisus kvartalus, o kartais, pasak amžininkų, pasiglemždavę ir visą miestą.
Kaskart Vilniui iš naujo stojantis ant kojų ir rengiantis naują rūbą griežtėjo statybos reikalavimai, radosi vis naujų apribojimų net gyvenimo būdui - užsiimi gaisrą galinčiu sukelti verslu, būk mielas, išsikelk už miesto sienos, t. y. į priemiesčius.
Šiandien įstabiausių „medinukų“ daugiausia randame būtent istoriniuose priemiesčiuose, seniai tapusiuose neatskiriama Vilniaus dalimi: Šnipiškėse, Antakalnyje, Markučiuose, Žvėryne, Naujininkuose, Pavilnyje ir kitur. Kaip mūriniai namai nėra vienodi, taip ir „medinukai“ nėra vien paprastos trobelės - Vilniuje rasime ir kaimiškų namų, ir kurortinių vilų, ir dvarelių, ir šventovių.
Šiame straipsnyje - keli ryškesni skirtingo tipo pavyzdžiai, kuriuos kiekvienas dar galime išvysti.
Konradas Brandelis, Vilniaus miesto vaizdai: Vilniaus miesto panorama nuo Užupio kalvos (XIX a. II p.-XX a. pr.)
Bajoriškas palikimas
Dar 1413 m. Vilniuje lankęsis flamandų riteris Guillebert’as de Lannoy pastebėjo, kad mūsų miestas yra labai chaotiškai užstatytas. Tikriausiai tą spalvingą mozaiką kūrė išraiškingame reljefe padrikai išsimėčiusios sodybos su dideliais sklypais, daržais, ūkiniais pastatais.
Bėgant laikui mieste užstatymas tankėjo, didelė dalis tokių medinių dvarelių buvo nugriauta, o kai kuriuos tiesiog apsupo nauji pastatai ir užgožė buvusią jų didybę. Iš tokių kadaise bajoriškų sodybų yra išlikęs įdomus pavyzdys visai netoli miesto centro - tai vadinamasis Antakalnio dvarelis (Antakalnio g. 8). Dėmesį patraukia ne tik įmantriai drožinėtas prieangis ir išlikę ūkiniai pastatai, bet ir neužstatytas didelis žemės plotas - tai kadaise čia buvusio garsaus Tivolio sodo likučiai. Čia veikė ir garsi to paties pavadinimo smuklė, vaišingumu viliojusi miestiečius ir atvykėlius.
Laikotarpių akistata
Senų medinių namų, sugrąžinančių į XX a. pr., XIX a. ar net XVIII a., gausiai išlikę Šnipiškėse. Tai vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, ėmusių formuotis palei seną, kadaise itin svarbų traktą į Ukmergę (Vilkmergę, Vilkomirą), kartu vedusį į turtingą prekybinį miestą Rygą. Abipus šio kelio, kurio pradžia buvo iškart už Žaliojo tilto, o vėliau ir palei Kalvarijų gatvę, ėmė dygti vis nauji pastatai.
Šnipiškių „vizitine kortele“ laikyta plytų gamyba - molingas gruntas buvo kasamas Šeškinės kalne, dabartiniame Kalvarijų-Lvovo-Krokuvos gatvių rajone ir apylinkėse. Daugelis čia pagamintų plytų nusėdo senamiesčio pastatuose, o patys šnipiškiečiai dažniau rinkosi medį.
Dar ankstyvajame sovietmetyje sukurti planai, numatę naujojo miesto centro formavimą dešiniajame krante, t.y. dabartinėse Šnipiškėse, todėl daugelį metų „medinukai“ nebuvo liečiami, neužstatomi pigiausiais blokiniais namais, nes ši vieta buvo rezervuota ateičiai. Laikas bėgo, planai keitėsi, todėl mūsų dienas pasiekė kontrastingas vaizdas, kuriame akis į akį grumiasi „mažasis“ ir „didysis“ Vilnius.
Šnipiškės, namas S.Fino gatvėje
Šiandien dalis Šnipiškių yra paskelbta kultūros paveldo teritorija ir net gavo mįslingą pavadinimą „Skansenas“, perimtą iš garsaus etnografinio muziejaus po atviru dangumi Švedijoje. Čia irgi yra kur „pamuziejauti“ - vaikštant Giedraičių ir gretimomis gatvėmis akį traukia išlikę dailūs „medinukų“ langų apvadai, prieangių drožyba, o visa tai lydi neskubrus gyvenimo tempas.
Kurortas sostinės centre
Bene geriausiai dėl savo medinės architektūros žinomas Žvėrynas. Skirtingai nei Antakalnis, Šnipiškės ar Užupis, Žvėrynas nebuvo istoriniu priemiesčiu, veikiau - privati medžioklės valda iki pat XIX a. pabaigos. Taigi čia ilgus amžius būta tiesiog didelio miško su vos vienu kitu pastatu.
Artėjant XX a., Peterburgo pirkliai pastebėjo, kad vieta itin patraukli - miestas jau tįso Žvėryno link, o šiame - didelis senas pušynas, iš trijų pusių apsuptas Neries. Netrukus prasidėjo sklypų parceliacija, kurios tikslas - formuoti Žvėryną kaip kurortą. Kaip tik tuo metu, XIX-XX a. sandūroje, medinė architektūra išgyveno renesansą, vėl prisiminta, kad medis yra itin humaniška, universali statybinė medžiaga. Tuo metu ėmė kilti fantastiškos vilos Druskininkuose, Birštone, Palangoje, atitinkamai ir Žvėryne.
Pilnai rekonstruotas namas Žvėryne, D.Poškos gatvėje
Įspūdingiausi mediniai pastatai šiame Vilniaus rajone statyti būtent XX a. pr. Daugelis jų pasižymi itin gausia puošyba, kurioje susimaišę šveicariškos kalnų ir rusiškos kaimiškos architektūros bruožai. Daugeliu atveju galite būti tikri - jei „medinukas“ Žvėryne yra gausiai drožinėtas, jam daugiau nei 100 metų.
O štai tarpukariu, Vilniui perėjus Lenkijos žinion, medinių pastatų nenustota statyti, tačiau jie tarsi ėmė sekti mūrinės architektūros madomis - modernizmu. Šiam stiliui būdingas lakoniškumas ir funkcionalumas tarsi veidrodyje ėmė atsispindėti ir tarpukariniuose Žvėryno mediniuose namuose. Jei čia pamatysite medinį namą, kuris beveik neturi dekoro elementų, galite spėti, kad jis atkeliavo iš tarpukario. Tiesa, tuo metu mėgtos kelios charakteringos detalės, pvz., prieangiai su kolonomis, itin savitu akcentu tapo saulutės formos piešinukai frontone.
Ambicinga miesto-sodo idėja
Ne mažiau įdomūs mediniai namai slepiasi sename pušyne Aukštuosiuose Paneriuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia ėmė augti įspūdinga miesto-sodo tipo gyvenvietė, vadinta Jagiellonów (liet. Jogailaičių). Ji turėjo tapti rojaus kampeliu pavargusiems nuo miesto triukšmo ir taršos.
Planų būta išties didelių: įrengti slidinėjimo trasų gretimuose kalnuose, paplūdimių zoną prie Vokės, sanatoriją, bažnyčią… 1932 m. proskynose pradėtos formuoti gatvės, gyvenvietę ėmė pildyti dailūs mediniai namai. Dar Antrojo pasaulinio karo frontui nepasiekus Vilniaus spaudoje buvo galima aptikti aibę žinučių, liaupsinančių Panerių grožį.
Deja, tragiški karo įvykiai ne tik nutraukė miesto-sodo plėtrą, bet ir iš esmės pakeitė vietovės veidą - sovietmečiu išplėstas geležinkelio mazgas, išdygo neįmantrių daugiabučių namų darbininkams. Nepaisant to, vaikštant šiame retai apgyvendintame rajone galima aptikti tuos žavius medinius egzempliorius, liudijančius tarpukariu čia dominavusią gerovę. Žavūs namai šmėsteli Baltosios Vokės, Juodšilių, Kadugių, Baravykų ir gretimose gatvėse.
Medinis namas Žemuosiuose Paneriuose
Medinės šventovės
Medinės architektūros pavyzdžių Vilniuje yra ne tik gyvenamųjų, tačiau ir maldos namų gretose. Mieste išlikusios dvi medinės bažnyčios: 1908 m. pašventinta stačiatikių Šv. Petro ir Povilo cerkvė Naujojoje Vilnioje, o 1935 m. katalikų bažnyčia Pavilnyje.
Įdomu, kad Naujosios Vilnios cerkvė statyta tik kaip laikina viliantis, jog netrukus pavyks pastatyti naują mūrinę (Pirmasis pasaulinis karas planus pakoregavo), o dėl Pavilnio bažnyčios statybinės medžiagos - medis ar mūras - aštrios diskusijos tebevirė net ir išmūrijus jos pamatus. Belieka pasidžiaugti, kad tai, kas tuo metu kėlė rimtų diskusijų, šiandien džiugina savo unikalumu miesto kontekste.
Užupis: istorija ir atgimimas
Vilniaus Užupio rajonas, esantis į rytus nuo istorinio miesto senamiesčio, užima apie 0,6 kvadratinio kilometro plotą. Užupis - vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, minimas dar XV a. Šis rajonas pradėjo augti ne kaip miesto dalis, o kaip priemiestis, pastačius pirmuosius tiltus per Vilnią.
Priemiesčiu Užupis tapo atsidūręs už gynybinės sienos - Spaso vartų. Miestas nuo priemiesčio atsiskyrė ir teisiškai. Magistrato valdžiai priklausė miesto gyventojai, o priemiesčių - nepriklausė. Per Užupį iš istorinio Vilniaus senamiesčio vedė kelias į Polocką ir Vitebską, šiandien šį anuomet svarbų miestui kelią žymi čia esantis gatvėvardis. Jau XIV a. pabaigoje Užupyje buvo susiformavusios ir būsimos Malūnų bei Užupio gatvės.
Šiaurinė priemiesčio dalis nuo XVI a. priklausė stačiatikių Šv. Pietinėje dalyje stovėjo Vilniaus Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, priklausiusi augustinams. Pirmoji medinė bažnyčia Užupyje pastatyta dar 1644 m., tačiau ji buvo sudeginta žaibo, ir tik 1788-aisiais pagal architekto Martyno Knakfuso projektą jos vietoje iškilo klasicistinė mūrinė bažnyčia.
Vienas reikšmingiausių Užupio statinių buvo 1495 m. įsteigtas ir iki 1864 m. veikęs Bernardinų tretininkių vienuolynas Malūnų gatvėje (dab. Malūnų g. 3). Nuo vienuolyno per Vilnią buvo nutiestas dengtas pėsčiųjų tiltas, sudegęs 1749 m. gaisro metu.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad Užupyje veikė privačios plytinės, kalkinės, keli popieriaus malūnai. Vienas iš senesnių popieriaus malūnų buvo tarp Bernardinų kapinių ir Belmonte pastatytos šveicaro Karolio Vernarto popieriaus dirbtuvės. Dirbtuvėse buvo gaminamas geros kokybės rašomasis ir knygoms spausdinti skirtas popierius.
Užupio priemiestis nebuvo tankiai apgyvendintas. Žemės čia buvo skiriamos įvairiems valstybės veikėjams, valdininkams. Gavę žemės jie pasistatydavo dvarelio tipo medinius namus, kurių dalis išliko iki mūsų dienų. Šioje miesto dalyje, kaip ir istoriniame Vilniaus senamiestyje, gyveno didelė žydų bendruomenė. Dauguma jų užsiėmė prekyba.
Antrasis pasaulinis karas ir po jo sekęs sovietmetis stipriai pakeitė Užupio veidą. Sovietmečiu Užupis buvo labai apleistas rajonas, daugumoje pastatų nebuvo vandentiekio ir centralizuoto šildymo. Anuomet čia būta daug apleistų, pigių pastatų, kuriuose kūrėsi liūdnos reputacijos asmenys.
Nors sovietmečiu Užupis buvo labai apleistas ir pelnė vieno pavojingiausių Vilniaus rajonų reputaciją, bėgant laikui pigiuose Užupio namuose ėmė kurtis menininkai, jų dėka šis buvęs Vilniaus priemiestis tapo turistų ir pačių miesto gyventojų traukos centru.
Pavilnys: naujos statybos ir gamtos harmonija
Pavilnys yra vienas sparčiausiai augančių Vilniaus mikrorajonų. Čia numatyta mažaaukštės statybos plėtra. Dviaukštis, beveik 150 kv. m namas yra naujos statybos: jo aplinka sutvarkyta, o nauji savininkai vidaus apdailą galės pasidaryti pagal save. Pirmame aukšte yra virtuvė, svetainė, darbo kambarys, tualetas, katilinė, garažas, terasa. Komunikacijos įrengtos vietinės, yra elektra. 4,3 arų sklypas, ant kurio stovi namas, yra išlygintas, aptvertas tvora.
Tapkite „PAVILNIO SVAJOS“ bendruomenės dalimi ir įsikurkite jaukiuose PREMIUM klasės namuose, kuriuose susilieja šiuolaikinio gyvenimo patogumai ir natūralios gamtos harmonija! Pasinaudokite puikia proga įsigyti erdvius ir šviesius 4 kambarių sublokuotus namus - idealų sprendimą šeimoms ar gamtą ir ramybę mėgstantiems žmonėms, nenorintiems atsisakyti miesto patogumų. Namų jausmas - tai ne tik šiltos sienos, bet ir bendruomenė, kurioje kuriame savo gyvenimo istoriją. Visa ši harmonija pasiekiama įsikūrus vos 9 km arba 16 minučių automobiliu nuo Vilniaus miesto centro.
Savybės:
- Pirmieji namai bus pastatyti jau 2025 m.
- Namo (buto) bendrasis plotas: 100 kv. m
- Terasa: 15 kv. m
- Gyvenvietės teritorijoje įrengiama apie 550 kv. m. žaidimų aikštelių.
Kontaktai:
- +370 620 11 422
- El. p. [El. paštas]
tags: #murinis #namas #pavilnojys