Salako ir Turmanto krašto istorija Zarasų rajone

Salakas - miestelis Zarasų rajono savivaldybėje, įsikūręs šalia kelio Dusetos - Degučiai - Dūkštas. Miestelis pavadintas buvusio Salako ežero vardu, kuris, pastačius Antalieptės vandens jėgainę, įsiliejo į Duseto ežerą. Kita versija teigia, kad gyvenvietė kadaise buvo apsupta ežerų, tarsi saloje, todėl jos gyventojai vadinti salokais.

Nuo seno Salako aikštėje pirmadieniais vykdavo turgūs, garsėję savo gausumu ir turtingumu. Į juos atvykdavo amatininkai iš aplinkinių miestelių. Pokario metais turgus buvo iškeltas į tuščią vietą šalia, kuri vėliau paversta aikšte.

Ypač aikštė pagražėjo 1996 m., minint Salako 500 metų jubiliejų. Minint šią sukaktį, buvo pastatytas ąžuolinis, 5 m aukščio tautodailininko Jono Tvardausko sukurtas stogastulpis su Švč. Mergele Marija.

Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia

Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios kompleksas yra XX a. pr. istorizmo laikotarpio. Bažnyčios vidus trijų navų, kurias dengia kryžminiai skliautai. Interjero pagrindiniai akcentai - trys altoriai (centrinis - mūrinis, šoniniai - mediniai). Bažnyčios šventoriaus tvora akmenų mūro (iki 6-6,5 m aukščio).

Manoma, kad pirmoji bažnyčia Salake pastatyta XV a. II p. (XV a. vid.). Pirmosios Salako bažnyčios fundatoriai buvo Salako krašte žemes valdę Petkevičiai. 1496 m. M. Petkevičius užrašė Salako parapijai 3 valsčius su jų žemėmis, įpareigodamas Salako kleboną ir jo vikarą prisiminti Petkevičių maldose.

Neabejotinai dabartinėje vietoje medinė bažnyčia pastatyta XIX a. vid., anksčiau Vilniaus vyskupijai priklausiusią Salako parapiją paskyrus Žemaičių vyskupijai. Medinė Salako Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus vardo bažnyčia XVI-XIX a. kelis kartus degė, buvo perstatoma ir rekonstruojama. Paskutinė medinė bažnyčia parapijiečių lėšomis pastatyta 1862-1865 m.

1906 m. patvirtintas Rygos inžinieriaus architekto Ignoto Morgulco - Goriaus tašytų akmenų mūro bažnyčios projektas. Tais pat metais pradėti ir statybos darbai, nors leidimas jiems gautas tik 1907 m. 1906 metų rugpjūčio 8 d., Žemaičių vyskupo Gasparo Cirtauto vizitacijos Salako parapijoje metu, pašventinti naujos bažnyčios pamatai.

Vargonus Salako bažnyčiai 1914 m. Karaliaučiuje pagamino meistras Brunas Gėbelis (Bruno Goebel). Paveikslus tapė dail. Antanas Puslys iš Drobišių kaimo, metalo plastikos darbus atliko Antanas Klimanskas iš Šiukčių kaimo, bažnyčios vidų 1939 m. dekoravo J. Gedgauda.

Po karo klebono Jono Morkvėno ir parapijiečių iniciatyva bažnyčia iš dalies suremontuota, 1947 m. sutaisytas stogas, tačiau bokštas atstatytas nebuvo. XX a. 7 deš. klebono Broniaus Strazdo rūpesčiu į bažnyčios šventorių iš gretimų kaimų atkelta ir restauruota kryžių, stogastulpių. Iš žmonių surinkta daug girnapusių iš kurių vėliau šventoriuje sukurtos įvairios skulptūrinės kompozicijų, pastatyta koplytėlė.

1989 m. klebono Kazimiero Girniaus iniciatyva, pagal archit. Adresas: Bažnyčios g.

Salako Koplytėlė ir Prezidento A. Smetonos vizitas

2015 m. Salako dviaukštė koplytėlė su Šv. Koplytėlė (dviaukštė su ornamentuotu kryželiu, Nukryžiuotojo ir Rūpintojėlio skulptūromis) yra XX a. Tarpukariu prie Salako dviaukštės koplytėlės buvo pasitinkami garbingi miestelio svečiai. Vienas jų buvo prezidentas Antanas Smetona.

Prezidentas buvo pasveikintas prie stalo, apdengto balta staltiese bei naminės ruginės duonos kepalu ant lininio rankšluosčio. Buvo pastatyta „broma“, grojo salakiečių dūdų orkestras, pleveno vėliavos, dainavo A. Stasiūno vadovaujami choristai. Liejosi padėkos žodžiai. Prezidentas sveikino visus, mojavo rankomis.

Koplytėlės I-ajame aukšte yra polichrominė Nukryžiuotojo skulptūra su kryžiumi, o II-ajame Šv. Jono Nepomuko skulptūra. Abi skulptūros tradicinės ikonografijos. Skulptūra išdrožta ir pastatyta 1968 m. Po II-ojo pasaulinio karo visa koplytėlė restauruota Petro Ivanausko, kuris yra ir Šv. 1-ajame A. Adresas: Poderio g.

Lietuvos Nepriklausomybės paminklas

Lietuvos Nepriklausomybės paminklas pastatytas 1930 m., veikiant Salako tautininkų sąjungai. Paminklo autorius - profesionalus skulpt. Nepriklausomybės paminklas atidengtas 1930 metų rugsėjo 28 d., minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų ir 1918-1920 m.

Vieta paminklui parinkta ne atsitiktinai. Dar apie 1740 metus čia buvo įkurtas šv. Augustino reguliarių kaunauninkų vienuolynas ir bažnyčia. Po 1918-1920 metų čia buvo įruoštos kapinės kariams savanoriams.

1950 m. Tarybiniais metais buvo bandyta paminklą nugriauti. Tam už puslitrį buvo samdomi kaimo girtuokliai. Galiausiai paminklą buvo nuspręsta neultralizuoti. 1950 m. Dūkšto rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Juškėnui įsakius buvo pasamdytas Salako miestelio gyventojas Mykolas Vaičys, kad užtinkuotų skulptūrų ir greta jų buvusius tautinius simbolius.

Gražutės regioninis parkas

Lankytojų centras - tai vartai į Gražutės regioninį parką, vieta, kurioje geriausia suplanuoti ir pradėti savo kelionę po parką. Lankytojų centre teikiama profesionali, visapusiška informacija apie Gražutės regioninio parko lankytinas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdį ir biologinę įvairovę. V. Gražutės regioninio parko lankytojų centre įsikūręs Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejus“ yra bene labiausiai nuo vandenyno nutolęs jūrų muziejus.

Salako kapinės

Salako mstl. senosios kapinės pradėjo veikti XVIII a. pab. - XIX a. pr. 1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės uždarytos. Kapinėse yra 249 palaidojimai. Anot rašytinių šaltinių, šiose kapinėse stovėjo koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Nors Salako mstl. senosiose kapinėse tvarkomi vos keletas kapų, visgi, esama išlikusių skirtingų metalinių kryžių - lietinių bei kaltinių.

Kada įkurtos Salako totorių kapinės duomenų nėra. Kapinės veikia ir dabar. Paskutinis palaidojimas yra 2019 metų. Mirusieji jose laidojami netgi iš kitų miestų. Salako totorių kapinėse ant paminklų yra įrašai lenkų, rusų, lietuvių, arabų kalbomis.

Salako mstl. žydų senųjų kapinių teritorijoje yra nedidelių įdubimų, griovių. Išorėje kapinės apjuostos grioviu, už kurio yra pylimas. Salako mstl. žydų senosiose kapinėse antkapiai ir kapai orientuoti Jeruzalės kryptimi (Lietuvoje tai rytų, pietų ir pietryčių kryptys).

Šiuo metu kapinės yra neveikiančios. Jose paskutinį kartą laidota 1941 m., nes tų metų rugpjūčio 9 d. Sungardų ir Paežerės kaime bei rugpjūčio 26 d. Krakynės miške buvo iššaudyti Salako mstl.

Partizanų kalva

Salako valsčiuje ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupaciniam režimui prasidėjo dar 1944 m. rugpjūčio mėn. Salako valsčiuje partizanai veikė iki 1951 m., o paskutinis kuopos partizanas Jurgis Rūkas žuvo 1951 m. birželio 18 d.

1991 m. birželio 30 d. kunigo Alfredo Kanišausko ir vietos gyventojų rūpesčiu Partizanų kalvoje pastatytas nerūdijančio plieno trivamzdis 7 m. kryžius čia užkastų 1946 m. sausio 15 d. Želmeniškės kaime žuvusių partizanų ir kitų atminimui. Prie kryžiaus pritvirtinta metalinė lentelė ,,Žuvusiems už Lietuvos laisvę“.

Partizanų kalvoje yra palaidoti 31 identifikuoto partizano palaikai. 31 partizano vardas ir pavardė, gimimo ir mirties metai iškalti juodo granito paminkle prieš įėjimą į kalvos aikštelę. 2015 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau - LGGRTC) pastatė informacinį stendą prie Partizanų kalvos.

Salako pilkapynas

Salako pilkapynas dar kitaip žinomas, kaip prancūzkapiai, švedkapiai, Napoleono karių kapai. Pilkapynas sudarytas iš 32 smėlio sampilų. Jie yra nuo 6-8 m iki 10-15 m skersmens ir nuo 0,5 m iki 1-3 m aukščio, suploto pusrutulio formos, išsidėstę pailgame pietų - pietryčių - šiaurės - šiaurės vakarų kryptimi plote, abipus Salako-Daugailių kelio.

Salako pilkapyną (5 pilkapius) dar 1895 m. pirmą kartą tyrė Kauno gubernijos kraštotyrininkas ir pirmasis Kauno miesto muziejaus direktorius Konstantinas Gukovskis. Šių tyrimų metu rasti 5 žirgų griaučiai su žąslais ir 1 degintinis žirgo kapas.

Salako pilkapynas - sėlių genties palikimas, menantis IX-XII a. - vėlyvojo geležies amžiaus palaidojimo principus.

Salako akmuo (Napoleono akmuo)

Salako akmuo, vad. Napoleono akmuo žmogaus apdorotas riedulys (akmuo pilkas smulkiagrūdis granitas, trikampės piramidės nupjauta viršūne formos, maždaug 1,25x1,2x0,9 m dydžio ir iki 0,5 m aukščio nuo dabartinio žemės paviršiaus.

1925 m. buvo užrašytas kraštotyrininko Jurgio Elisono pasakojimas, jog ant akmens yra iškalti lėkštė, šaukštas ir šakutė su kuriais Napoleonas valgęs (pietavęs), keliaudamas 1812 m.

Taip pat senolių pasakojama, jog lėkštę, šaukštą ir šakutę iškalė 1812 m. Napoleono kariai. Šie išnaudojo akmenį, kaip simbolį - paminklą, iškaldami jame valgymo reikmenis.

Antazavės dvaras

Antazavėje, ant šiaurinio Zalvės ežero kranto stovi neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmai, kadaise priklausę garsiajai Pliaterių giminei. Mūrinis dvaro pastatas iškilo XVIII a. pabaigoje grafienės Kunigundos Pliaterovos užsakymu pagal architekto Antano Naglovskio projektą.

Grafienės užsakymu buvo pastatyta ir dvi oficinos, bažnyčia, klebonija, špitolė ir užeigos namai. Apie plačią, įdomią ir maištingą grafų Pliaterių giminę yra išlikę šaltinių: apie Tadeušą ir jo sūnų Mykolą, atiduotą į rekrūtus, apie 1831 metų sukilime pasižymėjusią Emiliją Pliaterytę, grafaičio Františeko Ksavero Pliaterio ir Annos von Mohl iš Imbrado dukrą. Būtent Antazavės dvare Emilija Pliaterytė 1831 m. kovo 25 d.

Per ilgą savo istoriją dvaras matė daugybę besikeičiančių valdytojų: Pliaterius, Ledchovskius, von Roppus, Voinarovskius. Iš Antazavės dvaro kilusi Liudvika Ropaitė (Liudwiga von Ropp) - pirmoji „Brolių Grimų pasakų“ vertėja iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą, išleidusi šią knygą 1908 m. Senelės slapyvardžiu.

Iki šių dienų išliko didžioji dalis dvaro pastatų komplekso - ne tik pagrindinis rūmų pastatas, bet ir kumetyno fragmentai, svirnas, tvartas, klojimas, 5 ha dydžio parkas bei tvenkiniai. Šiuo metu dvaras palaipsniui atnaujinamas ir yra pritaikomas įvairioms kultūrinėms veikloms.

Šimtmečius skaičiuojantys Antazavės dvaro mūrai padės jums ne tik pajusti čia įsigėrusią kelių laikmečių dvasią, bet ir iš labai arti susipažinti su prabangiu, tačiau ne itin laimingu jų valdovų gyvenimu.

1915 m. Antazavės dvare vokiečiai įkūrė komendantūrą. Iš dvaro reikalavo maisto produktų, pašarų arkliams. Po vokiečių pasitraukimo 1918 m. gruodžio men. dvare įsikūrė Revoliucinis komitetas.

Šiuo metu dvare įkurtas tradicinių Zarasų krašto amatų centras, kuriame įrengtos medžio drožybos, audimo, ir keramikos dirbtuvės, vyksta amatininkų parodos ir užsiėmimai. Dvaras priklauso Zarasų rajono savivaldybei. Cokolinis aukštas perduotas Zarasų krašto muziejui, kituose aukštuose vyksta pastato rekonstrukcijos darbai. Ateityje numatoma, kad dvar bus menininkų rezidencija, kūrybinio meno centras.

Stelmužės dvaras (Štainenzė)

K. Stelmužė - buvęs sėlių kraštas, kurį 1255 m. Lietuvos karalius Mindaugas, kartu su visu sėlių kraštu palei Dauguvos upę, padovanojo Livonijos ordinui. Dėl šios priežasties Štainenzės dvaro istorija persipynusi su Vokiečių ordino Livonijoje, Kuršo ir Žiemgalos hercogystės istorija. Lietuviškas Stelmužės pavadinimas atsirado vėliausiai. Istorijos šaltiniuose Stelmužė vadinama Štainenzė (Steinensee).

Pirmieji Štainenzės (Steinensee) dvaro savininkai buvo Livonijos ordino pareigūnai. Pirmasis žinomas dvaro valdytojas - Adomas Hahoferis (Adam Hahover), kuris valdė Stelmužės ir Raudinės dvarus. 1532 m. Štainenzės dvaro savininku tampa Heinrichas fon Berkenas, kuriam Livonijos ordino magistras Valteris fon Pletenbergas Valmieros pilyje už „ilgametę ištikimą tarnybą ir tinkamą elgesį“, suteikia leno teise valdyti Štainenzės (Steinensee), Raudinės (Rautensee) dvarus, priklausančius Dinaburgo (dabartinio Daugpilio, Latvija) parapijai.

Pagal Riterių tarybos 1631 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą į Riterių tarybos protokolus fon Berkenų šeima įtraukta kaip „sena iš Kelno apskrities kilusi kilminga šeima, dar Vokiečių ordino laikais gyvenusi Kuršo ir Žiemgalos žemėse, arba Senojoje Livonijoje“.

1816 m. Senoji Štainenzės bažnyčia (šiuo metu Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia yra Zarasų krašto muziejaus padalinys), seniausias išlikęs medinės architektūros pavyzdys Lietuvoje. Stelmužės bažnyčia buvo statyta kaip dvaro savininkų fon Berkenų šeimos koplyčia, pradžioje priklausiusi Ėgiptės filijai, aptarnauta Ėgiptės pastoriaus. Ankstyviausias žinomas bažnyčios paminėjimas yra XVI a. pabaigos vizitacijose.

Šalia bažnyčios, vakarinėje šventoriaus dalyje stovi XVII a. viduryje pastatyta varpinė - medinė, stačiakampė, keturšlaičiu stogu. Ji yra neatskiriama sakralinio ansamblio dalis. Varpai išlieti 1613 m.

XIX a. dvaro istorijoje atsirado Valujevų pavardė, kai Georgo Fridricho fon Fiolkerzamo podukra Frederikė Anetė Elizabetė fon der Brincken ištekėjo už Aleksandro Petrovičiaus Valujevo, o 1836 m. Georgo Fridricho sūnus Karlas Valerijanas vedė Frederikės Anetės dukrą Aleksandrą Valujevą, kurios brolis Petras Valujevas Lietuvos istorijoje liūdnai pagarsėjo kaip reakcingojo Spaudos draudimo įstatymo autorius (įstatymas draudė spausdinti knygas lotynų abėcėlės raidėmis).

1912 m. duomenimis Štainenzės dvarui priklausė 2434 ha žemės, jos didžiąją dalį sudarė ariamoji žemė ir miškas. Lietuvos teritorijoje liko apie 839,16 ha dvaro žemės. Vis tik tai gerokai didesnis nei to laikotarpio vidutinis dvaras Lietuvoje.

1924 m. mirus paskutiniam fon Fiolkerzamų šeimos palikuoniui Vadimui Fiolkerzamui turtas perėjo jo sūnėnui vokiečių kilmės baronui Herbert Eduard von Hahn (1885-1978). Dvarą jis valdė iki 1928 m., vėliau jį pardavė stambiems Lietuvos ūkininkams Jonui ir Onai Repšiams.

Repšių šeima dvare šeimininkavo iki 1941 m. Tais metais sovietų valdžios jie buvo ištremti į Sibirą. Istorinio Štainenzės dvaro parko dalį su bažnyčia ir varpine šiuo metu valdo Zarasų rajono savivaldybė. Pristatyti Šteinenzės dvaro istoriją patikėta Zarasų krašto muziejui.

Lentelė: Stelmužės dvaro savininkai

tags: #murinis #namas #turmanto #sen #zarasu #raj