Vilniečiai jau ne pirmus metus kalba apie paslaptingąjį Nemenčinės plente esantį seną namą, kuriame neva vaidenasi. Prie pat kelio esantis pastatas traukia kaimynų ir nuotykių ieškančio jaunimo dėmesį. Tačiau netoli įsikūrusi Teklė Šimalienė tikina, kad taip čia buvo ne visada: „Aš pati iki 1961 metų gyvenau tame name, bet tada ten buvo ramu, ir dukrą savo ten pagimdžiau. Visa ta velniava prasidėjo po to, kai pasikorė tame name laikinai gyvenęs vyras vardu Feliksas. Nuo tada čia nei vasarotojai, nei kiti nenorėjo gyventi“.
Nemenčinės plentas Vilniuje.
Gandai ir Legendos
Vilnietis Donatas pasakojo prieš kelis metus girdėtą istoriją kai apleistą namą nusipirko vienas verslininkas ir išgirdęs gandus, kad jame neva vaidenasi, davė pinigų benamiui, kad šis vieną naktį jame pernakvotų. „Žmonės po to dar ilgai kalbėjo, kad po tos nakties valkatos galva nusidažė baltai - neva jis staigiai pražilo nuo patirto didžiulio išgąsčio ir streso“, - legendomis apipintą įvykį pasakojo Donatas. Moteris pasakojo, kad nuo tada namą šalia Nemenčinės plento buvo įsigiję daugybė savininkų, tačiau galiausiai vis vien jį parduodavo.
„Čia vienas ponas norėjo kavinę atidaryti, tačiau jam nesisekė ir galiausiai namą pardavė. Buvo taip, kad savininkas jau buvo susiruošęs daryti remontą ir čia įkėlė gyventi meistrą, o šis po kiek laiko išsigandęs pabėgo“, - dėstė ponia Teklė. Moteris pasakojo, kad sovietmečiu pastate buvo įkurti keli butai ir čia gyveno šeimos. Žmonės kaimynams pasakodavo, kad naktimis jų butuose dėdavosi keisi dalykai - nežinia kas staiga atidarydavo stalčius ir ant grindų išberdavo šaukštus, kumščiuodavo miegančius žmones arba pešdavo jiems plaukus.
Tačiau ponios Teklės vyras netiki, anot jo, “tomis pasakomis apie vaiduoklius“ ir juokauja už butelį degtinės galėsiąs pernakvoti paslaptingame name. O ir pati T.Šimalienė ragina nebijoti dvasių: „Jei turite pinigų, pirkite tą namą, juk tokioj geroj vietoj stovi - visai šalia plento“.
Atsiliepimai apie Vietovę
Nemenčinės plentas yra svarbi Vilniaus arterija, tačiau gyvenimas šalia jo turi savų niuansų. Štai keletas atsiliepimų apie vietoves netoli Nemenčinės plento:
- Kairėnai ir Galgiai: Šios vietovės pasirodė ramios, kur ir iki stotelės, iki parduotuvės nueisi. 4km ir tu jau mieste, plati dedelė gatvė prie VU. Iki Antakalnio 7km. Kelias tikrai mažiau apkrautas negu Nemenčinės plentas.
- Mokyklos: Dėl mokyklų nuomonės išsiskiria. Kai kurie kritiškai žiūri į mokyklas, orientuotas į reitingus, o kiti mano, kad daug kas priklauso nuo vaiko ir tėvų.
- Susisiekimas: Susisiekimas su centru - arba per Antakalnį, arba per Šiaurės gatvę.
Vaiduoklių Istorijos Vilniaus Vienuolynuose
Dar nuo senų laikų vilniečiai kalbėdami apie vietas, kur dažniausiai vaidenasi, iš karto prisimena ilgaamžius vienuolynus ir ypač paslaptinguosius jų rūsius. Ekskursijų po Vilnių vadovė Liuda Matonienė dar dabar žmonėms pasakoja šiurpias istorijas apie Dominikonų vienuolyno rūsius, kuriuose kelis amžius buvo laidojami mirę vilniečiai.
Proto Pemza #67 - Lietuviškos vaiduoklių istorijos
Pasakojama, kad Dominikonų vienuolynas nuo pat įkūrimo 1501 m. turėjo labai didelius dviejų ar net trijų aukštų rūsius, o juose iš viso buvo palaidota apie keturi tūkstančiai žmonių. „Maro metu, XVIII a. pradžioje kada žmonės mirdavo tiesiog gatvėse ir jų nespėjo laidoti, velionius tempdavo ir mesdavo tiesiai į kriptą pro rūsio langus. Iki mūsų laikų yra išlikusi viena tokia kripta, kurioje numirėlių kūnai yra iš dalies mumifikavęsi. Kadangi ten oro temperatūra yra maždaug vienoda ir vasarą ir žiemą - apie penkis laipsnius šilumos - kūnai nesuiro, o sudžiuvo, išsilaikė plaukai ir nagai“, - pasakojo L.Matonienė.
Kadangi čia dažniau lankantis į požemius pateko oras ir žmonių palaikai pradėjo irti, dabar rūsiai yra uždaryti ir į juos įleidžiamos tik ekspertų grupės. Yra kalbama, kad Dominikonų vienuolyno požemiai buvo labai ilgi ir vedė net iki Pilies gatvės, tačiau po 1863 m. sukilimo, carinė valdžia nusprendė juos užmūryti, nes manyta, kad jais galėjo naudotis sukilėliai.
Dominikonų vienuolynas Vilniuje.
Dvasių Egzistavimas ir Paaiškinimai
Su dvasių egzistavimu tiesiogiai susidūrė Gintaro muziejų Nidoje ir Vilniuje savininkas Kazimieras Mizgiris. Vyras planuodamas atidaryti galeriją sostinės senamiestyje 1998 m. įsigijo Mykolo gatvės aštuntame name esantį butą. Tik į jį įžengus naująjį savininką apėmė nejaukus jausmas - visos sienos ir durys buvo išdažytos juodai, langai uždengti, o vietoj lemputės buvo tik blanki spingsulė.
„Mums tą butą pardavė tokia Marcinkevičiūtė. Ji ten buvo visas sienas juodai išdažiusi, o ant jų dar visokių gyvulių nupiešusi. Buvę šeimininkai, matyt, su savo draugais čia atlikdavo visokius spiritizmo seansus ir kviesdavo dvasias. Po to jos ir užsiliko mūsų įsigytame bute“, - prisiminė K.Mizgiris, spėdamas, jog ankščiau čia būta satanistų. Pats šeimininkas įsigytame bute negyveno, o ruošėsi įrengti dabar čia esančią galeriją.
Tačiau už plonos sienos gyvenę kaimynai pradėjo naujiesiems šeimininkams skųstis, kad naktimis tuščiame bute kažkas trankosi ir jie negalį miegoti. „Kaimynai sakydavo, kad naktimis bute kažkas dunksi, įsijungia šviesa. Jie iš pradžių pagalvojo, kad mes ten triukšmaujame, tačiau pasibeldę suprato, jog jokie žmonės ten negyvena“, - prisiminė K.Mizgiris. Įsidrąsinusios dvasios tiek įsisiautėjo, kad išsigandę kaimyninio buto gyventojai buvo priversti išsikraustyti.
Žmonės skundėsi negalintys čia daugiau gyventi ir paskelbė, kad butą parduoda. Kadangi Mizgiriai turėjo pirmumo teisę, tai patys nusipirko dar vieną butą. Tačiau vaiduokliai iš juodųjų kambarių niekur nedingo ir toliau gąsdindavo žmones bei čia pradėjusius darbuotis darbininkus.
Pabaigę trejus metus trukusį galerijos remontą, Mizgiriai pasikvietė kunigą, kad jis pašventintų patalpas. Bet ir po pašventinimo ten dar buvo neramu, darbuotojos nuolat būdavo kažkokios suirzusios ir sakydavo, kad negerai jaučiasi. O dvasios nurimo visai netikėtai - name nusižudė vienas čia gyvenęs vyras ir po jo laidotuvių pasidarė labai ramu. „Matyt, piktosios dvasios su juo ir iškeliavo. Dabar galerijoje labai gera aura - gintaras padarė savo, kadangi turi gerą energetiką“, - džiaugėsi K.Mizgiris.
„Šiaip dvasios sau ramiai gyvena šalia mūsų ir dažniausiai būna nepastebimos, kol patys žmonės jas sujudina. Tai mes atsibrukame į jų teritoriją, o ne jos pas mus ateina. Netiesa, kad dvasių žmonės prisikviečia per spiritizmo seansus - jų ir taip visur pilna, tik ne visas jas mes jaučiame. Be abejo, įvairios manipuliacijos jas gali suaktyvinti ir sujudinti. Per spiritizmo seansus vėlės būna iškviečiamos, tačiau nenusiunčiamos atgal. Vėlės gyvena visuose namuose ir butuose.
Po kurio laiko jei niekas nedrumsčia aplinkos dvasios ar kitokios būtybės name ar bute gali aprimti - juk bet koks sudrumstas vanduo anksčiau ar vėliau vis vien nusistovi“.
„Kadangi Bažnyčia tiki ir dvasių pasauliu, tai neatmetame galimybės, kad tokie reiškiniai, kaip vaidenimasis gali vykti. Bažnyčia tokiu atveju kviečia prie maldos. Iš tikrųjų tie atvejai, kai dvasios apsigyvena namuose yra labai retas reiškinys. Pats nesu susidūręs su šiuo reiškiniu.
tags: #n24 #butai #nemencines #plente