Anykščiai - tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos.
Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę.
Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku.
Liepos 19-oji liks istorinė diena Pasaulio anykštėnų bendrijai. Šią dieną, praėjus beveik 21 metams nuo Bendrijos įkūrimo, Anykščiuose buvo iškilmingai atverti Pasaulio anykštėnų bendrijos namai.
Jie veiks pastate Vilniaus gatvėje Nr. Istoriniame pastate, kurį savo šeimai pastatė Nepriklausomos Lietuvos karininkas Antanas Avižienis, nuo šiol po vienu stogu veiks Labdaros ir paramos fondo "A. ir A. A. Avižienių fondas" ir Pasaulio anykštėnų bendrijos namai.
Į iškilmes pakvietęs Pasaulio anykštėnų bendrijos aktyvą ir Anykščių bendruomenės atstovus, A. Avižienis susirinkusiems papasakojo savo namų istoriją, atvedusią iki sprendimo sudaryti sąlygas čia įsikurti ir Pasaulio anykštėnams.
Už tokį sumanymą A. Avižieniui dėkojo Bendrijos pirmininkas prof. habil. dr. Antanas Tyla ir Anykščių meras Sigutis Obelevičius, rašytojas Rimantas Vanagas.
Aidint jaunosios smuikininkės Gretos Bučinskaitės prakalbintam smuikui, Pasaulio anykštėnų bendrijos namų įkurtuvių juostelę perkirpo A. Tyla ir S. Obelevičius, o namų šeimininkas A. Avižienis pakvietė svečius susipažinti su nuolatine ekspozicija, kuri pasitiks užsukusius į naująją Pasaulio anykštėnų bendrijos būstinę.
Tarp pirmųjų svečių buvo ir Europos parlamento narys Vytautas Landsbergis su žmona anykštėne Gražina Ručyte-Landsbergiene.
Pirmuosius įrašus svečių knygoje paliko A. Tyla, V. Landsbergis, S.
Nuo šiol Pasaulio anykštėnų bendrijos adresas: Vilniaus g. (8-381) 54404.
XX a. pirmosios pusės statinys prie tilto, pastaruoju metu pažymėtas atminimo lenta kaip verslininko Jono Karvelio ir jo žmonos operos solistės Onos Zabielaitės-Karvelienės namai, saugo ir dar vieną anykštėnams svarbų savo istorijos tarpsnį.
Sovietmečiu, po nacionalizacijos, šiame pastate buvo įrengti ir du dešimtmečius, iki 1968 m., veikė Anykščių gimdymo namai.
Atverti šių namų duris ir į juos pažvelgti kaip į medicinos įstaigą A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus muziejininkams padėjo šešerius metus, 1962-1968 m., juose dirbusi akušerė Dalija Julija Karvelienė.
Puikią atmintį prieš vaizdo kamerą demonstravusi anykštėnė parodė kiekvieną senųjų gimdymo namų kampelį, apibūdino visų pastato patalpų paskirtis, pasidalijo įdomiomis istorijomis, nutikusiomis po šiuo stogu daugiau kaip prieš 50 metų.
Tolesni šio pastato istorijos tyrimai tęsiami ir karantino laikotarpiu: muziejininkai tiria senuosius pastato planus, liudijančius vienu ar kitu laikotarpiu darytus pakeitimus, telefonu prakalbino kitas šiuose Anykščių gimdymo namuose dirbusias akušeres: Klaipėdoje gyvenančią Marytę Malelienę ir anykštėnę Niną Sačniovą.
Jau beveik aišku, kad nuotraukų, darytų Anykščių gimdymo namų patalpose, rasti nepavyks, nes visos darbuotojos vienu balsu liudijo, jog viduje niekas niekada nefotografuodavo.
Tačiau gali būti, kad senuose anykštėnų albumuose išliko žavių akimirkų, užfiksuotų su naujagimiais prie gimdymo namų.
Burbiškio dvaras
Tiesa, iš karto įspėju - šio dvaro nepainiokite su to paties pavadinimo dvaru esančiu Radviliškio rajone, kur vyksta kasmetinės tulpių žydėjimo šventės.
Tikslus mūsų lankyto Burbiškio dvaro adresas - Parko g.
„Dvaras gausiai lankomas, vadinasi, čia įdomu“, - pamaniau sau tyliai.
Dvaro priimamajame sutikome jo šeimininkę Rūtą.
Burbiškio dvarui, pasirodo, nutiko retai Lietuvos dvarams nutinkanti laimė - jo dabartiniai šeimininkai jį atkūrė kaip savus namus, kuriuose ir gyvena.
„Norėjau dalintis su žmonėmis tuo, ką sukūrėme, supažindinti juos su mūsų istorija“, - su užsidegimu sakė Rūta.
Žinoma, dvare yra ir viešbutis, erdvės šventėms, kavinė-baras. Suprantama, dvarui komercija būtina, juk jį reikia išlaikyti.
Jaunoji dvaro šeimininkė neslėpė, jog dažnai savuose namuose patenka į kamščius, o kartais jaučiasi, lyg gyventų „Akropolyje“.
Iš tiesų šiam dvarui pasisekė - atėjus Sovietmečiui jis nebuvo paverstas sandėliu ar kitomis pastatą niokojančiomis patalpomis, jame buvo įkurta mokykla (o dalį laiko veikė ir bažnyčia).
Restauruoti išlikę židiniai bei krosnys.
Prisimindama remonto darbus Rūta pasakojo, jog vienas iš židinių buvo tiek daug kartų dažytas, jog prieš restauraciją visi galvojo, jog jis - medinis.
Burbiškio dvare buvo išsaugota ir sutvarkyta originali dvaro šildymo sistema - kas yra retai daroma rekonstruojant dvarus.
Dvare veikia tiek krosnys, tiek židiniai, kurių sušildytas oras keliauja sienose esančiais ortakiais ir papildomai apšildo dvarą.
Dvare prisimenami ir buvusios mokyklos laikai - viename kambaryje lankytojus pasitinka tų laikų klasė su autentiškais suolai, kurie buvo palikti ir pamiršti dvare kaip nebereikalingi.
Jei lankysitės šiame dvare, būtinai sudalyvaukite valandos trukmės ekskursijoje, išgirsite daug įdomių ir netikėtų dalykų bei viską pamatysite savo akimis.
Tiesa, pabaigai šlakelis istorijos. Anykščių rajono Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas buvo minimi jau XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.
1932 m. dvarą iš Venclovavičių įsigijo Petras Kriaučionis, 1933 m. pardavė jį jėzuitų kunigui Pranciškui Zabielai, sugrįžusiam iš JAV.
P.Zabiela dvaro rūmų šiaurės rytų pusėje įrengė bažnyčią, kleboniją ir įkūrė parapiją, o vakarinė pusė atiteko pradžios mokyklai.
1947 m. sovietų valdžia nusprendė, kad vargonų ir varpų gaudesys neigiamai veikia tarybinio moksleivio auklėjimą, tad bažnyčia ir mokykla negali gyvuoti po vienu stogu.
Patalpos iš parapijos buvo atimtos ir nacionalizuotos.
Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas būtent pagal 1853 m.
Burbiškio dvaras
Svėdasų miestelio istorija
Tarpukario istorijos tyrinėtojas Gediminas Kulikauskas savo 2023 m. išleistoje knygoje „Elektros boikotas“ tipiniam miestelio turgui parodyti pasinaudojo Svėdasų turgaus fotografija.
Tyrinėdamas gimtojo Svėdasų krašto praeitį dažnai susidurdavau su dingusiu pasauliu - ne tik išėjusiais į amžinybę žmonėmis, bet ir nuo žemės paviršiaus nušluotais pastatais.
Daugybe pastatų, kurie buvo nugriauti ar nebeatpažįstamai pakeisti perstatant.
Pribloškiantis jausmas ištiko patyrus, kad Svėdasų senamiestis visiškai išnyko.
Teliko kelios nuotraukos ir daugiau nieko.
Norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į nuolat naikinamus kultūros paveldo paminklus, nupiešiau įspūdingesnius senuosius statinius ir išleidau ketvirtį šimto puodelių, papuoštų „mūrinių Svėdasų“ paveikslėliu.
Dar nuo Radvilų laikų Svėdasų miestelyje būta mūrinių namų, juk seniausiu mūsų rajone mūru laikoma dar iš XVI - XVII amžiaus užsilikusi Svėdasų bažnyčios dalis - nūnai joje šoninė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės koplyčia su zakristija.
Grafų Marikonių laikais, bene XIX amžiaus pradžioje, keletas didžiulių mūrinių namų pastatyta aplinkui Turgaus aikštę.
Dauguma jų, sumūryti iš plytų ir nutinkuoti, priminė dvaro rūmus, kaip kad „Baltuoju mūru“ vadinamas, o Trečioko namas buvo dviejų aukštų.
Pokariu siautėjantys komunistai vadovavosi marksistinės giesmės žodžiais „Pasaulį seną išardysim…“.
Antrojo pasaulinio karo frontui traukiantis per Svėdasus, 1944 metų vasarą „Baltojo mūro“ stogas buvo gerokai suniokotas ir jo nebetaisė, nežinia kada buvo sunaikintas dar vienas už šio rūmo bei gyvulių turgaus aikštelės buvęs didžiulis mūrinis namas.
Trijų pakopų gausiai ornamentuotas koplytstulpis sodelyje šalia Vaižganto paminklo ar tai pats nugriuvo, neva darytas iš nepatvaraus „pelkių ąžuolo“, ar kam pagelbėjus.
Buvo gi pastatytas ne šiaip sau, bet 1928 metais minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį ir už svėdasiškių, gyvenusių Amerikoje, aukas.
Nūnai ta intencija šiek tiek panašus paminklas 1989-aisiais atstatytas jau miestelio aikštėje.
Trečioko mūras savo elegantiška didybe stūksojęs turgaus aikštės pakraštyje, jo pasieniu driekėsi judri pagrindinė kan. Juozo Tumo-Vaižganto vadinama gatvė.
Nugriautas 1980 metais ir tuos griuvėsius dar gerai pamename.
Tuo pat metu smarkiai nyko ir buvo griaunami Svėdasų grafų Marikonių dvaro ant Beragio ežero kranto rūmai.
Kam reikėjo, plėšė nuo stogo skardą (net paties kolūkio pirmininko nuvežti stogdengiai), kam reikėjo - išsilupo balkius.
Dar anksčiau neliko parketų, durų, langų, ornamentuotų glazūruotų koklių krosnių - kadais puošnūs pastatai pavirto į apgailėtinus griuvėsius.
Taip jau nutiko, kad į stilingą paveikslėlį netilpo senosios pieninės rūmai, kuriuos nugriovė bene patys kooperatyvo „Laimė“ nariai, nes pasistatė naują mūrą, gamybai labiau pritaikytus namus, kurie, nors jau seniai nebenaudojami, sulaukė šių laikų.
Smalsesniam galėtų kilti klausimas, kokiu tikslu visi šie istoriniai pastatai buvo nugriauti - juk ne tik remontas, bet ir sugriovimai kainuoja.
Baltojo mūro vietoje pastatė apylinkės tarybos namus bei dviaukštę parduotuvę, sujungta su kavine-valgykla.
Nugriovę buvusią „Vilties“ parduotuvę, atvėrė naujųjų kultūros namų duris.
Bet juk duris galėjo įrengti ir kitoje pusėje: Trečioko namo vietoje - nūnai nejauki, ištrupėjusiu asfaltu automobilių stovėjimo aikštelė.
O juk kultūringesniems žmonėms valdant tie patys XIX amžiaus, o gal ir senesni mūrai, galėjo būti restauruoti, į juos būtų sutilpę ir visos parduotuvės, kavinė, valdžios įstaigos, buvusi vieta ir šiandien pageidautina parapijos arbatinei ir taip reikalingam Svėdasų miestelio muziejui.
Nūnai būtų vienas įspūdingiausių Lietuvos senamiesčių, nes juk ir Gediminas Kulikauskas savo 2023 metais išleistoje knygoje „Elektros boikotas“ tipiško Lietuvos miestelių turgaus iliustracijai pasirinko išskirtinių mūrų apsuptą Svėdasų turgavietę.
Svėdasų bažnyčia