Kalvarijų gatvė - viena iš svarbiausių Vilniaus gatvių, turinti turtingą istoriją ir išskirtinį autentiškumą. Ši gatvė, kadaise buvusi viena iš svarbiausių prekybos arterijų, savo reikšmę prarado tik atsiradus geležinkeliui. Gatvė prasideda ties Žaliuoju tiltu ir veda į Baltupių rajoną, o jos bendras ilgis siekia apie 5,5 km.
Pradėkime pasivaikščiojimą nuo Žaliojo tilto, kurio istorija siekia XVI amžių. Pirmąjį tiltą čia pastatė Vilniaus burmistras Ulrikas Hozijus, 1530 metais gavęs privilegiją iš Vilniaus vaivados Alberto Goštauto. Savo lėšomis pastatęs tvirtą tiltą su mūrinėmis atramomis ir prekybos būdelėmis galuose, burmistras ne tik gavo teisę imti už važiavimą tiltu nemenką mokestį, bet ir išsirūpino iš valdovo garantiją - draudimą statyti tiltus per Nerį nuo Kernavės iki Bistricos. Vėlesniais amžiais tiltas ne kartą degė ir buvo atstatomas, po perstatymo XVIII a. viduryje jis buvo nudažytas žaliai ir pavadintas Žaliuoju, taip vadinamas ir dabar. Deja, iš tų laikų išliko tik pavadinimas ir vieta. Dabartinis tiltas pastatytas 1952 metais ir sovietmečiu buvo papuoštas dabar jau nuimtomis sovietinėmis skulptūromis.
Šnipiškės - kaimas mieste
Didelį plotą užimančio Šnipiškių rajono pavadinimas kildinamas iš pavardės Snipka ar Šnipka, esą toks bajoras čia turėjo dvarą Vytauto Didžiojo laikais. Nuo XVI amžiaus šis rajonas garsėjo statybinių medžiagų gamyba, čia buvo lentpjūvės, o dėl netoliese randamo geros kokybės molio buvo gaminama daug plytų, čerpių, koklių.
Perėję tiltą atsiduriame judrioje, transporto pilnoje sankryžoje. Tačiau dar XX a. pradžioje ši vieta atrodė visiškai kitaip - vietoj plačios magistralės čia buvo siaura gatvė, vedanti pro kalvą su stebuklais garsėjusia koplytėle. Pastatyta XVIII amžiuje, koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus skulptūra buvo simbolinė vieta, pirmoji stotelė piligrimams, keliaujantiems į Vilniaus Kalvarijas. Sovietmečiu platinant gatvę koplytėlė buvo nugriauta, o kalva nukasta.
Pasigrožėję stikliniais dangoraižiais keliaukime toliau, į pačią originaliausią ir kontrastingiausią Šnipiškių, o gal ir viso Vilniaus dalį. Moderniųjų dangoraižių papėdėje spiečiasi mediniai namai, apsupti sodų ir daržų. Jie primena, kad dar visai neseniai šis rajonas buvo labiau panašus į kaimą, o ne į miestą. Vilniaus tyrinėtojai teigia, kad Šnipiškių dalį ties Giedraičių, S.Fino, Krokuvos, Daugėliškio gatvėmis reikėtų vadinti atskiru Skanseno vardu, tačiau dauguma vilniečių geriau žino Šanchajaus pavadinimą, nors neoficialų, tačiau tiksliausiai apibūdinantį rajono specifiką.
Šnipiškės kartu su Kalvarijų gatve tartum atsiraukė į antrąjį planą - tai iš dalies paaiškina, kodėl čia miesto gyvenimas susipina su kaimiškos aplinkos elementais, o senieji pastatai - vos kelių aukštų, žemaūgiai.
Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia ir Raduškevičiaus rūmai
Abipus Kalvarijų gatvės yra po įdomų architektūrinį ansamblį, kairėje dominuoja Šv.Arkangelo Rapolo bažnyčios siluetas, dešinėje - įmantri pilaitė, daktaro Raduškevičiaus rūmai. Pradėkime nuo bažnyčios, kurią 1703 metais pradėjo statyti vienuoliai jėzuitai. Iki amžiaus vidurio bažnyčia buvo baigta ir pasipuošė dailiais architekto Valento Dyderšteino sukurtais bokštais. Erdviame, terasomis link upės besileidžiančiame vienuolyne gyveno broliai, turintys galutinai apsispręsti ir priimti paskutinius šventimus.
Nuo 1975 metų vikaru šioje bažnyčioje dirbo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, jo atminimui kiemelyje prie įėjimo į bažnyčią pastatytas paminklinis akmuo (skulptorius Jonas Gencevičius).
Dešinėje kelio pusėje, ant kalvelės stovi XIX a. pabaigoje pastatyti istorizmo stiliaus rūmai (Kalvarijų g. 1), primenantys gotikinę pilį. Juos pasistė vilnietis daktaras, miesto dūmos narys Hilarijus Raduškevičius, garsėjęs įmantriu skoniu ir plačiu užmoju. Dalyje pastato jis gyveno pats, kitą dalį nuomojo. Sovietmečiu, platinant dabartinę Kalvarijų gatvę, dalis rūmų korpusų buvo nugriauti, likę restauruoti ir dabar priklauso Architektų sąjungai.
XVI amžiuje dešiniajame Neries krante, galbūt Raduškevičiaus namų vietoje, stovėjo Vilniaus miesto magistrato pastatyti namai totorių ir rusų pirkliams ir pasiuntiniams apgyvendinti. Pasakojama, kad atvykėliai iš šių kraštų keldavo mieste daug neramumų, todėl magistratas ir iškeldino juos anapus upės.
XVIII amžiuje Neries krantinėje į dešinę nuo Kalvarijų gatvės buvo rūmai, vadinti Piro arba Petro vardu. Sujungus vardą su žodžiu „monte“, lotyniškai reiškiančiu „kalnas“ gavosi pavadinimas Piromontas. Iki II Pasaulinio karo dabartinė A. Juozapavičiaus gatvė buvo vadinamos Piromonto gatve. Taip pat XIX-XX a sandūroje buvo pavadinta Šnipiškių dalis tarp A. Juozapavičiaus, Rinktinės, Šeimyniškių ir Slucko gatvių.
Vos pastatyti, šie gyvenamieji namai buvo laikomi pigiais ir neitin skoningais, tačiau dabar, sovietinių ir modernių pastatų apsuptyje, jie suteikia kvartalui žavesio. Piromonto kolonijos namus galite pamatyti Rinktinės g. 20-26.
Grįžę į Kalvarijų gatvę, kirskime judrią sankryžą su Konstitucijos prospektu. Aukštų pastatų papėdėje 2009 metais pastatyta moderni skulptūra „Šviesa“ (architektas M. Markūnas, skulptorius V. Gylikis).
Kalvarijų turgus ir Šv. Arkangelo Michailo cerkvė
Dešinėje Kalvarijų gatvės pusėje didelę teritoriją užima turgavietė (Kalvarijų g. 61). Oficialiuose dokumentuose ji pirmą kartą minima 1903 metais, tačiau tikėtina, kad prekyba šioje vietoje vyko ir anksčiau. Tarpukariu tai buvo viena iš pagrindinių Vilniaus turgaviečių, o pokariu perstatyta, įrengiant tris didelius prekybos paviljonus. Sovietmečiu turgavietė vadinta kolūkine, į ją laikinai buvo persikėlusi ir garsioji Vilniaus Kaziuko mugė.
The Archaeology of Roman Crucifixion in 1st c. Judea and the Turin Shroud
Šalia turgavietės stovi tipinio plano stačiatikių cerkvė, skirta Šv. Arkangelo Michailo garbei. Ši cerkvė buvo pastatyta 1895 metais iš suaukotų lėšų. Nors pačios šventovės siluetas yra tipinis ir atkartoja kitas Vilniaus cerkves, neįprasti yra į šonus nusitęsę fligeliai. Juose buvo įkurtos atskiros mergaičių ir berniukų mokyklos, taip pat įrengti butai mokytojams. Sovietmečiu cerkvė buvo planuota nugriauti, tačiau bendruomenės pastangomis išsaugota. Dabar ji yra veikianti, buvusiose mokyklos patalpose įsikūrusi stačiatikių bendruomenė.
Paminklas kunigui Broniui Laurinavičiui ir kino teatro "Tėvynė" istorija
Keliaukime Kalvarijų gatve toliau ir stabtelkime už sankryžos su Žalgirio gatve. Nedideliame skverelyje pamatysite kryžių sunkiai nešančio Kristaus skulptūrą (architektas P.Jansonas, skulptorius A.Kmieliauskas, 2010 metai). Tai paminklas kunigui Broniui Laurinavičiui (1913-1981). B.Laurinavičius buvo aktyvus žmogaus teisių gynimo Lietuvos komiteto, Helsinkio grupės narys. Ilgą laiką persekiotas sovietų saugumo agentų. Šioje vietoje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankirtoje, 1981 lapkričio 24 d pavakarę kunigas Laurinavičius buvo pastumtas po sunkvežimio ratais ir nužudytas. Broniaus Laurinavičiaus vardas yra įtrauktas į XX a tikėjimo kankinių sąrašą.
Praėję skverą dešinėje gatvės pusėje pastebėsime kolonomis puoštą pastatą, kuriame dabar įsikūręs muzikinis teatras-klubas „Legendos“ (Kalvarijų g. 85). Senieji vilniečiai dar pamena šiame pastate buvus „Tėvynės“ kino teatrą. Jis atidarytas 1954 m lapkričio mėnesį. Su kinu susijęs ir dabartinis „Niujorko“ klubo pastatas - tai 1954 m. pastatytas kino teatras „Tėvynė“.
Toliau už buvusio kino teatro besitęsiantis rajonas - tipiškas sovietinių gyvenamųjų rajonų pavyzdys. Daugiabučių statyba įsibėgėjo vystant Vilniuje pramonę ir didėjant gyventojų skaičiui. Karvarijų gatvės sankryžoje su Ozo/Kareivių gatvėmis dar galima atpažinti perstatytas buvusias gamyklas. Skaičiavimo mašinų gamyklą „Sigma“ ir specialus konstravimo biuras, įkurti 1966 m., veikį iki 1991 m. Kuro aparatūros gamykla vienintelė Baltijos šalyse 1959-2004 m. gamino dizelinių variklių sistemų dalis, naudojamas nuo traktorių iki tankų.
Už sankryžos tolyn besitęsianti Kalvarijų gatvė atveda į Baltupių rajoną, pavadintą pro jį tekančio upelio vardu. Pačioje Kalvarijų gatvės pabaigoje, dešinėje pusėje pamatysime modernų, santūrių formų pastatą su kryžiumi - tai Šv. Juozapo kunigų seminarija ir prie jos prigludusi trikampė koplyčia (Kalvarijų g. 325). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993 metais buvo atkurta ir sovietmečiu uždaryta Vilniaus kunigų seminarija. Netrukus pradėta naujosios seminarijos pastato statyba, užbaigta 1998 metais. Mokslas seminarijoje trunka 6 metus. 2017-2018 mokslo metais seminarijoje mokosi 12 klierikų.
Kol ėjome Kalvarijų gatve, dešinėje pusėje matėme mišką - tai Verkių istorijos ir kultūros draustinis, Verkių regioninio parko dalis. Jame yra Vilniaus Kalvarijos - Jėzaus kelio stotys, pasibaigiančios prie iš tolo matomos, ant kalvos baltus bokštus iškėlusios Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios. Neatsitiktinai už sankryžos su Ateities gatve Kalvarijų gatvė keičia pavadinimą į Jeruzalės gatvę. Čia iš tiesų mintimis galima nusikelti į tolimąją Jeruzalę, aplankyti kryžiaus kelio stotis arba tiesiog pasivaikščioti po mišką, nuklystant iki pat Neries pakrantės. Smulkiau apie Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčią, Kalvarijas ir kitas Verkių parko įžymybes pasakos kitas pasivaikščiojimo po Vilnių maršrutas.
Dalis šio upelio laikoma šventa. Jis dar vadinamas Cedrono arba Kedrono vardu, pagal upelį Jeruzalėje. Baltupis-Cedronas sėkmingai įkomponuotas į Kalvarijų kompleksą, atkartojantį Kristaus kančių kelio Jeruzalėje stotis.
