Algirdas Julius Greimas - lietuvių kalbininkas, semiotikas, mitologijos tyrinėtojas ir eseistas, priskiriamas prie žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų. Nuo 1965 m. gyvenęs Paryžiuje ir vadovavęs semiolingvistinių tyrimų grupei, Greimas suformavo garsią Paryžiaus semiotikos mokyklą.
Algirdas Julius Greimas
Nykus gruodis La Chaussée kaime
Nykų 1983 m. gruodį Prancūzijos kaimelyje La Chaussée, kambariuose aidi tylus Algirdo Juliaus Greimo niūniavimas kartu su šuneliu Rudžiu. Praeitų metų vasarą mirė jo žmona Ona Bagdonaitė-Martinkienė. Greimams, ketinusiems į tėviškę sugrįžti bent numirti, to padaryti nepavyko. Tiesą sakant, jokių realių planų grįžti net nebuvę - sodyba Prancūzijos kaime buvo vieta mirčiai ir jie abu tai žinojo.
Onutės numylėta lopšinė, kurią pagavo save niūniuojant Greimas vienatvėje, parašyta jo bičiulio Jono Kossu-Aleksandravičiaus - laikais, kai jiems dar netiko išbėgėlių, o tik išvykėlių statusas. Greimą ir Kossu-Aleksandravičių skyrę trylika gyvenimo metų nulėmė bemaž tėvišką santykį, nors abu jie buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės stipendininkai, siųsti studijuoti į Grenoblį.
Greimas rašė 1973 m.:
„Nes gyvais numirėliais mudu esame, tur būt, jau seniai, nuo to laiko, kai pamažu išblėso ir galop užgeso pasaulis, kuriame gyvenome, ilgesiai, kuriais gyvenome, vertybės, pagal kurias bandėme gyventi.“
Prisiminimai ir draugai
Praėjusioje kasdienybėje po pasivaikščiojimų būdavo užsukama į kavinę. Į šią Grenette aikštės kavinę Greimas grįžo po daugelio metų, lyg gerų laikų priminimą iš ten išsiuntė atviruką savo studijų bičiulei Ramutei Iešmantaitei-Ramunienei.
Jis kitai Grenoblio laikų bendrakursei Irenai Oškinaitei-Būtėnienei 1983 m. rašė:
„Dabar gi - beveik Grenoblio miesto centras. Nekalbant jau [apie] 50 m. Abituriententag, kurį mano bendraklasiai ruošia Toronte ir į kurį birželio mėn. būtinai turėsiu vykti.“
Greimas lankė ne tik senas vietas, primenančias studijų, mokyklos laikus, bet ir senus draugus. Tačiau dar 1974 m. Greimas rašė: „Apie save pasakysiu: ne tai, kad mirtis šauktų, bet ima atsibosti pamažu, kur važiuotum, ką matytum, ką skaitytum - persekioja jau žinomų ir matytų daiktų įspūdis.“
1980 m. ėmė šlubuoti ir jo paties sveikata, privertusi net mėnesį nerūkyti. Po Onutės mirties jis bandė iš atskirų gabalų sudėti naujo gyvenimo mozaiką: parduoti sodybą, persikraustyti į Paryžių, parašyti testamentą - (į)dukrą Adą įpareigoja visą įvairiakalbę biblioteką perduoti Vilniaus universiteto bibliotekai.
Po žmonos mirties Greimo sveikata vis prastėjo, galiausiai jis 1983 m. rudenį atsidūrė ligoninėje:
„Gana ilgai buvęs komoje, atgimiau [...]. Žinoma, kalbėt negalėjau, kadangi man buvo gerklė užkimšta kažkokiu kamščiu. Tai paprašiau gailestingos sesers, kad man duotų popierių, ir aš geram jausme parašiau pieštuku je veux mourir, aš noriu mirt. Žinoma, tučtuojau, beveik penkiolika sekundžių po to, pajutau, kad toks message’as labai durnas. Ką tai reiškia? Nei tave nužudys, nei…“
Po kelių dienų atgimusio Greimo atėjo lankyti mokiniai. Panašu, kad Zilberbergas pažadą ištesėjo, mat jau 1983 m. gruodžio 2 d. laiške, grįžęs iš ligoninės Greimas Irenai Kostkevičiūtei rašė: „(Perskaičiau po to André Malraux, kuris turėjo panašią patirtį; beveik tas pats, jis tik vadina tą „daiktą“ sąmone)“.
Ligoninėje jį aplankė ir kitas mokinys - Paolo Fabbri. Nei kokia tai knyga, nei apie jos perskaitymo faktą šaltiniuose nerašoma, tačiau tai galėtų būti bene populiariausia to meto knyga apie priešmirtinę mirtį - 1975 m. pasirodžiusi Raymondo Moody Life After Life.
Autorius pirmą kartą pavartojo priešmirtinės mirties terminą ir pateikė daugiau kaip šimto žmonių priešmirtinės mirties patyrimo pavyzdžių. Ši priešmirtinės mirties patirtis paties Greimo ir jo skaitomų tekstų herojų ar autorių istorijoje svarbi tuo, kad, nors ir nėra tapati, ji neabejotinai panaši į kitų.
„Tai aš pasijutau kaip geroj kompanijoj“
Greimas tikrai nepatyrė baimės ar nenoro kalbėti apie šią patirtį - tą pastebime iš pirmųjų prisiminimų jį lankant mokiniams. Tačiau negalima teigti, kad ir be paliovos ja dalijosi. Ankstyviausias - jau minėtas 1983 m. gruodžio 2 d. laiškas Kostkevičiūtei, buvusiai žmonos draugei, su kuria Greimas ryšį palaikė ir po žmonos mirties. Iš šio laiško sužinome, kad neseniai savo nuotykį aprašęs draugui bedieviui, kurio tapatybė lig šiol neaiški.
Kitas laiškas rašytas praėjus penketui metų nuo įvykio, 1988 m. balandžio 2 d. šv. Velykų išvakarėse prancūzų kalba rašytame Greimo laiške Jacques’ui Escande’ui - buvusiam studentui, Biblijos semiotikui. Dar kitas laiškas skirtas Aleksandrai Kašubienei 1989m.sausio 27 d. - buvusiai savo mokinei Šiaulių gimnazijoje.
Tačiau išsamiausias šios priešmirtinės patirties išdėstymas įvyko 1988 ir 1989 m. sandūroje bei galėjo sutapti su laiško Escande’ui ar Kašubienei rašymu. Kalbėdamasis su savo netiesioginiu mokiniu Sauliumi Žuku „namuose“, La Chaussée, jis dalijosi prisikėlimo iš mirties patirties reikšme, prisiminimais grįždamas į įvykio vietą:
„Šitas mano atgimimas man padarė didelį įspūdį. Pirmi įspūdžiai buvo tai, kad aš atmerkiau akis ir pamačiau save gulintį, tartum aš pats būčiau aukštai tenai kampe kur nors ir žiūrėčiau į save. O aš pats jaučiu save, matau kaip tokį į gabalus supjaustytą kūną. Tokį įspūdį turbūt galima suprast, nes visur buvo prikabinta visokių aparatėlių - prie lūpų, prie akių, prie ausų, velnias žino, keturi penki, kaip reanimacijoje“
Tai žiūrėjimas į savo fizinį kūną iš stebėtojo pozicijos, sielos ir kūno atsiskyrimas. Taip pat Greimas pažymi, kaip tuo metu jautėsi:
„Gaunasi, kad sudvigubėji žmogus ir tartum kitą pasaulį matai. Aš jaučiausi labai gerai: kažkaip tarp gyvenimo ir mirties gyveni skaniai…“
Tai visiškos ramybės ir gerumo pojūtis, intensyvaus grožio pasaulio atsivėrimas. Taigi depersonalizacija ir gražus jausmas kaip gražus noras mirti, negrįžti į gyvųjų pasaulį pieštuku ant lapelio užrašius Je veux mourir yra Greimo priešmirtinės patirties pagrindas.
„Po trijų mėnesių sugrįžau į darbą“,- tai ir buvo tas 1983 m. nykus gruodis niūniuojant aidinčiuose kambariuose lopšinę. Greimas sėdo prie stalo ir ėmėsi pranešinėti apie sugrįžimą, ir kartu - sugrįžimą prie darbų. Gruodžio 2 d., bent turimais duomenimis, jis pasiunčia du laiškus - vieną Kostkevičiūtei, antrąjį - Žukui. Kostkevičiūtei rašė: „po pustrečio mėnesio „atostogų“ ir aš nutariau pasidaryti ir pasiskelbti sveiku ir bandyti, kaip Lozorius, naują gyvenimą“.
Nepaisant Greimo ironijos žodžio „atostogos“ atžvilgiu, ko gero, tai išties buvęs ilgiausias gyvenimo tarpsnis be darbo: rašymo, dėstymo, pranešimų skaitymo, kultūrinės ir rezistencinės veiklos. Gruodžio 3 d. jis pratęsė vakar dienos darbą - Oškinaitei-Būtėnienei parašė panašų laišką: „pranešu, kad ne tik nutariau būti sveikas, bet ir grįžau „namo“ ir gyvenu kaip jaunas dievas, ir priedo - vienas“.
Gruodžio 4 d. Šiauliuose mirė Ona Lukauskaitė-Poškienė, paties ir kitų įprastai vadinta „Hania“ - Greimo pažįstama iš Šiaulių, dalyvavusi antisovietiniame pasipriešinime, Helsinkio grupės narė. Žinios iki Greimo ateiti vėlavo - paskutines metų dienas jis praleido gilindamasis į rašytojų, akcentavusių mirties tematiką savo kūryboje, knygas. Tarp jų - Charles Ferdinand Ramuz, Henri Michaux, Paul Valéry.
Greimas grįžo dėstyti ir į Paryžiaus universitetą: „Pasitikrinau: aš į pensiją išeinu tik 1 rugsėjo 1985!“ Dirba daug, nepratęs kitaip - persidirba: „po žmonos mirties ir mirtingos ligos vis dar neišmokstu gyventi pusiau ligoniu, vis persistengiu ir neištesiu“.
Svarbi darbo dalis buvo ir trečiadieniniai seminarai, sutraukdavę po kelis šimtus žmonių ir prieš kelis metus vykdavę katalikų teologijos katedroje, buvusioje netoli kalėjimo. Auditorijoje tverti būdavę sunku, tačiau kiekvieną trečiadienį, skaičiuojant nuo 1982 m. iki pat Greimo išėjimo į pensiją, dėvėdama pončą pirmose eilėse sėdėjo iš Lotynų Amerikos atvykusi ir Greimo semiotika susižavėjusi Teresa Mary Keane.
Maždaug 1983 m. seminarai persikėlė į Lotynų Amerikos institutą, daug mažesnę erdvę. Po jų su maža grupele pačių smalsiausių studentų, tarp kurių būdavusi ir Keane, Greimas lankydavosi gatvės kampo užkandinėje. Neatmeskime galimybės, kad užsisakyta riebi kiauliena su bulvėmis buvo ne vien būdas išvengti formalių pietų, bet ir užslėpti sentimentai Lietuvai. Juk ir lietuviškas dešreles kartu su Žuku kepdavosi ilgų intelektualinių pokalbių pertraukų metu.
Po seminarų, ketvirtadieniais būdavusi dalykinių reikalų diena - tame pačiame name ir laiptinėje, kuriame buvo Auguste’o Comte’o biuras, Greimas priiminėdavo studentus, vykdavusios individualios konsultacijos, o po jų - vėl eita į tą pačią užkandinę. Būtent joje Keane įsidrąsino Greimui užduoti klausimus. 1984 m. sausio 11 d. pirmą kartą po ligos Greimas vėl pradeda dėstyti. Seminaro tema - moralė.
Netrukus tarp studentės ir dėstytojo užsimezgęs ryšys verčiasi aukštyn kojomis - Keane pradeda Greimą mokyti anglų kalbos. Prie lovos Greimas visuomet laikydavo nutrintą kišeninį Charles’io Baudelaire’o „Piktybės gėlių“ leidimą, su kuriuo ir keliaudavo.
Jo sena meilė - šv. Pranciškaus Asyžiečio poezija: „Vienoje [vietoje, - E. E.] jis kreipiasi: dolce morte corporale - tokia „švelni kūniška mirtis“, mano sesuo…“ Sakoma, kad būtent šis paskutinis giesmės posmas, kuriame mirtis - tai sesuo, šv. Pranciškui kilo belaukiant savo mirties.
Likus keliems mėnesiams iki gyvenimo pabaigos viename paskutinių duotų interviu, į klausimą, kurį XX amžiaus epizodą įsiminęs geriausiai, Greimas atsakė, nors antroji amžiaus pusė esanti apgailėtina, pirmoji jam primenanti Rodo salos slėnyje plevenančių drugelių spiečius.
Taigi jo neištiko poeto ir vertėjo Boriso Melngailio, pas kurį buvo nuvykęs dar 1965 m., likimas: „Prieš mirtį aplankęs jį Vienos ligoninėje, radau verkiantį: nuo kraujospūdžio jis netekęs „poetinio jausmo“, štai skaitąs Rilke, o tekstas atrodo plokščias, žodžiai reiškia tą patį, kaip kasdieniame gyvenime.
Algirdo Juliaus Greimo gatvės Lietuvoje
- Kaune
- Vilniuje