Šiandieninėje architektūroje, daugiabučių namų tema yra itin aktuali. Vilniuje, ypač centrinėje miesto dalyje, sparčiai auga daugiabučiai namai, kurių butų kainos yra nemažos. Tačiau ar šie namai atitinka pirkėjų lūkesčius ir formuoja ateities miestą, kokį mes norime matyti? Straipsnyje panagrinėsime keletą įdomių projektų, kurie ieško atsakymų į šiuos klausimus.
„Aluminium Tip“: Išskirtinumas Tankiai Apgyvendintoje Aplinkoje
„Aluminium Tip“ - nedidelis daugiabutis namas populiariame centriniame 11th arrondissement Paryžiaus rajone, kuris yra vienas tankiausiai apgyvendintų rajonų Europoje. Prancūzų architektų „Babin + Renaud“ projektuotas pastatas 2016 m. buvo apdovanotas festivalio „World Architecture Festival“ kategorijoje „Housing“. Architektai sukūrė išskirtinę architektūrinę ir gyvenimo kokybę ankštame sklype ir su ribotu biudžetu.
Sklypo Kontekstas Ir Architektūrinė Logika
Kai sklypas yra tankiai apstatytoje, urbanistiškai nusistovėjusioje teritorijoje, tarkim, miesto centre, kuriam istoriškai būdinga tam tikra architektūrinė tradicija, lengva daug negalvojant tiesiog ja vadovautis. Architektai pasirinko kitą strategiją. Pastatas skaidomas į dvi dalis: pagrindinį, butų, tūrį ir antrą, kuriame suprojektuoti vadinamieji „ryšiai“, t. y. laiptinė, liftas. Šis tūris terasomis sujungtas su pagrindiniu pastatu. Tokiu būdu išlaikomas vizualinis ryšys tarp gatvės ir vidinio kiemo. Paprastas architektūrinis sprendimas nedideliame plote kuria erdvės, laisvės, lengvumo pojūtį. Lengvumo atmosfera dar labiau pabrėžiama pastato viršutinius aukštus įtraukiant toliau nuo pagrindinio fasado, juos užbaigiant skulptūriška viršūne - „Aluminium Tip“.
Laiptinė Kaip Kelionė
Laiptinė daugiabučiame name atrodo savaime suprantamas, neišvengiamas, nuobodus dalykas. Vis dėlto, geriau pagalvojus, ja ryte išeiname pilni lūkesčių, o vakare grįžtame nuvertę kalnus po dienos rūpesčių. Juk namai - mūsų saugus uostas! Tad judėjimas iš jo ir į jį turi mūsų gyvenimui svarbią reikšmę. Argi ši funkcija nenusipelno daugiau poezijos? Grįžimas į „Aluminium Tip“ esantį butą - įdomi kelionė. Iš pradžių įeisite į vertikalų bokštą, kuriame - laiptai ir liftas. Pakilę atsidursite lauko terasoje, kuri ir yra jūsų koridorius į vieną iš trijų aukšte esančių butų. Iš čia atsiveria vaizdas į miestą, be to, kiekvienas butas turi nuosavą įėjimą iš lauko. Taip, užuot spraudęsi nedidelėje klaustrofobiškoje laiptinėje, butų gyventojai keliauja gryname ore, lyg grįžtų į nuosavą namą su gražia panorama.
Šviesa Ir Privatumas
Visi žinome, kad viena svarbiausių geros jausenos priežasčių - natūrali dienos šviesa. Vis dėlto ši paprasta tiesa projektuojant pastatus, ypač daugiabučius namus, dažnai apsiriboja reglamentais. Architektams „Babin + Renaud“ šviesa tapo pagrindiniu elementu, padėjusių sukurti butų planavimo ir fasado sprendimus. Visų pirma tūrinis pastato skaidymas į butų ir „ryšių“ zonas leido visus butus suprojektuoti taip, kad jų svetainės zona turėtų langus į dvi priešingas puses, tad namai - itin šviesūs. Kalbant apie interjero ir fasado ryšį, pastate projektuojama maksimaliai daug langų, tačiau jie gana siauri. Turint omenyje centrinę lokaciją, šis sprendimas leidžia saugoti gyventojų privatumą. Langų skaidymas diktuoja griežtą, ritmingą fasado sprendinį. Dar viena detalė - kiekvienas butas turi galimybę pagal poreikį atverti ar užverti išorines langines. Tai leidžia pastato fasadui nuolat organiškai keistis, o gyventojams - visiškai kontroliuoti savo privatumą. Griežtas fasado dalinimas bei langinės - moderni tradicinės Paryžiaus pastatų architektūros interpretacija.
„Barretts Grove“: Ilgaamžiškumas Ir Vientisumas
„Barretts Grove“ - šešių butų daugiabutis namas šiaurinėje Londono dalyje. Šiemet šis architektų „Groupwork + Amin Taha“ projektas buvo nominuotas prestižiniam „RIBA Stirling Prize“, kitaip tariant, buvo išrinktas kaip vienas iš šešių geriausių naujų architektūros darbų Jungtinėje Karalystėje. Architektai savo darbu siekė sukurti išliekamąją vertę. Ar jiems tikrai pavyko, sužinosime per artimiausius šimtą metų.
Kontekstas Ir Išliekamoji Vertė
Barretts Grove yra tipiška Viktorijos laikų Londono gatvė. Į siaurą sklypą tarp dviejų raudonų plytų pastatų turėjo įsiterpti naujasis daugiabutis. Šioje aplinkoje architektams natūraliai kilo gana filosofinis klausimas: Kodėl senieji Viktorijos laikų namai vis dar aktualūs ir patrauklūs šiandien, kodėl žmonės nori juose gyventi? Juk savo esme jie - tiesiog paprasti, seni pastatai. Ar galime šiandien suprojektuoti pastatą, kuris ir po šimto metų bus toks pat norimas, kaip ir šiandien? Išliekamąją vertę paprastai turi pastatas, kuris tampa išskirtiniu architektūriniu objektu arba natūraliai įsilieja į aplinką ir taip kuria malonią kaimynystę. Atsižvelgdami į aplinką bei pastato paskirtį, architektai nutarė eiti antruoju keliu.
Medžiagiškumas Ir Detalės
Akivaizdu, kad viena pagrindinių senovinių pastatų žavesio priežasčių - puošybos detalės, atsiradusios iš tų laikų grožio supratimo, tiesiog apipavidalinant funkcinius pastato elementus - langų rėmus, duris, karnizus ir t. t. Architektams „Groupwork + Amin Taha“ dėmesys detalėms lygus dėmesiui medžiagoms - tiek konstrukcijos, tiek apdailos. „Barretts Grove“ medžiagiškumo logika geležinė, tačiau kartu ir poetiška. Šiame pastate naudojamos trys pagrindinės medžiagos: CLT mediena (angl. cross-laminated timber), raudonos plytos ir… nendrės. Išoriškai pastato sienos ir stogas - raudonų plytų, tačiau tai nėra atraminė konstrukcija, ji laiko tik pati save. Tai leido rinktis ne akliną mūrą, o panaudoti perforuotą raštą, todėl tvirtumo pojūtį kurianti medžiaga kartu atrodo lengvai. Tuo tarpu pagrindinė konstrukcija - CLT mediena - pasirinkta, nes yra kur kas tvaresnė už betoną ar plieną ir puikiai tinka tokio mastelio pastatui. Įdomi detalė yra tai, kad prieš pradėdami projektą architektai bendravo su vietos bendruomene ir dirbtuvių su mokiniais metu aptarė įvairias galimas statybos medžiagas. Pokalbis pasisuko apie „Trijų paršiukų“ pasaką bei šiaudinį, medinį ir mūrinį namelius. Visos trys medžiagos buvo panaudotos projekto metu - lyg pasakoje.
Privatumas Ir Žmogiškumas
Dar viena senovinių pastatų patrauklumo priežasčių - privatesnės erdvės. Erdvesnės patalpos blokuotuose Viktorijos laikų namuose - namo, ne buto jausmas. Mažesnis tankis, daugiau žmogiškumo. Interjere toliau tęsiama medžiagiškumo, detalių tema. Įdomu tai, kad struktūrinės pastato medžiagos viduje paliktos atidengtos, tad kiekviename bute matyti medžio, plytų sienos, grindys, lubos. Be vientisos architektūrinės estetikos šis sprendimas turi ir daugiau pranašumų. „Tai, kad CLT mediena vienu metu gali būti ir konstrukcija, ir vidaus apdaila, leido atsisakyti gipso kartono sienų, kabamųjų lubų, grindjuosčių, plytelių, dažų. Visa tai 15 % sumažino statybų metu sunaudotą anglies dvideginio kiekį, kainą ir terminus“, - sako architektai. Tos pačios medžiagos toliau naudojamos ir interjero detalėms. Daug dėmesio skiriama net tokioms smulkmenoms, kaip rankenos ar pasidėjimo elementai prie lauko durų. Dideli langai išeina į neįprastai erdvius balkonus - privačias lauko erdves, kurios yra užtektinai didelės, kad galima būtų pietauti gryname ore. Nendrėmis pinti balkonai - funkcionalūs: įprastus metalinius turėklus gyventojai dažnai improvizuotai uždengia, nes siekia susikurti privatumą.
„La Géode“: Užmiesčio Gyvenimo Privalumai Miesto Centre
„La Géode“ - penkių butų daugiabutis namas, įsiterpęs siaurame sklype tarp dviejų esamų pastatų Monrealio populiariame rajone Plateau Mont-Royal, kuris projekto autorių ADHOC architektų apibūdinamas kaip itin gyvybinga ir aktyvi miesto vieta. Įsigilinus į Monrealio miesto problematiką architektams gimė poetiškas konceptas, kuris leido šią gyvą kaimynystę papildyti šviežio oro gūsiu, sukuriant itin šiuolaikišką, nišinį daugiabutį namą jauniems profesionalams, poroms bei šeimoms.
Urbanistinis Ir Socialinis Kontekstas
Priežastis, kodėl šioje vietoje turėjo atsirasti būtent toks pastatas, - urbanistinė ir socialinė. Monrealis, kaip ir dauguma pasaulio miestų, susiduria su plėtimosi į šonus problema, kai gyventojai kraustosi gyventi į priemiesčius. Kodėl tai problema? Gerai suprantamas argumentas - ilgėja kasdienių kelionių laikas. Miestui tai reiškia spūstis ir papildomą infrastruktūrą. Na, o net miesto centro teritorijoje potencialo daug. Dažnai gyvenimas priemiestyje siūlo tris esminius dalykus: privatumą, kokybiškas lauko poilsio erdves bei individualumą (galite įsigyti ar pasistatyti būstą, kuris labiausiai patinka). Ar galima šiuos tikslus pasiekti daugiabutyje miesto centre? ADHOC architektai parodė, kad taip.
Geodo Konceptas
„La Géode“ - projekto pavadinimas ir konceptas. Geodas - tai nedidelis plyšys uoloje ar akmenyje, kurio paviršius natūraliai padengtas kristalais ar kitais mineralais. Net ir architektams toks konceptas - gana poetiškas. Tačiau idėja padėjo sukurti ne vieną puikų sprendimą. Geodas pagal apibrėžimą turi dvi pagrindines dalis - paprastą, atšiaurią išorę ir stebinantį, dailų vidų. Pradėkime nuo išorės. Retai pamatysite architektūriškai itin išsiskiriantį daugiabutį namą. Pirma, tai yra namai, todėl turėtų būti privatūs, netraukiantys dėmesio. Antra, retai šiems pastatams skiriamas išskirtinis biudžetas. Iš dviejų tūrių formuojamas pastatas tvarkingai užpildo tradicinį miesto bloką tarp dviejų gatvių, taip pat sukuria galimybę per vidurį turėti vidinį kiemą. Pastato gatvės fasadai - itin paprasti: tamsios plytos, tvarkingai išdėstyti langai susilieja su aplinka.
Privatumas, Erdvės Ir Individualumas
„La Géode“ vidinio kiemo architektūra - lyg tie kristalai oloje - ir yra svarbiausia dalis, kuri padeda išspręsti klausimą, kaip sukurti užmiesčio gyvenimo pranašumus miesto centre. Pirmiausia - privatumas. Daugiabutyje jis, žinoma, ribotas. Tačiau svarbiausia čia - galimybė turėti privačias bendras erdves, kur pažinotumėte savo kaimynus, saugiai žaistų vaikai, būtų galima palikti dviratį ar surengti kepsnių vakarėlį. Tuomet - kokybiškos lauko erdvės. Vidinis kiemas nedidelis, bet detaliai apgalvotas: takai, medžio terasos, augalai kuria jaukią, namų atmosferą. Taip pat kiekvienas butas turi bent po vieną balkoną ar lauko terasą, į kiekvieną butą galima įeiti tiesiai iš kiemo. Svarbus sprendimas, kurį irgi įkvėpė geodo konceptas, šviesus kiemo eksterjeras iš švytinčių trikampių metalo lakštų. Ši apdaila kontrastuoja su nuosaikiais gatvės fasadais, stebina, bet svarbiausia - kuria šviesų kiemą. Pagaliau - individualumas. „La Géode“ - savaime išskirtinis pastatas. Be to, kiekvienas butas čia skirtingas, pritaikytas konkretiems poreikiams ar norams, čia daug nestandartinių erdvių.
Architektūros Tendencijos Ir Kontekstas
Projekte „Aluminium Tip“ architektai atsisuka į žmogų, namo gyventoją. Kas padėtų jam gerai jaustis gatvėje šalia pastato, prie namų, namuose? Idėja labai paprasta, bet veiksminga. Taip pasiekiamas funkcionalumas, tačiau kartu randamas atsakymas į klausimus, kokie vietinei architektūrai būdingi elementai turėtų išlikti naujame pastate, o kurie - turėtų būti atnaujinami ir tobulinami (ir kaip). Pastaraisiais dešimtmečiais viso pasaulio architektūroje, miestuose, NT srityje matyti aiški kryptis - kiekvienas nori sukurti ką nors nematyta. Tačiau miesto gyventojus ši tendencija vis labiau erzina, o architektų bendruomenėje ima kurtis požiūris, kad vertėtų projektuoti paprastesnius pastatus, labiau derintis prie konteksto ir vieniems prie kitų tam, kad sukurtume geresnę, vientisesnę aplinką gyventi, kuri taip pat atspindėtų šiuolaikinių žmonių gyvenimo būdą.
Barretts Grove gatvėje architektų darbo procesas šias vertybes ir atskleidžia. Jų dėmesys aplinkai leido sukurti vientisą kaimynystę, kuri skatina bendrauti. Kita aktuali problema - kad ir nebūdamas tankus miestas Vilnius sparčiai plečiasi į visus šonus, daugėja naujų gyvenviečių Vilniaus rajone, iki jų - toli važiuoti, daugėjant gyventojų didėja ir taip nemažos spūstys gatvėse, o tokio dydžio mieste jų galėtų ir apskritai beveik nebūti. Kodėl visa tai vyksta? Iš dalies dėl to, kad nekilnojamasis turtas toliau nuo centro ne toks brangus. Vis dėlto kartais susidaro įspūdis, kad už tą pačią sumą galima įsigyti nedidelį, neišskirtinį butą centre ir pasistatyti kur kas erdvesnį namą už miesto, tokį, koks patinka jums.
Šie projektai rodo, kad daugiabučiai namai gali būti ne tik funkcionalūs, bet ir estetiški, ilgaamžiai bei pritaikyti prie vietos konteksto ir gyventojų poreikių. Svarbiausia - atsižvelgti į žmogų, aplinką ir istoriją, o ne tik siekti naujovių ради naujovių.