Važiuojant sostinės Ukmergės magistralės įkalne į dabartinį Vilniaus Šeškinės mikrorajoną, kuris buvo statomas 1978-1985 m. (archit. Kazimieras Balėnas), kairėje kelio pusėje matyti priklausanti Šeškinės seniūnijai nedidelė, vieno ar dviejų aukštų (yra ir aukštesnių) individualių namų gyvenvietė. Pašnekinus gyventojus, pasirodo, kad ši, dabar labai jauki, gražiai sutvarkyta ir apželdinta, rami gyvenvietė pradėta statyti gerokai anksčiau nei naujasis, tai pačiai Vilniaus seniūnijai priklausantis, Šeškinės mikrorajonas, t. y. apie 1954-1955-uosius metus. Ant kelių namų iki šiol nepakeistų fasadų (daugiausia Deltuvos gatvėje) nurodomi 1959 ar 1960 metai.
Šiame straipsnyje pasakojama apie XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje pradėtą statyti individualių namų gyvenvietę, esančią dabartinės Vilniaus miesto Šeškinės seniūnijos teritorijoje ir priklausančią šiai seniūnijai. Pateikiama kelių šios vietovės gyventojų (Alvydos Skuodytės, Auksės Valantinienės, Birutės Simutienės ir Serafimos Jakovuk) prisiminimų, užrašytų 2022-2023 m., taip pat senų bei pastaraisiais metais darytų nuotraukų.
Šioje gyvenvietėje yra kelios, lygiagrečiai nutiestos gatvės: Anykščių, Deltuvos, Siesikų, Upytės ir Želvos. Matyt atsižvelgiant į reljefą, iki 1956 m. šio kvartalo gatvės vadinosi Kalno I (dabar Anykščių), Kalno II (dabar Upytės), Kalno III (dabar Deltuvos). Siesikų gatvė iki 1990 m. buvo Ukmergės gatvės dalis, o dabartinė Želvos gatvė iki 1972 m. buvo vadinama Ukmergės skersgatviu (Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. Vilnius, 2009, p. 178). Kadangi ši gyvenvietė yra šalia Ukmergės plento, kelios gatvės pavadintos Ukmergės rajono vietovių vardais (Deltuvos, Siesikų, Želvos).
Keitėsi ir namų numeracija. Kiekvienoje gatvėje yra apie 30 namų. Kai kurie šios vietos žmonės vadina šią gyvenvietę Senąja Šeškine. Keletą dešimtmečių, ypač iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, čia gyventa labai bendruomeniškai. Žmonės, ypač artimesni kaimynai, kartu švęsdavo šventes, leisdavo laisvalaikį, palydėdavo kaimynus Amžinybėn. Pažinodavo ne tik šalimais, bet ir gretimose gatvėse gyvenančius.
Pasak vienos gyventojos, keletą dešimtmečių čia buvęs bendras šulinys visiems (Želvos gatvėje, dabar jo vietoje pastatyti namai). Tik kai kurie namai turėjo savo šulinius. Kita moteris pasakojo, kad Siesikų gatvėje tryško šaltinis, iš kurio visi semdavę vandenį. Šioje gyvenvietėje gyvena arba yra gyvenę įvairių socialinių sluoksnių žmonės, taip pat ir Lietuvoje žinomos asmenybės bei jų artimieji.
Žymūs Gyventojai
Deltuvos gatvėje gyveno iš Anykščių rajono kilęs mokslininkas, ekonomistas finansininkas, buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas, daugelio straipsnių ir kelių knygų autorius, Jonas Skardžius (1913-2001), taip pat jo žmona odontologė Stefanija (1923-2022) bei trys jų sūnūs: Julius (g. 1950 m.) - mokslininkas elektronikas, Algis (g. 1951 m.) - inžinierius, verslininkas ir Paulius (g. 1960 m.) - kelininkas, valstybės tarnautojas. Čia kurį laiką yra gyvenęs vilnietis, Lietuvos politikas, Kovo 11 Akto signataras, teisininkas Česlavas Okinčicas (g. 1955) (Visuotinė lietuvių enciklopedija, toliau - VLE). Jau keletą dešimtmečių šioje vietoje su šeima gyvena Žagarėje gimęs gydytojas gastroenterologas, habil. dr., prof. Jonas Valantinas (g. 1953), išleidęs ne vieną knygą medicinos tema (VLE).
Šio kvartalo gyventojai pasakojo, kad Siesikų gatvėje yra gimusi ir iki santuokos (2005 m.) gyvenusi garsaus krepšininko Roberto Javtoko (g. 1980 Šiauliuose) būsimoji žmona Vilma Barauskaitė. Pas Anykščių gatvėje gyvenusią savo močiutę Petronėlę Valeikaitę-Doveikienę, taip pat jos brolį Mykolą Valeiką ir seseris (Angeliją Valeikaitę ir kt.) vaikystėje dažnai lankydavosi tuo metu Šnipiškėse gyvenęs būsimasis kunigas Ričardas Doveika (g. 1974). Tapęs dvasininku, jis lankė šios vietovės žmones su Ligonių sakramentu, ne vieną ir laidojo (Lavastė, Laima. Kunigas Ričardas. Vilnius, 2021, p.
Didžiuma pirmųjų šio kvartalo gyventojų, kurie statėsi čia nuosavus namus, dabar, deja, jau iškeliavę Amžinybėn. Tiesa, 2022 m. pavasarį pavyko čia sutikti ir pašnekinti moterį, kuri 1954 m. su savo vyru pradėjo namo statybą Upytės gatvėje. Atsiminimais apie savo tėvus, įsikūrimą ir gyvenimą jų pastatytuose namuose, taip pat šios gyvenvietės ypatumus pasakoja nuo pat statybų pradžios iki šiol dviejuose Anykščių gatvės namuose gyvenantys jų vaikai.
Anykščių gatvės gyventojos Alvydos Skuodytės pasakojimas
Šį pasakojimą pateikė vilnietė, vieno Anykščių gatvės namo gyventoja Alvyda (Elvyda) Skuodytė (g. 1951), bibliotekininkė, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja. Mūsų tėvai, Pranas Skuodis (1916-2006) ir Marijona Skuodienė (gimusi Budnikaitė, 1923-2006) leidimą statytis namą Anykščių gatvėje (tuo metu ji vadinosi Kalno I g.) gavo 1955 metų pavasarį.
Abu buvo kilę iš Ukmergės rajono. Susituokę 1948 metais, į Vilnių su šeima (mano vyresniuoju broliu, gimusiu 1950 m. ir manimi, gimusia 1951 m.), atsikraustė 1951-ųjų pabaigoje. Kurį laiką tėvai gyveno atskirai: tėtis nuo pat 1948-ųjų šilo kojas Vilniuje; kaip ir daugelis pokario migrantų, prisiglaudęs, arba tiksliau, išsinuomavęs lovą (ne kambarį) pas giminaičius (Kalvarijų g., tuo metu F. Dzeržinskio g.) dirbo ir ieškojo tinkamo gyvenamojo ploto šeimai.
Prano Skuodžio namo Kalno I g. (dabar Anykščių g.) 1955 m. patvirtinto projekto-plano kopija. Rezoliucija: Galima priimti namą ekploatacijon. Kodėl tėvai ryžosi patys statytis namą, iš tiesų atsakyti nelengva. Manau, kad sprendimas buvo priimtas po rimtų apmąstymų ir pasitarimų ne tik šeimoje, bet ir su artimiausiais giminėmis, tačiau tuo metu mes buvome tokio amžiaus, kad šių pokalbių turinio iš esmės nesupratome ir, aišku, negalėjome nei juose dalyvauti, nei jų įsiminti.
O vėliau apie tai išsamiau jau kalbėta nebuvo. Na, o dabar jau ir nebepaklausi. Žiūrint šių dienų akimis, taip pat plačiau pasidomėjus individualių namų statybų Lietuvoje istorija pokario metais, akivaizdu, jog vadinamieji „privatininkai“, taip pat ir individualių namų savininkai, visų pirma rizikavo atsidurti „pažangios socialistinės visuomenės“ paraštėse. Buvo diegiamos nuostatos, jog privatus turtas skaldo visuomenę, skatina priešiškumą, daro žmogų godų bei kuria prielaidas moraliniam žmogaus nuosmukiui.
Todėl paprastai jie nebuvo nei mėgstami, nei labai toleruojami. Tačiau gyvenamojo būsto miestuose labai trūko. Karo nuostoliai Lietuvos teritorijoje buvo milžiniški. Plėtėsi miestai. Čia nuolat didėjo darbininkų skaičius (per metus darbininkų skaičius išaugdavo 10-čia tūkstančių ir visi jie gyveno miestuose), į miestus bėgo mokesčių nualinti ir (ar) kolektyvizacijos, tremčių pavojaus bei kitokių pokyčių išstumiami kaimo žmonės.
Remdamiesi sovietinės statistikos teikiamais duomenimis, tyrimų (ar atskirų leidinių) autoriai teigia, jog 1945-1958 m. į Lietuvą atvyko apie 150 tūkst. rusakalbių. Atstačius miestus, apgyvendinus juose atvykėlius, nuo 1950 metų gyvenamojo būsto ėmė labai trūkti ir individualių namų statyba buvo viena iš šio klausimo sprendimo alternatyvų. Todėl suprantama, kodėl individuali statyba buvo populiari. Vien 1947-1957 m. Lietuvoje šiam tikslui buvo išduota beveik 18 tūkst. leidimų.
Visgi labiausiai tektų pritarti nuomonei, jog ne teisinė bazė, diegiamos ar jau prigijusios visuomenės ar oficialiosios valdžios nuostatos, arba ir socialinė valdžios kontrolė labiausiai sunkino padėtį. Sunkiausia buvo nugalėti praktines kliūtis, iš kurių svarbiausios buvo statybinių medžiagų trūkumas bei prasta jų kokybė. Trūko visko - cemento, kalkių, plytų, santechnikos įrenginių, tinkamos medienos. Tad teko pirkti tai, kas pakliūdavo po ranka. Pinigų pertekliaus taip pat nebuvo.
Ir, nors statytojas privalėjo turėti visus medžiagų įsigijimo dokumentus, galima pagrįstai tvirtinti, jog dalis medžiagų buvo įsigyjamos nelegaliai. O ir kitos statybos problemos (trūko kvalifikuotų statybininkų, specializuoto transporto medžiagoms atsivežti) buvo sprendžiamos remiantis neformaliomis praktikomis ir priklausė daugiau nuo sėkmės, išradingumo bei neformalių ryšių; taigi reikėjo didžiausios kantrybės (statybos laikas išsitęsė apie 15 metų), greitos reakcijos, verslumo ir apsukrumo (ne siekiant ką nors apgauti, bet mokantis atsirasti laiku ir vietoje, kad galėtum įsigyti reikiamų medžiagų ar kitokių prekių), nemenkų derybinių gebėjimų ir žvalgumo (kad ir atsirenkant patikimus meistrus specifiniams statybos darbams) bei neprastų komunikacijos įgūdžių bendraujant tiek su paprastai nuolat pretenzijų turinčių valdžios atstovais, tiek su neretai savo profesinius gebėjimus pervertinančiais specialistais“.
Greičiausiai dėl šių priežasčių iki šių dienų gajus mitas, jog nuosavą namą tuo metu galėjo pasistatyti tik „išrinktieji“, t. y. tie, kurie turėjo prestižinį darbą ir kartu prieigą prie visuomenės ar valdžios „elito“, arba vadinamosios „nomenklatūros“ ir joje akumuliuojamų galių arba papildomų pajamų šaltinių, kurie dažniausiai buvo siejami su darbu tose srityse, kur galima kažką „sukombinuoti“, pigiau pirkti, brangiau parduoti ir t. Tuo tarpu mūsų tėvai neturėjo didesnių santaupų, dirbo palyginti menkai apmokamus darbus. Neturėjo ir įtakingų draugų ar turtingų giminaičių.
Su retomis išimtimis tą patį galėčiau pakartoti ir apie nemažą dalį šio kvartalo autochtonų, pirmųjų šių namų statytojų. Todėl statybos vyko lėtai. Jose dalyvaudavo praktiškai visi šeimos nariai, kiekvienas pagal savo išgales. Be abejo, kiekviena šeima laikėsi joje susiklosčiusių įpročių bei tradicijų, tačiau beveik visose šeimose niekas neskirstė darbų į „vyriškus“ ar „moteriškus“, paaugę vaikai taip pat gaudavo savo užduotis ir turėdavo jas sąžiningai atlikti. Meistrus (dažniausiai taip pat, deja, savamokslius) samdydavo tiems darbams, kuriems reikėjo specifinių žinių, prie sunkesnių fizinių darbų talkindavo kaimynai ar giminaičiai.
Kol statėsi namus, nemaža dalis šeimų gyveno anksčiau susiręstuose sandėliukuose, pagalbiniuose kiemo statiniuose. O ir namuose pirmiau vidaus apdailą padarydavo vienoje kurioje pastato dalyje, ir paskui, jau gyvendami įrengtose patalpose, toliau tvarkydavo likusias. Taip pat retame name gyveno tik to namo statytojo šeima. Kad ir labai ankštai įsikūrę, dažnai priglausdavo giminaičius, paprastai jaunus žmones, studentaujančius ar gyvenimo pradžiai uždarbiaujančius mieste ir (ar) norinčius jame įsigyventi.
Dažniausiai už „ačiū“, nes (taip atsimenu) tuo metu buvo laikoma netinkamu elgesiu imti nuomos pinigus iš artimiausių giminaičių, laikomų beveik savo šeimos nariais. Be abejo, jei tik galėdavo, nuomodavo kambarius studentams ar jaunoms šeimoms (žinoma, už nuomos mokestį), taip prisidurdami prie šeimos biudžeto, nes nepabaigiamos statybos greitai ištirpindavo visas santaupas, jei tik kas jų sugebėdavo susikaupti. Dažniausiai šeimose „savųjų“ teisėmis gyvendavo vyresniosios kartos giminės atstovai (namų šeimininkų tėvai) arba namų šeimininkų broliai ir (ar) seserys, tačiau dažniausiai brolių ar seserų vaikai.
Mūsų šeima taip pat atsikėlė į dar nebaigtą įrengti namą 1961 metais. Išorinės medinės namo sienos dar nebuvo apkaltos dailylentėmis, neįstiklinta veranda, viename kambaryje net nebuvo grindų. Beveik visi šio kvartalo namai buvo baigti statyti apie 1959-1961 metus. Tai liudijo datos, kurias dažnas šeimininkas „išrašydavo“ ant savo namo fasado, nors paprastai tai reiškė tik, kad pastatytas pats pastatas, sutvarkytos namo vidinės komunikacijos, tačiau nebūtinai atlikta visa vidaus apdaila.
Paprastai metai buvo užrašomi ant mūrinių namų fasadų tačiau ilgainiui, rekonstruojant statinius, šios datos buvo panaikintos (skaičiai nukalti arba užtinkuoti), matyt, laikant jas jau pasenusiu, nemadingu ir (ar) nereikšmingu, kičiniu elementu. Iš 27 mūsų gatvėje esančių namų, pastatymo data, jei gerai pamenu, buvo pažymėta ant 5 namų. Šiuo metu ji liko tik ant vieno fasado, ir tai greičiausiai tik todėl, kad jis kol kas dar nerestauruotas.
Visiškai savo namuose įsikūrėme tik apie 1980-uosius metus. Tačiau (nesu įsitikinusi, kad taip galima būtų teigti apie visus namų ūkius) kuriame nors namo kampe ar šiaip ūkyje (pagalbiniuose pastatuose, garaže, sandėlyje, darže, sode, kieme, pievoje ir t. t.) visuomet yra ką veikti, arba, kaip dabar įprasta sakyti, „yra reikalų“. Dar daugiau: paprastai sutvarkius vieną kokį kampą - pakeitus stogą, atnaujinus sandėlio sienų dekorą, pertvarkius elektros įvadus ar instaliaciją ir t. t., ir pan. - visada atsiras naujas „reikalas“.
Kurdami ar vertindami namus, paprastai žiūrime pirmiausia į fizinį jų pavidalą, įėję vidun - vertiname interjero detales, baldus, paveikslus, užuodžiame kvapus, bandome pagauti tuos efemeriškus jaukumo ar šaltumo, erdvės ir joje sukomponuotų detalių vientisumo ar atskirumo, suderinamumo ar nesuderinamumo potyrius. Ir tik tada bandome suvokti, pajausti, suprasti ar kokiu kitu nepapasakojamu būdu patirti, kaip čia gyvenama. Žinovai sako, kad namai, jų esmė ir yra toje nematomoje energijoje, kuri sklando gyvenamojoje erdvėje.
Niekada nesiginčiju su tais, kurie ironizuoja, sakydami, kad tuomet, prieš daugelį metų, jaunystėje, viskas buvo geriau: žalesnė žolė, aukštesni medžiai, šviesesnė saulė. Tad galvodama apie savo tėvų, šio namų kvartalo statytojų ir pirmųjų jo gyventojų, kartą, aš irgi tvirtinčiau, kad šių žmonių santykiai buvo kitokie. Jie man atrodo buvę ir šiltesni, ir tikresni, ir patikimesni, ir nuoširdesni, kitaip tariant, kokybiškesni.
Kiek atidžiau panagrinėję savo gatvės (27 namų ūkiai) gyventojų duomenis, galime sužinoti (tiesa, tik apytikriai, nes remiamės ne dokumentais, o pokalbiais su tų žmonių vaikais, kaimynais arba giminaičiais, jau ne visada galinčiais tiksliai žinoti ar prisiminti faktus), kad didžioji dalis statytojų buvo šeimos žmonės, apie 25-40 metų amžiaus, auginantys 1, 2, 3, rečiau - 5 vaikus. Statybos leidimus buvo gavę ir 4 vieniši jauni vyrai, tačiau tik vienam iš jų pavyko pasistatyti gyvenamąjį namą. Kitus ištiko mirtys arba nelaimės, nugalėjo priklausomybės, ir jų namus baigė statyti paveldėtojai arba nusipirkę jų nuosavybę svetimi žmonės.
Pagal tautybę buvo dvi pagrindinės grupės - lietuviai ir lenkai; lietuviais save laikiusių šeimų buvo kiek daugiau, apie 45%, lenkų - 40%, likusius 15% sudarė mišrios šeimos, arba tie, kurie, kaip jie patys sakėsi, vadindavo save arba lietuviais, arba lenkais, priklausomai nuo aplinkybių. Didžioji dalis sklypų savininkų atsikėlė į Vilnių ir aplinkinių Ukmergės, Širvintų, Kėdainių miestų, dažniau jiems priklausiusių kaimų, Vilniaus apylinkių, kitų Vilniaus mikrorajonų (pvz, Žvėryno). Tad ir socialinė šių žmonių kilmė buvo įvairi.
Socialinį statusą bandėme aiškintis pagal tai, kokią padėtį užėmė šeimos galva, ir šį vaidmenį priskyrėme šeimos vyrams; moterys pradžioje vienokiu ar kitokiu būdu, kaip jau minėjau anksčiau, dalyvavo namų statybose: dirbo pačios, organizavo darbus, prižiūrėjo dirbančius prie statybų samdytus žmones.
Kalvarijų Gatvės Istorija
Kalvarijų gatvė, esanti Vilniuje, turi ilgą ir turtingą istoriją. Šioje gatvėje ir aplink ją esančiose vietovėse vyko svarbūs istoriniai įvykiai, palikę pėdsaką miesto kultūroje ir architektūroje.
Žaliojo Tilto Istorija
Pirmasis Žaliasis tiltas buvo pastatytas 1536 metais, vėliau buvo daug kartų atstatomas. 1766 (1796 ?) metais vėl jį perstatė ir nudažė žaliai. Nuo tada prigijo Žaliojo tilto pavadinimas. 1812 metais tiltas sudegė, po to daug kartų remontuotas, paskutinį kartą 1887 metais (A. H. Kirkor, Przevvodnik po Wilnie, s. 68-71). Visą laiką nuo 1536 iki 1853 metų už pervažiavimą tiltu buvo imamas mokestis, kurio dalis ėjo Šv. Jokūbo ligoninės išlaikymui ir tilto remontui (...).Vilniaus gubernijos vykdomasis komitetas 1888 metais, pripažinęs avarinę Žaliojo tilto būklę, pasiūlė miesto dūmai (nors tiltas priklausė apskrities valdybai) dalyvauti naujo geležinio tilto per Nerį statyboje. Vilniaus gubernijos valdybos apskaičiavimu, tiltas turėjo kainuoti 120 000 rublių. Miestas, neturėdamas tiek pinigų, įsipareigojo padengti pusę būsimo tilto kainos.
Naujo Tilto Statyba
Vilniaus gubernijos valdybos technikai inžinieriai M. Prozorovas ir L. Vineris turėjo apžiūrėti vietove ir išrinkti vieną iš trijų galimų tilto statybos vietų - vietoje senojo tilto, ties Boguslavskio skersgatviu (dabar Radvilų g.) ir ties grafo Tiškevičiaus namu (dabar Žygimantų ir T. Vrublevskio gatvių sandūra). Jie pasiūlė tinkamiausią - ties grafo Tiškevičiaus namu. Tačiau 1890 metais vis dar nebuvo išrinkta naujo tilto vieta (...).Naujas metalinis tiltas buvo pastatytas 1893-1894 metais vietoje senojo Žaliojo tilto ties Šnipiškėmis ir pavadintas Rusijos imperatoriaus Aleksandro III vardu. Projektą parengė N. Belieliubskis. 1894 m. rugpjūčio 20 d. buvo nudažytos visos naujojo tilto dalys, baigiama kloti danga ir ardoma vidurinė akmeninė atrama (...), spalio mėnesį buvo atlikta techninė apžiūra ir jis išbandytas (...). Tiltas kainavo 201 733 rublius (...). 1915 m. rugsėjo 5 d. traukdamasi rusų kariuomenė bandė tiltą susprogdinti (Wladyslaw Zahorski, Przewodnik po Wilnie, 1927, s. 80-81). Tilto išlaikymui kasmet buvo skiriama 1500 rublių, didesni remontai kainavo daugiau, pavyzdžiui, 1908 metais keitė kelio danga, tilto santvarų kniedės, kurias pagamino P. Vileišio metalo įmonė, 1907 metais jai sumokėta 468 rublių, 1908-aisiais - 2500 rublių (...).1897 metais buvo tvarkomi privažiavimai prie tilto nuo Kalvarijų gatvės pusės, pažemintas gatvės nuolydis, palei privačius namus gatvės kraštuose laikinai buvo paliktos atkalnės. Platinant gatve reikėjo pažeminti šaligatvius, todėl buvo sutvirtinti privačių namų pamatai (...). Šlaitas prie Neries upės ties Šv. Rapolo bažnyčia buvo labai status ir siauras, 1901 metais miesto valdyba skyrė 2000 rublių, kad būtų padarytas toje vietoje tinkamas nuolydis; kitoje upės pusėje, ties Šv. Jokūbo bažnyčia, turėjo būti įrengta vandens saugykla gyventojams ir gaisrininkams. 1907 metais kairioji Kalvarijų gatvės pusė jau buvo išplatinta, dešiniojoje dar liko nesutvarkyti šlaitai ir nesutvirtinti gyvenamųjų namų pamatai.
Gyvenamojo Būsto Trūkumas ir Nauji Namai
Nauji gyvenamieji namai Vilniuje, Žirmūnų gatvėje. Vilnius, 1966 m. Nuotraukos autorius Gediminas Svitojus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) Namai buvo statomi vietoj nugriautų medinių sodybų. Jų savininkai, negavę jokių kompensacijų, nenoriai kėlėsi į betoninius „urvus“, kai kurių naujakurių likimai susiklostė tragiškai. Didelė dalis vilniečių keliomis šeimomis gyveno nuomojamuose ar giminių, nacionalizuotų namų butuose, bendrabučiuose. 1959 m. stogo virš galvos neturėjo 55 tūkst. Vilniaus gyventojų. Tuo metu prasidėjo stambiaplokščių konvejerinių namų statyba. 1962 m. ji ėmė plėstis dešiniajame Neries krante, vėliau pakrikštytame Žirmūnais - pirmajame dideliame gyvenamajame masyve. Komunizmo statytojas, komunistų partijos ir SSRS imperijos vadovas Nikita Chruščiovas žadėjo „auštančiame rytojuje“ kiekvienai „tarybinei“ šeimai dovanoti butą. „Chruščiovkėmis“ pakrikštyti ankšti, neišvaizdūs, su kišeninėmis virtuvėmis (komunizme jos turėjo išnykti) būstai didžiajai daliai gyventojų, metų metais eilėje laukiančių „savajo kampo“, tapo didžiausia svajone.
Nuotraukoje dienraščio ,,Sovetskaja Litva“ („Tarybų Lietuva“) fotografo Gedimino Svitojaus „užkabintas“ autobuso LAZ 697 fragmentas. Pirmasis autobusas Viniuje pradėjo kursuoti 1909 m. Lenkijos valdomame mieste. Keliais maršrutais kursavo italų, šveicarų ir kitų valstybių gaminami autobusai. Pirmaisiais pokario metais naujoji komunistinė valdžia vilniečius vežė Mercedes-Benz ir kitų vakarietiškų markių transporto priemonėmis. Vėliau jas pakeitė rusiški ZIS-ai, Gaz-ai, PAZ-ai, ZIL-ai, Lvive gaminami LAZ-ai. Tuskulėnų apylinkių gyventojai prisimena, kaip juos vaikystėje suaugusieji keleiviai išstumdavo iš sausakimšų autobusų. Namo tekdavo grįžti pėsčiomis. Iki 1967 m., kai buvo patatytas Žirmūnų tiltas, Losiuvką autobusu galima buvo pasiekti tik per Žaliąjį tiltą. Mokiniai per Nerį į Antakalnio 5-ąją vidurinę mokyklą keldavosi valtimis, kurios kartais, irkluojamos neblaivių valtininkų, apsiversdavo šaltame, ledo lytis plukdančiame pavasario vandenyje.
Jeruzalės Istorija
Jeruzalė - Vilniaus miesto dalis į šiaurę nuo miesto centro, esanti dešiniajame Neries krante, Verkių regioninio parko pietinėje dalyje. Šiaurėje vietovė ribojasi su Santariškėmis, rytuose - su Verkiais, pietuose - su Baltupiais, vakaruose - su Visoriais. Jeruzalės plotas - 3 km2. Čia gyvena apie 15 tūkst. Šiuo metu Jeruzalėje veikia Vilniaus Šv. Kaip pažymi kalbininkas Jonas Jurkštas, vietovardis Jeruzalė yra svetimybė, atėjusi per bažnyčią. Priemiestis taip pramintas XVII a. Apie Jeruzalės mikrorajoną nėra parašyta atskiros monografijos. Visuose leidiniuose Jeruzalės istorija siejama su Vilniaus Kalvarijų kūrimo istorija.