Projektas NAMŲ PYNĖS statomas itin patogioje Vilniaus vietoje, Žirmūnuose, kurioje susipynę objektai, svarbūs kiekvienam šeimos nariui.
Gyvenvietėje numatyta nedidelė antžeminė automobilių stovėjimo aikštelė, tuo tarpu likusios vietos bus įrengtos požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje.
NAMŲ PYNIŲ namai formuos jaukius vidinius kiemelius, gyventojams suteiksiančius privatumo. Gyvenvietės teritoriją planuojama aptverti ir apšviesti, todėl galėsite būti tikri, kad čia lankosi tik Jūsų kaimynai, o namai bus saugūs.
Projekte NAMŲ PYNĖS rasite Jūsų šeimos poreikius atitinkantį būstą - galite rinktis butus jau pastatytuose I-jo projekto etapo namuose - 9 aukštų AGUONOJE ir SAULĖGRĄŽOJE, arba II-ame etape, dabar statomuose - 7 aukštų name AJERAS ir 9 aukštų name LINAS, po kuriais bus įrengta požeminio stovėjimo aikštelė.
Visuose namuose suplanuoti patogaus išplanavimo 1-4 kambarių butai su balkonais ar erdviomis terasomis.
NAMŲ PYNIŲ namai statomi iš naujos kartos surenkamo gelžbetonio sieninių plokščių, kurios ne tik užtikrina puikią šilumos ir garso izoliaciją, bet ir yra atsparios mechaniniams pažeidimams.
Vos per 5 minutes pėsčiomis pasieksite Vilniaus Tuskulėnų gimnaziją, o per 10 minučių - vaikų darželį.
Greta "Namų Pynės" projekto, svarbu prisiminti ir lietuviškas tradicijas, kurios siejasi su gamta ir bendruomeniškumu.
Rasos šventė - gamtos brandos ir jaunystės šventė
Tikriausiai mažai kas žino, kad šiemet Rasos šventė turėjo būti švenčiama birželio 21 dieną, kada saulė Lietuvoje aukščiausiame taške ir vienoje linijoje su žeme. Būtent tą dieną saulė buvo aktyvesnė, nes ji arčiau žemės. Ši diena ne veltui buvo vadinama Rasos švente, nes būtent tą dieną iškrisdavo pirmoji rasa.
Mūsų senoliai šią šventę švęsdavo nuo gegužės 25 dienos. Gamta keičiasi, todėl ir Rasos šventės diena keičiasi pagal sezoniškumą.
Pasak etnologės D. Šeškauskaitės, seniau Rasos šventė buvo siejama su tuo, kad tą dieną merginos eidavo į laukus ir dainuodavo „lado lado, didysis Lado“.
„Vaikystėje dažnas iš mūsų pindavo vainikus. Ir dabar pina, jei rankose nėra mobiliojo telefono. Šiandien net sudėtinga rasti laukinę pievą, kurioje augtų laukinės gėlės ir žolės, nes kur pažvelgsi, vien tik kultūrinės pievos. Tačiau Rasos šventė tikrai sena ir mūsų protėvių nuo seno buvo švenčiama.
Metraščiuose keliautojai ar istorikai kronikose mini lietuvius pagonis, švenčiančius raganišką Rasos šventę. Išlikusios tik Rasos šventės nuotrupos. Aprašoma, jog tą dieną degindavo velniškus laužus, iškeldavo kupolę, ant kurios kabino vainikus.
Merginos saugodavo žolynais ir vainikais apipintą kupolę per naktį, kad nepavogtų vaikinai. Šieno vežimu per šienapjūtę pravažiuodavo šalia stovinčios kupolės, kuri simbolizuodavo gerą derlių.
Būtent per Rasos šventę rinkdavo įvairius žolynus, kuriuos vėliau naudodavo vaistams. Per Rasos šventę surinktais žolynais apkaišydavo namų sienas, vainikus leisdavo į vandenį.
Šiandien labiau yra švenčiamos Jonų ir Janių bei Janinų varduvės, tačiau reikėtų atskirti šias dvi šventes, nes jos skiriasi“, - sako D. Šeškauskaitė.
Etnologė pasakoja, kad Rasos šventę dažniausiai jaunimas švęsdavo kartu su senoliais. Į Jonines ar Rasos, Kupolių šventę dažniausiai eidavo kartu ir tėvai.
Pasak D. Šeškauskaitės, „Rasos šventę praleisti su tėvais kartu itin svarbu, nes tėvai gali patarti savo vaikams, kokias žoles ir gėles rinkti, kad geresnis jų gyvenimas būtų, kokius vainikus pinti. Tai gali padaryti ir seneliai. Nors šiais laikais dažnai girdime, jog jauni tėvai nenori palikti savo vaikų seneliams, nes neva jie nemoka auklėti mažųjų. Tačiau seniau visą išmintį anūkams perduodavo būtent jie. Seneliai vaikams pasakydavo tai, ko jiems nepasakydavo tėvai. Tiesa, anksčiau gyveno šeimos neišsibarsčiusios ir senoliai dažniau gyvendavo kartu su anūkais“.
Kaip pasakoja etnologė, jaunimu labiau pasitikėdavo, nes visos linksmybės vykdavo kultūringai.
„Jei vaikinai ateidavo naktį į šokius, tai jaunus žmones drąsiai palikdavo vienus. Jais pasitikėdavo. Buvo kitokie laikai ir kitokie žmonės. Ar dabar galėtumėte įsivaizduoti, kad iš namų išėjęs užremdavo kuolu duris ir visiems būdavo aišku, jog šeimininko nėra namuose, ir niekas net nebandydavo eiti į vidų. Nereikėdavo namų rakinti. Tokia buvo žmonių kultūra. Taip ir su jaunais vaikinais, kurie prie merginų nelįsdavo, jei tam dar neatėjo laikas“.
Anot etnologės, reikia pastebėti, kad žmogaus gyvenimas ir kultūra itin susijusi su gamta. Kaip gamtoje viskas auga, gyvena ir miršta, lygiai taip pat ir žmogus. Pasak D. Šeškauskaitės, būtent Rasos šventė simbolizuoja gamtos brandą.
„Per Rasos šventę yra metami vainikai ant kupolės karties. Taip merginos burdavosi, norėdamos sužinoti, kada ištekės. Leidžiant į vandenį vainikus, jei jaunuolių vainikai susitikdavo, tai reikšdavo, kad tais metais bus vestuvės. Birželis yra brandos metas, kai viskas žydi, o rudenį subrandinami vaisiai.
Taip seniau buvo suprantamas žmonių gyvenimas, kurie vasarą susipažindavo, o jau rudenį brandindavo vaisius, ištekėdavo, pavasarį laukdavosi vaikelio. Ir dabar daugiausia vaikučių gimsta kovo mėnesį. Gamtos ritmas nuo seno žmogui buvo svarbus. Birželį prasidėdavo šienavimas. Kiekvienam ūkininkui reikėjo suspėti nupjauti, išdžiovinti ir susivežti. Visos lietuvių šventės susijusios su tam tikrų darbų pradžia. Pavyzdžiui, Rasos - šienapjūtės pradžia, pavasario šventės - arimo ir sėjos pradžia, piemenavimo pradžia ir tuo pačiu gamtos pabudimas.
D. Šeškauskietė sako, kad lietuviams nuo seno buvo svarbūs burtai. Labiausiai burtis ir pranašauti ateitį mėgstama kritiniais momentais - per šventas Kūčias ir per Rasos, Kupolių šventę. Pagrindinis magijos tikslas - tai bandymas išaiškinti rūpimus klausimus: ar susirgęs žmogus išgis, ar ant patalo gulintis žmogus išgyvens, jauna mergaitė ištekės ar neištekės.
Taip ir Rasos šventės metu buvo labai svarbu išsiburti, kokie bus metai iki šventų Kūčių.
„Rasos šventė - tai saulės pagerbimo šventė, kurios metu žolininkės nuo seno burdavo žmonėms. Labai daug žolininkių išnaikino, kai jas pradėjo vadinti raganomis, nes anksčiau žolininkės buvo gydytojos, psichologės, patarėjos, pribuvėjos. Jos priimdavo kūdikius, daug žinojo apie žmogaus sveikatą, ligas, mokėjo gydyti, užkalbėti.
Iki šių dienų yra išlikusi sena tradicija Rasos šventės metu susirinkti žolynų puokštę ir išsiburti ateitį. Žmogus renkasi puokštę pagal save, kokie jam augalai gražūs, patinka. Iš to galima spręsti apie patį žmogų, kas jo laukia, kokia jo savijauta tą akimirką.
Puokštėje gali pasitaikyti ir vaisių, pavyzdžiui, žemuogių. Ir tai gali simbolizuoti daug ką, priklauso nuo to, kurioje puokštės vietoje tos žemuogės yra. Gal tai užslėpti vaikiški norai ir troškimai, o gal maži vaikai? Lygiai taip pat gali būti su dilgėle, atsiradusia puokštėje. Tai gali reikšti, kad pats žmogus yra dilginantis, piktas. Jei prie dilgėlės yra kitas ryškus augalas šalia, gali reikšti nesutarimus su vyru.
Reikia burti žiūrint į visą puokštę, o ne į atskirus augalus“, - patikino D. Šeškauskaitė.
Tiems, kurie sau linki geresnio ir turtingesnio gyvenimo, etnologė pataria atkreipti dėmesį į spalvingas gėles.
„Pozityviausius augalus susirenka vaikai, nes jie dažniausiai renka tik žydinčias gėles, kurios ir reiškia šviesų ir gražų gyvenimą. Suaugę žmonės, kurie per gyvenimą prisirinkę įvairių draudimų, prisirenka įvairesnių augalų, kartais į puokštę įsideda ir lapų. Gerai rinkti lapus, tačiau jie gali simbolizuoti kiek sunkesnį gyvenimą. Jei puokštėje nebus nė vieno žydinčio žiedelio, atrodys labai niūri. Todėl linkint sau gero, geriausia rinkti gražiai žydinčias gėles ir nenuvytusius augalus“.
Joninių išvakarių - Rasos šventės tradicijų momentai
Rasos šventė prasideda sakraliniu rankų, veido plovimu, žolynų puokštės rinkimu ir vainikų pynimu. Vaikinai dažniausiai pindavosi iš lapų vainikus, o merginos iš žydinčių gėlių.
Ant šakotos žolynais apipintos kupolės jaunimas per nugarą mesdavo vainikus. Kuris užmesdavo pirmą kartą, tais metais ruošdavosi vestuvėms. Kaip pasakoja etnologė, tokie žaidimai visiems patinka, vaikinai su merginomis gali atviriau pabendrauti, stebėti vienas kito elgesį.
Po burtų einama palydėti nusileidžiančią saulę. Saulės garbei yra uždegama ir ridenama nuo kalno stebulė, uždegamas aukuras. Saulei nusileidus uždegamas laužas, kuris, pasak D. Šeškauskaitės, yra tarytum saulės atspindys. Sudegus laužui, per jį šokinėjama.
Rasos šventė. Šaltinis: etnokultura.lt
„Burtų būdavo daug. Žmonės į ugnį mesdavo augalus, kuriuos norėdavo sudeginti. Pasikliaudami imitacine magija degindavo piktžoles, kad jos nebebujotų apsodintuose laukuose. Šokinėdavo per laužą, tikėdamiesi išlikti visus metus sveiki ir negandos neužklupti. Ugnis valo ir padeda. Sakydavo, jog jei per laužą peršoka pora susikibusi rankomis, tai prilygsta pasižadėjimui tuoktis.
Man graži tradicija - vainikų plukdymas. Smagu žiūrėti, kai vaikinai ir šiais laikais šoka į vandenį, kad tik jų vainikas susitiktų su mylimos panelės vainiku. Dažniausiai po vainikų plukdymo visi išsimaudo. Ritualas nusiprausti - svarbus lietuvių kultūroje. Net ir per Velykas yra gyva tradicija išsimaudyti, norint būti sveikesniems.
Mažai kur švenčiamos ir tradicinės Rasos ir Joninių šventės, - nuogąstauja D. Šeškauskaitė.
„Šiemet aš Jonines vesiu ant Molovėnų piliakalnio, netoli Nemakščių. Ne kartą žmonėms siūliau Rasos šventę švęsti tikrąją dieną, nes kasmet ji keičiasi. Tikrą dieną švenčiant žmonės gautų daugiau kosminės energijos, o Joninės išliktų kaip varduvių šventė. Šiandien Joninės švenčiamos su koncertais. Tačiau seniau Jonai buvo sveikinami daug gražiau. Buvo pinami vainikai, apipinama Jono ar Janės kėdė. Būdavo tradicija suspėti nupinti vainikus, kad varduvininkas nepamatytų ir, jei jau jis pamatydavo, tada turėdavo vaišinti sveikintojus. Pats vainikų pynimas labai sena tradicija, nes žmonės pindavo ne tik Joninių vainikus, bet ir svogūnų pynes, kai kurie tai atsimena ir šiandien naudoja šį svogūnų džiovinimo būdą.
Joninių šventė. Šaltinis: joniskelis.lt
Kai saulė nusileidžia, per Rasos šventę yra uždegamas laužas, kuris simbolizuoja saulės atvaizdą.