Amatas - tradicinė profesija, kurios atstovai vadinami amatininkais, o dirbiniai paprastai gaminami rankiniais įrankiais arba neautomatinėmis mašinomis.
Lietuvoje amatai turi gilias tradicijas ir yra svarbi tautinio paveldo dalis. Šiame straipsnyje aptarsime amato apibrėžimą, tradicinius amatus Lietuvoje, tautinio paveldo produktų svarbą bei paramos galimybes šiai sričiai.
Statyba Madeiroje: ko niekas nepasakoja apie statybos kokybę
Tradiciniai amatai Lietuvoje
Lietuvoje išskiriami įvairūs tradiciniai amatai, kurie yra perduodami iš kartos į kartą. Štai keletas iš jų:
- Stogdengio amatas (stogų dengimas naudojant vietines medžiagas - skiedras, gontus, šiaudus, nendres ir pan.).
- Krosnininko amatas (tradicinių krosnių, kaminų ir pan. įrengimas).
- Kubiliaus amatas (tradicinių kubilų, statinių, puskubilių ir pan. gamyba).
- Ričiaus amatas (tradicinių vežimų, karietų, rogių ir pan. gamyba).
- Kalvystė (tradicinių įrankių ir padargų, paminklinių dirbinių, architektūrinių puošybos elementų ir t.t. gamyba).
- Juvelyrika (etnine tradicija pagrįstų papuošalų gaminimas iš aukso, sidabro, gintaro, medžio ir kt.).
- Muzikos instrumentų gamyba (kanklės, birbynės, švilpynės, būgnai ir kt.).
Šie amatai ne tik atspindi Lietuvos kultūros paveldą, bet ir gali būti svarbūs kaimo vietovių ekonomikai.
Svarbi kaimo vietovės ekonominio ir socialinio gyvybingumo bei jos patrauklumo didinimo priemonė.
Plėtojant turizmą - auga TPP produktų paklausa.
Lietuvos etnografiniai regionai
Tautinio paveldo produktai
Tautinio paveldo produktas - tai gaminys, paslauga ar kitas objektas, kuris atitinka tam tikrus kriterijus ir yra sertifikuotas kaip tautinio paveldo produktas.
Tautinio paveldo produktai (TPP) vertė sukuriama geografinėje kaimo vietovėje, etnografiniame regione, parkuose.
Tautinio paveldo produkto ženklas - vaizdinis žymuo, rodantis, kad gaminys, paslauga, tam tikros veislės augalas, gyvūnas, jų produktai yra sertifikuotas tautinio paveldo produktas.
Tautinio paveldo produktų išsaugojimas ir raida Lietuvoje 2000-2006 m. buvo remiama ES per kaimo plėtros priemones, kaip duodanti nemažą pridėtinę vertę kaimo vietovėms.
Tautinio paveldo produktų įstatymas
2007 m. birželio 26 d. priimtas Lietuvos Respublikos Tautinio paveldo produktų įstatymas, kuris:
- Užtikrina Tautinio paveldo produktų valstybinę apsaugą.
- Įgalina išsaugoti ir skleisti sukauptą tradicinę amatų patirtį, suteikus jai šiuolaikinį reikšmingumą.
- Apibrėžia Tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų sąvokas, jų klasifikavimo principus, sertifikavimo procedūras.
- Sudaro tradiciniams amatininkams palankias sąlygas kurti tautinio paveldo produktus, juos realizuoti ir populiarinti.
- Nustato TPP apsaugos, jų rinkos ir amatų plėtros programas.
- Sukurti informacinę sistemą duomenims, reikalingiems tradicinių amatų plėtrai ir TPP sklaidai, kaupti.
Tradicinis amatas - individuali ar kolektyvinė veikla, pagrįsta iš kartos į kartą perduodama patirtimi ir specialiais įgūdžiais, skirta tautinio paveldo produktų nuolatiniam sukūrimui ir realizavimui.
Tradicinis amatininkas - fizinis asmuo, užsiimantis tradiciniu amatu.
Tradicinis amatų centras - įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas viešasis arba privatus juridinis asmuo, tenkinantis tradicinių amatų amatininkų interesus, besirūpinantis tradicinių produktų gamyba ir plėtra, teikiantis tradicinių amatų mokymo, konsultavimo, eksperto ir kitas paslaugas.
Produkto sertifikavimas paliudijamas suteikiamu dokumentu - sertifikatu.
Sertifikuoti objektai - ženklinami TPP sertifikavimo ženklu.
Tradicinė lietuviška sodyba
Paramos galimybės
Lietuvos Kaimo plėtros 2007-2013 m. Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) parama 2007-2013 m. numatyta Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m.
Projekto įgyvendinimo vieta turi būti kaimo vietovė.
ES skiria didelį dėmesį kaimo vietovių konkurencingumui didinti panaudojant vietos išteklius.
Viena iš tokių galimybių kaimo vietovėms yra tradiciniai amatai, kulinarinio paveldo produktai kaip verslo atgaivinimas ir plėtra.
Štai keletas priemonių, skirtų kaimo plėtrai:
- Parama ne žemės ūkio veiklai, amatams, įskaitant amatų centrų kūrimą.
- Tarptautiniai bendradarbiavimo projektai (tarp Lietuvos ir kt. šalių).
- Parama VVG veiklai (iki 20 proc. lėšų skiriama asmenų mokymui, konsultavimui).
Pagal priemonę išlaidos, skirtos projekto įgyvendinimui, negali būti bendrai finansuojamos finansinės inžinerijos priemonėmis (labai mažomis paskolomis (mikrokreditais), remiamomis iš struktūrinių fondų, Socialinio fondo ar bet kuriuo kito Bendrijos finansinio instrumento lėšomis.
Tačiau per sudėtingos investicinės paramos amatų plėtrai gavimo taisyklės ir procedūros (pareiškėjui būtina parengti verslo planą, tvarkyti buhalterinę apskaitą, atitikti ekonominio gyvybingumo rodiklius ir t.t.).
Reikalavimai pareiškėjui pagal KPP 3 krypties priemones
(išskyrus priemonę “Kaimo atnaujinimas ir plėtra”):
- Pareiškėjas vykdo ekonominę ir/ar profesinę veiklą kaime ne mažiau kaip 2 m.
- Pareiškėjo pajamos iš žemės ūkio veiklos - ne mažiau kaip 50 proc.
- Buhalterinės apskaitos tvarkymas (ūkio ar įmonės).
- Verslo planas.
- Ūkio subjekto ekonominis gyvybingumas.
- Teisėti nekilnojamojo turto, į kurį daromos investicijoms prašoma paramos, naudojimo pagrindai (nuosavybė, nuoma, panauda, kt.).
Statyba, rekonstravimas gali būti daromas tik į nuosavybės teise priklausančiu turtu (išskyrus labai mažoms įmonėms (toliau - LMĮ) pagal priemonę Parama verslui ).
Statybos/rekonstrukcijos leidimas turi būti pateikiamas ne vėliau kaip iki paramos sutarties pasirašymo.
Tautinio paveldo produktai mugėje
Medinė architektūra Lietuvoje
Lietuva visuomet garsėjo kaip miškingas kraštas, miškingumas Lietuvos teritorijoje vyravo nuo 20 iki 55%.
Medžio, kaip pagrindinės tradicinės statybinės medžiagos, pasirinkimą lėmė ir medienos gausa, nulemta palankaus miškams klimato, ir akmenų ar kitų statyboms tinkamų medžiagų trūkumas.
Skirtingai nuo tendencijų kitose Europos šalyse, Lietuvoje nuo pat valstybės gyvavimo pradžios XIII a. medis naudotas ir gynybinei, ir gyvenamajai, ir sakralinei funkcijai skirtų objektų statybai.
Didžioji dalis medinės architektūros iki XX a. sukurta ir pastatyta ne profesionalų.
Statybos iš medžio tradicijos buvo itin paplitusios ir šis menas bei amatas perduodamas iš kartos į kartą.
Laikas ir nepalankios istorinės permainos (karai, gaisrai, industrializacija) sunaikino didžiąją dalį Lietuvos medinio paveldo.
XX a. paskutiniame dešimtmetyje medis Lietuvos architektūroje vėl įgavo populiarumą.
Šiuolaikinėje profesionalioje architektūroje medis suvokiama nebe kaip pigiausia medžiaga, o naudojamas išskirtiniam įvaizdžiui, kokybiškai aplinkai sukurti.
Todėl medienos išvaizda, ilgaamžiškumas tampa svarbūs.
Daug dėmesio skiriama ne tik pačios medžiagos, jos apdirbimo, bet ir statybos kokybei.
Medis dažniausiai naudojamas ten, kur yra matomas - apdailai, detalėms.
Ši medžiaga itin mėgstama kuriant rekreacinius pastatus.
Šiandien Lietuvoje medinės architektūros paveldas, kaip reikšminga Lietuvos kultūros, savasties dalis, atgaivinamas vykdant įvairias valstybines, savivaldos programas bei pasitelkiant ES fondų paramą.
Vis dėlto medinį paveldą atkurti ir saugoti yra brangu, be to, trūksta amato žinovų, mokančių kokybiškai atkurti istorinės medinės architektūros pastatus.
Paroda „Medis Lietuvos architektūroje“