Lietuvių tauta nuo seno glaudžiai susijusi su medžiu. Protėviai medieną naudojo tiek statyboms, tiek karyboje, net ir įrankius iš jos gamino. Dauguma lietuvių pilių buvo medinės. Ne tik pilys ar tvirtovės, dvigubos dengtos tvoros, bokštai ir kiti gynybiniai elementai, tiltai, net ir šulinių rentiniai (jiems buvo naudojama ąžuolo mediena) labai ilgą laiką buvo statomi iš medienos.
Lietuvių meilė medžiui neapsiribojo tik statybomis. Akmeniniai pastatai, skirtingai nei mediniai, Lietuvoje niekada gilių tradicijų neturėjo. Tiek kilmingi, tiek valstiečiai ilgą laiką teikė pirmenybę mediniam pastatui.
Pasižvalgius po Lietuvos miestus ir miestelius, pastebima, kad juose gausu medinių namų. Kodėl? Pirmiausia tai siejasi su pigumu. Statyba iš medžio finansiniu atžvilgiu buvo pigesnė ir paprastesnė. Tam nereikėjo ypatingų, tais laikais naujų technologijų, medžiagų, specialistų. Statyba rėmėsi tradicija. Dažnas žmogus medinuką pasistatydavo „savo rankomis“.
Tačiau gausaus medinio paveldo šaknys - ne tik piniginiai ištekliai. Daug svarbesnė medinės statybos priežastis - gamtos sąlygos. Dėl tankių ir gausių miškų medis nuo pat senųjų laikų buvo pagrindinė statybos priemonė, tad Lietuva viena iš Europos valstybių, turinčių vertingą ir unikalų medinės architektūros paveldą.
Nors jis nesiekia itin senų laikų, tačiau Europos medinės architektūros kontekste lietuviškasis medinis paveldas išsiskiria savita statybos technika, susipynusia su įmantriomis architektūrinėmis ir dekoro formomis. Mediniai namai daro didelę įtaką Lietuvos miestų ir miestelių vietovaizdžiui.
Statybos ypatumai ir raida
Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad jau prieš 3-4 tūkst. metų skirtingose Europos dalyse žmonės rentė medinius namus. Rentimo technika buvo gana skirtinga ir atspindėjo tuometines tradicijas, kultūrą bei skirtingų regionų amatų išsivystymo lygį.
STATYBOS BŪDAI IR KONSTRUKCIJA. Pastato dalys: sienos, pamatai, durys, langai, prieangiai, stogai, kaip savarankiški, lygiaverčiai konstrukciniai struktūriniai elementai turi savo istoriją, raidą ir regioninę charakteristiką.
Pamatai
Iki pat XVIII a. pabaigos valstiečių namai buvo renčiami tiesiog ant žemės, nenaudojant jokio pamato. Sienų rąstai buvo guldomi tiesiog ant žemės. Tarpas, susidarantis tarp sienos ir žemės, buvo užpilamas įvairiomis medžiagomis, kurias tik buvo galima panaudoti šiam reikalui.
Ši tradicija skiriasi nuo kaimynų slavų, kur trobesiai dėl atšiauresnio klimato būdavo įkasami į žemę. Dauguma senųjų gyvenamųjų namų ir ūkinių trobesių buvo renčiama be pamatų, tiesiog ant žemės. Kartais ties rentinio kampais ir viduriu buvo dedamos ąžuolo arba sakuotų spygliuočių trinkos. Pamatinio rentinio izoliacijai nuo drėgmės naudota beržo tošis.
Akmenų pamatai Lietuvoje neturi gilių tradicijų. Vakarinėje Lietuvos dalyje seniausi rentiniai trobesiai (I tūkstantmečio II pusė) kartais statyti ant savotiško pamato; po apatiniu rąstu iš nedidelių pajūrio akmenukų sudėto grindinio. Toks “pamatų” įrengimas būtų tolimas skandinavų ir prūsų statybos tradicijų atspindys.
Ryškesni pokyčiai pastebėti XVII a. pab. - XVIII a., kuomet medinius paklėčius pakeitė mūro pamatai. Iki XVIII a. pab. - XIX a. daugelyje vietovių valstiečių trobesiai statyti tiesiog ant žemės, be pamato. Tarp žemės ir sienos susidaręs tarpas buvo apipilamas žemėmis, spaliais, samanomis, žvyru ir apiplūkiamas moliu.
Toks grunto 50 - 80 cm pločio, 15 - 30 cm aukščio paaukštinimas - pašalys, sutvirtintas papildomu 1 - 3 rąstų rentiniu, kuolų arba išpinta užtvara, turėjo ne tik praktinę, bet ir dekoratyvinę reikšmę. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje jų rengimo tradicija išliko iki XIX a. pabaigos.
Sienos
Pagal statybos būdą skiriami trys sienos tipai: stulpinė, karkasinė, rentinė. Stulpinis statybos būdas yra pats seniausias ir primityviausias iš jų. Iki I tūkstantmečio vidurio naudota visoje Lietuvoje. Stulpiniai pastatai būdavo keturkampio arba ovalo formos. Ankstyvaisiais laikais šie pastatai turėdavo atvirus židinius. Dėl savo nesandarumo, mūsų klimatui šis statybos būdas nelabai tinkamas. Nepasižymi jis ir ilgaamžiškumu.
Todėl palaipsniui jį pakeitė modernesnis - karkasinis statybos būdas. Labiausiai paplito Klaipėdos krašte (XIV a.), priklausiusiame Prūsijai, o Lietuvoje jis pasirodė gerokai vėliau - tik apie XIX a.
Nuo XVI a. lietuviai jau gyveno rąstiniuose namuose, kuriuos įvairuose Lietuvos regionuose vadino skirtingai. Žemaičiai juos vadino trobomis, aukštaičiai - pirkiomis, o suvalkiečiai - stubomis. Tos, kurios turėjo dūmtraukius, buvo vadinamos baltomis, o kurios jų neturėjo - juodomis. Kodėl jos taip vadintos, ko gero, plačiau aiškinti nereikia.
Rytų Lietuvoje sienojai jungti su sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje lygiomis plokštumomis (be sąlaidų). Rentinių jungimo būdai iš esmės sąlygojo trobesių dydžius. Kol rąstų nemokėta sudurti, trobesiai statyti tokio pločio, kokį leido rąsto ilgis.
Sujungiant keletą skirtingos paskirties pastatų į vieną, atskiri rentiniai buvo sustatomi greta ir uždengiami vienu stogu. Toks statybos būdas leido minimaliomis sąnaudomis ilginti trobesį pagal funkcinius poreikius.
Vakarų Lietuvoje anksčiau išmokta sudurti rąstus išilgai. Trobesiai didėjo tiek į ilgį tiek į plotį. Todėl Vakarų Lietuvoje, susiformavo didesni tūriai, solidesnės, monumentalesnės formos lyginant su Rytų Lietuva, kur (išskyrus klojimus) vyravo ištęstų formų siauresni, ilgesni pastatai.
Ypatingai svarbus yra kampų sukirtimas. Horizontalių rąstų sienos efektyvumas labiausiai priklausė nuo sienojų tarpusavio glaustumo, kurių būta trejopų: išpjova rąstų viršuje, išpjova rąstų apačioje, rąstai glausti lygiomis plokštumomis.
Trečiasis rąstų sąlaidų būdas, kai sienojų glaudžiamosios plokštumos lygiai nutašomos, sietinas su vidurio Europos tradicijomis. Šis sienojų jungimo plačiai paplitęs Žemaitijoje, Mažojoje Lietuvoje, taip pat Vakarų Latvijoje, nedidelėje pietvakarių Baltarusijos teritorijoje - Gardino apylinkėse.
Durys
Duris sudaro du savarankiški komponentai: varčia ir jas laikanti stakta. Staktos statytos dviem būdais. Vienu būdu baigtame rentinyje buvo iškertamos angos, kitu - durų staktos įstatomos į apatinį rentinį. Platesnis metalinių vyrių paplitimas paspartino staktų įrangą, kadangi tokiu būdu kabinamoms durims reikėjo stiprių atramų.
Seniausių rentinių pastatų durų angos buvo gerokai pakeltos nuo žemės (40-50 cm), vėlesniuose trobesiuose slenksčiai įrengti dažniausiai pamatiniame sienojuje. Didžiausias dėmesys teiktas durų varčioms. Skiriami trys varčių tipai: vienasluoksnės, dvisluoksnės, įsprūdinės (filinginės).
Primityviausios medinės konstrukcijos buvę virpstinės durys. Senuosiuose būstuose jos buvo palyginti žemos (100 -120 cm) ir plačios (60 - 120cm). Kadangi metalo gaminiai buvo brangūs, virpstinės durys plačiai naudotos XVI - XVII a. dvaro pastatuose, o valstiečių trobesiuose iki XX a.
Medines durų virpstis pakeitė geležiniai vyriai. Svarbiausią konstrukcinį vaidmenį perėmė skersiniai durų ryšiai - varai. Norint geriau apšiltinti patalpas ir sustiprinti durų varčias, jas imta apkalti papildomu lentų sluoksniu, susiformavo dvisluoksnės durys. Itin didele dekoro raštų, spalvų ir formų įvairove išsiskiria Mažosios Lietuvos durys.
Įdomu tai, kad medinės ir metalinės durų velkės buvę vienodų formų.
Langai
Vakarų aukštaičių gryčiose iki XIX a. pabaigos naudotas paprasčiausios konstrukcijos langas - nedidelė viename ar dviejuose sienojuose iškirsta anga, be rėmo, užstumiama horizontaliai slankiojančia lentele. Kituose Lietuvos regionuose užstumiami langai XIX a. buvę jau tik jaujose, pirtyse arba namų priemenėse. Kartais rėmas buvo įstiklintas.
XVII - XVIII a. stiklui atpigus, langų angos padidėjo. Paplito dvivėriai varstomi rėmai sudalinti alaviniais arba geležiniais rėmeliais į 12, 16 dalių. Valstiečių namuose pirmieji stiklo langai dažnai daryti iš mažų, netaisyklingos formos, sutvirtintų balanomis stiklo gabalėlių.
XVII - XX a. kaimo trobesiuose vyravo keturių ar šešių dalių (rūčių) langai (1 : 0,7 - 1 : 0,8). Dalyje žemaitiškų trobų, pamario stubų langų forma artima kvadratui arba net ištęsta į plotį. Mažosios Lietuvos regione, rečiau Skuodo, Mažeikių raj., būta dvigubo pločio langų. Aukštaitiškų, dzūkiškų pirkių langai aukštesni ir siauresni. Čia jų puošyba labiau išplėtota, ypatingai į gatvę atgręžtuose fasaduose.
Lango sandarumui didelės reikšmės turėjo rėmo gamybos technologija. Stiklai mediniuose rėmuose pirmiausia buvo įstatomi į prievaruose ir rėmo pakraščiuose išpjautus griovelius. Langų glaistas paplito XIX a.
Dvaruose XVIII a. pabaigoje, stengiantis apsisaugoti nuo šalčio, žiemai jau buvo dedami dvigubi langai. Kaimuose vargingi valstiečiai dar iki XIX a. pabaigos langus dengdavo šiaudiniais matais. Dvigubus imta statyti tik XX a. II ketvirtyje.
XVI - XIX a. beveik prie visų įrėmintų langų naudotos varstomos ar užstumiamos langinės. Jos buvę panašių konstrukcijų kaip durys. Dažnai langinėje buvo išpjaunamos širdelės, mėnulio ar kitokio pavidalo nedidelės angos.
Prieangiai
Prieangiai naudoti jau priešistorinėse gyvenvietėse. Jie buvo formuojami dviem būdais: pristatomi prieangiai (atviri ir uždari), įjungiami į bendrą pastato struktūrą (lėpiai, galerijos, prieklėčiai).
Pristatomi prieangiai statyti prabangiuose XVI - XVII a. dvarų rūmuose. Buvę ganėtinai erdvūs, juose tilpdavo keli (2 - 5) suolai, stalas. XVII a. virš prieangio buvo įrengiama salė, kurią kartais supo puošni galerija. Tokio tipo prieangiai iki dabar išlikę dviaukščiuose Šiaurės Rusijos pastatuose.
Klasicizmo laikotarpiu originalių individualių formų prieangiai dvaruose buvo keičiami portikais. Nedideliuose dvareliuose, sekant senas tradicijas, statyti nedideli uždari puošnūs prieangiai.
Dvarų prieangiai labai stipriai veikė kaimo architektūrą, todėl XIX a. valstiečių namų prieangiuose gausu stilistinių motyvų Jie pristatomi viename, kartais dviejuose gyvenamojo namo fasaduose.
Galerijos Lietuvoje buvo plačiai taikomos dvarų lobynų, svirnų ir gyvenamųjų namų architektūroje. Jos galėjo būti atviros arba uždaros, apkaltos lentomis. Pastarosios būdingos Šiaurės kraštams. Lietuvoje labiau buvo mėgiamos atviros galerijos.
Stogai
Stogai paprastai būdavo dengiami šiaudais arba eglės žieve. Dažniausiai jie buvo keturšlaičiai arba dvišlaičiai. Nuo XVIII a. antros pusės pradėtos statyti dviejų galų trobos su kaminu.
Nuo XVIII a. antros pusės pradėtos statyti dviejų galų trobos su kaminu. Apsisaugojimui nuo gaisro, ugniavietė būdavo atskiriama moliu apdrėbtomis sienomis. XIX a. padidėjo gyvenamųjų patalpų skaičius statomuose namuose iki 3-4. Turtingesni valstiečiai įsirengdavo seklyčią, kuri buvo skirta priimti svečiams Jai, kaip reprezentacinei patalpai, įrengti buvo naudojamos geriausios medžiagos.
Stogai pradėti dengti ne tik šiaudais, bet ir čerpėmis arba skiedromis. Stogo konstrukcijų raida ir paplitimas bene labiausiai atspindi statybos technikos kitimus, konstrukcijų nevienalaikiškumą ir kitų kraštų kultūrų įtaką.
Sodybų pastatų architektūrai būdingi trys pagrindiniai jų tipai: pėdinis, sijinis, gegninis. Jie, kaip ir sienų konstrukcijos, yra nevienalaikiai. Pėdinė neabejotinai buvusi seniausia ne tik Lietuvoje, bet visoje šiaurės rytų Europoje.
Rytų Lietuvoje pėdinių permetinių stogų (betarpiškai susijusių su seniausiomis šulinėmis sienomis) statybos tradicija nepakito iki XIX - XX a. pradžios. Šių regionų svirnuose naudoti sijiniai stogai, kurie labiausiai tiko pastato funkcijai - apsaugoti turtą ir derlių.
Ekonominė krizė gramzdina medinių karkasininių namų kainas
Medinių namų statybos tradicijos
Iš esmės Lietuva neturi išskirtinai savo sukurtos ir ištobulintos rentimo tradicijos. Tačiau nors tradicijos atkeliavo iš svetimų kraštų, jas lietuviai sėkmingai tobulino. Mūsų šalies dailides įtakojo tiek skandinavų, tiek rusų statybos patirtis, priklausomai nuo regiono.
Tačiau tai nereiškia, jog lietuviai tik aklai kopijavo kaimynų patirtį. Priešingai, sėkmingai ją pritaikė, savo kruopštumu, darbo kokybe, nenusileido, o kai kur ir lenkė juos.
Iš išorės namai dažnai būdavo puošiami įvairiais iš medienos išraižytais ornamentais. Juose dažnai būdavo vaizduojami įvairūs dar pagonybės laikus siekiantys simboliai, dažnas buvo gamtos, augalų motyvas. Ypatingą vietą užėmė žalčio, dažnai vaizduojamo su karūna ir žirgo motyvai.
Dauguma iki šių dienų miestuose stovinčių medinių namų pastatyti Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žmonės iš kaimų traukė ieškoti laimės į miestus. Ypač gyventojų pagausėjo Kaune.
Greitai aplink istorinį miesto centrą esantys priemiesčiai užsipildė įvairaus tipo mediniais namais. Pavyzdžiui, Panemunėje gausu vasarnamių, kuriuose Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu poilsiavo elitas. Vilų kompoziciją pagyvindavo bokšteliai, terasos, balkonai, įvairios formos prieangiai.
Žaliakalnyje dėl pasiturinčio sluoksnio gyventojų įnorių namai pasižymi įmantriu dekoru - geometriniais ir liaudiškais motyvais, modernesniais architektūriniais sprendimais.
Tačiau mediniai namai atspindi kiek kitokį Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio gyvenimą: šalia svarbių valstybinių įvykių paprasti žmonės taip pat kūrė savo gyvenimą mieste, neatitrūkdami nuo kaimiškos ,,medžio“ tradicijos. Galbūt dėl šios priežasties medinių namų priemiesčių gyventojai jaučia ypatingą ryšį su vieta.
Medinių namų priemiesčių gyventojai puikiai jaučia savos vietos ,,genius loci“ Kalbinti žmonės, ypač tie, kurie čia praleidę didžiąją gyvenimo dalį, jokiu būdu nenorėtų iškeisti savojo namo į butą tipiniame daugiabutyje.
Mediniai namai Kaune
Medinių namų populiarumo atgimimas
Deja, XX a. katastrofos sunaikino per amžius nusistovėjusį gyvenimo būdą, tradicijas, keitė papročius, tame tarpe ir statybos įpročius. Daug ką reikėjo išmokti, daug ką reikėjo atrasti iš naujo, semtis patirties iš kaimynų, pritaikyti naujausias statybos žinias ir technologijas.
Nugalėtas ir XX a. pradžioje atsiradęs stereotipas, esą medinis namas tinka tik valstiečiams. Tuo metu lietuviai iš esmės gyveno kaimuose. Miestuose jų buvo mažuma, tad atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei ir prasidėjus lietuvių migracijai į miestus, naujieji miestiečiai stengėsi atsikratyti valstietiško palikimo ir norėjo gyventi tik mūriniuose namuose, o į medinį būstą žiūrėjo paniekinamai.
Šiuo metu lietuviai supranta, kad reikia stengtis išsaugoti gamtą, todėl rąstiniai namai labai populiarėja ir vėl. Natūralumas, prisirišimas prie gamtos, sveika gyvenamoji aplinka, patikimumas, ilgaamžiškumas visada buvo svarbūs lietuvio širdžiai, todėl rąstinis namas yra išties logiškas pasirinkimas!
20-to amžiaus pabaigoje medinė, rąstinė statyba sugrįžta į prarastas pozicijas. Šiuolaikinių technologijų dėka atsirado neribotos galimybės rąstinį namą paversti moderniu statiniu. Rąstinis namas - puikiausias pasirinkimas tiems, kurie vertina natūralumą, šilumą, ekonomiškumą ir sveiką aplinką.
Rąstiniai namai klasifikuojami į:
- Natūralių rąstų.
- Mašininio apdirbimo.
Rąstiniai namai, lyginant su kito tipo statiniais, pasižymi šiomis puikiomis savybėmis:
- Ekologiškumas.
- Ilgaamžiškumas.
- Sveika aplinka.
- Natūralus oro drėgmės balansas.
- Garso izoliacinės savybės.
- Elektrostatiškumas.
- Priešgaisrinės savybės.
Analizuojant šiuolaikinės ir maždaug XX amžiaus pradžios statybos iš rąstų technologijas, galima padaryti išvadą, jog statybos būdas daugiau mažiau išliko toks pats - kinta tik sienų ir stogo dangos storis.
Štai pagrindiniai etapai, kaip statomas šiuolaikinis medinis namas:
- Įvertinamas galimas biudžetas.
- Pasirenkamos skirtingos medienos rūšys ir jų kainos.
- Kreipiamasi į specialistus, kurie teikia medinių namų statybos paslaugas.
Visgi tai yra aplinkai saugus statybos būdas.
Medinio paveldo išsaugojimo svarba
Nors pastaruoju metu paveldosaugininkai vis labiau domisi ,,genius loci“ saugojimu, tačiau tokiai nematerialiai išraiškai suteikti apsaugos statusą yra ganėtinai sunku. O kalbant apie medinius namus, tai dar sudėtingiau, nes jie simbolizuoja asmeninį žmogaus gyvenimą, o ne valstybinio masto reiškinius.
Į klausimą: deginti ar saugoti, atsakyti nesunku remiantis Skandinavijos šalių pavyzdžiu. Šiose kraštuose medis taip pat užėmė svarbią poziciją tiek laivų, tiek namų statyboje. Dabartiniais laikais mediniai statiniai sudaro didžiąją dalį Norvegijos paveldo. Tokią situaciją nulėmė tai, kad mediniu paveldu jau buvo susidomėta XIX a. viduryje.
1844 m. norvegų dailininkai įkūrė Norvegijos senųjų paminklų išsaugojimo draugiją, kurios pagrindinis tikslas buvo išsaugoti medinius pastatus. Jos nariai medinukus supirkinėdavo, restauruodavo ir skirdavo lėšas jų išlaikymui. Šiuo metu draugija turi apie 8000 narių ir yra globojama pačios karalienės Sonjos. Išsaugoti pastatai yra atverti turizmui ir neša pelną.
Žinoma, dėl kultūrinių ir ekonominių skirtumų palyginti Lietuvą ir Norvegiją yra keblu. Medinis architektūros paveldas Kaune sparčiai nyksta, kadangi jį vis sunkiau pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimo būdui, natūraliai integruoti į besikeičiantį miestą.
Tinkamas medinių namų restauravimas Lietuvoje dar nėra įprastas reiškinys. Savininkai nėra tuo suinteresuoti, o ir stinga šios srities specialistų. Viena iš priežasčių, kodėl taip sunku išsaugoti medinius namus, yra ta, kad Lietuvos visuomenei medinis paveldas labai įprastas, nekeliantis pasididžiavimo, o apie originalius pavyzdžius žinoma mažai.
Visuomenė nėra subrendusi sampratai, kad medinis namas yra prestižo, turto ir sveikos aplinkos veiksnys. Priešingai, dėl skurdžios medinių namų visumos įvaizdžio, toks būstas siejasi su nepritekliumi ir žemesniu socialiniu sluoksniu. Tai viena iš priežasčių, kodėl savininkai stengiasi namus pertvarkyti šiuolaikinėmis statybos priemonėmis.
Visų medinių namų išsaugoti tikrai neįmanoma. Kai kurie jau natūraliai sugriuvę ir jų atstatyti nebeįmanoma. Šiuo atveju būtų tikslinga tokias vietas sutvarkyti, kad jos nedarkytų miesto įvaizdžio.
Mano nuomone, yra vienintelė išeitis - visuomenės švietimas šiuo klausimu ir ,,tinkamas“ medinio namo įvaizdžio formavimas. Pakaktų, kad žmogus, turintis finansinių galimybių įsigyti nuosavą būstą, nepultų jo statytis neva madinguose užmiesčiuose, bet įsikurtų čia pat, šalia miesto centro esančiuose istoriniuose priemiesčiuose.
Juk medinis namas tai nėra tolygu gyvenimui su lauko tualetu ir vandeniu iš šulinio. Tai savos kultūros, istorijos tęstinumas ir galimybė didžiuotis tikruoju ,,prestižu“.