Lietuvos Respublikos teritorijos planavimas ir urbanistika susiduria su nemažėjančiomis problemomis, nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus. Tai apima didmiesčių priemiesčių suburbanizaciją, neurbanizuotų teritorijų urbanizavimą, statybą žemės ūkio paskirties žemėje, savivaldybės ir vietovės lygmens bendrųjų planų sprendinių nesilaikymą ar laisvą interpretavimą. Taip pat jaučiamas nuolatinis socialinio, municipalinio būsto ir būsto „už įperkamą kainą“ trūkumas.
Net po Nepriklausomybės atkūrimo, teritorijų planavimo dokumentų (TPD) sprendiniai netapo visuomenės interesu ir neatliepia visos visuomenės teisėtų lūkesčių. Dabartinė TPD rengimo tvarka leidžia tuos sprendinius įvairiai interpretuoti, apeiti, keisti ar koreguoti. Todėl situacija, kai vienbučių ar dvibučių gyvenamųjų namų kvartale pradeda kilti daugiabučiai daugiaaukščiai gyvenamieji namai, yra Lietuvos kasdienybė.
LR teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijos, kontinentinio šelfo ir išskirtinės ekonominės zonos Baltijos jūroje teritorijų planavimą ir nustato šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas“. Įstatymo tikslas - užtikrinti darnią teritorijų plėtrą ir racionalią urbanizaciją, nustatant sprendinių sistemiškumo, dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus, sudaryti sąlygas aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, išsaugant kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes.
Teisinio reguliavimo spragos
Kalbant apie TPĮ deklaruotus „teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus“, labai simptomatiška yra dabar rengiamo Lietuvos Respublikos bendrojo plano esamos būklės analizės etape pateikta išvada apie teisinio reguliavimo aspektus.
Apie Kultūros paveldo objektų teisinio reguliavimo integralumo stoką išvadoje yra nurodyta, jog dėl skirtingų žinybinių nuostatų bei neaiškių kompetencijų bei atsakomybės ribų tarp Aplinkos ir Kultūros ministerijų saugant ir tvarkant kultūros paveldą pasitaiko teisinių nesutarimų. Apie Teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir taikymą reglamentuojančių teisės aktų spragas, išvadoje yra nurodyta, jog pagal šiuo metu galiojančią tvarką nėra patogaus ir greito įrankio kompleksiškai planuoti dispersinio užstatymo teritorijas sklypų masteliu.
Vadovaujantis šiuo metu galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis detaliųjų planų objektus ir uždavinius, detalieji planai skirti tik urbanizuotoms ir urbanizuojamoms teritorijoms planuoti. Tokiu būdu savivaldybės netenka greitesnio, patogaus ir finansiškai pigesnio įrankio kompleksiškai planuoti nedideles dispersinio užstatymo teritorijas, tame tarpe patenkančias į gamtinio karkaso zonų ribas.
Bendrasis planas, kaip įrankis, yra gerokai brangesnis, ilgiau trunkantis ir reikalauja aukštesnės kvalifikacijos specialistų, todėl praktikoje retai taikomas, kaip finansiškai ir laiko prasme neefektyvus. Todėl tokiose teritorijose vyksta padrika urbanizacija rengiant specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos planus, kuriuose nėra nustatomi teritorijos naudojimo reglamentai.
Svarbus aspektas, kad ūkininko sodybos, kaip urbanistinis vienetas, gali būti įrengiamos žemės ūkio paskirties žemėje (52% visos Lietuvos teritorijos) nepriklausomai nuo bendruosiuose planuose nustatytų urbanizacijos reguliavimo sprendinių. Kadangi tokio tipo teritorijos priskiriamos neurbanizuotoms ir neurbanizuojamoms, galiojančiuose bendrojo plano sprendiniuose tikslūs urbanizacijos rodikliai taip pat nenustatyti, atsižvelgiant į planavimo tikslus ir mastelio galimybes.
Teritorijų planavimo proceso pokyčiai
Nuo 2014-01-01 teritorijų planavimas iš procedūros tapo procesu. Tačiau sudėtinga tvirtinti, kad naujasis TPĮ įteisintas „įprocesinimas“ padėjo darniai teritorijų plėtrai, proceso sprendinių sistemiškumui, dokumentų suderinamumui ir aplinkos darnai, urbanistinei kokybei. Juolab, kad visos ankstesniosios TPD rengimo, derinimo, viešo svarstymo ir kt. procedūros išliko.
Kalbant apie TPĮ procedūros ir proceso santykį, derėtų prisiminti, kad žodis procedūra (lot. procedo - einu į priekį) nėra joks blogas žodis ar reiškinys ir TPĮ vartojimo prasme reiškia veiksmų (procesų), kuriais siekiama kurio nors tikslo, atlikimo eilės tvarką, paprastai iš anksto nustatytą teisės arba kt. normų.
Su naująja TPĮ redakcija teritorijų planavime atsirado daug naujų sąvokų, naujadarų: „užstatymo tankis“ (buvo „užstatymo tankumas“), TPD „koregavimas“, „techninės klaidos“, „spragos“ ir „kolizijos“, o dalies vartojamų sąvokų nuo TPĮ projekto rengimo laikų išaiškinimas kaip buvo neaiškus ir keistai sudvigubintas, toks neišaiškintas ir liko: „pastatų aukštis“ TPĮ yra įvardintas kaip „aukštis“, „statybos linija“ yra „linija“, „užstatymo aukštis“ yra net ne „aukštis“, o „reikalavimas, kuriuo nustatomas vyraujantis pastatų aukštis“.
Pagal naujos redakcijos nuo 2014-01-01 galiojantį TPĮ savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinio TPD planavimo organizatorius - tik savivaldybės administracijos direktorius. Tai yra visiškai logiškas ir teisingas žingsnis. Bet taip ir liko TPĮ iki galo neišspręsta „kvartalo“ sąvoka ir jos taikymas.
Pagal TPĮ 2 straipsnio 10 dalį „kvartalas“ - tai gyvenamosios vietovės urbanizuotos ar urbanizuojamos teritorijos struktūros elementas (ir kaimo, ir vienkiemio?..), kurį mažiausiai iš trijų pusių riboja inžinerinių komunikacijų koridoriai ar natūralūs barjerai - žemės reljefo formos, vandens telkiniai, želdiniai, antropogeniniai komponentai ir kt.
Tačiau įdomiausia yra tai, kad kiekvieno konkretaus kvartalo ribas planavimo darbų programoje nustato… savivaldybės administracijos direktorius. Tai reiškia, kad kiekvienos iš 60 Lietuvos savivaldybių savivaldybės administracijos direktorius savo vienasmeniu sprendimu gali kvartalu įvardinti bet kokio dydžio žemės plotelį.
Vienu atveju kvartalu gali būti kelių ar keliasdešimties ha ploto dydžio teritorija, kitu - kad ir 4 arų žemės lopinėlis. Pagal naująjį TPĮ dabar planuojame kvartalais, tačiau tų kvartalų TPD sprendinius (ypač - jų naudojimo paskirtis ir būdus) masiškai keičiame ir koreguojame sklypais.
Ir vėl neprofesionalas - savivaldybės administracijos direktorius (planavimo organizatorius) vienasmeniškai sprendžia, kas yra TPD keitimas, o kas - koregavimas. Ir tos paskirtys su būdais taip pat yra keičiamos vienasmeniu savivaldybės administracijos direktorius sprendimu. Paskirčių ir būdų keitimas yra ribojamas tik pagal savivaldybės BP sprendiniuose nustatytas jų variantų galimybes, bet visiškai neribotas kiekybės prasme ir laike. Tai yra - vieno konkretaus sklypo paskirtį ir būdus galima keisti neribotą kiekį kartų per laiko vienetą pagal statytojo pageidavimą.
Savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinių TPD koregavimas naujajame TPĮ yra įvardintas kaip „esmės nekeičiantys pakeitimai“. Ir pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 318.3.3 p. „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas“ yra įvardinti kaip esmės nekeičiantys sprendiniai. Beje, kodėl tik “pastatų“, o ne visų “statinių“?
Viena keisčiausių naujos redakcijos TPĮ nuostatų yra skirta TPD integracijai. Beje, net ne visų TPD, o tik savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens TPD.
LR architektūros įstatymo (toliau - AĮ) 3 straipsnio 2 dalyje be kitų dalykų yra imperatyviai nurodyta, jog „viešasis interesas vykdant architektų veiklą apima: 1) architektūros kokybę, užtikrinančią žmogaus sveikatai ir gerovei palankią aplinką, jos fizinius, psichologinius, socialinius ir estetinius veiksnius; 2) statinių derinimą prie aplinkos, gamtinio ir urbanistinio kraštovaizdžio puoselėjimą, nekilnojamojo architektūrinio, urbanistinio ir etnokultūrinio paveldo išsaugojimą; 3) visuomeninių, valstybės, savivaldybių bendruomenių ir privačių interesų derinimą, pagrįstą objektyviais asmenų, jų grupių, valstybės ir savivaldybių institucijų ir savivaldybių bendruomenių poreikiais“.
Todėl bet kurių pastatų (ir statinių!) architektūros ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimas (mūsų atveju tai būtų „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymo“ koregavimas) yra esminis viešąjį interesą užtikrinančių sprendinių keitimas. Šią TPĮ ir kitų poįstatyminių aktų nuostatą būtina keisti.
Statinio projekto architektūros sprendiniai, kaip esminiai statinio projekto sprendiniai, turi būti įrašyti ir į LR statybos įstatyme reglamentuotą sąvoką „esminiai statinio projekto sprendiniai“. Beje, LR statybos įstatymo „esminiuose statinio projekto sprendiniuose“ yra įrašyta, kad „statinio projekto sprendiniai, kuriais nustatoma statinio vieta sklype“ yra esminis statinio projekto sprendinys, tuo tarpu TPĮ „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas“ yra traktuojamas kaip neesminis (esmės nekeičiantis) TPD sprendinys.
Žemės nuosavybės teisinis reglamentavimas
Žemė yra savitas aplinkos elementas, laikomas vienu svarbiausiu ištekliumi, o kartu ir nacionalinis turtas. Žemė yra svarbi ne tik dėl savo ploto, bet ir dėl derlingojo sluoksnio, kuris naudojamas kaip pagrindinė gamybos priemonė. Bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu. Teisine prasme žemė pirmiausia suprantama kaip suverenios valstybės teritorija, taip pat kaip nuosavybės ir naudojimo teisės objektas. Teisės normose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, kurios socialinė funkcija - tarnauti visos tautos interesams.
Valstybė, teisės normomis tvarkydama žemės santykius, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarką, garantuoti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą. Šiuos žemės santykius, yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos Civiliame kodekse ir kituose įstatymuose. Vienas svarbiausių laikytinas Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, reglamentuojantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje.
Jame numatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinis ir juridinis asmens poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.
Nuosavybės teisė yra viena svarbiausių daiktinių teisių, kurios reglamentavimui skirta Civilinio kodekso 4 knyga ir ji yra aktuali tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. CK 1.2 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu - teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmens turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.
Žemės nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, disponavimas žeme bei žemės nuosavybės teisės gynimo būdai yra svarbūs idėjos, pastebimos teisės aktų taikymo problemos. Todėl siekiama atskleisti žemės nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, aptarti disponavimą žeme bei išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus.
Nagrinėjami privačios ir valstybinės žemės nuosavybės įgijimo pagrindus, savivaldybių teisę nuosavybe turėti žemės sklypus, aptariami bendrosios nuosavybės teisės ypatumus, taip pat išnagrinėti, kaip pasireiškia žemės savininkų disponavimo teisė, kokie reikalavimai keliami sudarant žemės sandorius, išsamiau analizuojama valstybinės žemės disponavimo teisė. Be to, keliamas uždavinys išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus, t.y. vindikacinį ir negatorinį ieškinį, reikalavimą atlyginti žalą.
Hipotezė - žemės nuosavybės teisė yra specifinė daiktinė teisė, turinti savitą reglamentavimą ir jos gynimo būdus. Tyrimas atliekamas panaudojant istorinį, lyginamąjį, loginį ir sisteminės analizės metodus. Darbe analizuojama Kasacinio teismo ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo praktika, ja remiantis analizuojamos įstatymų taikymo teismų darbe problemos.
Pati žemės nuosavybės samprata įvairiais laikotarpiais kito. Iš pradžių žmonijai vertingesni buvo gyvuliai, drabužiai, įrankiai, ginklai. Vėliau nuosavybe tapo pavergti žmonės, jų gyvenamieji būstai. Žemės nuosavybė atsirado labai palengva, jau nemažai laikotarpį žmonijai pragyvenus. Kol žmonės vertėsi medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste, žemės nuosavybės dar nebuvo. Tuo metu tautos daug keliavo ir vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Kai žmonės išmoko dirbti žemę, tapo sėslesni. Tada ir atsirado poreikis savintis dirbamą žemę, o kartu ir iš jos gaunamus vaisius. Taip pat atsirado ir individuali nuosavybė, kuri stengtasi išlaikyti.
Mirus senajam šeimininkui, žemė ir kitas turtas perduodamas vyriausiajam šeimos nariui, kuris turėjo rūpintis visos šeimos išlaikymu. Taip atsirado žemės nuosavybės įgijimas paveldint turtą. Bet žmonija nepasitenkino tuo ką turi. Tautos kariavo, grobė kitų gyvenamas ir dirbamas žemes, o taip pat užimdavo ir dar niekieno nepasisavintus žemės plotus. Savininkais galėjo būti ne kiekvienas, o tik vadai ir kiti išskirtieji. Ilgainiui savininkų ratas plėtėsi, bet moterys, vergai ar svetimšaliai nuosavybės turėti negalėjo. Pati nuosavybės samprata irgi kito.
Justiano laikais Romėnų teisėje vietoj Romos civilinės teisės ir taip vadinamos pretoris nuosavybės susiformavo vieninga nuosavybės sąvoka ir teisinė jos konstrukcija. Tai buvo absoliuti daiktinė teisė, turinti savyje tris pagrindinius elementus, būtent išskiriamai naudotis daiktu ( ius utendi ), gauti daikto vaisius ( ius fruendi ) ir rikiuoti, disponuoti daiktu, net jį ir sunaikinant pagal savo nuožiūrą ( ius abutendi ). Tai yra suprantama kaip absoliuti, nes su savo nuosavybėje turimu daiktu gali elgtis kaip nori. Be to, ši teisė ir amžina, nes yra paveldima, o savininkas negali netekti jos prieš savo valią. Justiano kodifikuota Romėnų teisė turėjo didžiulę įtaką vėlesnėms kitų Europos šalių kartoms.
Iki tol daugelyje šalių galiojo jų nacionalinė teisė, kurios daugelis principų skyrėsi nuo įtvirtintos Romėnų teisėje. Šiose teisėse privatinės žemės nuosavybės nebuvo. Visa žemė priklausė tautai ir pavieniam asmenim buvo visuomenės perleista tik naudojimuisi. Nuosavybės sąvokoje buvo daugiau viešojo ir visuomeninio pobūdžio nuosavybės apribojimų, negu pagal Romėnų teisę. Vakars Europoj žemės nuosavybės teisė formavosi įtakojama feodalizmo santvarkos.
Pilna žemės nuosavybės forma- alodai galėjo priklausyti tik laisvam asmeniui, buvo paveldimi ir ginami teisme. Vasalai pilnos nuosavybės teisės neturėjo, jie buvo priklausomi nuo savo senjoro. Ši žemė buvo visiaikos pono nuosavybėj ir jo naudai apdėta sunkiomis prievolėmis. Feodaliniams ryšiams silpnėjant, žemės nuosavybės teisė darėsi privatinės teisės subjektu. Baudžiauninkai žemės nuosavybės teisės neturėjo. Tuo metu nebuvo žinoma ir valstybinė žemės nuosavybės teisė. Įgyjamąja senatimi pripažinta žemė.
Žemės reforma atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Šios nuosavybės teisės esmę riboja Lietuvos civilinė teisė įdiegta vadinamoji "triada" - nuostata, kad nuosavybės teisę sudaro trys savininko teisės - teisė turtą valdyti ir naudoti bei juo disponuoti. Nuosavybės teisės turiniui apibrėžti "triada" naudojama tik Rusijoje. Europoje vyrauja prigimtinės nuosavybės teisės doktrina. Nuosavybės teisės sąvoka Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.37 str. suformuluota kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.
Panašiai nuosavybės teisės sąvoka traktuojama ir kitų valstybių teisėje. Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektais gali būti daiktai ir kitas turtas, skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą. Bendras Lietuvos Respublikos žemės plotas sudaro 6530,1 tūkst. ha. Kaip numatyta minėto straipsnio 3 dalyje, neperduota naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui. Šią žemę, ja naudotis ir disponuoti.
Nuosavybė, kaip numato Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir Žemės įstatymas, gali būti privati, valstybinė ir bendroji. Šią žemę valdyti ir naudoti bei disponuoti ja. Žemės savininkui valdymo teisė suteikia galimybę turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį. Šios teisės pagrindu asmuo gali žemę arti, melioruoti ir kt. Naudojimo teisė savininkui leidžia žemės naudingąsias savybes pritaikyti savo poreikiams tenkinti ir taip gauti iš žemės naudą. Savininko naudojimo teisė apima teisę gauti derlių, vaisius ir žemės duodamas pajamas. Disponuodamas žeme savininkas įgyja teisę keisti žemės teisinę padėtį, tai yra sudaryti žemės pirkimo - pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo ir kitus sandorius.
Žemės sklypo savininko teisės ir jų apimtis reglamentuota Civilinio kodekso 4.40 - 4.46 straipsniuose. Civilinio kodekso naujovė nuosavybės teisinis santykis srityje yra nuosavybės atsiradimo momento reglamentavimas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 str. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento. Pagal 1964 m. Civilinį kodekso 255 str. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje.
Šiame Civiliniame kodekse sutarties neįregistravimas nesukelia tokis sunkių pasekmis kaip sutarties pripažinimas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad 2001 m. Civilinis kodeksas neskatina neregistruoti nuosavybės teisės. Šiuosius asmenis remiantis kitais įrodymais. Šui sandorio šalys teisme negalės įrodinėti savo nuosavybės teisis remiantis tokiu sandoriu, be to, asmuo tokios nuosavybės negalės parduoti, padovanoti ar kitaip perleisti ir atlikti kitus veiksmus. Iš to darytina išvada, kad iš esmės Civilinis kodeksas numato neigiamas pasekmes asmenims, kurie neregistruoja nuosavybės teisės perėjimo fakto.
Žemės nuosavybės teisei įgyti taikomi analogiški pagrindai fiziniai ir juridiniai asmenys, savivaldybės, taip pat užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie attinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ( Konstitucijos 47 str. ), bei užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės atstovybės. Privati žemės nuosavybės teisė įgyjama administraciniu aktu, sandoriu arba teismo sprendimu. Šis nuosavybės teisė iš žemės bei suteikiama žemė nuosavybėn neatlygintinai apskrities viršininko sprendimu. Šis įstatymus ir poįstatyminis akts reikalavimus. Yra teisės, kai reikia nustatyti juridinę reikašmę turintį faktą apie įgijimą žemės nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi ir pan.
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. akte "Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo" patvirtintas Lietuvos valstybingumo ir suverenis galių tęstinumo principas. Nuosavybės teisės iš žemės atkūrimą reguliuoja eilė įstatymų: 1991 m. Vyriausybės nutarimus pakeitė 1997 m. liepos 1 d. Šis nuosavybės teisis iš išlikus nekilnojamąjį turtą atkkūrimo įstatymas, 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas, Žemės įstatymas. Šis nuosavybės teisis iš išlikus nekilnojamąjį turtą atkkūrimo įstatymo 2 straipsnyje.
Asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu ( naminiu testamentu ) arba sutartimis ( pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu ), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisis perėmėjai testamentu paliko turtą. Šio fakto nustatymo. Šiai, išvardyti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. Šiai. 1991 m. birželio 18 d. Šiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomens apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą.
Šis atkurti nuosavybės teises, subjektiaškumui nebataikomas nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje požymis, nors Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. neišlikus nekilnojamąjį turtą, tokį kaip žemė, miškai ir vandens telkiniai, nuosavybės teisės taip pat gali būti atkuriamos, kaip numato šio straipsnio 2 dalis. Tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Šiai turėjo pateikti prašymus. Prašymų pateikimo terminus reglamentavo 1991 m. Šis nuosavybės teisis iš išlikus nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygos.
Šis nuosavybės teisis iš išlikus nekilnojamąjį turtą atkkūrimo įstatymo 11 straipsnyje nurodytas prašymo turinys. Iš jo seka, kad prie prašymo privalomai turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentai, kurie rodo giminystės ryšius. Šis turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Šis notars pripažinimo akts knygs ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigs pripažinimo akts knygs ankstesnieji išrašai, teisms sprendimai, notars patvirtinti testamentai ir pan. Šios dokuments. Šio dokumento, jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 mets. Šiai, kuris nuosavybės teises iš išlikus nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai neišliko, kaip numatyta įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl nuosavybės teisis bei giminystės ryšio nustatymo.
Teismų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai pateikti prašymai neatitiko jų turiniui įstatymo keliamus reikalavims. Šiai, turintys teisę į turto sugrąžinimą, prašymas surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan. Kaip seka iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. Šiais rūšiniais požymiais apib...
Šis straipsnis apžvelgia pagrindinius aspektus, susijusius su namų valdos paskirties nesilaikymu valstybinėje žemėje, įskaitant teisinį reglamentavimą, problemas ir galimus sprendimus.
tags: #namu #valdos #paskirties #nesilaikymas #del #statinio