Naudojimosi tvarkos nustatymas ir atidalijimas yra svarbūs aspektai įgyvendinant nuosavybės teisę, ypač kai kalbama apie bendrąją nuosavybę. Šiame straipsnyje aptariami teisiniai principai, reglamentuojantys šiuos procesus Lietuvoje, remiantis Civiliniu kodeksu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Bendroji Nuosavybė ir Jos Įgyvendinimas
Civilinio kodekso (CK) 4.72 straipsnis apibrėžia bendrosios nuosavybės teisę kaip dviejų ar daugiau savininkų teisę valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybės teisės objektu. Įstatyme nustatytos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik visų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 str.). Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdė, naudojo ir juo disponavo ne visi bendraturčiai, tai kiti bendraturčiai turi teisę gauti iš šių ataskaitą kasmet arba iš karto po to, kai jie nustojo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdyti, naudoti bei juo disponuoti (CK 4.75 str.).
Savininkai patys sprendžia, kaip įgyvendinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tačiau, jei bendraturčiai nesutaria, sprendžia teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Taigi, kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Ginčas dėl naudojimosi bendrais nekilnojamaisiais daiktais sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 str. 1 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuotos principinės nuostatos, užtikrinančios, kad bendraturčiai visų pirma išnaudotų visas galimybes suderinti savo valią dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą įgyvendinimo. Tai pasiekti padeda bendraturčių kooperavimasis.
Naudojimosi Tvarkos Nustatymo Svarba
Naudojimosi tvarkos nustatymo procesas yra labai svarbus aspektas tinkamo nuosavybės teisės įgyvendinimo požiūriu, nes naudojimosi teise, t. y. teise pritaikius daikto naudingąsias savybes gauti jo duodamą naudą, pasireiškia nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas.
Bylos nagrinėjimo metu pateikiami naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos projektai ne visada atitinka abiejų ginčo šalių interesus. Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui.
Advokatas paaiškina bendrus partnerystės ginčus (ir kaip jų išvengti!)
Atidalijimas iš Bendrosios Nuosavybės
Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad atidalijami gali būti ne visi, o tik vienas ar keli bendraturčiai. Atidalijus dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalyta dalis tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu.
Nustačius naudojimosi bendru turtu tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta. Savo nuožiūra bendraturtis naudojasi tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas - nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 str.).
Teismų Praktika
Žemiau pateikiami keli pavyzdžiai iš teismų praktikos, iliustruojantys naudojimosi tvarkos nustatymo ir atidalijimo principus:
- Civilinė byla Nr. Ieškovė prašė teismo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Pirmosios instancijos teismas patvirtino ieškovės ir tam tikrų atsakovų sudarytą dalinę taikos sutartį pagal ieškovės pateiktą žemės sklypo planą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį ir atsisakė patvirtinti dalinę taikos sutartį. Byloje nustatyta, kad žemės sklypas yra ieškovės ir atsakovų bendroji dalinė nuosavybė. Ieškovei priklausanti žemės sklypo dalis yra antra pagal dydį po atsakovei Lietuvos Respublikai priklausančios dalies ir sudaro apie 31 procentą viso žemės sklypo ploto. Žemės sklype yra gyvenamosios pagrindinės naudojimo paskirties pastatas - gyvenamasis namas. Byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovės pateiktame teismui tvirtinti daline taikos sutartimi žemės sklypo plane nėra nustatyta Lietuvos Respublikai, kaip žemės sklypo bendraturtei, paskiriama individualiai naudotis žemės sklypo konkreti tiksliai nustatyta atitinkamo dydžio dalis ir jos išsidėstymas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tretieji asmenys - patalpų savininkai nėra ginčo žemės sklypo bendraturčiai, jų, kaip valstybinės žemės sklypo dalies naudotojų, teisės išvestinės iš žemės sklypo savininko - valstybės, todėl nustatant žemės sklypo naudojimosi tvarką jų, kaip teisėtų valstybinės žemės naudotojų, sutikimas nėra reikalingas. Kita vertus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybė, dalyvaudama susitarime dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo su kitais žemės bendraturčiais, turi paisyti butų ir kitų statinių savininkų teisių, kurios kilo iš įstatymo - teisės į teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio žemės sklypo, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nuomą arba teisės įsigyti tokią žemę nuosavybėn be aukciono (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nacionalinė žemės tarnyba šioje byloje nesutiko su taikos sutartimi prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka, nurodydama, kad ji neatitinka patalpų savininkų ir žemės sklypo naudotojų interesų. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad šios bylos atveju valstybei, kuriai priklauso didžiausia žemės sklypo dalis, individualiai skirtina naudotis dalis žemės sklypo plane iš viso nenustatyta, nors nebuvo kliūčių ieškovei siūlyti teismui žemės sklypo dalies skyrimo naudotis valstybei variantą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
- Civilinė byla Nr. Ginčas kilo tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (ieškovės) ir privačių asmenų (atsakovų) dėl valstybei ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo naudojimo tvarkos ir kelio servituto nustatymo, žemės naudojimo būdo pakeitimo. Ieškovė teigė, kad atsakovai nepagrįstai atsisako pertvarkyti žemės sklypą į du sklypus, nustatyti servitutą ir naudojimosi žemės sklypu tvarką, taip trukdydami atkurti trečiajam asmeniui nuosavybės teisę valstybinėje žemės sklypo dalyje. Atsakovai argumentavo, kad ieškovė neteisėtai administraciniu aktu nustatė kelio servitutą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame žemės sklype, be pagrindo pakeitė žemės sklypo naudojimo būdą ir tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba, kaip valstybės patikėtinė, neturi teisės be bendraturčių sutikimo pertvarkyti žemės sklypo, priklausančio valstybei ir privatiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatyti ar pakeisti naudojimosi sklypu tvarkos ir, nesant įstatyme įtvirtinto pagrindo, nustatyti žemės sklypo servitutą administraciniu aktu ar kitaip vienašališkai įgyvendinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Visi šie klausimai, nesant susitarimo tarp bendraturčių, turi būti sprendžiami teismo įstatymo nustatyta tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos įsakymas, kuriuo nustatytas servitutas, yra priimtas valstybės institucijai viršijus įstatymu suteiktus įgaliojimus, pažeidus viešosios teisės reglamentavimo principą „galima tai, kas tiesiogiai nustatyta“, todėl laikytinas niekiniu, negaliojančiu ir nesukeliančiu teisinių padarinių žemės sklypo savininkams. Kasacinis teismas nurodė, kad ieškovė, prašydama teismo įpareigoti atsakovus sudaryti sutartį dėl valstybei ir jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pertvarkymo, servituto nustatymo, žemės naudojimo būdo pakeitimo, pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas tarp bendraturčių dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ir servituto nustatymo teismo sprendimu. Šis ginčas teismo turi būti išspręstas taikant būtent šiuos teisinius santykius reglamentuojančių materialiųjų įstatymų nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių šiam ieškinio trūkumui ištaisyti, neatliko teisinės ginčo santykių kvalifikacijos, tinkamai nepaskirstė įrodinėjimo naštos, dėl to tinkamai neišnagrinėjo šalių ginčo. Apeliacinės instancijos teismas šių proceso klaidų neištaisė.
- Civilinė byla Nr., Teisminio proceso Nr. 2021 m. viešajame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės V. K. patikslintą ieškinį atsakovams V. N., J. Š., L. Š. dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, tretieji asmenys A. B., V. ieškovė patikslintu ieškiniu pateikė reikalavimus: nustatyti V. K., A. B., V. B., V. N., J. Š., L. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką, pagal „IĮ D. J. matininkų biuras“ 2019 m. gruodžio 5 d.:
- J. Š. asmeniniam naudojimui paskiriant 195 kv. m.
- L. Š. asmeniniam naudojimui paskiriant 195 kv. m.
- V. N. asmeniniam naudojimui paskiriant 887 kv. m.
- V. B. asmeniniam naudojimui paskiriant: 168 kv. m. ploto sklypą, naudojimosi tvarkos nustatymo plane pažymėta raide „B1“, 390 kv. m.
- A. B. asmeniniam naudojimui paskiriant: 168 kv. m. ploto sklypą, naudojimosi tvarkos nustatymo plane pažymėta raide „B1“, 390 kv. m.
- V. K. asmeniniam naudojimui paskiriant 1155 kv. m.
Ši praktika rodo, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, siekia užtikrinti proporcingą ir teisingą naudojimąsi bendra nuosavybe, atsižvelgdamas į visų bendraturčių interesus ir įstatymų reikalavimus.
tags: #naudojimosi #tvarkos #butu #nustatymo #bylos