Antakalnio individualūs namai: architektūra, istorijos ir sklypai

Sovietų valdžios įsitvirtinimas Lietuvoje pokariu sutapo ir su galutiniu kone visų sričių centrų ir mazgų persikėlimu iš Kauno į Vilnių. Įdomu patyrinėti, ar tokia banali tiesa galioja ir gana specifinei gyvenimo sričiai, tuo metu pasiekiamai pirmiausia sovietinei (tiesa, ne tik partinei ir administracinei, bet ir mokslinei, techninei ir kūrybinei) nomenklatūrai.

Apžvelgus XX a. šešto dešimtmečio Kaune statytų privačių namų istorijas, sumanu pasiaiškinti, kokius namus statėsi naujosios sostinės gyventojai, kokie veiksniai čia formavo individualią statybą, koks šioje istorijoje buvo Kauno vaidmuo?

Nepaisant gana skirtingų abiejų miestų individualios statybos tendencijų (provincialus Vilnius kukliomis statybų apimtimis ir itin menku individualių projektų skaičiumi nė iš tolo neprilygo sostinei Kaunui), kalbant apie privilegijuoto kultūros lauko veikėjų ambicijų tenkinimą, panašumai akivaizdūs.

Viena akivaizdžiausių bendrysčių - teritorinis namų pasiskirstymas: jei Kaune aukštesnei socialinei klasei įsikurti buvo rezervuotas Žaliakalnis, tai Vilniuje tokiu rajonu tapo Antakalnis. Nors įprastai čia individualūs namai iškildavo specialiai tam suplanuotame Medžiotojų gatvės kvartale (nežinantiems - tiesiai virš Antakalnio klinikų), kultūros ir mokslo veikėjams sklypai buvo skiriami arčiau centro, ypač Jūratės, Kuosų ir Karių kapų gatvių kvartaluose.

Įdomu, kad architektūriniu požiūriu šie namai buvo gana panašūs į statytus Kaune. Kadangi reikšminga dalis, ypač aukštesnio socialinio sluoksnio naujųjų vilniečių atvyko iš Kauno, Vilniuje galime pastebėti kaunietiškų idėjų sklaidą.

Nors iš pradžių Vilniuje labai trūko architektų, o kvietimus čia dirbti kauniečiai sutikdavo vangiai, migracija vyko ir šeštame dešimtmetyje. Vilniuje jau dirbo ne vienas tarpukariu mokslus baigęs architektas, tarp kurių buvo ir 1940-1944 m. Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultete studijavęs ir po karo Lietuvos dailės institute dėstęs Eduardas Budreika.

Moderniu, bet gana dekoratyviu braižu pasižymėjęs architektas Antakalnyje suprojektavo bent keturis namus: du savo kolegoms grafikui Eduardui Jurėnui ir skulptoriui Petrui Aleksandravičiui, vieną kompozitoriui Antanui Budriūnui ir sau.

Antano Budriūno namo fasadas, 1973

Antano Budriūno namas

Antano Budriūno namas (archit. Eduardas Budreika, 1956). Nuo 1922 m. gyvenęs Kaune, studijavęs ir dėstęs Kauno konservatorijoje, 1949 m. Budriūnas (1902-1966) persikrausto į Vilnių, kur pradeda dirbti LSSR konservatorijoje ir namo statybos metais užima Operinio parengimo katedros vedėjo pareigas.

Nors neturime žinių apie statybos procesą, iškalbingas ir pats namas, atskleidžiantis Budreikai būdingą modernumo ir tradiciškumo dermę. Panašiai kaip Kauno namų atveju, tai buvo asimetriško plano, dviejų aukštų tinkuoto mūro namas keliašlaičiu stogu.

Žvelgdami į pastatą iš gatvės pusės galime matyti labiau tradiciškus, reprezentacinę funkciją atliekančius sprendimus - arkomis dekoruotą prieangį, ornamentuotą balkono durų apvadą ir Kauno tarpukario architektūrai itin būdingą pusapskritimę svetainę.

Tarpukario tradicijos įtakas pastebime ir vidaus erdvių planavime - aiškiai atskirtos pirmo aukšto viešos (fojė, svetainė, valgomasis), ūkinės (virtuvė, sandėliukas, WC ir tarnaitės kambarys) ir antro aukšto privačios (miegamieji, vonia ir balkonai) zonos su nusistovėjusia kambarių paskirtimi liudija modernaus vienos šeimos būsto standartą.

Eduardo Jurėno namas

Eduardo Jurėno namas (archit. Eduardas Budreika, 1959). Tuo tarpu už keleto kvartalų, Pavasario gatvėje pastatyto žymaus grafiko Eduardo Jurėno (1923-1993) namo istorija atskleidžia ne tik kaunietiškų idėjų aidesį Vilniuje, bet ir neformalių statybos praktikų subtilybes.

1941 m. pradėjęs studijas Kaune, galiausiai Jurėnas patenka į Vilnių, kur 1949 m. baigia Vilniaus dailės institutą (toliau - VDI) ir pradeda jame dėstyti. Panašiu metu įsidarbinęs Valstybinės grožinės literatūros leidykloje, Jurėnas iš kolegų sužino apie individualios statybos galimybes.

Apie tai Jurėnas pasitaria ir su VDI architektais, tarp kurių buvo ir tuo metu miesto vyr. Iš pradžių reikėjo susirasti sklypą (Jurėnų šeima norėjo ir toliau gyventi Antakalnyje, kur buvo gavę butą).

Nors statyba leista tik Medžiotojų gatvės kvartale, Jurėnas gauna neformalų Mikučianio patikinimą sklypo „ieškotis visame Antakalnyje“. Taip šeima išsirenka 600 m2 žemės plotą ant kalvos Pavasario gatvėje, kur gavę visus leidimus, 1956 m. pavasarį pradeda statybą.

Stiliaus požiūriu projektas primena kitus Budreikos kurtuosius: gana nuosaikius tūrius turėjo puošti dekoro elementai - arkiniai langai, stilizuoti balkonų turėklai, niša skulptūrėlei ir liaudies raštus atkartojančios lietos plaketės. Visgi dėl lėšų ir profesionalių darbininkų stokos didžioji dalis dekoratyvinių fasado sprendimų liko neįgyvendinti.

Būtina atkreipti dėmesį, kad Jurėnas namo statybos metais buvo paprastas dėstytojas, tad pinigų statyboms trūko. Pasak žmonos Vilijos, buvo imta valstybinė 10 000 rublių paskola, prie namo prisidėję ir jos tėvai, slapta kaime pardavimui auginę jaučius, o statybos laikotarpiu, ypač žiemomis, kai nevyko darbai, Jurėnas itin daug dirbęs.

Laisvu nuo darbo metu grafikas prižiūrėjo statybų procesą, kuris prasidėjo nuo pamatų liejimo. Tam buvo pasamdyti „Statybos technikume Olandų gatvėje“ rasti jaunuoliai: „[v]isą vasarą keturi jauni vyrai nuo ryto iki vakaro liejo namo pamatus, rankomis ritino didžiulius akmenis“, o Jurėnienė už kruopštų darbą šalia atlyginimo dar ir ruošdavo pietus bei vakarienę.

Gana sėkmingai Jurėnai rado ir stalių, ne tik nagingai sudėjusį ąžuolinį parketą ir palanges, bet ir pagaminusį baldus, kuriuos Jurėnas nusižiūrėjo iš vokiškų interjero žurnalų. Panašiai, vartant švediškus leidinius, buvo rasti ir sudėtingos konstrukcijos langai, kuriuos, pagal iš nuotraukos sukurtus Jurėno brėžinius, pagamino Utenos pramkombinato stalius Eduardas Geruckas.

Vis dėlto kilo sunkumų ieškant statybininkų kitiems darbams: nutikdavo ir taip, kad sumokėjus rankpinigius, jie taip ir nepasirodydavo. Dažniausiai „dieną jie dirbdavo valdiškose statybose, o privačiose - tik vakarais. Ateidavo sunkiai tempdami kojas, pavargę, greitosiomis perkąsdavo atsineštą sausą maistą ir imdavosi darbo.

Vargino ir medžiagų trūkumas. Tuo metu namus statėsi ir Jurėno kolegos - Jonas Kuzminskis ir Vytautas Mackevičius, su kuriais buvo keistasi „nelegaliais statybinėmis medžiagomis prekiaujančių sandėlių vedėjų bei sunkvežimių vairuotojų kontaktais, mat be blato ir pažinčių tais laikais nusipirkti galėjai tik akmenų, smėlio ir žvyro“.

Taip buvo gauti perdangoms reikalingi geležinkelio bėgiai, atstoję sijas („teko susirasti tokį geležinkelininką, kuris ne tik nugvelbtų bėgius, bet ir transportą suorganizuotų, nes su paprastu sunkvežimiu tokio krovinio juk neatsiveši“).

Panašiai vidaus darbams reikalinga mediena buvo gauta per Jurėnienės tėvo bičiulį - Utenos girininką, kuris miške atrinko tinkamiausius medžius ir girininkijos sunkvežimiu suvežė medieną į Utenos lentpjūvę, kur ji buvo supjaustyta ir nuvežta į tėvo sodybą džiovinimui.

Nelegaliai iš valstybinio sektoriaus „organizuotos“ ir plytos: nors būdavo suteikiamos jų įsigijimui skirtos paskyros, „[g]avus taloną dar nereiškė, kad pasiseks gauti plytų, nes privačioms statyboms atitekdavo tik tai, kas likdavo nuo valstybinių, nebent pasisekdavo nelegaliai susitarti su plytas gabenančiu vairuotoju.

[…] Krovinį reikėdavo žaibiškai išsikrauti, kad niekas nepamatytų, o vairuotojas galėtų kuo skubiausiai pasišalinti iš nusikaltimo vietos“.

Galiausiai, sovietinės ekonomikos absurdiškumą puikiai iliustruoja stogo dangos įsigijimas, vykdytas per Lietuvos dailės fondą iš Maskvos užsakant aukštos kokybės, grafikos darbams skirtų dvimetrinių aliuminio skardos lapų.

Individuali statyba buvo sudėtingas, keliapakopis procesas, neįmanomas ne tik be blato, bet ir virtuoziško valdymo.

Jono Kubiliaus namas

Jono Kubiliaus namas (archit. Enrikas Tamoševičius, 1964). Įdomu pastebėti, kad šalia iš tarpukario paveldėtos tradicijos vyko ir naujos, dar modernesnės architektūrinės išraiškos paieškos, kurias dažnu atveju įkvėpė per nailono uždangą pasiekiamas Vakarų modernizmas.

Vieną tokių namų Antakalnyje pasistatė VU rektorius, matematikas Jonas Kubilius (1921-2011). Sklypo paieškas pradėjęs kaip jaunas dėstytojas, įsibėgėjus statyboms Kubilius tapo rektoriumi ir gavo LSSR valstybinę premiją, taigi jo autoritetas, nomenklatūriniai ryšiai ir finansai neabejotinai padėjo pagrindą sėkmingai namo statybai.

Jau turėdamas sklypą (1957 m. jam paskiriamas 600 m2 žemės plotas Kuosų gatvėje) Kubilius ieškojo, kas galėtų suprojektuoti namą.

Taip Sigizmundas Pipynė jam rekomendavo jauną architektą Enriką Tamoševičių, tuo metu jau žinomą už eksperimentinius dvylikos ir devynių aukštų stambiaplokščių namų projektus.

Išsirinkęs iš kelių architekto pasiūlytų variantų, 1959 m. Tirtų namų kontekste Kubiliaus namas išsiskiria ir stiliumi, ir prabanga.

Lakoniškas ir proporcingas dviejų aukštų pastatas, į balkono stogelį išsitęsiantis karnizas ir ilgi, tolygia dienos šviesa namus aprūpinantys langai bei horizontalę pabrėžiantys iškilūs apvadai atspindėjo geriausius funkcionalizmo bruožus ir vengė kitų namų atvejais pastebėto dekoratyvumo.

Neprastesnės ir vidaus erdvės - pro stiklo siena dekoruotą prieangį patenkame į itin erdvų ir patogų fojė, kuriame matome plastiškų formų laiptus, šviesaus medžio sienines spintas ir į svetainę vedančias itin modernias metalinio rėmo stiklines duris.

Apie 1964 m. įrengta svetainė taipogi pasižymi modernumu. Gavęs Budreikos rekomendaciją, interjero projektui sukurti Kubilius pasamdė ką tik studijas baigusį Liną Leoną Katiną, kurio pasiūlytame sprendime galime matyti per vietinių medžiagų panaudą pasireiškiančias suomiško regionalizmo įtakas (viena iš sienų ir židinys dekoruoti netinkuotomis plytomis (vėliau abu apmūryti akmenimis), kitos sienos apkaltos medinėmis lentelėmis).

Drauge švaros ir modernumo įspūdį kuria baltai tinkuotos lubos ir neįprastai ilgas langas, o erdvę į dvi dalis dalijantis, ant metalinių strypų kabantis Vytauto Švarlio vitražas nuo svetainės atskiria lakoniškų formų valgomojo stalą ir kėdes, kurias, kaip ir kitus baldus sukūrė Katinas.

Likusios namų erdvės labai panašios į mūsų jau aptartąsias. Išsiskiria tik itin didelis naudingas namo plotas (286,51 m2), sukėlęs problemų ir pačiam Kubiliui.

1958 m. pasikeitus statybos įstatyminei bazei (gyvenamasis plotas nebegalėjo viršyti 60 m2), kai kurie gyvenami kambariai buvo paversti pagalbiniais: 30,4 m2 darbo kambarys virto knygų sandėliu, o 18,65 m2 kambarys su aukštu ir ilgu langu - veranda.

Atlikus techninius pataisymus, namas įformintas kaip trijų kambarių, kurių gyvenamasis plotas formaliai siekė 65,05 m2. Nors kilo keblumų sudarant namo bylą, sprendimai rasti: „statybos inspekcijos viršininkas V. Evinas padėjo, kad ateitų normalus inventorizacijos biuro darbuotojas ir sudarytų reikiamą bylą“.

Statybos darbai užsitęsė, tačiau gavęs reikiamus leidimus, į nebaigtus statyti namus Kubilius įsikraustė dar 1963 m.

Vitalio ir Elenos Morkūnų namas

Vitalio ir Elenos Morkūnų namas (archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, apie 1959). Nepaisant Kubiliaus name pastebimų naujos stilistinės išraiškos naujovių, bene stipriausia tokios architektūros manifestacija individualios statybos kontekste laikytinas etnologo Vitalio (1924-2014) ir choreografės Elenos (1929-2001) Morkūnų namas.

Šios šeimos istorija - tai dar vienas kauniečių migracijos į naująją sostinę pavyzdys. Kaip pasakoja Morkūnų dukra Dalia Daukantienė, ilgą laiką gyvenę Kaune, Morkūnai gavo paskyrimus dirbti Vilniuje, į kurį persikrausčiusi, jauna šeima pardavė tėvo iš palikimo nupirktą prabangų automobilį ZIM ir pradėjo statybas.

Apie 1958 m. Morkūnai išsirinko 600 m2 sklypą Mildos gatvėje ir ieškojo namo projektą sukursiančio architekto. Vilties teikė Elenos Morkūnienės mokytojos, garsios balerinos Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės sūnus Vikis Oleka, kuris, dabar geriau žinomas kaip lenktynininkas, tuo metu studijavo architektūrą.

Nors Oleka Morkūnų namo istorijoje užėmė svarbų vaidmenį, projekto jis nesukūrė, o tam parekomendavo studijų draugus - dar jaunus architektus Nasvyčius.

Juos, kaip ir kitus Lietuvos jaunuosius architektus, tuomet stipriai veikė suomiško regionalizmo idėjos, kurių esmė - funkcionalizmo principų derinimas su vietos geografinėmis sąlygomis ir kultūrinėmis tradicijomis.

Tai buvo racionalių formų dviejų aukštų namas su garažu ir beveik plokščiu, lengvo nuolydžio stogu. Gana lakonišką fasadą akcentavo keliomis eilėmis išdėstytų, mažų, stačiakampių langų ritmika ir šlifuotų akmenų apvadas, įrėminantis priekines duris bei antro aukšto langus.

Kartu tūriui įvairovės ir dermės su aplinka suteikė į viršų platėjanti galinė siena bei iš skaldytų akmenų sumūrytas namo cokolis, laiptų turėklas ir sklypo tvora.

Eidami iš kiemo pusės išvysime funkcionaliai suprojektuotą, per visą namo ilgį išsitęsiantį ir vertikalių medinių lentelių turėklu dekoruotą balkoną, kurį nuo lietaus dengia išsikišęs namo stogas.

Fasado sprendimuose pastebimą funkcionalumą tęsia ir vidaus erdvės. Pro tambūrą patenkame į fojė, kuris, be kitų patalpų (virtuvė, tarnaitės kambarys, vaikų kambarys ir sandėliukas), veda į svetainę.

Įdomu pastebėti, kad ji įrengta laiptu žemiau nei likęs aukštas, taip sukuriant gana įdomią, skirtingais aukščiais atidalytą erdvę. Čia taip pat suprojektuota kiemo vaizdą atverianti stiklo siena su išėjimu, o lauko ir vidaus erdves medžiagiškai apjungia iš tašytų akmenų sumūrytas židinys, kurio pašonėje suprojektuotas didelis, netipinės formos langas.

Į antrą aukštą patenkame per fasade matytos vertikalių langų juostos apšviestą ir balkšvu reljefiniu tinku dengtą laiptinę, viršuje sujungtą su išraiškingu, erdviu ir šviesiu, langelių siena dekoruotu koridoriumi.

Dėmesio verta, kad ir kukliai teišsiaiškinta, namo statybos istorija. Atsisakius sukurti projektą, Vikis Oleka pasamdomas atlikti darbų priežiūrą.

Nepaisant turimų organizavimui reikalingų pažinčių, statybos proceso būta nelengvo. Kadangi Nasvyčiai tuo metu dar stokojo profesinės patirties, teko atlikti nemažai smulkių projektinių pakeitimų.

Tuomet visuotinį profesionalių darbininkų trūkumą liudija ir svetainėje likusi tuščia niša, kuriai numatytas radiatorius įmontuotas kitoje, mažiau patogioje kambario pusėje. Aiškus stygiaus rodiklis - sudėtas skirtingų dydžių ir medienos (sic!) parketas.

Sklypas Antakalnyje

Sklypai Antakalnyje pardavimui

Šiuo metu Antakalnyje galima rasti įvairių sklypų pardavimui. Štai keletas gatvių, kuriose siūlomi sklypai:

• Smėlynės Sodų 5-oji g.
• Gvazdikų g.
• Stepono Batoro g.
• Saulėtekio al.
• Filaretų g.
• Pelynų g.
• Vinciūniškių Sodų 8-oji g.
• Girininkijos g.
• Sadūniškių g.
• Saulės g.
• Žolyno g.
• Karačiūnų Sodų 7-oji g.
• Gailestingųjų Seserų g.
• Kiškeliškių g.
• Talkos Sodų 2-oji g.
• Garšvų g.
• Laumžirgių g.
• Laurų Sodų 1-oji g.
• Pylimėlių g.
• Dailidžių g.
• Viršupio Sodų 8-oji g.
• Lietaviškių g.
• Skaisterių g.
• Rokantiškių Sodų 10-oji g.

Sklypų kainos ir plotai labai įvairūs, todėl kiekvienas gali rasti sau tinkamą variantą. Žemiau pateikiama lentelė su keliais pavyzdžiais:

tags: #naujasis #antakalnis #sklypai