Neapibrėžto Laiko Žemės Naudojimas: Sąvokos Giedriaus Drukteinio Perspektyvoje

Giedrius Drukteinis - etiketo žinovas, žurnalistas, TV laidų vedėjas bei jų konsultantas, rašytojas ir šiaip gana ryškus, laisvai dėstantis savo kartais paradoksalias mintis eruditas, buvęs pretendentas į kultūros ministrus.

Ponas Giedrius atlieka ir krikščionybės apaštalo misiją. Atrodo, kad religinio išprusimo ir ypač drąsos galėtų jam pavydėti net ir kvalifikuoti teologai. Portale „Ateizmas“ bendru pavadinimu „Apie tikėjimą iš esmės“ jis yra išspausdinęs visą seriją straipsnių: apie ateistų tikėjimą, apie stebuklus, apie Šv. trejybę, apie kryžiaus žygius, apie išdaviką Judą, apie Galilėjaus teismą, apie religijos santykį su mokslu, apie „40 Jėzaus įsakymų“, apie, apie, apie… (žr. Tenka pavydėti šiam žmogui psichinės energijos ir plataus „dvasinio“ informuotumo.

Kokia yra tikėjimo esmė? Kuo jis vertingas? Koks yra šios sąvokos turinys? Ar yra klaidingų tikėjimų? Kuo tikėjimas skiriasi nuo žinojimo? Ar protingas yra krikščioniškasis tikėjimas (ko verta, pavyzdžiui, nukryžiuoto dievo idėja)? Užtat randa atsakymą į klausimą „Ar yra Dievas?“ (taip vadinasi dažnai jo paties reklamuojamas straipsnis).

Pasirodo, dievas, pagal Drukteinį, tikrai yra. Jis tai „įrodo“ ryžtingai ir neabejotinai - kalba netgi ne apie tikėjimą į dievą, o apie… jo žinojimą. Straipsnis pradedamas notacija: „Sužinok, ar Dievas egzistuoja. Koks Dievas yra ir kaip veikia“.

Drukteinis žino. Jam nesvarbu, kad tuo prieštarauja Šventajam raštui, kuris teigia, kad dievas yra dvasia, jis nematomas, jis - paslaptis. „Viešpaties keliai nežinomi“.

Jis griauna pačią religiją, kuri yra tikėjimas, o ne žinojimas, ne mokslas. Kokiu būdu atsiranda „Dievo pažinimas“? Iš faktų? Jų nėra. Drukteinis dievo buvimą bando pagrįsti „minties galia“, „filosofiškai“.

Jis rašo: „Gana paini situacija. Pats matai, kad vieni žmonės tiki Dievą, tačiau antra tiek žmonių netiki. Ir ką gi daryti tau? Bet tau pasisekė, kad turi mane. Pabandyk savęs paklausti, ar Tu elgtumeis kitaip, jei pamatytum Dievą ir tikrai žinotum, kad Jis yra? Jei atsakymas yra „taip“, tada pasidaro aišku, kad Dievas yra“.

Tačiau net daugelis „pažinusių” dievą dvasininkų nesielgia „kitaip” - jų moralė susižavėjimo nekelia. Be to, ko vertos frazės „jeigu pamatytum“, „jeigu žinotum“? Jeigu dangus nugriūtų, tai mes žvirblius pagautume. Negriūva… Ar protinga vien vaizduotėje kurti fantastines prielaidas kitam, bet tokiam pat iliuziniam vaizdiniui pagrįsti? Tai bergždžias Sizifo darbas. Jeigu dievą galėtume matyti, tai tikėjimas į jį išnyktų…

Religinis tikėjimas - tai santykis (geriausiu atveju) su NEŽINOMYBE. Todėl vienintelis kiek labiau pateisinantis religijos egzistavimą motyvas - neatsakytas klausimas „kodėl?“ Kodėl yra būtis? Ar yra ir nebūtis? Kodėl vyksta tapsmas - kinta masės ir energijos formos? Kodėl yra ne tik objektai, bet ir subjektai? Tačiau kartais įvairių mistikų bandymai atsakyti į tokius klausimus - beviltiškai naivūs.

Kai dėl ateistų (kokiu būdu jie „pavirsta žmonėmis”), tai Drukteinis už šią „chamstvą” pasmerktas nebus, nes ją paneigia pats Drukteinis, tvirtindamas, kad „ateistai buvo ir yra racionalūs žmonės”, kad „ateizmas buvo neatsiejama mokslo pažangos dalis” ir kad „pasaulyje yra daug ateistų, kurie elgiasi nepalyginamai moraliau ir gražiau nei daugelis tikinčiųjų“ (žr.

Reikšmingas Drukteinio straipsnis „Kaip įtikėti Biblijos stebuklais?“ Rašo: „Žinai, kad stebuklai prieštarauja mokslo dėsniams ir kad Biblijos autoriai jų net nematė, o tik surašė padavimus ir legendas“.

Tačiau „Bažnyčia reikalauja tikėti dogmomis. Jų nėra tiek jau daug - vos 252. (…). Katalikas privalo tikėti dogmomis arba būti atskirtas nuo Bažnyčios bei pripažįstamas eretiku (ir, žinoma, sudeginamas ant laužo)“.

Gal čia Drukteinis - realistas (tuo pačiu ir ateistas), nevengiantis istorinės tiesos? Apsaugok, viešpatie! Jis tęsia: „Turi tikėti, kad Jėzus buvo Dievo Sūnus, kad Marija išliko skaisti net pagimdžiusi ir kad Jėzus prisikėlė iš numirusių“.

(…). „Mūsų patirtis diktuoja, kad žmogaus prisikėlimas iš numirusiųjų yra iš principo neįmanomas. Bet jis patenka į Dievo galimybių rinkinį“.

Gal vertėtų matyti ir tuos evangelijų tekstus, kurie parodo, kaip iškilmingai Jėzus (kaip karaliaus „Dovydo sosto paveldėtojas“ - žr. Lk 1, 32 / Mt 21, 4 - 5) įžengė į Jeruzalę ir kaip išlikęs gyvas po nukryžiavimo už maištavimą slapta, pakeitęs išvaizdą, jau atskirai nuo mokinių iš jos pabėgo.

Ar tai triumfuojančio dievo, „ nugalėjusio net mirtį“, elgesys? Keistas savo abejotinu sarkazmu yra Drukteinio straipsnis „Sielą išlaisvinantys keiksmažodžiai“.

Jie esą „priartina mus prie išsivysčiusių Vakarų“. Kokie? Pavyzdžiui, „šiknius“, „šiknaskylė“, „pyst“ , „bliamba“ bei jo didenybė „šūdas“.

Pastarasis esąs „daug iškalbingesnis už „mėšlą“ - išreiškia ne tik stiprią emociją“, bet ir „demonstruoja drąsą ir išsilaisvinimą iš sustabarėjusių kultūrinių pančių. Jis suteikia laisvę aiškiai išreikšti mintį ir labiau suprasti kitus“.

Todėl kaip demokratizmo išraiška jau viešai vartojamas. Tačiau jeigu šis, taip sakant, „užpakalinių“ kalbos prieskonių arsenalas priartintų mus prie Vakarų, tai prie ko išlaikytų dar išlikę itin riebūs rusiški keiksmažodžiai? Be to, nepamirština, kad tokios „drąsos“ ir „laisvės“ mėgėjai dažniausiai yra chuliganai, chamai, kriminaliniai nusikaltėliai ir kitokios padugnės.

Nuostabus ir jo straipsnis internete „Visas mūsų gyvenimas yra ‚gyvenimas tunelyje‘“ ((žr. Drukteinis pareiškia: „Mačiau Jėzų! ” Kur? Santariškėse, ligoninėje, „tunelyje”.

Atsigavęs po stipraus širdies smūgio, jis, matyt, nusprendė, kad jo „prisikėlimas” po trijų dienų iš komos būsenos yra patogi proga žmonėms priminti krikščionių dievą. Jis esą net ir kalbėjosi su Jėzumi. Tiesa, „pokalbis” buvęs vienpusiškas - Jėzus patarė Drukteiniui pailsėti.

Gal vertėjo paklausyti dieviško patarimo? Jeigu tokia Drukteinio „aiškiaregystė” - ne stebuklas, tai vis tik didelė sensacija. Apie „tunelį“ prakalbo dar 1975 m. pasirodžiusi psichologo Raymond‘o Moody knyga „Life After Life“ („Gyvenimas po gyvenimo“), tapusi bestseleriu, išleista daugeliu kalbų milijoniniais tiražais.

Kaip atrodo tas antras, taip sakant, „pridėtinis“ gyvenimas pakeliui į „anapus“? Tai lyg kažkoks tamsus tunelis, vedantis į jo gale matomą šviesą. Belieka dreifuoti jau beveik išsekusiai žmogaus gyvybei tos dangiškos šviesos link.

Tiesa, medikai yra nustatę, kad jeigu žmogaus galvos smegenys per penkias (daugiausia - septynias) minutes negauna iš širdies kraujo, haliucinacinis „tunelis“ su savo šviesa negrįžtamai užgęsta. Gyvenimo „po gyvenimo“ išvis nebūna.

Drukteinis rašo: „Holivudo sukurtas „tunelio“ stereotipas itin gajus visame pasaulyje“. Per tą „tunelį“ yra ėję, anot jo, ir daugelis „beraščių smirdžių“ bei „narkomanų“.

Bet jeigu tas „tunelis“ - pramanyta oro pilis, kurion pakliūva dažniausiai tik abejotinos reputacijos veikėjai, tai ar verta ją statyti? Drukteinis kažkodėl vaizduoja. Paabejojau, ar verta, ar korektiška kritiškai nagrinėti buvusio ligonio vizijas ir įsitikinimus? Pažiūrėkime, kaip skamba G. Koks tas „tunelis“? Kaip jis atrodė G. Drukteiniui? „‘Tunelis‘ - tai Jūs visi!” Tik mes? O jis, vadinasi, žengia per mus.

Kaip atrodė „tunelyje“ Jėzus? Skaitome: „Jis buvo panašus į Ostapenką (skandalais pagarsėjusį girtuokliaujantį dainininką - V. B.), ir spėju, kokią juoko bangą tai gali sukelti - nes to nori pats Šėtonas: argi nesmagu papyzdavoti (? - V. Drukteinis turbūt skaitė, bet nepastebėjo, kad Evangelijoje pagal Morkų durneliu Jėzų laikė visų pirma ne šėtonas ir ateistai, o jo paties šeima - motina ir broliai, - sakydami, kad „jis išėjęs iš proto“ (Mk 3, 21. Žr. NT, 1972).

Kokia kalba kreipėsi Jėzus į „teologą“? „Jėzus kalbėjo tarsi lenkų kalba, kuri, žėk, tinka bet kada“.

Tarsi lenkų ar tarsi kalbėjo? Kodėl Jėzus nepakvietė p. Giedriaus į dangų? „Galiu tik nujausti, kodėl jis pasiuntė mane atgal - greičiausiai todėl, kad, kad aš pats to norėjau“.

Ką reiškia „pasiuntė atgal“? Negi kaip dangui netinkamą „ožį“? Juk ponas Giedrus yra ištikimas „avinas“ žydų sukurtiems kruviniems dievams. Tai į kokio Testamento dievą tiki G. Drukteinis - į žydų „Jehovą“ ar romėnų „Kristų“ (liet. „Pateptąjį“ karaliaus sostui užimti)? Ar abu kartu?

„Vienas Dievas yra trys“, - tvirtina dangiškos aritmetikos žinovas straipsnyje „Kiek dievų turi krikščionys?“. Jis ne tik dievą, bet ir šėtoną rašo iš didžiosios raidės. Tai gal jis tiek teistas, tiek satanistas? (Bet tik, gink dieve, ne ateistas.

Apsigręžęs teigia: „mes patys esame dievai, ir mes patys esame velniai“. Tai jau panašu į tiesą. Tai gal G. Jis ateistus šiame straipsnyje laiko bailiais.

„Krintančiame lėktuve ateistų nebelieka“, - sako jis, - „ir tai mūsų maža pergalė“. Tai ką vis tik matė Drukteinis „tunelyje“? Atsako: „Aš nežinau, su kuo aš jame bendravau“.

[Turbūt jau ne su „visagaliu Viešpačiu“, pakabintu ant medžio, nes „jis buvo nukryžiuotas iš silpnumo“ (2 Kor 13, 4)]. TV laidoje „Klauskite daktaro“ (š.m. spalio 5 d,) Drukteinis pasakė, kad „nieko neprisimena“, kad „tunelis - tai tamsa, tuštuma, vienišumas“.

ir pripažino, kad jis iki šiol gyveno taip (rūkė, gėrė ir t.t.), kad „net į pragarą šėtonas jo nepriimtų”. Jis nežino. Bet kiša fantaziją kitiems - mulkina aveles „dangaus migdolais“, kurių pats neskuba ryti, vadindamas savo ligos priežastį (juk „viskas Dievo valioje“) „neįtikėtinu žiaurumu“.

Lietuvoje yra du šimtai tūkstančių „vėžininkų“, trisdešimt tūkstančių neįgalių vaikų. Kasmet tūkstančiai žmonių anksčiau laiko miršta nuo mikroskopinių „Dievo sutvėrimų“.

Anot Šventojo rašto, „Visi yra iš dulkių ir visi vėl grįžta į dulkes“ (Koh 3, 20). Gamtos stichija naikina ne tik žmones, bet griauna ir degina pačias bažnyčias. Be to, „Viešpaties kalavijas pilnas kraujo“ (Iz 34, 6).

„Aš nežinau, kodėl Dievas toks žiaurus“, pripažįsta savadarbis teologas. „Žinovas“ vėl nežino. Derėtų žinoti. Vienas iš dviejų: arba tokį žiauruolį, nuo kurio pats Šventasis raštas pataria „slėptis“ (žr.

Kai „Delfi“ žurnalistė vėl priminė Drukteiniui tą „tunelį“, jis netikėtai pasakė: „Aš nesu įklimpęs religingumo liūne“… Bet kam tada tame liūne skandinti kitus? Matyt, Šventasis raštas Drukteiniui - nelabai šventas.

Realistinė Senojo testamento koncepcija apie gyvenimo laikinumą jam nepriimtina. Verčiau jau Nazareto dailidės amžinybės pažadai… Tačiau už sugrąžintą gyvenimą Drukteiniui derėjo šiame, jau pirmame po ligos straipsnyje viešai padėkoti ne nevykėliui „žydų karaliui“, o Santaros klinikų medikams.

Drukteinis teisina inkvizitorius, paklupdžiusius teisme Galilėjų (nes jis esą „neturėjo įrodymų“ heliocentrinei sistemai pagrįsti, todėl buvo nubaustas „už iššūkį Bažnyčiai“).

Toliau rašo: „Buvo svarstoma galimybė Romoje pastatyti paminklą Galilėjui, tačiau tokia iniciatyva, ačiū Dievui, greitai išblėso“. Nederėtų painioti adresų - už nepagarbą šiam mokslo didvyriui ne dievui reikia dėkoti, o Vatikano obskurantams.

Straipsnyje „Kas tave sukūrė?“ Drukteinis pripažįsta, kad pirmojo žmogaus „sukūrimas iš molio turi tik simbolinę reikšmę“ (o kokia ne simbolinė tokios „kūrybos“ technologija?).

Bet kartu teigia, kad Darvino evoliucijos teorija yra ne tiek mokslas, kiek nepatikima filosofija, ir naudoja seniai nuvalkiotą banalią pašaipą, kad tik netikintieji dievą „yra kilę iš beždžionių“ (pats Drukteinis prideda - „ir iš agurkų“)… Jeigu jis net Einšteiną, kuris judaizmą ir krikščionybę vadino „vaikiškomis pasakomis“ ir laikė, kad žodis „dievas“ išreiškia tik žmogaus silpnumą, pavaizdavo religingu (žr.

Jis neserga krikščionišku kuklumu, tuo labiau nuolankumu, nusižeminimu - jis kojų neplautų net popiežiui. Jo straipsnius internete lydi savimi patenkinto žinovo nuotraukų tvanas (dažnai „portretai“ tįso per visą puslapio plotį). Jam svetima krikščionybės deklaruojamai „pagrindinė dorybė“ - susivaldymas, santūrumas. Tuo abejoti netenka.

Tačiau kokia „pagyrų puodo“ spalva? Be to, visada iškyla klausimas, - kiek yra tiesos ir teisingumo jo teiginiuose? Atskaitęs moralus už skyrybas Natalijai Bunkei, jis sukėlė sąmyšį TV laidoje „Yra kaip yra“.

Apie šios išskirtinės asmenybės savybes liudija dar tokie jo straipsnių pavadinimai (ir kiti jo teiginių „perliukai“): „Kodėl mes, lietuviai, turime atrodyti durniais?“, „Dešimt požymių, kad Tu turi mažą penį“, „Neturėjimas savigarbos ir grobio mentalitetas - moters genai“, „Vieni bijo vorų, kiti Verygos. Ir kiekvienas, kartoju, kiekvienas bijo moterų“, „Gal dar Tau prasisuks metai sekso be jokių įsipareigojimų?“, „Lietuvos grožio industrija tėra įprastas kiaulių tvartas, kupinas smarvės“, „Dėjau aš ant tos Lietuvos“ (pasakyta duodant interviu), „Nupiskim juos“ („nugalėkim Portugalijos krepšininkus“ prasme - V.B.), „Esu tikras chuliganas“…

Tačiau kaip suderinti tokią „nepraustą burnelę“ ne tik su etiketu, bet ir su padorumu, su krikščioniškuoju tikėjimu? Bet G. Drukteinis ne visada iškreiptai vaizduoja tikrovę. Kartais gana prasminga ir įdomi jo pateikta informacija.

Žurnalistinis išradingumas, jei jis per daug neprasilenkia su realybe, - turbūt šiokia tokia vertybė. Idėjinio gyvenimo paletė būtų pilkesnė, skurdesnė be tokių „sutirštintų spalvų“.

Tačiau atrodo, kad Drukteinis daug žino, bet mažai supranta. Platyn yra, o gilyn trūksta, ypač bendrosios pasaulėžiūros sferoje. Realistinė tiesa, atspindinti gyvenimo dramą, - ne saldainiukas, todėl jai netinka paviršutiniškumas.

Energingam, bet tik šešėliniam „teologui“ gal nederėtų pamiršti teisingo „Dievo žodžio“ Biblijoje: „Tas pats likimas yra žmonėms ir gyvuliams: kaip miršta vieni, taip miršta ir kiti“ (Koh 3, 19). „Mirusiam, kuris lygus niekui, pasibaigė garbinimas“ (Sir 17, 26). „Atsimink galą. To neužmiršk, nes nėra sugrįžimo“ (Sir 38, 21 - 22).

Asmeniškai patyrusiam giltinės sparno dvelksmą žurnalistui turbūt derėtų būti rimtesniam - per daug nesišvaistyti „laisvos dvasios“ chuliganiškomis sąvokomis ir sprendimais. Viskam yra ribos. Priešingu atveju atoveiksmis neišvengiamas.

Iš daugybės internetinių komentarų, vertinančių G. Drukteinio asmenybę, sunku rasti teigiamų atsiliepimų. Ypač jis kritikuojamas už pasipūtimą. Yra neblogas patarimas Biblijoje ir lengvatikiams, kurie žavisi G. P.S. Iliustracijos - iš interneto.

Ši lentelė apibendrina kai kurias pagrindines Drukteinio idėjas, aptartas straipsnyje:

Žemės naudojimas neapibrėžtą laiką yra sudėtinga sąvoka, apimanti įvairius aspektus - nuo teologinių iki praktinių. Drukteinio įžvalgos, nors ir kontroversiškos, skatina diskusijas apie tikėjimo, mokslo ir visuomenės santykį.

tags: #neaprepiamu #laiku #zemes #naudojimas