Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų. Esminis konstitucinės tvarkos principas - pagarba žmogaus teisėms, įtvirtinta įvairiuose teisės aktuose, kuriuose įvardintos asmens teisės ir laisvės bei sukurti jų apsaugos mechanizmai.
Nuo 1990 metų Lietuvoje padarytas nemažas progresas įtvirtinant žmogaus teises ir laisves bei jų apsaugą ir kuriant teisinę valstybę. Tai liudija veikianti daugiapartinė politinė sistema, laisvi rinkimai, nepriklausoma teismų sistema bei konstitucijos garantuojamos asmens teisės ir laisvės. Lietuva yra ratifikavusi pagrindines tarptautines bei regionines žmogaus teisių sutartis ir atsiskaito įvairioms tarptautinėms agentūroms.
Tačiau nežiūrint į visa teisines priemones Lietuvoje dar neretai pažeidinėjamos žmonių teisės, Lietuva viena iš pirmaujančių Europos Sąjungos valstybių narių pagal nagrinėjamų bylų skaičių dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo Europos Žmogaus Teisių Teisme. Neretai pažeidžiamos įtariamų asmenų ir sulaikytų bei įkalintų asmenų teisės. Neretai teisės aktuose, reguliuojančiuose, kai kurias gyvenimo sritis, nėra atsakomybės ir pareigūnų sistemos, kuri sustabdytų vienų teisių ir laisvių įgyvendinimą kitų sąskaita.
Žmogaus teisės - tai asmens laisvės visuomenėje ir galimybės jas realizuoti. Vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų - jų visuotinumas, universalumas, nedalomumas. Žmogaus teisės pripažįstamos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų individualių savybių. Kai kurios teisės gali būti skirtos ir tam tikrai asmenų grupių, pav., vaikams, neįgaliems asmenims ir pan.
Žmogaus teisių ir laisvių sąvoka glaudžiai susijusi su žmogaus orumo sąvoka, t.y žmogaus teisių doktrina grindžiama nuostata, kkad visų žmonių orumas yra lygus, o žmogaus teisių tikslas - ginti orumą. 1993 m. Vienoje vykusioje Žmogaus teisių konferencijoje akcentuota, kad „visos žmogaus teisės ir laisvės yra tarpusavyje susijusios, viena nuo kitos priklausomos ir nedalomos.” Taigi žmogaus teisės ir laisvės - tai moralės ir elgesio normos bei visuomenės vertybės, kurių tikslas - ginti žmogaus vertybes.
Konstitucinis Žmogaus Teisių Reglamentavimas
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. Išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo Protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
1993 m. Lietuva tapo Europos Tarybos nare, 1995 m. ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri daro ypač didelę įtaką formuluojant naują Lietuvos teisės doktriną. Rengiant Konstituciją buvo atsižvelgta ir į 1922 m. Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė “, III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė” ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas”.
Žmogaus teisių reglamentavimui galime priskirti ir kai kuriuos straipsnius, esančius kituose skyriuose, pvz., 73 straipsnį, esantį V skirsnyje „Seimas” ir skirtą Seimo kontrolieriams; to paties skirsnio 68 straipsnį, nustatantį piliečių įstatymų iiniciatyvos teisę; straipsnius, reglamentuojančius rinkimų teisę ir kai kuriuos kitus.
Galime diskutuoti, ar pagrįstai pilietinės, politinės teisės, kurios yra išdėstytos II skirsnyje, ir socialinės, ekonominės, kultūrinės, išdėstytos III ir IV skirsniuose, yra atskirtos. Pagal šiuo metu Europoje vyraujančią teisių nedalumo doktriną pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės Konstitucijoje galėtų būti išdėstytos kartu, nes yra vienodai gerbiamos, svarbios ir glaudžiai susijusios.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų kontekste. Konstitucijos 6 straipsnyje numatyta, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Tokią Konstitucijos interpretavimo nuostatą suformulavo ir Konstitucinis Teismas. Šiame straipsnyje nurodoma, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises, svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai, kurie reguliuoja kitas teisės šakas, kaip Civilinis, Baudžiamasis, procesiniai kodeksai ir kt., turi būti suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinėms nuostatoms pagal jų teisinę galią teisės šaltinių sistemoje yra skiriamas pagrindinis vaidmuo, o kitų teisės šakų normos yra ssubordinuotos Konstitucijos reikalavimams.
ir Konstitucijos 7 straipsnyje suformuluotas vienas svarbiausių konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Konstitucijoje tiesiogiai nesakoma, ką reiškia žodžiai “Žmogaus teisės ir laisvės” ir kodėl jos „yra prigimtinės” (K 18 str.), logiškai ir lingvistiškai aiškinant Konstituciją, darytina išvada, kad prigimtinės teisės ir laisvės - tai bet kurioje valstybėje ar niekieno žemėje gimstant (ne gaunant pilietybę) įgyjamos pagrindinės teisės ir laisvės.
Konstitucija Lietuvos valstybės nesukuria, bet konstatuoja, kad gamtos sukurtos (gimstant įgyjamos) žmogaus teisės ir laisvės, kurioms apsaugoti ir. ginti (K 6 str. 2 dalis; 30 str.) yra skirtos specialiosios Konstitucijos nuostatos (K 18- 26 str.). Valstybinė bendruomenė, priėmusi Konstituciją referendumu, sukuria tik teisines formuluotes, kurioms tiesiogiai išreiškiamos gamtos sukurtų valstybių esmė.
Nėra ir negali būti baigtinio teisių ir laisvių sąrašo, t y. Konstitucija tik iš dalies aprašomos prigimtinės teisės (laisvės), kurias valstybės bendruomenė suvokė 1992 m. tai parvirtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 1995 m. piliečio teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą (K 32 str.
Valstybė, pripažindama, kad gamtos duotos teisės ir laisvės yra vertybės. Įsipareigoja jjas besąlygiškai ginti, o esant neišvengiamai būtinybei - jas riboti.
Atkreiptinas dėmesys, Kad Konstitucijoje tam tikrų teisių ir laisvių turėtojams (subjektams) įvardijami skirtingi žodžiai: „ žmogus” (K 19 - 26 str.), „kiekvienas žmogus” (K 48 str. 1 d.), „kiekvienas dirbantis žmogus” (K 49 str. 1 d.), „pilietis” ( K 32 - 37 str.), „asmuo” ( K 29 str. 1 d, 30 str.), “kiekvienas llietuvis” (K 32 str. 4 d.).
Žodžiai: žmogus, asmuo, pilietis nėra sinonimai. Jie skiriasi pagal savo tirinio apimtį. Plačiausios sąvokos - žmogus - apima ir piliečius, ir užsieniečius ar asmenys be pilietybės. Asmuo - visus fizinius ir juridinius asmenis. Siauriausias yyra žodis pilietis - jis įvardija tik fizinius asmenys, turinčius Lietuvos Respublikos pilietybę. (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d.
Konstitucinės Laisvės ir Teisės
Konstitucines laives ir teises galima grupuoti įvairiai pagal konstitucinių asmenų teisių ir laisvių esmę ir pobūdį ( t.y:
- Prigimtinės universalios teisės tai kiekvieno žmogaus teisės ir laisvės, kurios pagal savo esmę ir pobūdį įgyjamos gimstant, be to leidžia žmogui apsiginti ir apsisaugoti savo autonomiją nuo valstybės institucijų ar pareigūnų.
- Specialiosios teisės - konkretaus žmogaus, turinčio tam tikrą pilietybę, tautybę, llytį ar amžių teisės (pvz. 18 m. sulaikiusio piliečio rinkimo teisė), arba kiekvieno žmogaus teisės (pvz.kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą), yra išvestinė iš gimstant įgyjamų teisių kaip vertybių, bet jų tikslas nėra tiesiogiai apsaugoti žmogų nuo valstybės savivalės ar piktnaudžiavimo.
Klasikinės prigimtinės teisės ir laisvės įtvirtintos Konstitucijos 19 - 26 str. šios universalios žmogaus teisės į gyvybę ir į orumą yra visų kitų teisių ir laisvių pagrindas (sąlyga) ir todėl “aukščiausios vertybės” (Konstitucinio Teismo 1998 mm. gruodžio 9 d.
Teisė į gyvybę (K 19 str.) esmė - žmogaus biologinio fizinio egzistavimo neliečiamumas ir apsauga. Ši teise yra absoliuti, nes jos neįmanoma konstitucingai riboti nepažeidžiant esmės (neatimant gyvybės). Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pripažindamas, kad Baudžiamajame kodekse nustatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucinėms nuostatoms „Žmogaus teisės ir prigimtinės” ir „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas Konstitucijos 19 str.
Konstitucija tiesiogiai detalizuoja tik du (pavojingiausius) ribojimo atvejus: sulaikymą ir suėmimą. ( K 20 str. 2 ir 3 d.). kartu su Konstitucija 1992 m spalio 25 d. referendumu priimto įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimo tvarkos” 8 str. nustatyta, kad, kad Konstitucijos 20 str. 3 d. nuostatos (dėl nusikaltimo vietoje sulaikyto asmens pristatymo į teismą per 48 val. tam, kad teismas dalyvaujant sulaikytajam, nuspręstų, ar sulaikymas pagrįstas ir arba priimtų nutarimą asmenį suimtį arba tuoj pat paleisti).
Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įsigaliojusi Lietuvoje 1995 m birželio 28 d., žodis „skubiai”, vartojamas kalbant apie kiekvieno sulaikytojo ar suimtojo pristatymą teisėjui, atitinka Lietuvos Konstitucijos žodžius “per 48 val.” (Konstitucinio Teismo išvada 1995 m sausio 24 d.)
Teisė į orumą (jo neliečiamumą Konstitucijos 21 str. 2 d.) yra tokia pat reikšminga kaip ir teisė į gyvybę, nes tiek nuosavybės, tiek privataus gyvenimo ar būsto neliečiamumas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus orumu. Žmogaus orumas - viena sudėtingiausių teisinių kategorijų.
Loginiu požiūriu be žmogaus gyvybės ir orumo netenka prasmės jo nuosavybė ar privatus gyvenimas. Šiuo požiūriu gyvybė ir orumas - tarsi pirminiai ir ypatingi ggėriai, nuo kurių atitinkamai priklauso visos kitos vertybės tai patvirtina Konstitucinio Teismo 1998 12 09 nutarime pateiktas aiškinimas, kad „iš prigimtinių teisių tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus gyvybę ir orumą”.
Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių aktas skelbia, kad „kiekvienas žmonių bendruomenės narys turi prigimtinį orumą, o žmogaus orumas yra svarbiausias teisių šaltinis, nes žmogaus teisės” „kyla” iš žmogaus asmenybės būdingo orumą”.
Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą (K 22 str. 1 d) lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant apima:
- Asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ar kitokio susižinojimo neliečiamumą (K 22 str. 2d.);
- Asmeninio (ir seksualinio) ir šeimyninio gyvenimo neliečiamumą (K 22 str.
Konstitucinis Teismas išaiškino, kad asmens teisė į privatumą apima daugiau elementų: “privatų, šeimos, namų, gyvenimą; asmens fizinę, psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją; asmeninių faktų slaptumą; draudimą skelbti gautą ar konfidencialią informaciją ir kt.” (Konstitucinio Teismo 1999 spalio 21 d.
Įstatymų leidėjo požiūriu privatus gyvenimas pažeidžiamas, kai:
- neteisėtai apieškomas asmuo ar jo turtas;
- neteisėtai įeinama į asmens gyvenamąsias ar kitokias patalpas ar privačią teritoriją (aptvertą);
- neteisėtai asmuo stebimas;
- Pažeidžiamas korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumas;
- apie sveikatos būklę;
- atliekami kiti neteisėti veiksmai.
000 05 08 nutarime Konstitucinis Teismas detalizavo, nurodydamas, kad „Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Asmuo, darydamas nusikaltimus ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo.
Nuosavybės neliečiamumo garantijos (K 23 str. 1d.) apima ir privačios nuosavybės, kaip konstitucinio instituto, garantiją ir įvairias subjektines ( individualias) „nuosavybes teises” (K 23 str. 2d), kurias privalo saugoti įįstatymų leidėjai.
Konstitucinis Teismas laikosi tradicinio aiškinimosi, kad “subjektinės nuosavybės teisės - tai savininko teisė valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis bei disponuoti neperžengiant įstatymų ribų, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 1999 10 06 d. 2002 03 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas praplėtė nuosavybės sampratą, pažymėdamas, kad bendrasis nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga reiškia ne tik „visų savininkų - fizinių asmenų , juridinių asmenų, savivaldybių ir valstybės” nuosavybės apsaugą, bet ir kiekvieno asmens teisę į nuosavybę (t. y galimybę tapti savininku).
Be to, svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas sistemiškai sujungė nuosavybės ir “asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos” (K 46 str. 1d.) turinį ir jo galimo pažeidimo vertinimą: “asmens konstitucinė teisė įgyti nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga”.
Pvz., jei Vyriausybė nutarimais draudžia įmonėms prekiauti „seno pavyzdžio banderolėmis” paženklintais Lietuvoje gamintais alkoholiniai gėrimais juos gabenti bei laikyti ir (svarbiausia) nenustato, kaip įmonės po nutarime nurodytos datos gali realizuoti dar iki ddraudimo nustatyto teisėtai įgytus ( joms nuosavybės teise priklausančius) alkoholinius gėrimus, akivaizdu, kad tokiu nutarimu yra pažeidžiamos nuosavybės teisės ir asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva ( Konstitucinio Teismo 2000 02 23 d.
Turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (K 25 str. 1 d.). taip pat informacijos laisvė(K 25 str. 2 d.) apima įvairias individualias galimybes (žodžio, nuomonės, spaudos laisvę ir t.t.) ir kartu neliečiamas vertybes, kurios susijusios su vadinamuoju komunikacijos procesu.
Kalbant apie informacijos laisvę, svarbu pažymėti, kad Konstitucija (K 44 str.) draudžia visuomenės informavimo cenzūrą ir tokio informavimo priemonių (t.y. dienraščių ar kitų leidinių, leidyklų, radijo ar televizijos stočių, informacijos agentūrų ir pan.). Cenzūra, anot Konstitucinio Teismo 1995 04 20 d. nutarimo, - tau “spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ar idėjos.”
Pažymėtina, kad aptariamos teisės nėra absoliučios. Konstitucijos ( K 25 str. 4 d.) vienareikšmiškai atmetamos („laisvė [.] nesuderinama su”) tokios komunikacijos galimybės, kurios laikytinos „nusikaltimais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ar dezinformacija”. Konstitucija (K 25 str. 3 d.) leidžia įstatymais riboti teises (laisves) skleisti informaciją, jei tai būtina apsaugoti žmogaus garbę, orimą, sveikatą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę tvarką.
Konstitucinis Teismas išaiškino, kad:
- teisės aktuose gali būti nustatytos tiek visuomeninio transliuotojo tiek privataus radijo ar televizijos funkcijos (kultūrinė, jaunimo auklėjamoji ir pan.), reklamos kiekis;
- Įstatymų leidėjas, nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, negali sudaryti prielaidų neatskleisti - net teismui- informacijos šaltinio net tada, kai “ demokrati...
tags: #nedalomos #nuosavybes #teise