Vestuvės - trumpa, bet labai svarbi ir įdomi šventė. Gausybė mitų, tikėjimų, taisyklių lydi šią ypatingą dieną. Panagrinėkime, kokie senovės lietuvių vestuvių papročiai buvo svarbūs ir kaip jie susiję su šių dienų tradicijomis.
Pasiruošimas vestuvėms
Pasiruošimas vestuvėms vykdavo mergvakario metu, nes mergvakaris senovėje būdavo visiškai kitoks nei priimta šiais laikais. Visų pirma, tai būdavo ne tik jaunosios, bet ir jaunikio šventė. Ritualinė mergvakario esmė: jaunosios išpirkimas ir jaunavedžių sujungimas.
Išpirkdavo jaunąją įvairiais ritualais: būdavo atliekamas sandėris, t.y. per mergvakarį visi pažadėdavo kas puspūrį, kas avį, kas veršį ir t.t. Vėliau būdavo atliekamos jaunosios pintuvės (jai išpindavo kasas - mergystės simbolį), jaunavedžiai pasikeisdavo žiedais. Tada piršlys duodavo jauniesiems atsigerti iš vieno indo alaus.
Vestuvės senovės Lietuvoje - visų pirma būdavo galimybė vienu ar kitu būdu pagerinti šeimos materialinę padėtį. Ištekinamoms dukterims buvo duodama nekilnojamojo turto dalis, vadinama pasoga, susidedanti iš gyvulių, javų, žemės ūkio įrankių, pakinkytų arklių, pinigų ir kt. Taigi materialine nauda džiaugdavosi abi pusės. Materialiniai mainai vykdavo ir šeimos viduje. Vedus broliams, ištekėjus dukterims, ūkį pasidalydavo broliai.
Tačiau vykstant materialiesiems mainams, neišvengiami būdavo ir dvasiniai mainai - nuotakos perėjimas iš vienos šeimos į kitą. Šiose raudose jaunoji apraudodavo savo jaunystę, atsisveikindavo su šeima, nes neretas atvejis mūsų močiučių ir promočiučių gyvenime būdavo nutekėjimas į toli nuo gimtinės esantį Lietuvos kraštą, o net ir nutekėjus į gretimą kaimą, svarbiausia tapdavo nauja šeima ir darbas jos gerovei.
Taigi vienas iš reikšmingų priešistorinės kilmės papročių buvo nuotakos atsisveikinimo su namų židiniu ir su savo gimtuoju kaimu paprotys, kuris atspindi kaimo bendravimo tradicijas.
Senųjų vestuvių veikėjai
Jaunikio svarbiausiasis veikėjas - piršlys. Tai vienas iš spalvingiausių figūrų lietuvių liaudies vestuvėse. Piršlys vadovauja vestuvėms, jis išsiskiria dideliais vaidybiniais, improvizaciniais bei retoriniais sugebėjimais. Piršlį jaunikis pasirinkdavo iš savo giminių ar pažįstamų rato.
Pagal seną tradiciją piršlys į sutuoktuves su jaunuoju važiuoja pirmoje mašinoje, o svočia su jaunąja - antroje.
Nuotakos svarbiausioji veikėja - svočia. Ji lietuvių liaudies vestuvėse nuotakos pusėje - vyriausioji. Svočia būdavo kviečiama vyresnio amžiaus ištekėjusi nuotakos giminaitė. Jos pareiga buvo lydėti nuotaką į jungtuves, vadovauti apeigoms.
Kita vestuvių veikėja, atstovaujanti nuotakai - vyriausioji pamergė. Jaunoji savo netekėjusią seserį, giminaitę ar artimą draugę paskirdavo vyriausiąja pamerge.
Vestuvių linksmybės
Žinoma, visų pirma, mūsų protėviai, kaip ir mes, linksmindavosi muzikos pagalba. Pagroti per vestuves būdavo kviečiami savo arba kaimyninių kaimų muzikantai. Muzika turėdavo būti vestuvių stiliaus, žaisminga bei džiugi, vestuvėse grodavo įvairiausi ansambliai. Grojama buvo medinėmis triūbomis, kanklėmis, būgnais, vamzdeliais ir smuiku.
Kitas linksmybių būdas - šokiai. Šokdavo mūsų senoliai vestuvinius šokius, pritariant trankiai muzikai. Kas pavargdavo, pailsėdavo pasakodami legendas, istorijas, patarles.
Taigi senovėje linksmybių vestuvėse netrūkdavo, kaip ir šiomis dienomis. Žinoma, tautosaką: legendas, istorijas ir patarles mes, deja, linkę užmiršti ir keisti šį gražų pasakojimo paprotį vestuviniais žaidimais ir konkursais. Tačiau juose vis viena išlikę senųjų papročių liekanų, kaip ir straipsnyje išvardintose vestuvių apeigose.
Įdomesni senovės lietuvių vestuviniai papročiai:
- Vesti ar tekėti buvo leidžiama iš eilės pagal gimimo pirmumą.
- Pasitaikydavo, kad neištekėjus vyriausiai dukteriai, netekėjusios likdavo ir kitos.
- Grupinės šeimos užuomina yra vestuvinių apeigų marčios šokis, kur ją šokdina jaunojo broliai bei pusbroliai, o tik pats paskutinis - jaunasis.
- Paprotys vestuvėse uždaryti vartus prieš jaunavedžio būrį - išlikęs iki šiol.
- Senovėje nuotaka vartų saugotojui turėdavus duoti porą vilnonių kojinių, o jos palydovai - pinigų.
- Jaunosios slapstymasis ir verkimas, vištų ir kitų daiktų vogimas, išvežant jaunąją, piršlių apsimetimas pirkliais, nuotakos vadinimas preke, derėtuvės, žiedo, vainiko, kasos, sodo, rūtų mokesčiai, duodami nuotakai bei jos giminėms, nuotakos pulko pirkimas, dovanos ir pan. - žmonos vogimo tradicijų liekanos.
- Vestuvės senovės Lietuvoje dažniausiai būdavo antradieniais, o turtingųjų šeimose - sekmadieniais.
Žiedai - amžinos meilės simbolis
Amžiną meilę simbolizuojanti tradicija. Sužadėtuvių ir vestuvių žiedai dovanojami nuo seno ir turi gilias mitologines šaknis. Žiedai yra ir simboliai, ir ceremonijos dalis. Sužadėtuvių žiedas - tai pažadas tekėti, o vestuvinis žiedas - ištikimybės pažadas.
Sužadėtuvių žiedus imta dovanoti senovės Romoje. Jei vyro išrinktoji priimdavo žiedą, ji pasižadėdavo tekėti ir įstatymiškai jau priklausė vyriškiui. Populiaru dovanoti sužadėtuvių žiedus su deimantais, kurie simbolizuoja apsaugą nuo piktųjų dvasių, besikėsinančių į jaunąją porą. Be to, deimantų skaidrumas simbolizuoja tyrumą, o tvirtumas - būsimos santuokos tvirtybę.
Vestuvių apeigos
Jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus dažnai nuotaka būdavo slepiama. Kamaroje arba tolimesniame kambaryje vyrai ant aukštų karčių iškeldavo 2-3 susiūtas paklodes ir už jų nuvesdavo jaunąją su pamergėmis, kad merginų visiškai nesimatytų.
Prieš važiuojant į bažnyčią, jaunosios motina jaunikiui, visiems pabroliams, piršliui ir muzikantams įteikdavo mažas skareles su rūtos šakele. Tai daryta, kad kelias iki bažnyčios būtų laimingas.
Bažnyčioje Jaunieji iki altoriaus ateidavo atskirai, kiekvienas su savo palyda - jaunoji su pamergėmis ir svočia, o jaunasis su pabroliais. Abu pulkai eidavo vienu metu šoninėmis bažnyčios navomis, susikabinę po du arba tris - kiek leisdavo navos plotis. Svočia patiesdavo naują baltą rankšluostį arba drobę ir ant jo atvesdavo jaunuosius.
Laukdami jaunųjų svečiai kieme ant aukštos karties iškeldavo dervuotą ratą ir jį uždegdavo, kad jaunieji nepasiklystų, kad kelias namo būtų šviesus. O prie vartų ir namo durų sustatydavo žibintus.
„Jaunosios sodą“ surišdavo ir papuošdavo jaunosios pusės moterys. Dažniausiai „sodas“ buvo daromas iš nukirstos eglės viršūnės arba didelės siūlų ritės. Tokį „sodą“ pakabindavo virš stalo. Jį ir turėdavo pabroliai nusipirkti ir taip vietas prie stalo sau ir jaunikiui išsikovoti.
Prieš gaubiant jaunąją nuometu, būdavo nuimamas vainikas. Gavęs tėvų leidimą tai atlikdavo vyriausias pabrolys (jaunikio atstovas). Nuėmus vainiką svočia jaunąją apgaubdavo nuometu. Vyriausiam pabroliui atitekusį rūtų vainikėlį pamergės bandydavo pavogti arba turėdavo išpirkti.
Jaunųjų lovą paprastai išpirkdavo nuotakos pusė. Tuomet lovą paklodavo naujai apvilkta patalyne ir joje paguldydavo suvystytą lėlę, kad guolis būtų vaisingas. Po pagalve buvo dedamas duonos kepalas, kad jaunieji visą gyvenimą būtų turtingi ir duonos nepritrūktų. Jaunuosius gulti palydėdavo svočia.
Jaunuosius keldavo visas pulkas. Prie klėties, kur šie miegodavo, durų atsinešdavo nekultų javų ir kuldavo juos spragilais, skambindavo metaliniais puodais, tauškėdavo medinėm kultuvėm į jaunavedžių duris.
Jei vestuvėse kariamas piršlys, jį paprastai gelbėja jaunoji. Uždeda ant peties drobinę arba austinę juostą.
Pirmasis bučinys
Tobulai užfiksuoto pirmojo bučinio paslaptis labai paprasta - pirmasis Jūsų bučinys turėtų trukti ne trumpiau nei 3 sekundes. Pakelkite akis į savo mylimą žmogų ir nusišypsokite jam.
Netrukus tarpduryje pasirodo inteligentiška vidutinio amžiaus pora - suskamba jaunųjų varpas. „Mes pirmą kartą susituokėm lygiai prieš 33 metus, tą pačią dieną ir beveik tą pačią valandą. Paskui buvom išsiskyrę. Antrąkart norėjom tuoktis lygiai tuo pačiu metu, dėl to ir apsisprendėm nieko neatidėti dėl karantino“, - šypsodamiesi pasakoja Daiva ir Vidmantas.
„Dabar pasibučiuokit“, - paprašo kažkas. Jaunieji tik suglaudžia veidus - pasibučiuoti per standžias medžiagines kaukes neįmanoma.