Nekilnojamasis turtas yra svarbi ekonomikos dalis, todėl jo apibrėžimas ir teisinis reguliavimas yra itin reikšmingi. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip nekilnojamasis turtas apibrėžiamas Lietuvos teisės aktuose, kokie įstatymai jį reguliuoja ir kokie svarbūs pakeitimai įvyko pastaraisiais metais.
Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 4.37 str. 1 d., nuosavybės teisė apibrėžiama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio.
Žemės sklypų savininkai turi būti informuoti apie bet kokius pasikeitimus jų sklype, kurie gali paveikti jų nuosavybės naudojimo tvarką. Tačiau pasitaiko situacijų, kai savininkai nežino apie žemės sklypuose esamus įrašus (pvz., miško žemės registraciją) ir savavališkai įregistruotą miško plotą žemės sklype, kurio ten iš tiesų nėra.
Apleistas ar neprižiūrimas nekilnojamasis turtas
2 straipsnis, patvirtintas 2017 m. birželio 8 d. įstatymu Nr. XIII-544, apibrėžia apleistą ar neprižiūrimą nekilnojamąjį turtą kaip turtą, kurio būklė kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai. Toks turtas turi būti suremontuotas, rekonstruotas ar nugriautas per viešojo administravimo subjekto nustatytą terminą ir įtrauktas į apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą.
Sąrašą kiekvienoje savivaldybėje sudaro ir tvirtina savivaldybės taryba. Kriterijus, kuriais remiantis nekilnojamasis turtas yra įtraukiamas į apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Kiti nekilnojamojo turto apibrėžimai
- Įsigyjamas nekilnojamasis turtas - pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, taip pat pagal pirkimo-pardavimo išsimokėtinai ar išperkamosios nuomos sutartį asmens valdomas nekilnojamasis turtas (ar jo dalis).
- Nekilnojamojo turto masinis vertinimas - nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė.
Teismų praktika ir aktualijos
Naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika (2022-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022) pateikė naudingus išaiškinimus, padėsiančius nekilnojamojo turto pirkėjams lengviau prisiteisti nuostolių atlyginimą už nesąžiningą pardavėjų elgesį. Nekilnojamojo turto kainoms pakilus dalis pardavėjų nusprendė nesilaikyti preliminariųjų sutarčių padidinant turto pardavimo kainą, o pirkėjams su pakeistomis sąlygomis nesutinkant, nekilnojamąjį turtą parduodant brangiau tretiesiems asmenims.
Todėl pardavėjams reikės įvertinti papildomas rizikas sudarant preliminariąsias sutartis, ar atsisakant sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį.
Teisės aktų pakeitimai ir projektai
Taip pat norime atkreipti jūsų dėmesį, kad Lietuvoje nuo 2022 m. kovo 1 d. keičiasi teisės aktai reguliuojantys nekilnojamojo turto vystymą nuomojamojoje valstybinėje žemėje. Seime svarstomas Aplinkos ministerijos parengtas specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo projektas, kuris palies nereto žemės savininko ar kito žemės naudotojo teisėtus interesus.
Statybos įstatymo pakeitimai
Naujoje Statybos įstatymo redakcijoje numatyti trumpesni terminai, mažesnė biurokratija ir lankstesnis statybos užbaigimas turėtų pagreitinti ir supaprastinti statybos procesą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. birželio 13 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr.I.
Nekilnojamojo turto registro sąveika su kitais valstybės registrais
Valstybės registrų tema - aktuali informacinės visuomenės kūrimo ištakose, be jos apskritai vargu ar galima kalbėti apie efektyvų valstybės valdymą ar informacinių paslaugų teikimą visuomenei ir verslui, tačiau valstybės valdyme organizuojamas duomenų tvarkymas ir jo teisinis reglamentavimas iki informacinių technologijų atsiradimo ir po jų įdiegimo evoliucionuoja žymiai lėčiau negu pačios informacinės technologijos.
Pagrindinė problema - Nekilnojamojo turto registro savalaikis informacijos apsikeitimas su kitais valstybės registrais realizuojamas nepakankamai ir neužtikrinamas maksimalus elektroninių dokumentų naudojimas.
Trečiojoje darbo dalyje - išanalizuotos nefunkcionuojančios Nekilnojamojo turto registro sąveikos techninės, teisinės ir organizacinės problemos, bei pateiktos tokios registro sistemos būklės pasekmės - pakartotinis duomenų rinkimas, neužtikrinamas viešojo administravimo principų - tarnybinio bendradarbiavimo ir “vieno langelio” įgyvendinimas, dubliavimasis kelių institucijų.
Išskiriami pagrindinių registrų - Nekilnojamojo turto registro, Gyventojų registro bei Hipotekos ir Turto arešto aktų registrų teisinio reglamentavimo ir funkcionavimo trūkumai.
Kaip nekilnojamojo turto agentai gauna licencijas kitose valstijose?
Tyrimo objektas - Nekilnojamojo turto registro sąveika su kitais valstybės registrais.
Darbe buvo suformuluotas tikslas lyginamuoju, sisteminės analizės, palyginimo aspektu ištirti ir įvertinti Nekilnojamojo turto registro sistemos ir sąveikos būklę Lietuvoje, jos kūrimo ir funkcionavimo teisines, informacines ir organizacines problemas ir pasiūlyti galimus problemų sprendimo būdus. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, iškelti uždaviniai, o uždavinio įgyvendinimo rezultatus apibendrina atitinkamos išvados.
Darbą sudaro trys dalys, pirmojoje dalyje įgyvendinamas pirmasis uždavinys: susistemintos įvairių mokslo šakų autorių nuomonės apie bendrąją registrų sistemos sampratą ir jos požymius bei apibūdinta Nekilnojamojo turto registro sistemos samprata ir jos elementų pagrindiniai požymiai ir santykiai tarp jų. Antroje darbo dalyje nagrinėjamas nekilnojamojo turto registro teisinis reglamentavimas. Atskleidžiama registro sistemos valdymo struktūra, analizuojamos funkcijų ir atsakomybės pasiskirstymo problemos tarp registro tvarkymo institucijų. Analizuojamos registro duomenų teikimo ir naudojimo sąlygos, šių duomenų apsauga. Taip pat pateikiama trumpa užsienio šalių patirtis.
Nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veikla Lietuvoje
Nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veikla Lietuvoje yra reglamentuojama įvairiais teisės aktais, siekiant užtikrinti profesionalumą, kokybiškas paslaugas ir vartotojų interesų apsaugą. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius teisinio reguliavimo aspektus, susijusius su nekilnojamojo turto agentų veikla Lietuvoje.
Įstatyminė bazė
2018 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIII-1342 (TAR, 2018, Nr. 4. 2024 04 18 įstatymu Nr. XIV-2543 (TAR, 2024, Nr. XIV-2543) yra nustatyti reikalavimai juridiniams asmenims, vykdantiems nekilnojamojo turto agento (brokerio) veiklą.
Visi Lietuvos Respublikoje įsteigti juridiniai asmenys, išskyrus juridinius asmenis, kurių vienintelis dalyvis yra valstybė ar savivaldybė, privalo gauti, atnaujinti ir saugoti tikslią informaciją apie savo naudos gavėjus - naudos gavėjo vardą, pavardę, gimimo datą, asmens kodą, valstybę, kuri išdavė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, gyvenamąją vietą, jo turimas nuosavybės teises ir apimtį (akcijų skaičių procentais, balsavimo teisių skaičių procentais) arba kitokios kontrolės teises (valdybos pirmininkas, valdybos narys, vadovas, vyresnysis vadovas, kitos pareigos, perleistų balsavimo teisių skaičius procentais), ir šią informaciją ne vėliau kaip per 10 dienų nuo duomenų pasikeitimo pateikti Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) tvarkytojui šios informacinės sistemos nuostatuose nustatyta tvarka.
Jeigu valstybė ar savivaldybė yra vienas iš juridinio asmens dalyvių, šioje dalyje nurodyta informacija Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) tvarkytojui teikiama tik apie kitus to juridinio asmens naudos gavėjus. Ši nuostata taikoma patikos paslaugų teikėjams tais atvejais, kai vienintelis patikėtinis ar asmuo, einantis lygiavertes pareigas, yra įsteigtas ar gyvena Lietuvos Respublikoje arba patikos tikslais turi verslo santykių ar nekilnojamojo turto tik Lietuvos Respublikoje.
Juridinis asmuo, pradėjęs vykdyti patikos ar bendrovių steigimo, administravimo, nekilnojamojo turto agento (brokerio), mokesčių konsultavimo paslaugų teikėjo veiklą ar ją nutraukęs, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios ar pabaigos privalo informuoti Juridinių asmenų registro tvarkytoją apie patikos ar bendrovių steigimo, administravimo, nekilnojamojo turto agento (brokerio), mokesčių konsultavimo paslaugų teikėjo veiklos vykdymą ar tokios veiklos vykdymo pabaigą.
Fizinis asmuo, pradėjęs vykdyti patikos ar bendrovių steigimo, administravimo, nekilnojamojo turto agento (brokerio), mokesčių konsultavimo paslaugų teikėjo veiklą ar ją nutraukęs, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios ar pabaigos Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko nustatyta tvarka privalo informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją apie patikos ar bendrovių steigimo, administravimo, nekilnojamojo turto agento (brokerio), mokesčių konsultavimo paslaugų teikėjo veiklos vykdymą ar tokios veiklos vykdymo pabaigą.
Juridinis asmuo ir Lietuvos Respublikoje įsteigtas Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės juridinio asmens filialas, pradėjęs vykdyti virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus ar depozitinių virtualiųjų valiutų piniginių operatoriaus veiklą ar ją nutraukęs, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios ar pabaigos privalo informuoti Juridinių asmenų registro tvarkytoją apie virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus ar depozitinių virtualiųjų valiutų piniginių operatoriaus paslaugų teikėjo veiklos vykdymą ar tokios veiklos vykdymo pabaigą.
Asmenys, iki 2024 m. liepos 31 d. pradėję vykdyti ir nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. toliau vykdantys nekilnojamojo turto agento (brokerio), mokesčių konsultavimo veiklą, ne vėliau kaip 2024 m. gruodžio 1 d. pateikia Juridinių asmenų registro tvarkytojui ar Valstybinei mokesčių inspekcijai Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 25 str. 2 d.
Asmenys, iki 2024 m. liepos 31 d. pradėję vykdyti ir nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. toliau vykdantys virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus ir (ar) depozitinių virtualiųjų valiutų piniginių operatoriaus veiklą, iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. informuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kaip laikomasi Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 25 str. 6 d. 1 p. a p.
Virtualiųjų valiutų keityklos operatoriai ir (ar) depozitinių virtualiųjų valiutų piniginių operatoriai, kurie iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. neįvykdo Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 25 str. 6 d. 1 p. a p. nustatyto reikalavimo nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. nuolat palaikyti ne mažesnį kaip 125 000 eurų dydžio nuosavą kapitalą ir (arba) iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nepateikia šios pastabos 2 p. nurodytos informacijos, nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. netenka teisės toliau vykdyti virtualiųjų valiutų keityklos operatorių ir (ar) depozitinių virtualiųjų valiutų piniginių operatorių veiklos Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacija (LTNTBA)
LTNTBA yra svarbi organizacija, vienijanti nekilnojamojo turto agentus ir siekianti kelti jų kvalifikaciją, užtikrinti aukščiausio lygio tarpininkavimo paslaugas ir vykdyti šešėlinių sandorių prevenciją. Asociacija aktyviai bendradarbiauja su valstybinėmis institucijomis, tokiomis kaip Aplinkos ministerija, siekiant tobulinti teisinį reguliavimą ir užtikrinti skaidrią nekilnojamojo turto rinką.
- LTNTBA pasirašė ilgalaikę bendradarbiavimo sutartį su VGTU dėl NT brokerių kvalifikacijos kėlimo.
- Su Aplinkos ministerija preliminariai susitarta dėl NT Brokerių įstatymo, kvalifikacinių reikalavimų ir licencijavimo.
- Vienas iš LTNTBA prioritetų - NT brokerio civilinės atsakomybės draudimo klausimas, kas Vakarų šalyse yra įprasta. Šiuo metu Lietuvos draudimo bendrovės tokio paketo pasiūlyti negali.
LTNTBA konferencijos metu buvo keliami NT brokerių profesionalumo, statuso ir įvaizdžio visuomenėje klausimai. Ypatingas dėmesys atkreiptas į mokymus visiems brokeriams, nepriklausomai, ar jie yra asociacijos nariai, ar ne. Vienas pagrindinių akcentų - NT brokerių specializacija.
Asociacijos partnerių atstovai VGTU profesorius Saulius Raslanas ir ILAW teisininkų bendrijos advokatas Lauras Naglis akcentavo veiklos kokybės būtinybę. Tam pasirašyta sutartis su VGTU ir jau planuojami kvalifikaciniai mokymai brokeriams.
Kaip vienas pagrindinių akcentų, ką pabrėžė asociacijos valdybos nariai J. Beinorienė ir M. Aukštikalnis, yra visų NT brokerių konsolidacija, bendruomeniškumas.
Mokymai ir sertifikavimas
VGTU ir LTNTBA Asociacijos kvalifikacinių mokymų programoje bus pateikiamos Nekilnojamojo turto įstatyminės bazės, valdymo, nekilnojamojo turto vertinimo, sandorio eigos, derybų, pardavimų planavimo, efektyvios rinkodaros, sutarčių teisės, etikos, psichologijos nekilnojamojo turto brokerio kvalifikacijos tobulinimo mokymo temos.
Pagrindinės mokymo temos:
- Įstatyminė bazė.
- Darbo pradžia.
- Derybos.
- Pardavimų planavimas ir vykdymas.
- Efektyvi rinkodara.
- Viešas kalbėjimas.
Turto vertintojų veiklos reglamentavimas
Turto vertinimo veiklos efektyvumo prielaidas ir galimybes bei profesinės parengties bruožus esame glaustai aptarę ankstesnėje publikacijoje6. Šįkart analizės ir tyrimų dėmesį koncentruojame į vertinimo veiklos teisinio reguliavimo dalykus.
Reikia pabrėžti, kad turto vertinimo veiklos ir jos reglamentavimo istorija Lietuvoje išties trumpa, prasidėjusi netikėtu, iki galo gerai nesuvoktu socialiniu užsakymu po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Turto ir verslo vertinimo procedūros sudėtingumas, prisiimama atsakomybė diktavo ir tebediktuoja gana aukštus reikalavimus asmens, pretenduojančio į turto ar verslo vertintojus, intelektinėms savybėms ir galimybėms, asmeniniams gebėjimams, gyvenimiškai patirčiai.
Turto vertinimas yra intelektinė veikla, reikalaujanti savianalizės, savistabos, savęs kaip specialisto ugdymo, savireguliavimo. Pažymėtina, kad vertintojo kaip profesionalios veiklos specialisto formavimasis vyko savarankiškai ir kiek anksčiau nei specializuoto mokymo programomis sugebėjo reaguoti šalies aukštosios mokyklos, universitetai.
Pirmosios bangos turto vertintojai 1994-1996 m. parengė ir pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei aiškius kriterijus ir principus, pirmųjų teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimo veiklą, projektus (Bendrieji turto vertės nustatymo principai, 1995; Turto vertinimo metodika, 1996).
Prie Finansų ministerijos 1995 m. suformuota Atestacinė komisija nuveikė didelį darbą formuluodama ir formuodama kvalifikacinius reikalavimus turto ir verslo vertintojams, parengdama aiškias nuostatas Turto ir verslo vertinimo sistemai ir teisinei bazei plėtoti.
Vyriausybės nutarimu patvirtinti Atestacinės komisijos veiklos nuostatai suponavo ir suformavo bendruosius vertintojų profesinės parengties kriterijus: išsilavinimo, praktinės patirties ir kvalifikacinio egzamino.
Daugiapakopė vertintojų kvalifikacijos sistema, patvirtinta ir įteisinta 1998 m. Vyriausybės nutarimu bei 1999 m. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, nustatė ne tik bazinio akademinio išsilavinimo, bet ir tęstinio profesinio mokymo(si) reikalavimus.
2011 m. birželio mėn. Seime priimta nauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcija8, įsigaliojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d., suponuoja naujas turto ir verslo vertintojų profesinės parengties prielaidas ir veiklos sąlygas.
Šis įstatymas, kaip skelbia jo 1 straipsnis, „nustato turto arba verslo vertės nustatymo principus, turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus. Kiti Lietuvos Respublikos įstatymai turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms taikomi tiek, kiek jų veiklos nereglamentuoja šis įstatymas“.
Straipsnio autoriams teko ir tenka aktyviai dalyvauti rengiant ir diskutuojant dėl teisės aktų projektų, įgyvendinant teisės aktų reikalavimus. Todėl norime apžvelgti Lietuvos turto vertintojų profesinės veiklos reglamentavimo ir teisinio reguliavimo principus, jų kaitą formuojant vertintojų profesinę parengtį ir brandą.
Analizuodami teisės aktų nuostatas, norime apibendrinti turimą publikacijų ir tyrimų medžiagą, pateikti įžvalgas ateičiai, pabandyti dar kartą atsakyti į pradžioje pateiktą klausimą apie mokslą ir meną bei atliepti į straipsnio pavadinime užkoduotus analizės aspektus.
1999 m. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (27, 28 ir 29 straipsniai) suteikė turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinės priežiūros įgaliojimus Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutui (toliau - Institutas).
Įstatymas nustatė, kad ši institucija, šalia visų kitų užduočių ir įgaliojimų, „turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinei priežiūrai įgyvendinti pasitelkia visuomenines turto vertintojų organizacijas bei Lietuvos Respublikos arba užsienio šalių mokymo įstaigas“.
Toks pasitelkimas detaliau aptartas Instituto įstatuose, Vyriausybės ir Finansų ministerijos priimtuose teisės aktuose ir vykdomas pagal nustatytą tvarką.
Lietuvos turto vertintojų asociacijos (LTVA) veikla ir indėlis kuriant teisinę bei metodinę bazę yra apžvelgti ir čia išsamiau nebeverta komentuoti.
Pabrėšime tik vieną turto ir verslo vertinimo veiklos ir jos teisinio reguliavimo ypatybę, gana neįprastą Lietuvoje, kur teisės aktus skubama keisti kuo dažniau, - tai turto ir verslo vertinimo sritį siejančių teisės aktų ilgaamžiškumas: Turto vertinimo metodika galioja nuo 1996 m., Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas - nuo 1999 m.
Ir taip yra nepaisant to, kad šių dviejų teisės aktų prieštaravimai ir neatitikimai yra gana akivaizdūs, kaip ir tai, kad kai kurios Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatos nebeatitinka Civilinio kodekso reikalavimų11.
Turto vertinimo veiklą reglamentuoja ir kiti teisės aktai - pirmiausia Akcinių bendrovių įstatymas (2000), Žemės įstatymas (2004), Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (2005) ir jų pagrindu priimti įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai.
Tačiau ir šių teisės aktų nuostatų tarpusavio nesuderinamumas gana akivaizdus. Turto ir/ar verslo vertinimo veiklos samprata šiuose teisės aktuose nėra nuosekli ir išbaigta.
Individualaus ir masinio turto vertinimo sąvokos apibrėžiamos gana miglotai ir skirtingai (plg. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, 1999, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo, 2005, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo, 2011, masinio vertinimo sąvokų apibrėžtis).
Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (1999) turto ir/ar verslo vertinimą apibrėžė kaip nešališką vertės nustatymą taikant šiame įstatyme (7 str.) nurodytus turto vertės nustatymo metodus ir apimantį vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti ir tikėtiną piniginę vertę rinkoje.
Panašiai turto vertinimą apibrėžia ir Turto vertinimo metodika (1996) - pagal ją turto vertinimas yra nešališkas turto vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo turto aprašymą ir jau minėtą vertintojo nuomonę.
Vertė minėtuose teisės aktuose suvokiama kaip turto ar verslo naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą vertinimo metodą. Paprastai turto vertė turi būti apibrėžiama lydimuoju, žymimuoju pavadinimu.
Vertinimo metodas nulemia ir turto vertės pavadinimą - rinkos vertė, atkuriamoji vertė, naudojimo vertė, investicinė/investavimo vertė ir kt. Teisės aktuose verčių apibrėžtys įvairuoja12.
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas13 įveda dar vieną sąvoką - nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė (įstatymo 2 str.
tags: #nekilnojamojo #turto #administravimo #teise