Kiekviena karta kuria kultūros paveldą pagal savo sociokultūrinius poreikius ir stengiasi aiškiai savo paveldo viziją išsaugoti, o kartu ir perduoti ateities kartoms. Naujos kartos praeitį įvertina iš naujo ir vėl atsirinkdamos tik savo poreikius tenkinantį paveldą.
Tai įdomus laikotarpis, puikiai atskleidžiantis palikimo įpaveldinimo subtilybes bei politines, socialines ir ekonomines sąlygas ir kaitos įtakas palikimo vertinimui.
Nepriklausomos Lietuvos visuomenė iš naujo įvertino visą palikimą, pasilikdama tik atitinkantį jos naujus sociokultūrinius poreikius. Tokie ryškūs pokyčiai, lydimi nebetinkamo palikimo naikinimo ir intensyvaus naujai atrasto paveldo aktualizavimo, vyko XX a. pabaigoje žlungant Sovietų Sąjungai ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.
Paveldo vertinimo klausimai aktualūs ir šiandienos paveldosaugoje. Šiandien valstybinė paveldosaugos sistema vis dar neranda pastovios ir tinkamos būdos kultūros palikimo vertinimui ir apsaugai. Palikimo vertinimas vis dar yra atsietas nuo visuomenės, kompetentingais vertintojais tebėra vien tik valstybinės paveldosaugos specialistai, kuriais kuo toliau, tuo vis mažiau pasitikima.
Taip pat svarbus tyrimo aktualumo aspektas - pastaruoju metu pasikeitęs požiūris į sovietinį palikimą. Išblėsus Sąjūdžio ir atkurtos nepriklausomybės pradžios laikotarpio sovietinis reliktų naikintojų aistroms, į saugomos kultūros vertybių sąrašus pradėta traukti ir sovietinio laikotarpio objektus.
Iš esmės, sovietinės visuomenės tyrimai Lietuvoje daugiausiai koncentruojasi į politinę istoriją ir pasipriešinimo klausimus. Tuo tarpu paminklosauga dažniausiai tyrinėjama instituciniu požiūriu, daugiausiai dėmesio skiriant praktinės darbos rezultatams. Pozityvų kokybinį poslinkį Lietuvos paminklosaugos tyrimuose XXI a. pradžioje padarė paveldo sampratos tyrimai, atskleidę palikimo suvokimo sudėtingumo klausimus, jo sąsajas su sociokultūrine situacija.
Šiuo darbu bandoma atskleisti palikimo įpaveldinimo, t.y. vertės suteikimo ir paskelbimo vertu išsaugoti įrašant į saugomos objektų sąrašus, procesus kintant sociokultūrinėms sąlygoms. Tyrimo koncepcija kyla iš idėjos, kad paveldo vertės nėra vien tik techniniai sprendimai, skirti palikimo reikšmingumui nustatyti ir dokumentavimui. Tyrinėjant paveldosaugą, vertės suvokiamos kaip esminis paveldo aspektas, nes joks individas ar žmonių grupė nesaugo to, ko nevertina.
Vertės palikimui suteikiamos sociokultūriniame kontekste, kuris pastoviai kinta. Sociokultūrinis kontekstas šiame darbe apibrėžiamas kaip aplinka, istorijos naratyvai bei socialiniai ir ekonominiai procesai, turintys įtakos kultūros paveldo suvokimui. Palikimas ir paveldas - dvi pagrindinės šio darbo sąvokos - jau įprastos tiek mokslinėje literatūroje, tiek paveldosaugos praktikoje. Esminis skirtumas tarp jų - vertės aspektas. Iš gausaus ankstesnis laikų palikimo šiandienos sociokultūrinis poreikis įtakoje pasirenkami atskiri objektai, kuriems priskiriamos vienokios ar kitokios vertės, tada objektai legitimuojami valstybinės institucijos ir tampa paveldu.
Dažniausiai šis procesas yra vadinamas interpretacija. Ištekliai, t.y. palikimas - istoriniai įvykiai, asmenybės, materialios liekanos, mitologija, tautosaka - tampa paveldu interpretacijos dėka. Šiau interpretacijos procesas apima tiek išteklius atranką, tiek ir jų pateikimą. Nereikėtų pamiršti, kad palikimas tampa paveldu keliais etapais - inventorizuojant, įvertinant ir įrašant į registrą.
Ši painiava tarp jos kaip apskaitos etapo ir bendresnės apibrėžties. Taigi palikimo pavertimo paveldu procesui apibrėžti buvo pasirinkta sąlyginai nauja „įpaveldinimo“ sąvoka. Palikimas tampa paveldu, t.y. palikimas yra įpaveldinamas, jam suteikiant vertę. Įpaveldinti objektai laikomi vertais išsaugoti ir yra įrašyti į valstybės saugomos objektų sąrašus. Neveikiamoji šios sąvokos rūšis nurodo, kad šis procesas nėra savaiminis, kartu atskleisdama vieną pagrindinis šio tyrimo klausims - kas gi vykdo tą įpaveldinimą?
Prieš pradedant tyrimo teorinio modelio paieškas buvo išryškinti pagrindiniai kriterijai, kuriuos turėtų atitikti pasirinktas teorinis modelis. Pasirinktas modelis turėjo atspindėti situaciją, kurioje pavyktų atskleisti visus motyvus ir reikšmes.
Pradėta nuo XIX a., kai populiari tapo XX a. pradžioje, paskelbus vertimą anglų kalba. Šis modelis turėjo įtakos Vakarų šalis ir Skandinavijos paveldosauginis sistemas formavimuisi. A. Riegl neintencionaliems paminklams priskyrė 3 vertes: istorinę, senumo, utilitarinę, be to, intencionaliems meno paminklams priskirta meninė vertė. Istorinė ir senumo vertė siejasi su praeitimi, tuo tarpu naudojimo ir meninė vertė - su dabartimi.
Pagal A.Riegl, istorinę vertę (Kunst-)historisches Wert) buvo suvokta XV a. renesansinėje Italijoje ir susijusi su pirmais paminkls restauravimo bandymais. Pradžioje istorinę vertę buvo atskirta nuo meninės vertės. XIX a. buvo suprasta, kad kiekvienas meno kūrinys su laiku tampa istorijos paminklu, ir kiekvienas istorijos paminklas laikomas ir meno paminklu. Senumo vertę (Alteswert), pagal A.Riegl, tai XX a. fenomenas. Ši vertė priklauso nuo senumo suvokimo, kuris susijęs su paminklo aura ir autentiškumu, kas sukuria nostalgijos jausmą. Kuo griuvėsiai labiau apgriuvę, tuo jie atrodo vaizdingesni. Senumo vertė suvokiama vizualiai ir veikia mūsų emocijas. Panaudos (utilitarinė) vertė susijusi su nauda, kurią žmonės gauna naudodami paminklą. Jis gali būti vadinama ir ekonomine verte. Naudojimo vertė neprieštarauja objekto pakeitimams pritaikymo tikslais. Meninė vertė, dar vadinama estetine verte, A. Riegl manymu, susijusi su taip vadinamomis menininko ambicijomis (Kunstwollen), todėl meninės vertės paminklai negali būti neintencionalks.
Apibendrindamas A. Riegl išskyrė dvi grupes: a) atminimo (Erinnerungswerte): senumo, istorinę ir nepriklausoma atminties vertes; b) šios dienos (Gegenwartswerte): naudojimo, meninę, naujumo ir sąlyginę meninę. Amžininkai siekė papildyti A.Riegl teoriją naujomis vertėmis, pvz. itals paminklosaugininkas G. G. Dehio papildė A.Riegl teoriją nacionaline verte, kuri, jo manymu, turėtų būti svarbiausia paskata paveldo objekts saugojimui. Be to, G. G. Dehio manymu, be estetinis - mokslinis tiksls būtina dar ir vidinė motyvacija. A.Riegl gynė savo sistemą, ir atsakydamas į G.G. diskusijas, teigė, kad čia labiau derėtų bendresnės - žmogiškumo vertės. Šios diskusijos išryškino palikimo vertinimo konteksto svarbą.
A.Riegl pastebėjo, kad vertės priklauso nuo palikimo vertinimo konteksto. Remdamasis moderniosios istorijos koncepcija A.Riegl kiekvieną istorijos periodą ar kultūrą siekė vertinti pagal to meto sąlygas, kuriomis meno produkcija tapo būtent tokia. Modernioji paveldosauga, į kurios rėmus įeina ir šiame darbe nagrinėjamas laikotarpis, susijusi su vertybis pasikeitimu šiuolaikinėje visuomenėje. Restauruojant paminklą, buvo siekiama išsaugoti jo neesamą žinių, ką A.Riegl siejo su senumo verte, tai modernioji samprata istoriškumą sieja su specifine kultūra. Šis nebeįmanoma suvokti nuoseklioje hierarchijoje kaip pro-moderniojoje visuomenėje kai kūrybiniai procesai, įtakojantis žmonių veiksmus ar meną, rėmėsi idealiais ar universaliais modeliais.
Archeologas ir kultūros paveldo tyrinėtojas W. D. Lipe. Šis sistemos modelis parodė kaip praeities liekanų vertinimas vyksta atskiruose kontekstuose (ekonominiame, estetiniame, tradicijos ir akademiniame). Konteksts įtakoje suformuojamos atskiros vertės, tada praeities liekanos legitimuojamos socialinis institucijs ir tampa paveldo objektais. Asociatyvinės/simbolinės vertės formuojamos tradicijos kontekste (istorijos tekstai, gyvosios istorijos, folkloro, mitologijos). Šiame kontekste pasirinktos praeities liekanos turi atlikti tradicijos simbolis funkcijas, kuriais apibrėžiamas specifinės kultūros gyvenimo būdas. W.D.Lipe tradicijos kontekstui priskiria ir istorinius dokumentus, kadangi jie buvo parašyti specifinės kultūros įtakoje. Šis formavimas kinta priklausomai nuo atskirs praeitis interpretacijs populiarumo ar politinis manipuliacijs. Šios politinės jėgos istorijos versijos. Vis tik, šiame tyrime pabandysime atskirti šias vertes pasiremdami skirtingais js kilmės kontekstais.
Šiuo statinius, js priklausinius bei kompleksus, ansamblius ir vietoves, kaip tautos savastį ir tęstinumą. Šis grupė artimai susijusi su kolektyvinės atminties kategorija. Šis žmonių karts atmintis, perduodama kasdiene komunikacija per žmonių pasakojimus. Remiantis W.D.Lipe teorija informacinės vertės kyla iš akademinis atskirs disciplins - istorijos, archeologijos, architektūros istorijos, dailėtyros - konteksts. Šios vertės - tai informacinis praeities liekans potencialo atskiroms disciplinoms pripažinimas. Šiau išsaugoti visko neįmanoma. Todėl, formuojant informacinę vertę, didelės įtakos turi tradicijos kontekstas.
Estetinės vertės formuojamos estetinis standarts, stilistinės tradicijos ir žmogiškosios psichologijos kontekste. Ekonominės vertės kyla iš praeities liekans ekonominio potencialo, rinkos faktoris, plėtros kaašts. Pavyzdžiui, ekonomiaškai gali būti įvertintas praeities liekans panaudos potencialas (pvz. praeities liekana yra pastatas). Šios vertės ekonomine prasme nusako visuomenės požiūrį į praeities liekaną, t.y. kiek žmogus pasiruošęs sumokėti už jos išsaugojimą, naudojimą ar lankymą.
W.D. šis spektrą. Tai padėjo padaryti R. Mason ir J.Jokilehto/B. Fielden apžvalgos. Šis, kaip tradicinės paveldosaugos pagrindo, nagrinėjimas, anot R. Mason, turėtų būti vykdomas naudojant istorinį tyrimo metodą. Istorinės vertės, kuris esminiai bruožai - chronologinis ir objekto reikšmingumo aspektai, tiriamos skirstant jas pagal js kilmę, t.y. kai objektas pripažįstamas vertingu: dėl jo senumo, dėl sąsajos su reikšmingais žmonėmis ar įvykiais, dėl jo retumo ar unikalumo, dėl technologinio meistriškumo ar dėl jo dokumentinio (archyvinio) potencialo. Kultūrinės/simbolinės vertės suvokiamos kaip sąsajos su dabartimi. Šias etninis grupis identitetą. Socialinės vertės - tai objekto reikšmingumas visuomenei (pvz. šis, turgaus vietos). Dvasinės/religinės vertės - tai ne tik religijos inspiruoti suvokimai, dažnai jos kyla dėl objekto kuriamo žavesio ar sakralumo auros.
Ekonominės vertės persidengia su sociokultūrinėmis. Skirtumas tas, kad jos gali būti išmatuojamos ekonominiais tyrimo metodais. Šiau, jei paveldo objektus traktuosime kaip viešąją prekė, ekonomikos tyrimo būdus pritaikyti bus sunkiau. Rinkos vertės išmatuojamos lengviausiai - kaina. Ne rinkos vertės susijusios su pinigais netiesiogiai - šias vertes pripažįstantys asmenys moka už bilietus, remia objekts išsaugojimą. Šiau išryškinti iš kits - vartotojs pozicijs. Egzistencinės vertės objektui suteikiamos vien dėl jo egzistavimo. Pasirinkimo vertės nusako poziciją - kai objektas saugomas siekiant iš jo turėti naudos ateityje. Palikimo vertės - tai noras objektą išsaugoti ateities kartoms. Skirtingai nei R.Mason, J.Jokilehto ir B. politinės. Šias didelę įtaką objekto tiek saugojimui, tiek naikinimui.
Pagal J.Jokilehto ir B. ekonomines vertes (jas sukuria paveldo objektas ar jo išsaugojimo veiksmai). Tai ne tik finansinės vertės, bet ir bendresnės naudos vertės. Šias vertes turintys objektai gali turėti tokius pajams šaltinius kaip turizmas, komercija, utilitarus naudojimas, komfortas. funkcines vertes (panaudojimo vertės, susijusios su ekonominėmis vertėmis).
Šiame kontekste svarbu paminėti, kad 1994 m. Lietuvoje buvo įsteigtas nekilnojamojo turto inventorizacijos biuras, kuris vėliau tapo Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmone. Šis įvykis buvo labai svarbus, nes jis padėjo sukurti vieningą nekilnojamojo turto apskaitos sistemą, kuri yra būtina norint užtikrinti nuosavybės teises ir efektyviai valdyti nekilnojamąjį turtą.
Nekilnojamojo turto kadastras ir registras, kurio dalimi yra inventorizacijos biuras, atlieka svarbų vaidmenį saugant kultūros paveldą. Tai yra institucija, kuri renka ir saugo informaciją apie nekilnojamąjį turtą, įskaitant istorinius pastatus ir kitus kultūros paveldo objektus. Ši informacija yra labai svarbi norint užtikrinti, kad šie objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir apsaugoti.
Šiame straipsnyje aptarėme nekilnojamojo turto inventorizacijos biuro įstatymo 1994 metais istoriją ir reikšmę. Šis įvykis buvo labai svarbus, nes jis padėjo sukurti vieningą nekilnojamojo turto apskaitos sistemą, kuri yra būtina norint užtikrinti nuosavybės teises ir efektyviai valdyti nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamojo turto kadastras ir registras, kurio dalimi yra inventorizacijos biuras, atlieka svarbų vaidmenį saugant kultūros paveldą.
Administracinis Lietuvos žemėlapis
Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys nekilnojamojo turto inventorizaciją ir kadastrą Lietuvoje:
- Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas
- Nekilnojamojo turto registro įstatymas
- Kiti teisės aktai, reglamentuojantys nekilnojamojo turto inventorizaciją ir kadastrą
Nekilnojamojo turto inventorizacijos biuro veiklos sritys:
- Nekilnojamojo turto inventorizacija
- Nekilnojamojo turto kadastro duomenų tvarkymas
- Nekilnojamojo turto registro duomenų tvarkymas
- Kitos veiklos sritys, susijusios su nekilnojamojo turto apskaita
Nekilnojamojo turto inventorizacijos biuro reikšmė:
- Užtikrina nuosavybės teises
- Efektyviai valdo nekilnojamąjį turtą
- Skatina investicijas
- Saugoma kultūros paveldą
tags: #nekilnojamojo #turto #inventorizacijos #biuro #istatymas #1994