Turtas - tai esminė kiekvieno asmens ar įmonės finansinės padėties dalis. Nekilnojamasis turtas pagal prigimtį yra žemė ir su ja susiję daiktai (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kita), kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų naudojimo paskirties ir iš esmės nesumažinus jų ekonominės vertės. Šiame straipsnyje aptarsime nekilnojamojo turto mokesčio apskaitos ypatumus, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) taikymą, turto įsigijimo kainos nustatymą ir deklaravimo tvarką.
Nekilnojamojo turto samprata ir apmokestinimas
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - LR CK) 1.98 str. 2 d. nekilnojamasis turtas (nekilnojamieji daiktai) apibrėžiamas kaip žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). Įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą.
NTM. 2 str. 7 p. reglamentuojama, jog nekilnojamasis turtas - tai Nekilnojamojo turto registre registruojami patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 str. reglamentuojama, kas yra pripažįstama nekilnojamojo turto objektais. Nekilnojamojo turto objektai - tai žemės sklypas, statinys (taip pat nebaigtas statyti), butas, patalpa pastate (suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas), inžinerinis įrenginys, kurio funkcijos tiesiogiai nesusijusios su žemės sklypu ar pastatu.
Nekilnojamasis turtas apmokestinamas periodiškai. Mokestinio laikotarpio periodiškumą lemia tam tikras kalendorinis laiko tarpas. Šiam nekilnojamajam turtui nustatymas nėra siejamas su šio turto savininko pasikeitimu ar kitais veiksniais (pvz., paveldėjimu, dovanojimu, finansinėmis operacijomis ir pan.).
Tiesa, įstatymai gali numatyti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatas arba nustatoma, kad kai kuris nors turtas išimtinai nėra apmokestinamas.
Nekilnojamojo turto mokesčio istorija Lietuvoje
1918 m. atkuriant Lietuvos valstybingumą, iškilo didžiulis lėšų poreikis. 1919 m. sausio 23 d. buvo įvesta mokesčių sistema. Pagrindiniai mokesčiai, kurie buvo renkami ir carinės Rusijos laikais: žemės, pagrindinis prekybos ir pramonės įstaigos, paprastasis žyminis bei nekilnojamojo turto miestuose mokestis. Pastarasis buvo skaičiuojamas nuo turimo nekilnojamojo turto pajamingumo arba jo vertės. Jo įplaukos sudarė 7 - 15 proc. visų mokesčių surenkamų įplaukų. Mokesčių ir ji nuolatos didėjo.
1990 m. buvo pradėta mokesčių sistemos bei jos teisinės bazės reforma. Mokesčių sistemos bei jos teisinės bazės sutvarkymo prioritetai buvo numatyti jau 1998 m. gruodžio 11 d. Vyriausybės programoje „Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programa“.
Taigi 1994 m. liepos 20 d. buvo priimtas LR Nekilnojamojo turto mokestis įstatymas, įsigaliojęs nuo 1995 m. sausio 1 d. ir galiojęs iki 2005 m. gruodžio 31 d. Pagal šį įstatymą mokestį mokėjo juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje. Užsienio juridiniai asmenys ir organizacijos už Lietuvos Respublikoje esantį ir nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą mokestį mokėjo nuo 2002 m. sausio 1 d.
Nors, pasak V. Šulijos, kai kurie nekilnojamojo turto apmokestinimo patobulinimai buvo daromi jau per visą pirmąjį atkurtos Lietuvos dešimtmetį: nuo 1996 m. buvo siekiama decentralizuoti mokesčių reformavimą, suteikiant daugiau įgalinimų savivaldybėms.
Beje, dešimtosios Vyriausybės priimtame 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime (Nr. 1497) jau buvo numatoma parengti NTM projektą.
Taigi, naujasis NTM buvo priimtas siekiant įgyvendinti Vyriausybės 2004-2008 m. programą, pertvarkyti mokesčių sistemą bei suvienodinti verslo sąlygas komercinėje - ūkinėje veikloje dalyvaujantiems subjektams.
Efektyvumas ir nauda
Ekonomistų nuomone, nekilnojamojo turto mokestis šioje šalyje yra pastovi. Būsto apmokestinimas taip pat atrodo labai patraukliai. Pasak ekonomistų, labai svarbu, kokiu valstybės valdymo lygmeniu šis mokestis yra nustatomas ir kam finansuoti taikomas.
NTM. 14 str. reglamentuojama, kad šis mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Taigi teisę nustatyti nekilnojamojo turto mokestį turi savivaldybės. Savivaldybės gali skirtingai panaudoti gaunamas pajamas: vienos galbūt teiks daugiau ir geresnis švietimo paslaugų, kitos - viešosios tvarkos palaikymo paslaugų.
Vadinasi, rinkdamasis Lietuvos rajoną, kuriame norėtųsi gyventi, žmogus iš tikrųjų rinktųsi, kiek jis nori vartoti viešąsias paslaugas. Taigi, anot R. Kuodžio, nekilnojamojo turto mokestis yra gera idėja.
Ekonomistai ir politikai palankiai vertina šį mokestį, nes jis yra progresinis (jei būtų nustatomas neapmokestinamasis turto vertės minimumas): kuo daugiau žmogus turi nekilnojamojo turto, tuo didesnė dalis to turto vertės sudaro jo mokamą mokestį.
V. Šulija teigia, kad pagrindiniais nekilnojamojo turto mokesčio privalumais reikėtų laikyti:
- Mokestinių pajamų stabilumą.
- Apmokestinimo paprastumą.
- Mokestinių pajamų panaudojimo skaidrumą (jei gyventojams būtų aišku, kam naudojamos šios pajamos).
- Vietos valdžios fiskalinę autonomiją.
- Duomenų apie nekilnojamąjį turtą sisteminimą.
Kaip užpildyti ir pateikti Gyventojo nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją KIT715?
Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) taikymas parduodant nekilnojamąjį turtą
Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme yra numatyti atvejai, kada pardavus nekilnojamąjį turtą, pajamų mokesčio mokėti nereikia:
- jei turtas įsigytas anksčiau negu prieš 10 metų;
- jei parduodamas turtas už mažesnę kainą, nei buvo įsigytas;
- jei parduodamas butas ar namas, kuriame gyventojas pastaruosius 2 metus iki pardavimo gyveno ir čia turėjo deklaruotą gyvenamąją vietą.
GPM mokestis taip pat netaikomas, kuomet parduodamame bute asmuo gyveno mažiau nei 2 metus, bet deklaravo gyvenamąją vietą jame, o pardavus jį, gautas pajamas per vienus metus skyrė kitam butui įsigyti.
Jei šios sąlygos nėra tenkinamos, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, nekilnojamo turto pardavimas apmokestinamas 15 proc. pajamų mokesčiu. Šis mokestis apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp gautų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų ir to turto įsigijimo kainos.
Atitinkamai gyventojų pajamų mokestis (GPM) yra apskaičiuojamas pagal formulę:
GPM = (pardavimo pajamos - įsigijimo kaina - privalomi mokėjimai) x gyventojų pajamų mokesčio tarifas
Privalomi mokėjimai
Privalomi mokėjimai, kurie būtini norint parduoti / įsigyti nekilnojamąjį turtą, gali būti:
- valstybinė rinkliava;
- atlygis notarams už notarinių veiksmų atlikimą;
- mokestis už VĮ Registrų centro atliekamus registravimo veiksmus;
- mokestis už geodezinius sklypo matavimus ir pan.
Nekilnojamojo turto tarpininkui sumokėtas komisinis mokestis nėra priskiriamas privalomiems mokėjimams, todėl iš pardavimo pajamų negali būti atimamas.
Turto įsigijimo kainos nustatymas
Turto įsigijimo kaina - tai pinigų (turto) suma, už kurią buvo įsigytas turtas, įskaitant su šio turto įsigijimu susijusius teisės aktuose nustatytus privalomus mokėjimus (pvz., sumokėtą komisinį atlyginimą, mokesčius bei rinkliavas), taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis atlikto to turto rekonstravimo ir / arba kapitalinio remonto, kaip jie apibrėžti Statybos įstatyme, išlaidos.
Jeigu nekilnojamasis turtas buvo rekonstruotas ir / arba buvo atliktas kapitalinis remontas, šiems darbams patirtos išlaidos (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) priskiriamos to turto įsigijimo kainai.
Apskaičiuojant turto įsigijimo kainą, būtina turėti turto įsigijimo kainą patvirtinančius dokumentus. Dokumentai, patvirtinantys turto įsigijimo kainą, privalo turėti Finansinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus apskaitos dokumentų rekvizitus.
Turto įsigijimo kaina gali būti pagrindžiama:
- galiojančiais sandoriais;
- užsienio įmonių ir gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.
Tais atvejais, kai nėra išsaugoti dokumentų originalai, įsigijimo dokumentais gali būti pripažįstamos atitinkamų institucijų patvirtintos tokių dokumentų kopijos (pvz., notaro patvirtinta sutarties kopija, paslaugas suteikusios (prekes pardavusios) įmonės pažymos, sąskaitos kopija ir pan.). Be to, tai gali būti banko išrašas iš gyventojo sąskaitos, jei už turto įsigijimą (pardavimą) buvo sumokėta pavedimu ir jei galima nustatyti, kam, kada, už ką ir kokia suma buvo mokėta.
Jei nebuvo išsaugoti turto įsigijimo dokumentai ir nėra atitinkamų institucijų patvirtintų tų dokumentų kopijų, iš turto pardavimo pajamų to turto įsigijimo kaina negali būti atimama. Vadinasi, pajamų mokestis turi būti skaičiuojamas nuo visos sumos, gautos už parduotą turtą (neatėmus to turto įsigijimo kainos).
Turto įsigijimo atvejai ir kainos nustatymas
Žemiau pateikiami skirtingi turto įsigijimo atvejai ir jų kainos nustatymo būdai:
| Įsigijimo būdas | Kainos nustatymas |
|---|---|
| Pirkimo būdu | Išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant privalomus mokėjimus, taip pat rekonstravimo ir kapitalinio remonto išlaidos. |
| Pats pasistato nekilnojamąjį turtą | Visos faktinės statybos išlaidos, patirtos savo ir skolintomis lėšomis. |
| Dovanojimo būdu | Dovanos tikroji rinkos kaina jos gavimo dieną. |
| Paveldėjimo būdu | Turto vertė gyventojo prašymo VMI pateikimo dieną. |
| Pagal mainų sutartį | Tikroji rinkos kaina. |
| Atkuriamos nuosavybės teisės | Prilyginama jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn kainai, kai nuosavybės teisės buvo atkurtos ir turtas grąžintas tam tikriems asmenims. |
Deklaravimas
Gyventojas, gavęs nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, turi iki kitų metų gegužės 1 dienos pateikti pajamų deklaraciją GPM308 ir užpildyti deklaracijos GPM308T priedo I skyrių. Jeigu gyventojas gavo neapmokestinamųjų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, tai turi užpildyti deklaracijos GPM308N priedą.
Jeigu gyventojas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas gavo už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusį turtą, tai laikoma, kad tokios pajamos yra gautos abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis (jeigu vedybų sutartimi nenustatyta kitaip).
Nekilnojamojo turto mokestis juridiniams asmenims
Nekilnojamojo turto mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, tačiau juridiniai asmenys turi prievolę mokėti avansinį nekilnojamojo turto mokestį. Kiekvienas avansinis mokestis sudaro 1/4 sumos, apskaičiuotos pagal einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną juridinio asmens turimo apmokestinamojo nekilnojamojo turto mokestinę vertę taikant NTM įstatymo 6 straipsnyje nustatytą mokesčio tarifą.
Jeigu suma, apskaičiuota pagal einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną juridinio asmens turimo apmokestinamojo nekilnojamojo turto mokestinę vertę neviršija 500 Eur., juridinis asmuo avansinio mokesčio neprivalo mokėti.
Nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, intervale nuo 0,5% iki 3% nekilnojamojo turto mokestinės vertės, nustato savivaldybės, atsižvelgdamos į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, apleistumą, mokesčio mokėtojų kategorijas ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą.
NT mokestinė vertė nustatoma Pagal VĮ „Registrų centras" atliekamą vertinimą. Ją sužinoti galima pagal objekto adresą ir unikalų numerį. NT yra vertinamas masiniu vertinimo būdu arba atkuriamosios vertės (kaštų) metodu.
Avansinis mokestis sumokamas atitinkamai iki einamųjų kalendorinių metų kovo 15 d., birželio 15 d.
tags: #nekilnojamojo #turto #mokescio #apskaita