Oskaro Koršunovo „Hamletas“: Būti ar nebūti? Sąžinės drama veidrodžių karalystėje

Oskaro Koršunovo režisuotas Williamo Shakespeare'o "Hamletas" - tai ne tik klasikinio kūrinio interpretacija, bet ir gilus sąžinės, tiesos bei likimo apmąstymas. Spektaklis, sulaukęs didelio pripažinimo Lietuvoje ir užsienyje, išsiskiria minimalistine scenografija, simbolizmu bei aktorių vaidyba, verčiančia žiūrovus susimąstyti apie esminius gyvenimo klausimus. Panagrinėkime, kuo šis pastatymas toks išskirtinis ir kokias mintis jis kelia.

Spektaklio scenografija ir simbolizmas

Vienas iš pagrindinių O. Koršunovo "Hamleto" elementų - veidrodis. Veidrodis - tai nuoroda į intymumą ir susitikimą su pačiais savimi per atsispindintį atvaizdą. Spektaklyje tai įtvirtina Hamleto, kuris tampa drąsiu žmogumi nevengdamas klausti savęs, savo atvaizdo veidrodyje, interpretaciją.

Minimalistinė scenografija, kurios pagrindinis elementas - grimo kambario staliukas, simbolizuoja vidinį Elsinorą, atsispindintį aktorių veidrodžiuose. Režisierius teigia, kad Elsinoro atkurti neįmanoma, nes ta vietovė išgalvota, todėl vienintelis sprendimas buvo sukurti vidinį Elsinorą. Prieš veidrodį aktoriai apmąsto, atranda savo personažus, veidrodžio atspindyje aktoriai sutinka kitą, tą, kas jie iš tiesų yra, tikrąją savo pačių tapatybę ir esmę, atranda savo būtį. Atvaizdas susitinka su personažu ir atpažįsta personažą savyje, taip prieinama iki Hamleto dramos: dabarties suvokimo, savo pačių suvokimo dabartyje.

Grimo kambario staliukai scenoje simbolizuoja tai, kad teatras prasideda ir baigiasi grimo kambaryje, kartu tai yra dar gilesnė idėja. Spektaklis prasideda ne įprastine Elsinoro sargybinio fraze: „kas ten?“, bet prieš grimo kambario veidrodžius aktorių kartojama fraze „Kas tu esi?". Scenoje bus išdėstyti veidrodžiai viena eile ar išmėtyti lyg vaikiškos dėlionės detalės.

„Būti ar nebūti“: sąžinės drama

Pasak režisieriaus, „Hamletas“ - tai sąžinės drama. Ir iš tiesų, „Hamletas„ yra sąžinės drama, susitikimas su pačiais savimi ir sava būtimi, klausimų ir minčių visuma, kuri išreikšta monologe „būti ar nebūti“. Tai monologas, kuriuo suvokiama, kad nežinoma kuo esama, kaip elgtis, kuo tapti. Todėl „būti„ ar „nebūti“ tampa lygiavertėmis sąvokomis, skirtingomis tos pačios monetos pusėmis - sąmoningumas, tapatybė. Todėl „Hamletas„ yra drama apie sąmoningumą, Hamleto ir visų kitų personažų, kuriems aktualus klausimas „būti ar nebūti“, sąmoningumą.

Režisieriaus nuomone, šia tragedija siekiama atsakyti, kas mes esame. Ne tik Hamletas įnirtingai analizuoja savo paties sąžinę, bet ir kiti personažai. Vienintelis, kuris realiai nesusitinka su savąja sąžine - Polonijus, jis nespėja to padaryti, nes yra nužudomas.

Spektaklis kaip tik ir prasideda klausimu „kas tu esi“?

Abejonė ir ryžtas

Kai kurie Shakespeare´o kūrybos tyrinėtojai yra kalbėję apie Hamleto kerštą kaip apie atidėtą, uždelstą, tam įtakos turėjęs šio personažo psichologinis silpnumas, - netgi turėdamas akivaizdžius įrodymus jis nesiryžta išpildyti savo keršto. Tačiau, abejojimas, sprendimas atidėti savo veiksmus nėra psichologinis silpnumas, greičiau kaip tik parodo didelį ryžtą ir drąsą. Būtent monologu „būti ar nebūti„ Hamletas ryžtingai ir atsakingai apsisprendžia nebijoti mirties. Hamletui negalima priskirti psichologinio silpnumo; atidėto, uždelsto keršto motyvas reikalingas siekiant gauti laiko, kad galėtų susivokti, iš tiesų pažinti save. Tai apmąstymų ir gilios analizės laikas.

Lūžis visgi pribrendo: Hamletas sustojo apmąstyti ir po to į sceną įeina modernusis žmogus - asmuo, kuris supranta savo problemas, žino savo ribas, pažįsta savo baimes ir abejones. O iš minčių ir apmąstymų painiavos Hamletas išlenda rasdamas trečią kelią, kuris nėra būti ar nebūti, atkeršyti ar atidėti kerštą, greičiau, palikti likimą eiti sava vaga, leisti, kad jo eigą nuspręstų aplinkybės.

Psichologinės kolizijos ir tiesos paieškos

Šiame pastatyme labiausiai išnaudojama psichologinė kolizija yra brolžudystės tema, ji prasideda Kaino ir Abelio istorija ir kartojasi „Hamlete“, nes Klaudijus nužudo savo brolį, senąjį Hamletą. Čia glūdi atavistinis pavydo ir keršto žaidimas, žaidimas, kurio žaidėjai apsikeičia vietomis: kai tik senasis Hamletas virsta šmėkla, automatiškai jis pats virsta Kainu, kuris prašo Hamleto nužudyti brolį Klaudijų, tą akimirksnį virstantį Abeliu.

Dažnai vartojama spąstų metafora labai svarbi spektaklyje. Būtent Hamletui teatras yra tikrovės suvokimo instrumentas, pelėkautai, t.y., Hamletas sugalvoja instrumentą galintį pagauti tikrovės prasmę. Todėl man teatras yra pelėkautai, nes leidžia pažinti mane supantį pasaulį ir, visų pirma, patį save. „Pelėkautų scenoje Hamletas nori teatro pagalba išsiaiškinti, ar tai, ką jam pasakė tėvo šmėkla, yra tiesa.

Grįžtant prie „Hamleto„, svarbus ir tragiškas dalykas yra tai, kad į tuos spąstus papuola visi „blogiečiai“, bet visų pirma pats Hamletas, kuris po pelėkautų scenos supranta, kad mirs".

Netgi ir gerasis Horacijus šioje istorijoje negali būti garantas, jis vienintelis, kuris galės papasakoti Hamleto istoriją, tačiau, neabejotinai, pranešimas bus iškraipytas. Tai vėlgi reiškia, kad tiesos nėra ir mes atsakingi tik už save“.

Tarptautinis pripažinimas

Sausio pabaigoje vykusios OKT/Vilniaus miesto teatro naujo spektaklio Williamo Shakespere´o „Hamletas" pirmosios užsienio gastrolės (jeigu neskaičiuotume pasaulinės spektaklio premjeros Norvegijoje, Stavangeryje) sukėlė didelį italų teatralų ir publikos susidomėjimą. Spektaklis buvo vaidinamas pagrindiniame svarbiausio Romos teatro Teatro di Roma pastate Teatro Argentina. Pirmąjį vakarą parteryje dar galėjai matyti vieną kitą neužimtą vietą, o antrąjį, prieš pat spektaklį prie kasos rikiavosi eilutė ir publikai susirinkus salėje laisvų vietų nebeliko.

Artėjant spektaklio pradžiai, publika parteryje ėmė vienas po kito kilti nuo savo kėdžių - taip buvo pasveikintas spektaklio žiūrėti atėjęs italų kino žvaigždė aktorius ir režisierius Roberto Benigni. Plačiau klausiamas apie spektaklio įspūdžius „Lietuvos ryto„ korepondentės Jurgos Jurkevičienės, Roberto Benigni sakė „Spektaklis tikrai įspūdingas. Prisipažinsiu: nežinojau, kad Lietuva - tai valstybė, kuri turi tokią gražią kalbą. Ji skamba nuostabiai. Aktorių balsai spektaklyje buvo fantastiški. (...) Puikiausi, žinoma, moterų - Ofelijos ir karalienės.(...) Kai kurios spektaklio scenos tikrai griebiančios už širdies. Šviesos, scenografijos detalių, muzikos derinys. Tai sukrečia, ilgai išlieka atmintyje, verčia mąstyti. Jau nekalbu apie paskutinę pirmojo veiksmo sceną - Ofelijos vestuves.

„Hamleto" režisierių ir trupę maloniai nustebino tai, kad abu vakarus po spektaklio prie persirengimo kambarių susirinkdavo būrelis teatro profesionalų - aktorių, režisierių, norinčių padėkoti už spektaklį.

Lietuvis Oskaras Koršunovas jau susikūrė savo stilių, kuris nuo pat jo karjeros pradžios iki dabar žavi pasaulį ir Europą. Tai žiaurus, bet labai estetiškas, spekuliatyvus, tačiau neatsijęs nuo sceninio atlikimo, stilius.

Tarptautiniai pastatymai yra labai svarbūs todėl, kad jie padeda teatrui keliauti, kitaip jis būtų užsidaręs apibrėžtoje ir uždaroje erdvėje.

Oskaras Koršunovas, keturiasdešimtmetis lietuvių režisierius, apsirengęs vien juodai, poros dienų barzdele, labai ramiu balsu, išlaikantis pauzes, kai pereina nuo vienos temos prie kitos, dešimtį metų gyvuojančio nepriklausomo OKT/Vilniaus miesto teatro meno vadovas, šį vakarą ir rytoj Teatro Argentina scenoje pristatys tris valandas truksiantį Hamleto spektaklį, pradedantį tarptautinių spektaklių seriją Teatro di Roma.

Režisieriui visa tai turi nepakeičiamą, nors ir įžūlų tikslą: sugauti grobį, vadinamą „tikrove„. Pasak Koršunovo, „Šiame spektaklyje, kurį sudaro horizontalios labai greito veiksmo linijos ir kontempliatyvios labai lėtos vertikalės, apstu detalių, nurodančių į pelėkautus. Tuoj paaiškinsiu. Teatras privalo suvokti, ar tai, ką įsivaizduoja tėvo šmėkla ir pats Hamletas, yra tikra ar ne. Tikrovė yra pelė, ir jai turi būti paspęsti spąstai. Šioje erdvėje tai atsitinka dažnai“.

Koršunovas kalba ir apie nuspręstą, nepakeičiamą žmogaus likimą: „Viskas prasideda dar Kaino ir Abelio istorija: čia ji pasikartoja su Klaudijumi, kuris nužudo Hamleto tėvą. Vėliau to paties tėvo šmėkla prašo sūnaus nužudyti Klaudijų. Hamletas supranta, kad ratas yra uždaras, išėjimo nėra: jis žino, kad neturi bijoti mirties, bet tai patvirtinti yra siaubinga. Nebijoti mirties yra labai pavojinga. Galiu įžvelgti kitą savyje šio intymaus susidūrimo metu... veidrodis atlieka pagrindinį, naikinantį vaidmenį. Todėl scena sudaryta iš veidrodžių, mobilių grimo staliukų, o niūrioje ir sustingusioje lyg morgas scenoje aktoriai ir publika atsispindi vieni kituose tarytum egzistenciniai sluoksniai, mirtis aprašoma pjūklo garsais ir netikėtais ryškios šviesos blyksniais: sunkiai pakeliamas deformuotas gaudesys pertraukia puikiai parinktą elektroninę muziką, kuri visiškoje teatro tamsoje mus pasiekia iš kažkur, lyg iš įsivaizduojamų mėnulio tolių, ar iš mūsų pasąmonės gilumos.

Jei jau tavo paties motina stumia tave į nusikaltimą... belieka sprukti į beprotybę ir būtent šioje, beprotybės ir veidmainystės aplinkoje, kerštas atranda savo paskirtį. Bet neįmanoma ilgai meluoti sau pačiam, kaltės jausmas yra pavojingesnis už mirtį: tai kiekvieno Shakespeare´o personažo nerimas ir kančia šiame spektaklyje. O tuo metu kai mirštama, dar siaubingiau yra „palikti savo tiesą žmonėms, kurie, pasakodami ją, gali sumeluoti“... kaip aktoriai, kaukės, kurios aprengia personažus, nusimesdamos drabužius pačios. Ir atvirkščiai. Kiekviename grimo trupinėlyje slepiasi apgaulė.

Mūsų laikų režisierius sugeba gedulą paslėpti melancholijoje... kapodamas sceną stiprintuvo kirčiais, beveik atsisakydamas spalvų, nes tik balta ir juoda gali atskleisti nerimą (baimę), tuo tarpu raudona (mėtomos į viršų servetėlės) sukuria lengvą nevilties įspūdį. Veidrodžių ir juodai baltų projekcijų fone viskas pasikeičia... poezija... dirbtinės gėlės plastiko vazose asocijuojasi su kapinėmis. Netikėtai scenoje pasirodo šių laikų detalės, mūsų tikrovės simboliai: mobilūs telefonai ir lygintuvai - iškalbingai kelionę laiku vaizduojantys objektai. Štai toks niūrusis Hamletas... toks ryžtingas šioje veidmainiškos beprotybės erdvėje, tampa mūsų dienų prasme, falsifikuoto karo, skausmo, įsivaizduojamo tik kaip ekspresija, prasme.

Spektaklio centre - veidrodžiai. Daugiskaitoje jie nurodo į tikrovę: režisieriaus žodžiais, teatras prasideda ne nuo aktorių, bet nuo fizinių teatro erdvių, nuo tų pačių grimo staliukų. Veiksmas prasideda grimo kambariuose ir ten sugrįžta. Vienaskaitoje veidrodis yra veidrodis. Tai objektas, kuris atvaizduoja, kuriame matome save, kur vaizdas dvigubinasi ir trigubinasi. Veidrodyje viskas ištirpsta ir Koršunovo pastatymas išpildo tai, ką pažada.

Hamletas liūdi dėl Gertrūdos išdavystės, kurčios ir šaltos, ciniškos ir apskaičiuojančios motinos, kuri... siekia atimti iš jo ateitį, o tai reiškia - atimti ateitį iš visos kartos, galbūt galėjusios tapti geresne.

Pagrindinė tema nėra iki galo aiški, šiame pastatyme labiausiai sukrečia būtent apgalvoto nusikaltimo „mechanizmas„, tai, kad neįmanoma ištrūkti iš ydingo nusikaltimų rato neišprotėjant... kerštas - tai tik veiksmo variklis, verčiantis žudyti ir skaudinti tam, kad būtų paprasčiau susitaikyti su savuoju skausmu.

Ištraukos iš recenzijų:

• "Spektaklis tikrai įspūdingas. Prisipažinsiu: nežinojau, kad Lietuva - tai valstybė, kuri turi tokią gražią kalbą. Ji skamba nuostabiai. Aktorių balsai spektaklyje buvo fantastiški." - Roberto Benigni
• "Lietuvis Oskaras Koršunovas jau susikūrė savo stilių, kuris nuo pat jo karjeros pradžios iki dabar žavi pasaulį ir Europą. Tai žiaurus, bet labai estetiškas, spekuliatyvus, tačiau neatsijęs nuo sceninio atlikimo, stilius."

Režisieriaus mintys apie tiesą ir likimą

Nebijodamas tapti nepopuliarus ir būti palaikytas fatalistu, lietuvių režisierius pareiškia: „Mes nemanome, kad yra kokia nors išeitis. Net jei Shakespeare´as ją siūlo, mes - ne„. Koršunovas pastebi: „Horacijus yra ne draugas, bet savo versiją pasakojantis istorikas. Visam pasauliui Hamletas bus tik išprotėjęs princas. Princas šią tiesą palieka draugui, tačiau supranta, kad negali būti tikras, jog šis liks sąžiningas. Tai, kad tikroji tiesa lieka nežinoma, yra tragedija. Tai vėlgi reiškia, kad tiesos nėra ir mes atsakingi tik už save“.

Šias mintis Koršunovas susieja su savojo teatro, savo estetikos ir apskritai šiuo metu jam svarbiausia tema. „Po savojo „būti ar nebūti„ monologo Hamletas supranta, kad laimės dabartis.

Spektaklio scenografija rūpinosi pats Koršunovas su dailininke Agne Kuzmickaite. Lietuvių režisieriaus pastatyme veidrodžiai yra pagrindinis scenografijos elementas, aplink kurį sukasi visa drama. Vienu metu Hamletas sako Polonijui: pažindamas kitus, pažinsi save ir atvirkščiai. Būtent tai nutinka aktoriui, kai jis bando tapti personažu.

Baigdamas konferenciją, Koršunovas akcentuoja dar vieną pamatinę savo spektaklio koncepciją - tiesos. Galima daryti išvadą, kad Hamletui ir Shakespeare´ui teatras yra pelėkautai. Man teatro erdvė taip pat yra spąstai, į kuriuos patekau, bandydamas suprasti tam tikrus dalykus. Teatras - tai būdas suvokti tikrovę. Teatras yra aktualus dėl to, kad gali atsakyti į daugybę kylančių klausimų. Tai spąstai ir publikai, padedantys suvokti tikrovę.

Ši premjera yra V. Bareikio pamėgto „teatro teatre“ principo tąsa. Teatras veikia kaip veidrodis, versdamas įsižiūrėti, jis atskleidžia tai, kas dažnai lieka šešėlyje - paties aktoriaus misiją, jo asmenybės dualumą, būtį ir buvimą teatre ir už jo ribų.

Hamletas ieško teisybės iš savo pozicijos. Jis jaučia atsakomybę, pareigas, bet pasirenka kerštą už tėvą. Tai man asocijuojasi su tuo, kas vyksta mūsų pasaulyje - teroru. Ką duoda toks kerštas - nežinau, bet jis tikrai ne į gerą“, - kalba gilią personažo analizę atlikęs aktorius.

Eglė Grigaliūnaitė, kurianti Ofelijos vaidmenį, prisipažįsta, kad jos kuriamas personažas atstovauja nykstančiai žmonių rūšiai. „Ofelija vadovaujasi tikėjimu ir nesipriešinimu. Tai labai neįprasta, nes mes mokomi gavę smūgį atsikirsti. Ji gi nesipriešina, o perleidžia likimo smūgį per save“, - sako savito vaidmens atlikėja.

Muzikos autorius prisipažino, kad teatrą buvo nurašęs kaip scenos meno žanrą: „Teatras nuo vaikystės man asocijavosi su nuobodybe, neįdomumu. Kai paskambino Vidas, pagalvojau: „O kaip įdomu!“

Pagrindiniai spektaklio elementai:

• Veidrodžiai kaip pagrindinis scenografijos elementas
• Minimalistinė scenografija
• Sąžinės dramos akcentavimas
• Abejonės ir ryžto priešprieša
• Psichologinės kolizijos
• Tiesos paieškos

tags: #nekrosiaus #hamletas #buti #ar #nebuti