Kasdien vis daugiau žmonių pasitelkia vieną ar kitą viešai prieinamą dirbtinio intelekto (DI) modelį. Tačiau šis, atrodo nekaltas įprotis, gali sukelti grėsmių visai organizacijai.
Vadinamasis „šešėlinis DI“ (angl. shadow AI), kai darbuotojai be įmonės žinios naudojasi neautorizuotomis programėlėmis, tampa vis rimtesniu iššūkiu.
Situacijos mastas ir tarptautiniai tyrimai
Situacijos mastą iliustruoja ir tarptautiniai tyrimai. IBM 2025 m. „Duomenų pažeidimo kainos ataskaitoje“ nustatyta, kad net 20 proc. tirtų organizacijų patyrė saugumo pažeidimų dėl to, jog darbuotojai užduotis atlikdami fone naudojo šešėlinį DI kaip „ChatGPT“, „Gemini“ ir kitus.
Prieš porą metų pagarsėjo incidentas, kai bent trys vieno išmaniųjų įrenginių gamintojo inžinieriai panaudojo „ChatGPT“ su jautriais vidiniais kodais. Po to bendrovė uždraudė darbuotojams naudoti generatyvinio DI įrankius, tokius kaip „ChatGPT“.
Tas pats gamintojas taip pat uždėjo limitą, kokį duomenų „svorį“ galima pateikti DI užklausose.
Nežinomybė ir „pilkoji zona“
Didelė dalis įmonių vis dar gyvena nežinioje, nes neturi įrankių, kurie leidžia stebėti, kokia informacija „išeina“ už organizacijos ribų. Taip sukuriama „pilkoji zona“, kur faktas apie nutekintus duomenis išliks nepastebėtas ilgą laiko tarpą.
Praktiškai, kol tie duomenys nepasirodė kito žmogaus susirašinėjimo lange, tol duomenų nutekėjimo galima ir nepastebėti.
„Juodosios dėžės“ principas ir rizikos valdymas
Viena iš priežasčių, kodėl įmonės griežtai draudžia kelti vidinius duomenis į išorinius DI modelius, yra „juodosios dėžės“ principas. DI įrankiai savo algoritmų neatskleidžia, nes tai jau jų vidinė konkurencinė paslaptis ir pranašumas, tad prognozuoti, kaip ta informacija bus panaudojama, labai sunku.
Šias rizikas galima suvaldyti. Tai priklauso nuo įmonės vidinės apsaugos ir priemonių. Užuot draudus DI, verta sukurti aiškią sistemą, kuri leistų darbuotojams išvengti šešėlinio DI spąstų.
Kibernetinio saugumo specialistas turi laikas nuo laiko pasitikrinti, ar žmonės naudoja įmonės duotus įrankius, ar naudoja dar ir savus. Rinkoje jau yra sprendimų, kurie leidžia panašias rizikas numatyti iš anksto.
Tinkamas sprendimas nėra stabdyti inovacijas, o ugdyti nuolatinio sąmoningumo kultūrą. Apie rizikas su darbuotojais būtina kalbėti nuolat, nes kinta tiek technologijos, tiek komandos.
Šaltinis: agentūra „Publicum“.
Šešėlinė IT – grėsmė? Inovacija? Kaip su ja susidoroti?
Planuojama komunikacija organizacijoje
Planuojama komunikacija nėra kažkas labai sudėtingo, deja, mūsų organizacijose dažniausiai tai pasibaigia lėšų likučio įvertinimu metų pabaigoje ir sprendimu, jog jei tų išties liks, skirtos jos bus “reklamai”. Dažnokai tai baigiasi lankstinuko išleidimu, kuris pasensta savo turiniu dar jį maketuojant.
Žinoma, planuojama komunikacija galioja ir XXI amžiuje, bet ji įgauna kiek kitas formas.
Paradoksalu, bet dar 2005 metais teko susidurti su verslo planus vertinančia specialiste Vilniuje, kuri nežinojo, kas yra komunikacija organizacijoje. Paėmusi verslo planą, kuriame buvo aptartas ir komunikacijos reikmių biudžetas, ji labai nusistebėjo ir paklausė: “Kodėl rašote apie komunikaciją verslo plane? Juk komunalines išlaidas jau paskaičiavote?”. Žodžiu, ji nesugebėjo atskirti komunikacijos ir komunalinių paslaugų, manė, jog tai greičiausiai yra išlaidos už telefono ryšį ar panašiai. Ką jau bekalbėti apie žinių sistemas ir jų vadybą.
Esmė ta, kad komunikacija ir sukuria žinias, o žinių pagrindu vienijamos organizacijos. Naujieji vadybininkai tampa intelektualaus kapitalo navigatoriais.
Tęstinis organizacijos tobulėjimas ir progresas pagal japonišką “kaizen” principą nėra nepasiekiama idilė, tai yra realiai įgyvendinamas pažangios organizacijos klestėjimo projektas, pagrįstas žmogiškųjų išteklių tobulinimu.
Žmogiškasis veiksnys ir žinių svarba
Žymus sociologas W.C. Millsas 1959 metais rašė, esą kūrybingas žmogaus protas - didžiausia vertybė, jis itin pabrėžė gebėjimą numatyti įvykius. Pagrindine valiuta tampa žinios.
Kai ateina didesnė ar mažesnė ekonominė perturbacija, puolame kaltinti išorinius veiksnius, tačiau nutylimi pagrindiniai, o jie susiję pirmiausia su žmogiškuoju veiksniu.
Visi atkurtieji, sukurtieji mūsų verslai yra “jauni”, mūsų prekių ženklai privalo konkuruoti su prancūzų ar vokiečių kelių šimtmečių senumo prekių ženklais, mūsų naujai parengti “specialistai” nors yra ambicingi ir save puikiai vertinantys, realybėje dažnas yra tiesiog beraščiai, kažkokiu “stebuklingu” būdu įsigiję magistro diplomus...
Jūs tik pasvarstykite, ar gali asmuo ankstesnės švietimo sistemos aplinkoje penkiabalėje vertinimo sistemoje turėjęs vidurkį apie 3, vos įstengęs baigti 11 klasių, sulaukęs virš 40-ies metų imti ir dešimtukais baigti dabartinį lietuvišką universitetą? O tokių “magistrų” turime aibes.
Todėl tampa suprantamas kinų ekonominės sėkmės modelis: kuriamos ekonominės zonos, kur gyvena labai perspektyvūs ir gabūs specialistai, jie konkuruoja, dirba efektyviai ir sukuria didžiulę pridedamąją vertę. Deja, jokių labdaros programų ir išlaikytinių tose ekonominėse zonose nėra - jose vien perspektyvūs ir gabūs žmonės.
Žinios (angl. knowledge) apibrėžiamos labai įvairiai. Kompiuterių moksle pripažįstama hierarchija: duomenys, derinami su turiniu, lemia informacijos atsiradimą. Informacijos derinimas, analizė ir sintezė sudaro pagrindą žinių atsiradimui. Dirbtiniame intelekte žinios yra vienas iš lygmenų daugelio atstovavimo schemų hierarchijoje.
Organizacijos ir vadybos teorijoje žinios apibrėžiamos su nuoroda į sistemas, šiuo atveju sąsajos yra tarp individų, grupių ir organizacijų. Taigi žinių sistemos gali būti centralizuotos, siejamos, pavyzdžiui, tik su viena grupe, arba išplitusios, t.y. pasklidusios daugelyje lygmenų - darbo grupėse, projektus vykdančiose komandose ir pan.
Žinios iš esmės būdingos individualiam žmogaus protui ir informacija virsta jomis tik tuomet, kai asmuo ją perima taip, kad gali naudoti tiesiogiai (angl. immediate use). Kitaip tariant, žinių plėtra ir komunikacijos raida neatsiejama, tokia yra mokslininko K. Wiredu nuomonė.
Pati aukščiausia pakopa yra išmintis, o ji būdinga vyresnio amžiaus asmenims, kai žinios, patirtis, įgūdžiai įgauna brandos statusą. Būtent todėl palanku kolektyve telkti ne vien jaunus specialistus, reikšmingi yra patyrę specialistai, kurie praktiškai ir informacines technologijas valdo virtuoziškai.
Sureikšminus žmogiškąjį veiksnį galima tikėtis, jog naujesnės kartos programinė įranga turės įtakos dinamiškai jungiamų žinių sistemų nuosekliam tobulinimui. Žodžiu, tikimasi pažangos plačiąja prasme.
Kad tai nėra vien utopinės teorijos ir jau pereinama į taikymo lygmenį, įrodo, jog komunikacijos ir žinių sistemų bendra evoliucinė raida paveiks intelektualaus kapitalo kūrimą ir palaikymą, šis vyksmas siejamas su pranašesne padėtimi tų organizacijų, bendruomenių ar grupių, kurios geba kontroliuoti žinių sklaidą. Šis gebėjimas tampa esminiu visuomenėje, kurioje pagrindine valiuta tampa žinios.
Vėl ir vėl pravartu paanalizuoti P.F.
Aptarkime praktinį šios temos aspektą. Sunkmečiu lėšos karpomos, tai natūralu. Biudžetinėse organizacijose atsisakoma planuotų darbuotojų mokymų, bet kokio kvalifikacijos kėlimo.
Ką tai duos? Dar vieną nuosmukio bangą? Greičiausiai. Kita grėsmė - mažinant darbuotojų skaičių valstybės tarnybos institucijose galioja nerašyta taisyklė - atsisakoma kvalifikuočiausių ir brangiausiai kainuojančiųjų. Faktas, jog jie yra ir bus samdomi užsienio firmų. Verslas Lietuvos masteliais vargu ar įstengtų apmokėti už jų aukštą kvalifikaciją. Taip jau atsitiko su medicinos darbuotojais, mat mūsų g...