Gotikinė subkultūra - tai savotiška pasaulėžiūra, toli peržengusi gyvenimo būdo, klausomos muzikos, seksualinių potraukių ar kitas ribas. Kaip taikliai buvo pastebėta kažkuriame iš daugelio, subkultūros temomis rašančių Interneto resursų: “Gotika nėra daiktavardis, gotika tai būdvardis, apibūdinimas”.
Gotika kaip būdvardis, kaip savotiškas kokybės ekvivalentas yra pagrindinė priežastis, kodėl taip sunku apibrėžti keliais žodžiais kas tai yra. Pamėginkite apibrėžti savokas “grožis” ar “groteskas” ir Jūs suprasite Gotikos ribų neapibrėžtumą. Juolab kad Gotika yra ir grožis ir groteskas vienu metu.
Jei Gotika yra kokybė, daugelis krypčių gali būti Gotiškos (todėl ši subkultūra apjungia muziką, meną, literatūrą, kiną, madą, - praktiškai bet kurią žmogaus veiklą susijusią su kūryba). Gotika visų pirma tai estetika. Tai estetikos poreikis žmogaus gyvenimo kelyje, neatsiejamai susijusiame su skausmu ir mirtimi.
Todėl Gotikos esmė yra Menas (visose savo formose), menas - žmogaus sielos kalba. Gotika yra tas dialektas, kuris kalbasi su mumis ir moko suprasti tamsiąsias Realybės kertes, be kurių suvokimo neįmanoma gyventi Harmonijoje su šviesiosiomis.
Nuo pat žilos senovės daugelis tų, kurie buvo pažengę šiek tiek toliau už homo sapiensui įprasto “maisto-miego-sekso” ciklo, žinojo, kad gyvenimo prasmė ir esmė slypi kažkur kitur, už minėto ciklo gniaužtų. Kad žmogiškieji jausmai, jo kūrybinio prado realizavimas yra daug svarbiau, nei deimantinis karstas ar dėl tavo palikimo besiriejantys palikuonys, pasidarė nykiai nesuprantama mūsų laikmetyje.
Gotikos šaknys senovės kultūrose
Prieš atsirandant monoteizmui kaip reiškiniui, žmogui buvo aišku ir nekėlė jokių su erezija susijusių abejonių tai, kad Gyvybė ir Mirtis yra vieno proceso sudėtinės dalys, kad viena be kito neįsivaizduojama ir kad Šviesa ir Tamsa savo konfrontacija verčia palaikyti trapų gamtos reiškinį vardu Realybė. Norint suprasti pačias giliausias, įvairių senovės kultūrų griuvėsiuose pasislėpusias gotikinės kultūros šaknis, reiktų nepatingėti ir skirti ne vieną vakarą tų kultūrų, bei jų religijų tyrinėjimui.
Gotikinė estetika turi daug bendro su senovės rytų (Egiptas, Mesopotamija), tolimųjų rytų (Kinija, Japonija) kultūromis, siejasi net ir su labiau egzotiškų kultūrų menu bei mada. Kadangi tai gigantiška meno, istorijos, filosofijos ir banalios žmogiškosios kančios galaktika, pernelyg neišsiplėsiu ir duosiu galimybę jums patiems pastudijuoti iš amžių glūdumos atsineštus kertinius gotikinės kultūros akmenis.
Vėlgi, galime sugrįžti prie šio teksto pradžioje paminėtų “grožio” ir “grotesko”. Senovės Egipte mirtis nebuvo kažkas baisaus ar juolab šlykštaus, kas šiais laikais drebina bet kurį Vakarų kultūros atstovą.
Atsiradus monoteizmui ir ištraiškius pagoniškas Europos kultūras, Vakarų kultūra ilgiems amžiams atsidūrė savo pačios sukurtame bukumo, religinio fanatizmo ir netolerancijos narve. Krikščionybė triumfavo ir Inkvizicijos laužai čiaupė norinčių ištrūkti iš anksčiau minėto ciklo burnas.
Tačiau, mano manymu, būtent ši pastovi manjakinės depresijos atmosfera įtakojo mėginimą pakilti iki taip visų laukiamo Rojaus čia - Žemėje. Vieni tai realizavo kurdami tiesiog pasakiško grožio architektūros ir meno šedevrus, kiti - sukurdami tiek viduramžių, tiek ir šių dienų fenomeną - Okultizmą.
Ir jei Gotikos stilius architektūroje vainikuoja Viduramžių meną, tai Okultizmas ir Inkvizicija “vainikuoja” Viduramžių sociumo realijas.
Viduramžių laikotarpis pirmasis iš šiame tekste nagrinėjamų Žmonijos istorijos laikotarpių, kuris praktiškai visais aspektais įtakoja Gotikinį judėjimą (net pats pavadinimas atspindi vieną iš viduramžių architektūros stilių). Tai menas ir literatūra, kur atsirado pirmieji konkrečios asmenybės kančios simboliai, ir pasaulėžiūros nukrypimai nuo oficialios realybės teorijos.
Nuo Renesanso iki Rokoko Vakarų kultūra buvo panaši į vieną nesibaigiančią revoliuciją. Žmonės, atrodytų, ištrūko iš priespaudos gniaužtų, tačiau Viduramžiais sunkiai durimis prispausta sąmonė niekaip negalėjo išsilaisvinti iki galo. Suabejojus oficialia religija greit priviso “sektų”, kurios vėlgi neužilgo tapo oficialiomis religijomis - protestantai, liuteronai ir anglikonai. Žmonės šėlo pasileisdami į neišmatuojamus laisvės klystkelių labirintus. Tai buvo lūžių laikotarpis.
Būtent šiuo periodu įvyko keletas svarbių pokyčių, kurie nėra nepastebėti Gotikinės kultūros atstovų. Aš paminėsiu svarbiausius palikdamas galimybę jums patiems atrasti kitus.
Hieronymus Bosch - jo menas tapo pamatu ne tik siurrealizmui, bet ir visai grotesko meno sampratai.
Svarbūs pokyčiai Renesanso laikotarpiu:
- Hieronymus Bosch: Jo menas tapo pamatu ne tik siurrealizmui, bet ir visai grotesko meno sampratai. Daugelis šio laikotarpio menininkų domėjosi mistika, bei aukštesniais, nei materialūs, žmogaus pojūčiais, tačiau, mano manymu, būtent Bosch’as parodė tą slaptą pasąmonės kampelį, kurio aktyvavimo virtuozais mūsų laikais tapo Dali, bei Giger.
- Mada: šis laikotarpis buvo žymus savo visiškai išprotėjusiomis ir pastoviai besikeičiančiomis madomis. Tuomet pagal apdarus buvo atpažįstami vienos ar kitos šalies gyventojai, - dabar pagal rūbus galime identifikuoti vienos ar kitos subkultūros atstovą. Gotikinis judėjimas yra ypatingai reiklus išvaizdai ir būtent Atšilimo periodas yra labiausiai populiarus tarp Gotų - puikios, prabangios suknelės, daugybė aksesuarų, keistos šukuosenos, figūrą pabrėžiantys rūbai (kas buvo tabu Viduramžiais) - visa tai prasidėjo Renesanso laikais.
- Literatūra: Kaip ir kitos meno kryptys, ji ėmė domėtis pamirštomis (jei atvirai - bažnyčios draustomis) sferomis. Šio laikotarpio kūrėjai paruošė dirvą ateinančių amžių romantikams, dekadentams, siaubo, mistinės ir okultinės literatūros klasikams. Spausdintos knygos atsiradimas dar labiau paspartino prispaustų smegenų išsilaisvinimą iš bukumo pančių.
Kadangi dar senovės Egipte buvo pastebėta, jog dauguma niekada nesupras jausminę patirtį vertinančių individų, nemokės naudotis laisve taip, kad netrukdytų kitiems, bei visuomet bus viena pakopa žemiau nuo žinojimo ir dviem nuo tinkamo jo panaudojimo, 18-19’o amžių sandūra buvo žymi revoliucijomis, karais, skausmu ir praradimais.
Tapo aišku, kad Vakarų kultūra vis dar nešioja bagažą, įgytą Viduramžiais.
Artėjant link Priešistorės pabaigos noriu paminėti du meno judėjimus, tiesiogiai įtakojusius Gotikinės subkultūros atsiradimą. Šių judėjimų menininkų kūriniai tarp Gotų laikomi klasika. Žinoma yra žmonių, kurie klasika vadina netgi senovės graikų derliaus apskaitos raštus atkapstytus kokiam nors suakmenėjusiam kaime, tad nereiktų iš karto putotis dėl žodžio Klasika reikšmės.
Romantizmas ir dekadentai
18’o amžiaus pabaigoje, kaip priešprieša stiprėjančiam Racionalizmui (kuris vėliau “sėkmingai” išsivystė į Materializmą taip dievinamą mūsų krašte), atsiranda menininkų ir intelektualų judėjimas. Daugelis žmonių ėmė jausti simpatijas netradicinėms kryptims mene, literatūroje, muzikoje ir netgi madoje.
Romantizmo judėjimo variklis buvo emociniai, neracionalūs žmogaus poreikiai, kūrybinė saviraiška ir dvasinis tobulėjimas. Emocijos išaukštintos virš racionaliosios sąmonės, mene dėmesys kreipiamas į herojaus vidinius prieštaravimus ir kovas su pačiu savimi bei visuomenės primestomis taisyklėmis.
Kaip tik to meto madoje atsirado viduramžių, gotikinių detalių, architektūroje išpopuliarėjo neo-gotikos stilius, menininkai ėmė vis giliau nagrinėti paslaptingas, kraupias, mitines temas tiek literatūroje, tiek vaizduojamajame mene, prasidėjo maniakiškas domėjimasis pagoniškomis Europos ir Rytų kultūromis. Visuomenė ieškojo išeities ir išsigelbėjimo nuo artėjančio industrializacijos monstro, grasinančio paversti asmenybę mašinos sraigteliu.
Kadangi domėjimasis mitologija, mistika ir okultizmu, kurį itin išpopuliarino Aleister Crowley ir organizacija Golden Dawn (kuriai priklausė nemažai to meto menininkų bei rašytojų), pasiekia apogėjų, romantizmas palaipsniui virsta mistiniu-romantizmu ir pagimdo Dekadentų judėjimą mene ir literatūroje.
Dekadentai atvirai priešinasi romantinei pasaulio sampratai ir pradeda klykti, jog žmogus yra puolęs nemenkiau nei Angelai, kad žmonijos nekaltybė prarasta ir jog blogis valdo visą pasaulį.
Romantizmo, dekadentų ir estetų judėjimų mišrainėje susiformuoja terminas Gotikinė literatūra. Būtent literatūra 19 amžiuje ir 20 amžiaus pradžioje sukuria vardą ir pagrindą daug vėliau atsiradusiam Gotikiniam judėjimui arba Gotikinei subkultūrai.
Gotikinės literatūros klasika laikomi jums puikiai žinomi Bram’o Stoker’io “Drakula” bei Mary Shelley “Frankenšteinas”, o jau vėlesni autoriai, tokie kaip Arthur Machen ar Hans Ewers, pasikapstė daug giliau nei folklore ar žmogiškojo paklydimo platybėse.
Vakarų kultūra, per vieną 20ą amžių patyrusi daugiau revoliucijų (socialinių, seksualinių, psichotropinių ir informacinių) nei per visą savo egzistenciją, visgi atsidūrė ant to paties nihilizmo ir nevilties slenksčio nuo kurio atsispyrė, tikėdamasi ištrūkti iš Viduramžiais prislėgtos sąmonės palikimo. Naujuoju “monoteizmu” tapo Materializmas, nenorintis matyti nieko, išskyrus dirbtines šypsenas ir klestinčią pigią rinką. Žmonių sąmonė vėl bukinama stengiantis įspausti juos į jau minėtą “maisto-miego-sekso” ciklą.
Gotų evoliucija popkultūroje 🦇💀🥀
Per amžius primirštus žodžius nešusi sielos kalba - Menas, - savo naująja vėliava pasirinko Muziką. 20 amžiaus Gotikinės subkultūros gimtadieniu galima vadinti 1979 metus, kai Bauhaus įrašė savo kultinę dainą “Bela Lugosi’s Dead”. 20 amžiuje atsiradęs kino menas tapo stipria Gotikos tribūna ir iki šiol išlaiko šias pozicijas, nežiūrint į Hollywood’o pastangas pašerti planetą pigiu nieku.
Subkultūrai buvo pranašauta mirtis, tačiau ji išgyveno, nes jos esmė nebuvo konkretūs atlikėjai ar kiti menininkai, netgi ne konkretūs visuomenės pokyčiai. Jos esmė - Menas ir, svarbiausia, - Kokybė. Nes šios subkultūros atstovai nežiūri tam tikro filmo, neskaito knygos, nesižavi piešiniu ar muzika tik dėl to kad taip Reikia, kad taip diktuoja Mada. Jie daro tai, nes Jiems to reikia, jų sielos to ieško.
Gotikinis judėjimas - tai savotiška giminingų sielų gentis, kuriai nereikalingi svetimi ir perėjūnai. Tie, kas stengiasi būti madingi ir užsiklijuoti etiketę, taip ir liks spygliuotu antkakliu ar gražiu kūnu kažkieno atminties kapinyne. Kažkieno kas buvo, yra ir bus.
Gotikinė muzika
Aštuntojo ir devintojo dešimtmečio sandūroje pradėta kalbėti apie naujo muzikinio stiliaus užuomazgas , kuriam vėliau buvo sugalvotas pavadinimas - “gotika”, tuo išvedant paraleles su literatūros ir architektūros stiliumi.
Dar po dešimties metų kultūros tyrinėtojai jau turėjo pripažinti, kad visuomenėje atsirado visiškai nauja gotikinė subkultūra, apimanti ne tik muziką, bet ir filosofiją, gyvenimo būdą, įvaizdį, netgi kitokį požiūrį į seksą ar alkoholinius gėrimus.
Susiskaidžiusi į daugybę porūšių, skirtingų muzikinių ar įvaizdžio išraiškos formų, gotikinė subkultūra tapo kultūriniu reiškiniu, apie kurį Vakaruose jau yra parašyta daugybė knygų ir net mokslinių disertacijų.
Beveik kiekvienoje Vakarų valstybėje (o ypač Vokietijoje ir Anglijoje) egzistuoja daugybė klubų, kuriuose vyksta gotikinės muzikos renginiai, didžiuliai festivaliai (kaip Leipcigo “Wave Gotik Treffen” festivalis Vokietijoje, kurio metu visas miestas tampa gotų sambūriu), kuriami gotikiniai tinklalapiai ir leidžiami žurnalai.
Lietuvoje gotikinė kultūra, kuri Vakaruose jau įamžinta ir filmuose bei knygose, vis dar yra pogrindyje.
Nors gotikinė muzika dabar yra tik viena iš gotų subkultūros dalių, tačiau būtent nuo jos ir prasidėjo gotikinis judėjimas. Gotikinės muzikos ištakomis yra laikomas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje atsiradęs post-punk judėjimas.
Gana greitai po šio muzikinio ir ideologinio stiliaus atsiradimo Didžiojoje Britanijoje susiformavo ir atskira pakraipa, kuri vėliau buvo pavadinta dark punk. Šios stiliaus grupės BAUHAUS, “SIOUXSIE & THE BANSHEES“, JOY DIVISION pankrokui suteikė kur kas niūresnį skambesį, o pankišką nihilizmą pakeitė dekadansiškomis nuotaikomis.
Ankstyvieji gotai perėmė kai kuriuos pankų įvaizdžio elementus, tačiau pritaikė juos savaip -pavyzdžiui, skiauteres jie dažė juodai, o vietoje apdriskusių, suplyšusių pankų drabužių gotai ėmė rengtis juodai, tuo pabrėždami niūrų ir pesimistinį požiūrį į aplinkinį pasaulį.
Istorine gotikinės muzikos pradžia laikomi taip pat 1979 metai, kai grupė “Bauhaus” įrašė dainą „Bela Lugosi‘s Dead“. Ši daina buvo parašyta kaip pokštas ir buvo skirta Bela Lugosi, kultiniam aktoriui, kuris 1931 metais atliko Drakulos vaidmenį.
Po to, kai daina kaip garso takelis pasirodė filme „The Hunger“ apie šiuolaikinius vampyrus, šis kūrinys tapo besikuriančios gotų subkultūros simboliu. Pirmosios gotikinės grupės netrukus tapo daugelio žurnalistų straipsnių objektu. THE CURE, BAUHAUS netrukus tapo pasaulinėmis žvaigždėmis, o 1985 metų THE SISTERS OF MERCY albumas „First And Last And Always“ iki šiol yra laikomas vienu iš labiausiai pavykusiu gotikinio roko pavyzdžiu.
Nuo devintojo dešimtmečio vidurio pakilo antroji gotikinės kultūros banga - grupės LONDON AFTER MIDNIGHT, ROSSETA STONE, MEPHISTO WALTZ kūrė gotikinį roką, tuo pačiu metu atsirado ir daugybė menininkų, kurie gotikinės subkultūros idėjas mėgino perkelti į kitas meno rūšis - taip išgarsėjo dailininkas H.