Nemuno Deltos Pelkininkų Gyvenvietės: Šilininkų Kaimo Istorija Ir Atsiliepimai

Šilutės kraštas, garsėjantis savo unikaliu gamtos kraštovaizdžiu, turi turtingą istoriją, susijusią su pelkėse įsikūrusiomis gyvenvietėmis. Šilutės kraštotyros draugija, vykdydama ekspedicijas po senąsias vietoves, rinko medžiagą apie čia buvusius kaimus ir dvarus, susidūrė su pelkėse ar šalia jų įsikūrusių žmonių gyvenvietėmis. Taip teko daugiau sužinoti apie kadaise gyvavusius kaimus, smulkius dvarelius, čia gyvenusių ir dirbusių žmonių gyvenimus. Rajono spaudoje ne kartą buvo pateikiama įdomios istorinės medžiagos apie senuosius (pelkininkų ir pievininkų) kaimus.

Pelkės - svarbi ir unikali gamtos dalis. Daugiau nei 10 tūkstančių metų besiformuodamos šios gamtinės buveinės sukaupė ir iki šiol saugo milžiniškus kiekius energijos. Vasario 2 dieną pasaulyje minima Tarptautinė pelkėtų vietovių diena.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip formavosi pelkininkų gyvenvietės Nemuno deltoje, kokie iššūkiai laukė jų gyventojų ir kokią reikšmę šis kraštas turi šiandien. Taip pat apžvelgsime Šilininkų kaimą, jo istoriją bei galimybes lankytojams.

Nemuno deltos regioninio parko žemėlapis

Pelkininkų Gyvenviečių Kūrimasis Nemuno Deltoje

Krašto istorija liudija, kad 1807 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą Mažojoje Lietuvoje bežemiai ieškojo galimybių įsikurti savarankiškai. Išlaisvintiems kaimiečiams valdžia sudarė sąlygas kurti sodybas bei gyvenvietes pelkėse ir įsisavinant iki tol dar neapgyventus plotus. Taip daugybė žmonių įsikūrė sparčiai sausintoje Nemuno deltoje. Tad nuo XIX a. Nemuno delta buvo labai tankiai apgyvendintas kraštas. Naujakuriai už nedidelę sumą pelkėje išsinuomodavo žemės rėželius.

Taip susiformavo pelkininkų gyvenvietės - kolonijos su kelių gatvių tinklu, mokyklomis. Žemių sklypai kolonistams nuomoti įvairiam laikui: 12, 18, 22 ar 24 metams. Aukštumalos pelkė dar XIX a. pabaigoje susilaukė mokslininkų dėmesio. 1898-1900 metais ją tyrinėjo vokiečių mokslininkas botanikas Karlas Albertas Vėberis (C.A.Weber). Nuo XIX a. pabaigos šalia esančiuose Traksėdžiuose pradėjo veikti fabrikas, apdirbantis iš Aukštumalos pelkės durpyno kasamas durpes.

1820 m. Kita kolonija buvo Žalgirių-Rupkalvių pelkėje. Jai priklausė buvę Žalgirių (Bismarko) ir Juodkrantės kaimai. Kolonija pavadinta Bismarku (Bismarck), tuometinio Prūsijos vadovo ir Vokietijos imperijos įkūrėjo Oto fon Bismarko garbei. 1923 m. pavadinimas pakeistas į Žalgirius, 1939-1945 m. Medžioklės pelkėje, netoli Nemuno deltos, tarp Paleičių ir Šakūnėlių aukštumų, netoli Tatamiškių, buvo įsikūręs Medžioklės pelkės kaimas. Johanas Zembrickis knygoje „Šilokarčemos apskrities istorija“ mini, jog Medžioklės pelkė buvo viena iš mažesniųjų Šilokarčemos apskrities kolonijų. Berštų pelkėje buvo Paleičių, Andrulių, Šilininkų ir kitų kaimų sodybos.

Gyvenimo Sunkumai Ir Iššūkiai

Straipsnyje pateikti žmonių, gyvenusių Šilutės apylinkėse, atsiminimai supažindina su varginančia jų buitimi, su begaliniu atsidavimu ir drąsa kovojant su potvynių padariniais. Apie 1865 metus Medžioklės pelkėje pradėjo kurtis gyventojai. Pastatai buvo pradėti statyti pelkės šiaurinėje ir rytinėje dalyje. 1888 metais per pelkę buvo nutiesta gatvė, kurios abiejose pusėse pastatyta 14 namų. Gyvenimas čia nebuvo lengvas. Mažažemiai galėjo statytis tik mažus medinius pastatus. Dėl aukšto gruntinio vandens lygio gyventojai neturėjo rūsių.

Medinių pastatų apačią dervuodavo, tuo apsaugodami pastatą nuo greito supuvimo. Pavasarį ir rudenį kaimas tapdavo tarsi sala - iš visų pusių jį apsemdavo vanduo. Po kiek laiko kolonijoje buvo nutarta pradėti statyti mokyklą. Bet kaip? Juk maži mediniai nameliai per daugelį metų smego žemyn. Tad masyviam mokyklos pastatui reikėjo panaudoti minkštą durpių žemę. Tačiau šis dirvožemis nepajėgus išlaikyti sunkaus pastato.

Ši kliūtis buvo pašalinta. Po ilgų parengiamųjų darbų 1897 m. statyba buvo pradėta. Kad didelis mokyklos pastatas išliktų stabilus ir tvirtai stovėtų, tam reikėjo įkalti polius. Buvo paruošta aikštelė, kurioje į vandenį suleista 170 alksninių baslių. Iš pradžių jie į vandenį buvo įkalti kas šešis metrus. Po kiek laiko paaiškėjo, kad pakilęs potvynio vanduo išjudins baslius. Tai suprato statybos rangovas Renkvicas. 1898 m. mokyklos kompleksas buvo baigtas. Jį sudarė gyvenamasis namas, tvartai, rūsys. Visa teritorija buvo aptverta.

Tačiau tuo vargai nesibaigė - svarbiausia buvo saugoti pastatus nuo sunykimo. Potvyniai ir drėgnas oras vargino bei kėlė daug rūpesčių. Priplėkęs oras vasarą, šalti kambariai žiemą, durpių likučiai ant batų padų - visa tai reikalavo papildomų lėšų. Pats didžiausias rūpestis - geriamasis vanduo. Ilgą laiką vanduo buvo gabenamas iš netoliese esančio Krakiškių dvaro. Tačiau tai buvo brangus malonumas, tad galų gale teko grįžti prie „neprilygstamo“ griovių vandens.

1898 m. vasario 1 d. į Medžioklės pelkę atvyko pirmasis mokytojas Krameris (Kramer). Gegužės mėnesį jis pradėjo pamokas. Dabar kaimo gyventojai galėjo atsikvėpti - jiems nereikėjo vaikų leisti į gretimą Paleičių mokyklą. Kiekvienas kolonijos gyventojas turėjo vieną ar tris karves, keletą kiaulių. Tačiau nėra taisyklės be išimčių. Kai kas ir nieko neturėjo. Kiti sumaniai rišo šluotas ir pynė krepšius, gluosnių šakelių kilimėlius. Kai kuriuos gaminius jie parduodavo Šilutės (Šilokarčemos), Rusnės ir kituose turguose.

Kaimo stalius gamino baldus, batsiuvys kalė batams padus ir siuvo batus. Žinoma, kaime buvo daug žvejų. Jie įdirbdavo savo sklypus, tačiau pagrindinis jų užsiėmimas buvo žvejyba. Pavasarį ir rudenį daugelis kolonistų žvejojo užtvindytose pievose. Medžioklės pelkės kolonija dažnai buvo atkirsta nuo išorinio pasaulio. Todėl labai dažnai gyventojai pasikliaudavo tik savimi. Jie taip buvo įpratę gyventi.

Pavasarį ir rudenį potvynio metu kolonija tapdavo sala. Dirvožemio pagrindą sudarė durpės, todėl gyventojai mokėjo ją įdirbti. Tačiau kilęs potvynis dažnai sunaikindavo kolonistų darbo vaisius. Visi rugių laukai būdavo sunaikinti ledo lyčių. Liūdnai atrodydavo bulvės, išgulėjusios ilgą laiką rūsių vandenyje. Kai kurie žvejų laiveliai nesugebėdavo grįžti atgalios pagal pažymėtas rodykles. Potvynio vanduo neaplenkdavo netgi kapinių. Įsisiautėjęs vanduo išnešdavo karstus iš kapinių. Tik atsitiktinumo dėka jie galėjo būti pastebėti ir išsaugoti.

1906 metais kilo didelis potvynis. Per triukšmingą vėją girdėdavosi pagalbos šauksmai. Ant stogų matėsi plevenančios pagalbos vėliavos. Drąsūs vyrai, nebodami šalčio ir vėjo, nugalėję baimę, nešė sušalusius žmones į mokyklos pastatą. Gyvuliai buvo gaudomi tvartuose ir daržinėse. Juos taip pat gabendavo į mokyklą. Potvynis dažnai sugriaudavo viską, ką Medžioklės pelkės gyventojai ilgus metus statė ir puoselėjo. Todėl Vyriausybės tikslingas požiūris ir rūpestis teikė vilčių ir energijos kolonistams toliau vystytis ir klestėti.

1898 m.gegužę, mokyklos atidarymo proga, kolonijoje apsilankė garbus svečias - kultūros ministras dr.Bosse. Jį lydėjo taip pat ne mažiau garbingi svečiai: grafas Bismarck, ministerijos inspektorius Kugler, apskrities mokyklų inspektorius Kukat, mokyklų ir vyriausybės patarėjas Suvy, superintendentas Struck, apskrities prezidentas Heget, apskrities vyriausybės tarėjas Lynker. Svečių sutikimui buvo pasiruošta. Mokyklą puošė berželiai ir vainikai, vėjyje plazdėjo keturios vėliavos, prieš mokyklą įrengti „garbės varteliai“, papuošti vėliavėlėmis. Prie įėjimo į mokyklą išsirikiavę dešinėje stovėjo mokiniai ir mokyklos vadovybė, kairėje - Šakūnėlių parapijos mokytojai su vietos inspektoriumi. Keturi ekipažai atvežė aukštus svečius. Kultūros ministrui buvo įteiktas vainikas, nupintas iš šviežių viržių.

Šilininkų Kaimas: Istorija Ir Dabartis

Šilininkai - kaimas Šilutės apskrityje, dešiniajame Rusnės upės krante, piečiau Berštpelkės. Nuo 1923 m. priklausė Plaškių parapijai (1785 m. minimi Didieji ir Mažieji Šilininkai). Mokyklinio amžiaus vaikai lankė pradinę mokyklą, esančią už kelių kilometrų buvusiuose Andriuliuose. Tik 1937 m.

Atsiminimai Apie Potvynį Šilininkuose

Tai buvo Velykų šventės. Tėvas buvo išėjęs, tačiau netoli, nes jį sulaikė gausiai srūvantis potvynio vanduo. Apie 20 metrų nuo mūsų namų jau tyvuliavo vanduo. Mūsų sodyba, stovinti 16 metrų nuo pylimo, nebuvo apsaugota. Mano tėvas stovėjo ir stebėjo vandens lygį. Naktį staiga išgirdau per miegus šūksnį: „Vanduo!“. Prieš mane stovėjo išsigandęs tėvas. Jis greitai išbėgo į tvartą. Mieguista mačiau per grindis besisunkiantį vandenį. Mano mama taip pat puolė į tvartus padėti tėvui gelbėti gyvulius, stovinčius iki kelių vandenyje. Jie greitai nupjovė virves ir išvedė gyvulius į kiemą. Kadangi kiemas buvo iš visų pusių apsemtas, galvijus teko plukdyti į sausumą. Atplaukę kaimynai su valtelėmis plukdė arklius, karves ir kiaules į aukštesnę vietą. Mes su seserimi sėdėjome ant kėdžių, sukėlusios kojas ant stalo.

Po kiek laiko tėvas nusprendė išbandyti laimę ir patekti į paliktus namus, nors aplink plūduriavo bauginančios ledo lytys. Laimei, jam pavyko pasiekti namus. Su irklu jis išdaužė langą ir valtimi įplaukė į kambarius. Tada su kabliu jis bandė įtraukti lovą į valtį. Valtis pirmagaliu kilo ir siūbavo. Bet lovos rėmas buvo sužvejotas. Kambaryje plaukiojo komoda, spinta su drabužiais. Mano tėvas nemiegojo. Pasiėmęs žibintą vis stebėjo vandens lygį. Jis stovėjo ir žiūrėjo į tamsą. Tolumoje matėsi mūsų namas. Tėvas klausėsi įdėmiai, ar neišgirs plaukiančių ledo lyčių garso. Jis baiminosi dėl namo.

Po pietų pasirodė didelė ledo lytis. Ji judėjo lėtai, bet nesustabdomai link mūsų namų. Lytis pasiekė ganyklą ir tęsė kelionę toliau. Pasiekusi sodo tvorą, nulaužė keletą obelų ir atsidūrė netoli sodybos. Prieš sodybą augo du beržai ir eglė. Vandens srautas nešė lytį link beržų, kliudė jų šakų vainikus. Srovė, lėtai stumdama ledo lytį ir krūvą žemių, užkliuvo už beržų kamienų. Ji skilo. Vakare vanduo užtvindė ir kaimyno, pas kurį buvome apsistoję, tvartus. Netrukus vanduo pasiekė ir pylimus. Kitą dieną vanduo jau liejosi per užtvanką. Po kelių dienų tėvas su kaimynu nebematė nedidelio miškelio, kuris augo netoliese. Užtvanka buvo trijose vietose pralaužta.

Po keturiolikos dienų mes grįžome į savo namus. Namai atrodė niūriai. Kambariuose gulėjo krūvos molio ir žemių, į kuriuos įkritę matėsi stalo įrankiai. Viską reikėjo išvalyti ir išnešti. Apie metrą molio tėvas išnešė pintinėmis. Apie tris savaites po Velykų kaimuose dar buvo jaučiamas pavojus. Bet pagaliau potvynis pasibaigė, gyvenimas grįžo į įprastas vėžes.

Šilininkai Šiandien: Sodybos Ir Poilsis

Šiandien Šilininkai ir visa Nemuno delta yra patraukli vieta turistams, norintiems pažinti unikalią gamtą ir istoriją. Čia galima rasti įvairių sodybų, siūlančių nakvynę ir poilsį gamtoje.

Sodybų Nuoma Šilutės Rajone:

• Sodybos
• Namelių nuoma
• Namų, vilų ir kotedžų nuoma
• Apartamentų ir butų nuoma
• Kambarių nuoma
• Kempingai, stovyklavietės
• Pirtys
• Svečių namai
• Viešbučiai
• Poilsio namai
• Stovyklos

Populiarios Sodybos Ir Apgyvendinimo Vietos Šilutės Rajone:

• "Ąžuola" - sodyba TIK šventėms, banketams, renginiams
• Sodyba "Gervių lizdas" - pirtis, kubilas, baidarės, vaikų žaidimo aikštelė
• Vila prie upės su vidaus baseinu, pirtimi, kubilu, aktyviam poilsiui baidarės, keturratis, žvejyba

Taip pat, galite rasti sodybų, siūlančių ilgalaikę nuomą bei priimančių svečius ne sezono metu.

Pasirinkę poilsį Šilutės rajone, galėsite mėgautis ramybe, gamtos grožiu ir susipažinti su turtinga šio krašto istorija.

Nemuno deltos regioninio parko lankstinukas

Potvynių Grėsmė Ir Pasirengimas

Deja, potvynių grėsmė Nemuno deltoje išlieka aktuali ir šiandien. Kaip 15min.lt informavo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovas Vladas Rakštelis, sudėtinga situacija vis dar išlieka Šiaurės Rytų Lietuvoje. Tuo pačiu gelbėtojai vis intensyviau ruošiasi artėjančiam potvyniui Nemuno žemupyje.

„Šiandien (trečiadienį - red. past.) pasieniečiai iš pat ryto sraigtasparniu jau skraidė virš galimos potvynio zonos. 13 val. sraigtasparnis kils su mūsų specialistais. Stebima, kokia teritorija jau užlieta, bus planuojami tolesni veiksmai“, - sakė V.Rakštelis.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, trečiadienį ledo storis Kuršių mariose ties Vente buvo 42 cm, ties Nida - 57 cm. PAGD vadovas Remigijus Baniulis trečiadienį sakė, jog ledus Kuršių mariose ties Nemuno žiotimis planuojama sprogdinti.

Lietuvos automobilių kelių direkcija praneša, kad kelyje Šilutė-Rusnė jau apsemtas 340 m ilgio ruožas, vandens gylis čia - apie 20 cm. Lengvieji automobiliai per apsemtus ruožus keliami specialiomis transporto priemonėmis.

Kelyje Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda, 210-ame kilometre, apsemtas 50 m kelio ruožas, vandens gylis - apie 10 cm.

Šilutės rajone ir Pagėgių savivaldybėje yra apsemtų rajoninių kelių ruožų. Bendras tokių ruožų ilgis - apie 35,7 km. Vandens gylis - nuo 25 iki 90 cm. Eismas šiais ruožais draudžiamas.

Taip pat apsemtas Panevėžio rajone esantis 3028 kelias Piniava-Paliūniškis. Vandens gylis čia siekia 50 cm. Šiuo keliu eismas draudžiamas.

Tuo tarpu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas praneša, kad praėjusią parą gelbėtojai iš užlietų teritorijų evakavo ne tik žmones, bet ir gyvūnus: kates, šunis, stirnas. Ugniagesiai gelbėjo arklį, gaudė srovės nešamą automobilį.

Ši lentelė atspindi vandens lygio pokyčius upėse praėjusią parą:

tags: #nemuno #sodyba #silininkai