Kartais gyvenime galime pasijusti pasimetę, vieniši ir bejėgiai. Atrodo, kad viskas slysta iš rankų, o mes patys esame niekas be jokios paramos. Tokiais momentais svarbu prisiminti, kad nesame vieni, ir yra tas, kuris visuomet pasiruošęs mums padėti - Dievas. Šiame straipsnyje aptarsime, ką daryti, kai jaučiatės, jog be Dievo esate niekas, kaip stiprinti savo tikėjimą ir atrasti ramybę bei pasitikėjimą savimi.
Dievo pažadas būti su mumis
Šventasis Raštas kupinas pažadų, kad Dievas niekada mūsų nepaliks ir visada bus su mumis. Štai keletas ištraukų, kurios gali suteikti paguodą ir stiprybę:
- Jozuės 1:5: "Niekas prieš tave neatsilaikys per visą tavo gyvenimą. Kaip buvau su Moze, taip visuomet būsiu su tavimi."
- Mato 28:20: "mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos."
- Izaijo 41:10: "Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas."
Šie pažadai primena, kad Dievas yra mūsų pagalba ir apsauga, kad galime drąsiai kreiptis į Jį bet kuriuo metu.
Meilė ir bendrystė
Meilė yra vienas svarbiausių Dievo bruožų. Šventasis Raštas mus ragina mylėti vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Bendrystė su kitais tikinčiaisiais taip pat gali suteikti stiprybės ir palaikymo:
- 1 Jono 4:7: "Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo."
- 1 Jono 3:1: "Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai-ir esame!"
Dalijimasis savo rūpesčiais su kitais tikinčiaisiais, malda už vieni kitus ir bendras Dievo žodžio studijavimas gali padėti mums jaustis mažiau vienišiems ir sustiprinti savo tikėjimą.
Pasitikėjimas Dievu
Pasitikėjimas Dievu yra esminis dalykas, kai jaučiamės silpni ir pažeidžiami. Šventasis Raštas mus moko, kad Viešpats yra mūsų padėjėjas, todėl neturime bijoti:
- Žydams 13:6: "Todėl galime su pasitikėjimu tarti: “Viešpats mano padėjėjas-aš nebijosiu!"
- Psalmynas 27:1: "Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas-ko man bijoti?"
Prisiminkite, kad Dievas yra stipresnis už bet kokias mūsų baimes ir rūpesčius. Jis gali suteikti mums ramybę ir drąsą, net kai einame per sunkiausius gyvenimo etapus.
Kaip įgijau pasitikėjimą savimi kaip krikščionis – savęs vertinimas per Dievą
Malda ir Dievo žodis
Malda yra tiesioginis pokalbis su Dievu. Tai puikus būdas išreikšti savo rūpesčius, dėkingumą ir prašymus. Dievo žodis, Šventasis Raštas, yra pilnas išminties ir patarimų, kurie gali mums padėti suprasti Dievo valią ir rasti atsakymus į savo klausimus:
- Hebrajams 4:16: "Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu."
- Psalmynas 28:7: "Viešpatie, išgirsk mano balsą, kai šaukiuos. Neslėpk savo veido nuo manęs! Neatstumk rūstybėje savo tarno! Tu esi mano pagalba."
Reguliarus maldos ir Dievo žodžio skaitymas gali padėti mums artėti prie Dievo ir stiprinti savo tikėjimą.
Savęs priėmimas ir atjauta
Svarbu priimti save tokius, kokie esame, su visais savo trūkumais ir silpnybėmis. Dievas mus myli besąlygiškai, todėl neturime stengtis būti kažkuo kitu, kad patiktume Jam. Būkime atjaučiantys sau ir kitiems, nes visi esame netobuli:
- 1 Korintiečiams 13:8: "Meilė niekada nesibaigia."
- Galatams 5:13: "Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei!"
Prisiminkite, kad Dievas mus sukūrė nuostabiais ir unikaliais. Vertinkime save ir savo talentus, nes jie yra Dievo dovana.
Pagalbos ieškojimas
Jei jaučiatės, kad vieni negalite susidoroti su savo sunkumais, nebijokite kreiptis pagalbos į kitus. Tai gali būti dvasininkas, psichologas, patikimas draugas ar šeimos narys. Svarbu kalbėti apie savo jausmus ir ieškoti palaikymo:
- Hebrajams 13:7: "Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį."
- Hebrajams 13:18: "Melskite už mus, nes esame įsitikinę turį gerą sąžinę ir norį visame kame dorai elgtis."
Prisiminkite, kad nesate vieni, ir yra žmonių, kurie nori jums padėti.
Gyvenimo kūrimas
Gyvenimas ne visada bus lengvas ir paprastas, greičiau - priešingai, tačiau jis tikrai yra įvairus ir spalvingas. Ir tu pati gali jį kurti! Yra tokia knyga - Chiara Gamberale „Dešimt minučių. Romanas, kuris keičia gyvenimus“. Ji įkvepia ir padeda suprasti, kad gyvenimas yra gražesnis bei įdomesnis, nei kartais galvoji, paskendęs kasdienių rūpesčių, eilinių nesėkmių, smulkiausių problemų begalybėj. Kai Jūs padarote klaidą, kokiais žodžiais su savimi tą akimirką kalbate? Jeigu vėluojate į susitikimą? Arba vis nepabaigiate pradėto projekto? Ar Jūs kritiškas, griežtas ir baudžiantis ar priešingai, rodote sau atjautą, supratimą ir palaikymą?
Nedrąsiai puoselėjame savo svajones, tikslus, įsivaizduojame, kaip nuostabu būtų užsiimti ta mėgstama veikla, dirbti darbą, kuriam esame įkvėpti, užsiimti tuo hobiu, kuris mus traukia, daugiau bendrauti su žmonėmis į, kuriuos norime lygiuotis, mokytis naujų dalykų ir panašiai. Tačiau dažnas iš mūsų susiduriame su tuo kritiku savo galvoje, kuris bando mus visaip pamokyti, patarinėja ir labai įtikinama, “visažinio” balsu postringauja, kaip mums reikia ar nereikia gyventi.
Trys žingsniai siekiant sumažinti vidinio kritiko galią
- Atpažinimas. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tą vidinį kritiką. Užsirašyti tas frazes. Tada frazę iš pirmo asmenio pvz: “Man nepavyks, aš visada viską sugadinu” perkeisk į antrą asmenį - “Tau nepavyks, tu visada viską sugadini”. Tada galima paklausti saves iš kur mano galvoje atsirado šie įsitikinimai, koks žmogus praeityje kalbėjo šiais žodžiais.
- Istorijos perrašymas. Šalia kiekvienos frazės parašykite priešingą argumentą pvz: “Normalu yra klysti, kol mokaisi naujų dalykų” arba “Su manimi viskas gerai, neklysta tas, kas nieko nedaro, aš gerbiu save ir vertinu kiekvieną žingsnį, nes tai mane augina”.
- Imtis veiksmų. Tuomet, kai identifikuojame sritis, kuriose save ribojame, turime galimybes save perkeisti. Pvz: Jei esi drovus ir varžaisi bendraudamas su žmonėmis, užuot dar labiau vengęs to, gali išsikelti sau uždavinius dažniau lankytis socialinėse erdvėse ir ugdyti bendravimo įgūdžius.
Vidinį kritiką turime visi ir kiekvienas žmogus išgyvena vidines kovas, mes nesame vieni tame. Tačiau taip pat turime galią daryti pasirinkimus, susijusius su santykiu su savimi. Kaip teigė psichologas Karlas Rodžersas, psichoterapinis santykis, kai klientas turi besąlyginį priėmimą, palaikymą, išklausymą, ir jaučiasi vertinamas- tai savaime gydantis reiškinys. Jei neturime psichoterapeuto, mes galime susikurti tas sąlygas patys sau- savęs vertinimo, priėmimo aplinką. Tapkime sau geriausiais draugais.
Jeigu norime nustoti galvoti save smerkiančiomis ir žeminančiomis mintimis, turime rasti, kuo jas pakeisime.Tam pasiruošti atlikite sekantį pratimą - padidinkite vidinio draugo galią.
- Parašyk laišką nuo to žmogaus sau. Gali prisiminti kažkokią konkrečią situaciją ar gyvenimo sritį, kuri tave neramina, kur jautiesi silpnas. Kokius žodžius tavo draugas parinktų tave nuraminti, padrąsinti, kaip jis parodo tau supratimą, atleidimą, atjautą. Pripildyk laišką rūpesčio bei švelnumo.
Mūsų mąstomos mintys dažnai yra įpročiai, kuriems keisti prireiks laiko, tačiau tai daryti verta. Laimėjimas - darnesnis, ramesnis, daugiau pasitenkinimo teikiantis gyvenimas.
Vargšo malda
Vargšo malda - tai paprasto buvimo malda, „buvimo su“ - tai mums gerai pažįstama „Tikėjime ir Šviesoje“. Mes paprasčiausiai atsisėdame ir sakome: „Dabar nenoriu daryti nieko kita, išskyrus būti čia. Atsitraukiu nuo visų kitų reikalų.“ Tada tęsiame: „Noriu būti čia dėl asmens, noriu būti čia dėl Tavęs vienintelio, mano Dieve, kad Tu žinotum, koks brangus esi man, daug brangesnis, nei visi kiti reikalai. Noriu tai padaryti tučtuojau. Noriu būti čia dėl Tavęs taip, kaip norėčiau būti čia dėl savo draugų. Tą bylojame ne žodžiais, bet kūno kalba. „Vargšo malda“ yra kūno malda.
Buvimo dėka prabyla mūsų kūnas, jis ima kalbėti ir per sėdėjimo būdą, kuriuo mes iš tiesų save dovanojame. Tai atsitinka, kai laikome ant kelių atvertus savo delnus (savęs dovanojimo gestas) ir sėdime tiesiai, neleidžiame savo nugarai tingiai sulinkti. Kai išbūname su juo tam tikrą laiko tarpą - jei įmanoma, bent 15-20 minučių kasdien - tada nieko nereiškia nei mūsų šen bei ten nuklystančios mintys, nei išsiblaškymai, nes mūsų kūnas byloja, jog esame čia dėl jo. Galiausiai tiesiog kartojame mūsų mažąjį atsidavimo ir ištikimybės žodį. Jam tiesiog sakome: „Štai koks esu. Tu pažįsti mane ir priimi mane tokį, koks aš esu, nes mes esame draugai.“ Mes žinome, jog į tai Jis atsakys mums „taip“. Tokiu būdu mes pripažįstame savo silpnumą. Jo akivaizdoje neturime stengtis būti geresni nei esame. Tai reiškia gyventi su mūsų negaliomis taip, kaip moko mūsų bičiuliai, turintys negalią. Tai ir yra „vargšo malda“.
Su šia malda susijęs nuostabus dalykas: ji pamažu mus perkeičia, tampame save dovanojančiais asmenimis, pradedančiais duoti taip, kaip Dievas save dovanoja. Jėzus pasakė: Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 47). Tokiu būdu iš mūsų sklindanti vidinė jėga pasieks tuos, kurie yra greta msūųs, nes meilė bus tapusi mūsų antrąja prigimtimi. Kiti tai atpažins mumyse, pastebės, jog esame čia dėl jų. Šitaip mus supantis pasaulis pasikeis, taps geresniu pasauliu.