Šiame straipsnyje aptariamas nesutikimas su turto įkainojimu teismų praktikoje, remiantis konkrečia civiline byla, kurioje ieškovė ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės nustatytą buto vertę. Nagrinėjama byla atskleidžia svarbius aspektus, susijusius su turto vertinimu, nuomininko investicijomis ir teismų praktika šioje srityje.
Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teikia išvadą ir pažymi, kad ši išvada yra tiesiogiai susijusi su 2006 m. vasario 7 d. Seimo nutarimo „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadų“ Nr.
Ginčo esmė
Ieškovė D. K. 2023 m. sausio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškove buto, esančio (duomenys neskelbtini), su rūsiu pirkimo-pardavimo sutartį, parduodant jai nurodytą turtą už 58 536,03 Eur, priteisti ieškovei iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas, teismo sprendimą vykdyti skubiai.
Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškove aptariamo buto pirkimo-pardavimo sutartį už 67 202,54 Eur; taip pat priteisė ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovių 177,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė. Ieškovei ir atsakovėms pateikus byloje apeliacinius skundus dėl minėto pirmosios instancijos teismo sprendimo, Panevėžio apygardos teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-507-940/2023, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Ieškovė 2023 m. gruodžio 15 d. pateikė teismui prašymą dėl ieškinio reikalavimo dalyje palikimo nenagrinėtu ir galutinių ieškinio reikalavimų suformulavimo, prašydama palikti nenagrinėtą ieškinio reikalavimą sumažinti aptariamo buto pardavimo kainą 5 436,97 Eur suma; nutraukti civilinės bylos dalį dėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės įpareigojimo parduoti ieškovei buto rūsį; nagrinėti bylą pagal ieškovės pareikštą reikalavimą - įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį su ieškove, parduodant jai butą už 64 000 Eur, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 18 d. nutartimi nutarė palikti nenagrinėtą ieškovės ieškinio reikalavimą atsakovėms sumažinti buto pardavimo kainą 5 463,97 Eur suma; taip pat nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę parduoti ieškovei buto rūsį. 2023 m. gruodžio 19 d. ieškovė pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašant patikrinti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 1-227 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės būsto, pagalbinio ūkio paskirties pastatų ar patalpų ir inžinerinių statinių pardavimo tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) 22.2 punktas atitinka Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo (toliau - ir PBĮIĮ) 25 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Ieškovės argumentai
Ieškovė ieškinyje ir kituose savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jos šeimai Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 763V „Dėl tarnybinių butų išnuomojimo“ 1.6. punkto pagrindu buvo išnuomotas iš Respublikos centralizuoto butų fondo dviejų kambarių 50,52 kv. m ploto tarnybinis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, jai buvo išnuomotas apleistas, nuplyšusiais tapetais, sudėvėtu linoleumu, neveikiančia elektros plytele, sudaužytais santechniniais įrenginiais, neremontuotas butas, kuriuo naudotis buvo galima tik savo lėšomis atlikus buto remontą. 1995 m. gegužės mėn. namo projekto vyr. inžinierius V. Z. ieškovei išdavė leidimą nelaikančios pertvaros pašalinimui gyvenamajame kambaryje, tai patvirtindamas parašu namo 8-ojo aukšto plane. Nugriovus sieną, buvo įrengta veidrodinė pertvara; šie statybos darbai buvo įregistruoti atsakovės savivaldybės įmonės Nekilnojamojo turto registre 2022 m. gegužės 2 d., kaip duomenys apie statybos užbaigimą, ieškovei pateikus įmonei ieškovės lėšomis atliktus buto kadastrinius matavimus.
Ieškovė be kita ko nurodė, kad 2001 m. balandžio 10 d. su atsakove Vilniaus miesto savivaldybe sudarė Nuomos sutartį Nr. 37 (toliau - Nuomos sutartis), kuria ieškovei buvo nustatyta pareiga periodiškai atlikinėti buto remontą. Ieškovė akcentavo, kad tokie remonto darbai buvo atliekami visą nuomos laikotarpį - du kartus buvo pakeistos įėjimo į butą durys, mediniai langai pakeisti į plastikinius, grindų danga pakeista kilimine, o vėliau pastaroji - į laminuotas grindų lentas, tualeto ir vonios patalpose nusidėvėjusios plytelės pakeistos naujomis, vonios patalpos sienos išklotos keramikinėmis plytelėmis, įrengtos plastikinės lubos su apšvietimu; keramikinėmis plytelėmis išklotos balkono grindys, o sienos padengtos plastikinėmis lentelėmis, įstiklintas balkonas; įrengtas kondicionierius, gartraukis virtuvėje, pakeista elektros instaliacija, sienos perklijuotos naujais tapetais, sienos ir lubos gruntuotos ir nudažytos, perdažytos buto vidinės durys, pakeistos rankenos, du kartus pakeista elektrinė viryklė, taip pat pakeistos: vonios ir virtuvės kriauklės, klozetas, dėl jo nusidėvėjimo įrengtas įdėklas.
Ieškovė suteikimą nuomai neremontuoto, itin blogos būklės buto, nustatant nuomininkui pareigą jį remontuoti, vertina kaip nuomotojo sutikimą, kad patalpos būtų pagerintos. Be to, buto pagerinimų įregistravimas VĮ Registrų centre buto savininko pareiškimu 2022 m. gegužės 2 d. taip pat patvirtina savininko sutikimą buto remontui.
Ieškovė nurodė, kad 2020 m. gruodžio mėn. kreipėsi į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su prašymu parduoti nuomojamą butą, atsižvelgiant į buto vertę pakeitusias nuomininkės investicijas. Atsakymas į prašymą nebuvo pateiktas. 2021 m. sausio 6 d. raštu ieškovė buvo informuota turinti sumokėti 150 Eur pradinį įnašą už prašomą pirkti butą; ieškovė minėtą sumą sumokėjo. Prašymą parduoti nuomojamą butą ieškovė pateikė PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies pagrindu, kuris numato, jog už rinkos vertę, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau - TVVPĮ), Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, savivaldybės tarybos sprendimu gali būti parduodami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai ir pagalbinio ūkio paskirties pastatai bei jų dalys.
SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos posėdyje 2022 m. liepos 21 d. buvo nuspręsta pritarti 2022 m. gegužės 27 d. nustatytai uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Apus turtas“ buto rinkos vertei 89 100 Eur ir rengti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą dėl buto pardavimo ir įkainojimo akto tvirtinimo už 89 202,54 Eur (į pardavimo kainą įskaičiuojant turto vertinimo išlaidas - 102,54 Eur). Ieškovė, nesutikdama su parduodamo buto rinkos verte, 2022 m. rugsėjo 7 d. pateikė skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuri skundo netenkino; ieškovė vėliau kreipėsi tiesiogiai į teismą su pradiniu ieškiniu.
Pažymėjo, kad ypač reikšminga tai, kokios būklės ieškovei buvo suteiktas butas. Tai, kad ieškovė ne tik remontavo buto įrenginius, bet juos keitė naujais, jiems nusidėvėjus dėl ilgo naudojimo laiko, jog toks keitimas buvo būtinas, naudojantis butu, reiškia, kad ieškovė investavo į butą ir vertinimo dienai jis yra gerokai geresnės būklės, nei buvo suteiktas.
Siūlymą pirkti butą apmokant nuomininkei pakartotinai už jos turėtas investicijas į butą ieškovė vertina kaip atsakovių veikimą priešingai teisingumo ir sąžiningumo reikalavimams. Mano, kad UAB „Apus turtas“ 2022 m. gegužės 27 d. atliktas vertinimas pažeidžia PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes turtas įvertintas neatsižvelgiant į nuomininko investicijas į butą. Be to, vertintojos parinkti lyginamieji pavyzdžiai nėra įvertinti, t. y. nenurodyta kokios būklės buvo parduoti butai, kurie nurodyti kaip lyginamieji pavyzdžiai, kriterijumi vertinimui buvo imami tokie duomenys kaip namo statybos metai, buto plotas ir aukštas, kuriame yra butas, todėl nėra duomenų ar lyginamieji pavyzdžiai buvo tapatūs su vertinamu butu pagal jo būklę.
Ieškovė užsakė individualų turto vertinimą ir tuo pagrindu 2022 m. spalio 19 d. - lapkričio 8 d. surašyta vertinimo ataskaita, kurioje pateikta išvada, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė vertinimo datai (2022 m. spalio 19 d.) yra 86 000 Eur; rinkos vertės pokytis, atsiradęs dėl nuomininko padarytų investicijų, yra 22 000 Eur. Taigi, turto rinkos vertė su prielaida, jog vertinamas butas vertinimo dienai yra 1995 m. kovo 23 d. būklės, atsižvelgiant į natūralų nusidėvėjimą, nustatyta 64 000 Eur.
Be to, vertintoja UAB „Krivita“, darydama išvadą dėl vertinamo buto rinkos vertės su nuomininko investicijomis, įvertino tai, jog pagal VĮ Registrų centro duomenis vertinamas butas neturi rūsio, todėl sumažino atitinkama pataisa (0,98 dalimi) parduodamo buto 1 kv. m kainą, o UAB „Apus turtas“ vertinimo ataskaitoje nebuvo vertinta ta aplinkybė, jog butui nėra įregistruotas rūsys ir buto rinkos vertę nustatė kaip buto, parduodamo su rūsiu. Akcentavo, kad, remiantis teismų praktika, būtinomis atlygintinomis turto pagerinimo išlaidomis pripažįstamos tokios, dėl kurių padidėjo nuosavybės objekto vertė, t. y. atlygintina ne turėtų išlaidų suma, o jos dalis, atitinkanti turto vertės padidėjimą.
Įdėtų lėšų vertė yra pakitusi dėl padidėjusių nekilnojamojo turto rinkos kainų šalyje; investavimas į butą buvo vykdomas visą nuomos laikotarpį nuo 1995 m. kovo mėn. iki šiol, todėl apmokėjimo už medžiagas ir darbus sumos neatitinka tos turto vertės dalies, kuria padidėjo dėl investavimo. Be to, ieškovės vertinimu, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme 2002 m. atsiradęs draudimas atlyginti nuomininkui už pagerinimus netaikytinas ieškovei, įgijusiai teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą iki nurodytos datos, nes Nuomos sutartis buvo sudaryta 2001 m., todėl šiuo atveju nesvarbu, kada buvo atlikti remonto darbai.
Ieškovės argumentų santrauka
- Buto būklė buvo labai bloga, kai jis buvo suteiktas nuomai.
- Ieškovė atliko reikšmingas investicijas į buto remontą ir pagerinimą.
- Savivaldybės atliktas turto vertinimas neatsižvelgė į ieškovės investicijas.
- Lyginamieji pavyzdžiai, parinkti vertinant turtą, nebuvo tinkamai įvertinti pagal būklę.
Atsakovės argumentai
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį ir kituose savo procesiniuose dokumentuose su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais ir lygiomis teisėmis su kitais asmenimis (šiuo atveju - su ieškove) ir jai galioja sutarties laisvės principas, todėl atsižvelgus į PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos formuluotę, atsakovė neabejotinai turėjo įstatymo suteiktą teisę, bet ne pareigą parduoti ieškovei išnuomotą butą. Anot atsakovės, PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies normos taikymas susijęs tik su nuomininko gyvenimo nuomojamame būste trukme, būtent todėl savivaldybei palikta diskrecijos teisė nuspręsti dėl nuomojamo būsto (ne)pardavimo. Atsakovė teismo sprendimu apskritai negali būti įpareigota parduoti jai nuosavybės teise priklausantį turtą ieškovei.
Akcentavo, kad jokia teisė ieškovei privatizuoti būstą nebuvo ir negalėjo būti pripažinta 2022 m. kovo 3 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos sprendimu Nr. NTS-22/8, kadangi šiuo komisijos sprendimu buvo tik išreikštas pasiūlymas pirkti butą už turto savininkės nustatytą kainą, su kuria ieškovė nesutiko ir dėl to atsisakė įsigyti butą, t. y. atmetė atsakovės ofertą (pasiūlymą). Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-969/2020, išaiškinta, jog už savivaldybei priklausančio būsto pagerinimo darbus, kuriuos atliko nuomininkas iki 2002 m. birželio 19 d. (iki Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies normos, kuria buvo įvestas draudimas kompensuoti turto pagerinimo išlaidas, įsigaliojimo), turi būti kompensuojama savivaldybės lėšomis, tačiau tik tuo atveju, jeigu nuomos sutartimi šalys nebuvo susitarusios dėl tokių išlaidų neatlygintinamumo (nekompensavimo). Už savivaldybės būsto pagerinimo darbus, kurie buvo atlikti po 2002 m. birželio 19 d., nuomininkas neturi teisės į išlaidų atlyginimą, nepaisant to, kad nuomos sutartis buvo sudaryta iki...
Atsakovės argumentų santrauka
- Savivaldybė turi teisę, bet ne pareigą parduoti būstą.
- Ieškovė atsisakė pirkti butą už savivaldybės nustatytą kainą.
- Kompensacija už pagerinimus galima tik už darbus, atliktus iki 2002 m. birželio 19 d.
Teisės į teisminę gynybą principas
Teisė į teisminę gynybą - viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta 1950 11 04 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6str.). Ji reiškia, kad visus ginčus dėl teisės turi spręsti teismas. Principą, kad negali būti nei viešosios nei privatinės teisės sričių, kurių negalėtų kontroliuoti teismas, savo sprendimuose patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo teismas.
Bet įgyvendinti šį principą nepaprasta dėl ekonominių priežasčių (žym. mokesčiai, honorarai advokatams). Teisminės gynybos principas įtvirtintas 1966 m. gruodžio 19d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio trečiojoje dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje, Teismų įstatymo 4 ir CPK 5 straipsniuose. Jo esmė, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba.
Nors Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje kalbama apie galimybę teismo tvarka ginti tik pažeistas konstitucines teises ir laisves, tačiau šį principą būtina suprasti gerokai plačiau ir vien jomis neapsiriboti. Kita vertus, Konstitucija įtvirtina tik kai kurias subjektines teises, o kitas teises nustato kiti įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai. Be to, gali prireikti teismo tvarka ginti ne tik pačią subjektinę teisę, bet ir įstatymo saugomą asmens interesą (CPK 5 str.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 6d. nutartyje konstatavo, kad „tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Lietuvos CK (606 str.) ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą.
Civilinis procesas yra teismo procesas, t. y. civilinė byla iškeliama šalies iniciatyva, t. y. ieškovas, kreipdamasis į teismą, veikia savo asmeniniais interesais, t. y. siekia naudos sau. Civilinis procesas neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtų patenkinęs ieškovo reikalavimą, ieškovas į teismą nebūtų kreipęsis.
Civilinio proceso teisės reguliavimo metodas
Dažniausiai išskiriami du teisinio reguliavimo metodai - subordinacijos (imperatyvusis) ir šalių autonomijos (dispozityvusis). Subordinacijos metodas būdingas viešosios teisės šakoms. Jis reiškia, kad konkretūs teisinių santykių subjektų veiksmai ar visa veikla yra griežtai reglamentuojami teisės normų ir kad šie subjektai paprastai neturi pasirinkimo laisvės: jų tarpusavio teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos ir negali būti keičiamos tarpusavio susitarimu; be to, paprastai abipusiai šių subjektų santykiai grindžiami tarpusavio pavaldumu (subordinacija).
Šalių autonomijos, arba dispozityvusis, metodas reiškia, kad teisės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačių galimybių renkantis konkretų veikimo būdą: dažniausiai jiems patiems tarpusavio susitarimu leidžiama apibrėžti savo teises ir pareigas. Šis principas būdingas privatinei teisei (civilinėje teisėje tai ypač akivaizdu analizuojant sutarties laisvės principą).
Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso teisei, būtų sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Viena vertus, teismas yra valdžios institucija (Konstitucijos 5 str.), todėl santykiams, susiklostantiems tarp teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų, tarp teismo ir kitų proceso dalyvių, būdinga subordinacija. Be to, nemažai civilinio proceso normų, pavyzdžiui, CPK 9, ir daugelis kitų straipsnių, imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį subjektų elgesio būdą. Kita vertus, civilinio proceso tvarka ginamos subjektinės teisės, įtvirtintos normose tokių materialiosios teisės šakų, kurioms būdingas dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas. Materialiojo teisinio santykio subjektai kilusį ginčą perdavus nagrinėti teismui tampa proceso šalimis.
Vadinasi, civilinio proceso teisės teisinio reguliavimo metodas yra mišrus - imperatyvusis ir dispozityvusis. Ši aplinkybė laikytina dar vienu argumentu teigti, kad civilinio proceso teisei būdingi ir viešosios, ir privatinės teisės elementai.
Civilinio proceso teisė
CPT - tai normų, reglamentuojančių civilinį procecą visuma. CPT sąvoka visada yra susijusi su konkrečioje valstybėje konkrečiu laiku galiojančių CP normų sistema.
Civilinio proceso teisė - kodifikuota teisės šaka. Dauguma jos normų yra CPK. CPK struktūrą, nesunkiai įžvelgiama tam tikra visų teisės normų išdėstymo sistema. į septynias dalis. Kiekviena dalis savo ruožtu skirstoma į skyrius, o šie - į skirsnius.
Tradiciškai skiriamos dvi didelės šios sistemos dalys - bendroji ir ypatingoji. Bendrosios dalies normos (CPK I dalis pavadinta „Bendrosios nuostatos“) reguliuoja klausimus, bendrus visam civiliniam procesui: nustato civilinio proceso teisės tikslus, principus, reglamentuoja teismų kompetenciją, teismo sudėtį, įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių teisinę padėtį, bylinėjimosi išlaidas, teismo šaukimų ir pranešimų įteikimą, procesinius terminus, procesinius dokumentus, ieškinio, laikinųjų apsaugos priemonių institutus ir kita. Bendroji dalis apima CPK 1-175 straipsnius.
Ypatingosios dalies normos reguliuoja civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą konkrečiose civilinio proceso stadijose (civilinės bylos iškėlimą; pasirengimą civilinės bylos nagrinėjimui; teisminį nagrinėjimą; teismo sprendimų vykdymą; apeliaciją; kasaciją; proceso atnaujinimą; tarptautinio civilinio proceso ypatumus), supaprastintą procesą, taip pat tam tikrų kategorijų civilinių bylų ir ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus. Ypatingoji dalis apima CPK 176-817 straipsnius.
Ir bendrosios, ir specialiosios dalies normos taip pat gali būti grupuojamos į institutus, t. y. tam tikrą civilinio proceso teisės sistemos sudedamąją dalį, kurią sudaro visuma tiek bendrųjų, tiek specialiųjų teisės normų, taikomų esant įvairioms stadijoms ir teisenai. Pavyzdžiui, skiriami įrodymų, ieškinio, procesinių terminų, jurisdikcijos ir kiti institutai.
Sisteminį civilinio proceso teisės pobūdį būtina prisiminti taikant ir aiškinant civilinio proceso teisės normas. Teisės norma į vieną ar kitą kodekso dalį, skyrių ar skirsnį įtraukiama ne atsitiktinai. Tad aiškinant normą reikia atsižvelgti į jos vietą visoje civilinio proceso teisės sistemoje. Sisteminio teisės pobūdžio svarbu nepamiršti ir leidžiant įstatymus. Ignoruojant jį galima sugriauti susiklosčiusią teisės sistemą, dėl to savo ruožtu būtų sunkiau aiškinti ir taikyti teisę.
tags: #nesutikimas #su #turto #ikainojimu