Šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje neteisėtu būdu įgyto turto sąvoka ir turto konfiskavimo prigimtis suvokiama nevienodai. Skirtumai apibrėžiant turto konfiskavimą atsiranda dėl įvairių turto konfiskavimo taikymo sąlygų, kurios yra nevienodos pasaulio valstybėse.
Reali grėsmė pažeisti principą, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, iškyla tuomet, kai nusikalstama veika siekiama savanaudiškų motyvų - vienokiu ar kitokiu neteisėtu būdu praturtėti. Žinant, kad maždaug trys ketvirtadaliai padarytų nusikaltimų turi būtent tokį motyvą, iškyla problema, nes dažnai, net ir skyrus bausmę, nusikaltėlis vis tiek įgyja nesąžiningą pranašumą visuomenėje, t.y. praturtėja iš padaryto nusikaltimo. Vienintelis teisėtas būdas įgyvendinti teisingumą tokiu atveju yra konfiskuoti turtą, kurio prigimtis susijusi su nusikalstamos veikos padarymu.
Šiuo metu pats svarbiausias tarptautinis dokumentas įpareigojantis Europos Sąjungos valstybes nares šiuo klausimu yra Europos Sąjungos Tarybos priimtas pamatinis sprendimas, dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo.
Nauja šiame teisės akte yra tai, kad turtas, kuris buvo naudojamas arba dar tik planuojamas panaudoti nusikaltims darymui bei ekonominė nauda atsiradusi atliekant nusikaltimus, nesietinas su tam tikrais nusikaltimais, kuriais buvo pažeistos specifinės baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Todėl turto konfiskavimo taikymas galėtų apimti visus nusikaltimus. Pamatiniame sprendime pasirinkta minimali riba yra nusikaltimų baidžiamumas vieneriais metais, manytina, pasirinkta tam, kad būtų galima išvengti turto konfiskavimo už mažareikšmius nusikaltimus, bei neprieštarautų proceso ekonomiškumo principui, kai turto konfiskavimo įrodinėjimo bei vykdymo išlaidos būtų didesnės, nei pati konfiskuotino turto suma.
Šis Europos Sąjungos teisės aktas reikšmingas tuo, kad pirmą kartą valstybėms narėms suteikta teisė išplėsti turto konfiskavimą. Pabrėžtina, kad ši gana radikali priemonė, pagal pamatinį sprendimą, gali būti paskirta tik tam tikrs kategorijos nusikaltimams, t.y. nusikaltimams, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis, kuris ilgiausias terminas ne trumpesnis nei 5-10 metų, o susijusiems su pinigų plovimu, kuris ilgiausias terminas ne mažesnis nei 4 metai.
Šiuo atveju nacionaliniui teismui bus nesvarbu, per kurį laikotarpį įgytas turtas, su kokio konkretaus nusikaltimo padarymu siejamas turtas.
Nagrinėjant tarptautinėse sutartyse įtvirtintą turto konfiskavimo sąmpratą, susiduriama su šios teisinės prievartos priemonės statusu baudžiamojoje teisėje. Pavyzdžiui, minėtame Europos Sąjungos pamatiniame sprendime pateikiamas toks apibrėžimas - tai byloje dėl nusikaltimo arba nusikaltimų teismo numatyta turto galutinio atėmimo bausmė arba priemonė. Toks dviprasmiškas supratimas leidžia teigti, kad Europos Sąjungos valstybėse nėra vieningai susitarta, ar turto konfiskavimas yra bausmė, ar specifinė priemonė, kuria yra suvaržoma asmens teisė į nuosavybę.
Turto Konfiskavimo Raida Lietuvoje
Analizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo raidą matyti, kad Lietuvoje turto konfiskavimo teisinė samprata taipogi kito. Lietuvai buvus Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje galiojo 1961 metų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas (LTSR BK), kurio 22 str. buvo įtvirtinta, kad turto konfiskavimas yra viena iš bausmės rūšių. Pagal pradinę LTSR BK redakciją tai buvo priverstinis neatlygintinas paėmimas valstybės nuosavybėn viso arba dalies turto, kuris yra asmeninė nuteistojo nuosavybė.
LTSR BK 35 str., kuriame ir buvo įtvirtinta ši sąvoka, nieko daugiau apart to, kad turto konfiskavimas skiriamas tik už valstybinius ir sunkius savanaudiškus nusikaltimus, nenurodė. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas nebuvo numatytas nei viename kodekso straipsnyje, kuriame kriminalizuotas nusikaltimas ir ji galėjo būti skiriama.
Gana reikšmingi baudžiamojo kodekso pakeitimai buvo padaryti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kaip antai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) pakeitime, kuris įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 dienos, turto konfiskavimas įvardintas kaip papildoma bausmė, teismo privalomai skiriama už sunkius savanaudiškus nusikaltimus.
Papildoma bausmė buvo pašalinta iš BK specialiosios dalies normų ir aprašoma tik bendrojoje dalyje. Lietuvos Respublikos Kontitucinis Teismas savo 1993-12-13 nutarime konstatavo, kad papildomos bausmės paskirtis yra labiau individualizuoti bausmę, išplėsti jos taikymo ribas užtikrinant poveikio nusikaltėliui pasirinktinumą, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę.
Siekiant bausmės individualizavimo ir turto konfiskavimo išplėtimo galimybės, Seimas minėtu pakeitimu pašalino turto konfiskavimo bausmę iš BK specialiosios dalies sankcijų. Kontitucinis Teismas pabrėžė, kad turto konfiskavimu yra daromas poveikis tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri, pirmiausiai, salygoja savanaudiškus nusikaltimus padarymą.
Šiame BK 35 str. buvo įtvirtinta sovietinė turto konfiskavimo samprata, kuri visiškai neatitiko ts diens realijų. Daugelis nusikaltėlis, siekdami išsaugoti nusikalstamu būdu įgytą turtą, pasinaudodavo pasenusiu įstatymu.
Lietuvai įgyvendinant bei laikantis tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš 1990 m. lapkričio 8 d. Europos konvencijos dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, 2000 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, 2005 m. spalio 26 d.
Neteisėtas Praturtėjimas: Problemos ir Atribojimas
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 216 straipsnį, negali priklausyti nuo to, ar asmuo buvo nuteistas už pagrindinės ( pirminės ) nusikalstamos veikos, kurią padarius buvo gautos piniginės lėšos ar turtas, padarymą, todėl šiuo atveju, nenustatinėjama kieno nors kaltė padarant pagrindinę ( pirminę ) nusikalstamą veiką.
Tačiau tiek teismų praktikoje, tiek ir atliekant ikiteisminį tyrimą, neretai kyla sunkumų kaip atriboti BK 216 straipsnyje įtvirtintą veiką, nuo kitų veikų, pavyzdžiui BK 189 str. (Nusikalstamu būdu įgyto turto įgijimas arba realizavimas) arba BK 1981 str. Pagrindinis kriterijus, atribojantis šias nusikalstamas veikas yra BK 216 str. numatytas tikslas- nuslėpti nusikalstamu būdu gauto turto tikrąją kilmę, juos įteisinti.
Pagal BK 1891 straipsnį atsako asmuo, kuris turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Pagal BK 1891 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie BK 1891 straipsnyje nustatytus požymius atitinkantį turtą turi po šio įstatymo (Nr. Šios nusikalstamos veikos dalykas - didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Aiškinant neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos taikymo ypatumus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę.
Teisėtai įgytas turtas - tai turtas, įgytas iš darbo ar kitų su darbu ar verslu susijusių pajamų, dovanojimo, paveldėjimo, loterijų, dividendų gavimo ir pan. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentaliai nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį. Šios kategorijos bylose svarbi yra specialisto išvada.
Analizuojant BK 216 straipsnio ir BK 1891 straipsnio sudėtis, manytina, kad neteisėtas praturtėjimas gali būti nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo rezultatas, tačiau kita vertus šie straipsniai negalėtų būti taikomi kartu, nes juose įtvirtintas skirtingas, nusikalstamo dalyko- turto, kilmės šaltinis. Kaip jau minėta BK 216 straipsnyje įtvirtinta, kad turtas, kuris yra legalizuojamas, turi būti gautas nusikalstamu būdu. Tuo tarpu BK 1891 straipsnyje įtvirtinta, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Be to, kaip jau minėta ir teismų praktikoje išaiškinta, kad tiksliai nustatyti, iš kur buvo gautos pajamos nereikia.
Taip pat paminėtina, kad esant tokio teisinio pobūdžio situacijoms, kai inkriminuojamos kelios nusikalstamos veikos, kurios gali būti panašios savo požymiais, neturėtų būti pateisinamos tokios situacijos, kuomet vienos veikos požymiai yra įrodinėjami kitų veikų požymiais.
Šios priemonės leidžia pasiekti svarbų principą: iš neteisės negali atsirasti teisė.
Pinigų plovimo etapai
Turto Konfiskavimo Sampratos Kaita Lietuvoje
Turto konfiskavimo prigimties bei turinio pasikeitimas 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK) tik iš dalies išsprendė šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymo problemas, nes praktikoje dar pasitaiko problemų atribojant šį institutą, nuo bausmės skyrimo. Problemiškas yra ir turto kofiskavimas, kai nusikalstama veika padaroma žalą asmeniui bei yra pareiškiamas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje. Šio nusikalstama veika jam padarytos žalos atlyginimo, interesai. Be to, atsiranda grėsmė, jog netinkamai pritaikius turto konfiskavimą bus pažeista ir nusikaltėlio teisė į nuosavybę.
Paskutinioji BK redakcija vėl keitė nusistovėjusį turto konfiskavimo instituto turinį, bei įvedė naująją baudžiamojo poveikio priemonę - išplėstinį turto konfiskavimą. Šiuo galiojusia turto konfiskavimo paskirtimi, kai buvo siekta nubausti asmenį, o ne panaikinti galimybę nusikaltėliui ar kitam asmeniui neteisėtai praturtėti iš nusikalstamos veikos darymo.
Išanalizavus tarptautines iniciatyvas, kuriomis buvo bandyta įdiegti naujas priemonės kovoje su nusikalstamumu, galima daryti išvadą, kad turto konfiskavimo institutas laikui bėgant buvo reglamentuotas detaliau.