Gyvenimas kupinas netikėtumų, o kartais paskutiniai žodžiai gali nuskambėti netikėtai ir palikti neišdildomą įspūdį. Šiame straipsnyje nagrinėjama, ką reiškia niekada nežinoti, kada gali būti paskutiniai žodžiai, remiantis įvairių autorių įžvalgomis ir kūriniais.
Anot signatarės N. Oželytės, laisvė yra atsakomybė už save, tik galimybė, o galimybė - vertybė. Nes turėti galimybių yra geriau, negu neturėti. Bet kaip tu ją išnaudosi ir ar tu iš viso ją išnaudosi, priklauso nuo tavo suvokimo, nes gimti žmogum dar nereiškia juo tapti.
N. Oželytė pabrėžia, kad svarbesnis tas, be ko nebūtų kito. Kaip gali būti valstybė be žmogaus? Ji įsitikinusi, kad Lietuvoje reikia susirūpinti ugdymo kokybe, nes ko gali išmokyti vaikus riboti mokytojai arba programos, kurios koncentruojasi į skaičius, o ne į esmę.
N. Oželytė įsitikinusi, kad Lietuva, kaip ir visas pasaulis, šiandien išgyvena geriausius savo laikus. Laisvė be atsakomybės ir suvokimo, kaip ją naudoti, yra pasileidimas, kuris tave sunaikina. Bet laisvė suteikia galimybę - pasinaudos ja toks pat procentas, kiek iš gilių išauga ąžuolų. Galimybė yra vertybė.
Pasak signatarės, politinis laukas Lietuvoje yra vulgarus ir seklus, o žmonių pasirinkimas yra žemo lygio. Ji įsitikinusi, kad jaunoji karta dar neatėjus, viską sprendžia sena sovietinė karta. „Viskas keičiasi į gera, tai yra fantastika, o kol mes neišvaikščiosime savo dykumų, taip, Seime bus atspindys mūsų tikrų minčių.“
Kalbant apie žmonių abejingumą, kai jie mato blogį, tačiau jam nesipriešina, N. Oželytė sako: „Kam reikia prašyti paprastų žmonių, kad jie neleistų blogio, jeigu va dabar 13 tūkst. žmonių nužudyta Ukrainoje, okupuota teritorija, ir visa Europa kaip stora įmitusi kiaulė voliojasi po Putino kojomis tam, kad dar jai ką nors paryti numestų dujotiekio pagalba. O tas spardo ją kojom.“
N. Oželytė prisimena istoriją, kai pirmą kartą nuvykusi į JAV labai nustebo, kad žmonės gatvėje su ja sveikinasi, klausia vardo. „Supratau siaubingą dalyką, kad kiekviename žingsnyje toje Amerikoje aš gaudavau į savo tą tarybinę fizionomiją, nes galvojau, kad tai mano nuomonė, (…) tu šito neišsijoji, bet tavo smegenys yra prisodrintos, ir tau atrodo, kad tai tavo nuomonė.“
Traumuoti žmonės nežino, kaip pasinaudoti laisve. Masė žmonių nežino, kaip pasinaudoti laisve. Nes laisvė yra siaubinga, laisvė vieną dalyką tik reiškia - kad tu niekam nereikalingas, kad tu dabar atsakingas tik už save. Kur save susikišti?
Kęstutis Navakas, poetas, eseistas, literatūros kritikas ir vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, savo esė rinkinyje „Begarsis skambutis“ nagrinėja teksto ir autoriaus santykį, būties reikšmes ir patyrimo galimybes. Tekstas byloja savo radimąsi teigia, „kai neturi ką pasakyti, jis imasi rašyti novelę, tai man įdomiau, niekad nežinau, kur jis mane nukreips, kartais net nustembu, kad iš visiškos tuštumos, iš dulkių įmanoma parašyti istoriją “.
Kūrybinis nežinojimas įvaizdinamas lyg stebuklo gimimas, kai tikiesi ir nesitiki. Postmodernusis buvimas tarp - „Sudegusių vabzdžių dulkių“ dominantė. Tekstuose laviruojama tarp tylos ir garso, myšta juslės - nežinai, girdi ar jauti (širdimi). Pavyzdžiui, balsas, kuris girdimas, bet neužrašomas, neaprašomas, bent taip teigia tekstas:
Skleidžiasi kalbos kaip rato vaizdinys: ji gimsta, kyla iš tylos, tyloje, kol sugrįžta į tylą, vėl virsta tyla. Kalba tarp nebūties ir būties - akimirka kol, kai, kada nėra ir jau tuoj gims garsas, raidė, ženklas - kažkas, kas išsiverš iš tylos, nesaties. Suvoktis liudija: geriausia bandyti suprasti, suvokti kalbą, o kartu ir pačią būtį, kadangi, kas ištarta, parašyta, tas jau esti, telktis hermeneutiką ir įeiti į kalbos ir būties ratą, eiti juo begalybėn, kur garsas ir vaizdas susitinka, kur atskira tampa viena.
Pirmojoje knygos dalyje, balansuojant tarp garso ir tylos, tarp būties ir nebūties, ryški abejonė gyvenimo realybės, savo paties tikrumu: „Visi mes, galvoja jis, nėra visų mūsų, nėra net keleto mūsų, esu vienas. Tačiau jei būčiau namas, mane reikėtų piešti pravertom durim. Aš atvėriau duris tobulybei, kitaip ji jas išlaužtų“.
Reflektuodamas gyvenimo realybę, K. Navakas pasitelkia veidrodžio motyvą. Atspindys veidrodyje tarytum patvirtina gyvenimą, tačiau kartu tai yra kitarealybė - utopija, kurioje esi ir nesi. Randasi pasauliai šiapus ir anapus, nyksta, trinasi riba tarp tikro ir tariamo - kuris tikrasis, tikresnis?.. Jeigu matai, vadinasi, yra, o dar ir įeini, būni ir gali perkurti tą pasaulį - atspindžio realybę… Visa - veidrodžio galia(-ioje).
Vienas mėginimų - įsiamžinti fotografija, tačiau tai - mirties menas: „Du sekundės ilgio gyvenimai. nuotraukos atgyja tik plėšomos“.
K. Navako poetiškos refleksijos abejojant, nepasitikint ar net kiek nusivylus gyvenimo tikrove, todėl vaikštant jos paribiais, tarsi ieškant išėjimo už savo asmeninės būties, paženklintos vienišumo, idant susitiktų kitą, o jame save, labai artimos rašytojo eilėraščiams poezijos knygoje „100 du“.
K. Navako esė „Tekstas“ skleidžiasi rašytojo kaip Sizifo, nuolat, rutiniškai ritančio akmenį į kalną, įvaizdis. Jo kalnas - parašyti tekstai, literatūros visuma, tad galynėjamasi bandant įterpti, palikti savo kūrinį - žymę, pėdsaką. Vis tik labiausiai kovoji su savimi, kad ne smilktum, o degtum prasme, išrašyta žodžiais, ištartimis.
Knyga - autoriaus, kūrėjo laiškas kiekvienam ir kartu vienam - skaitytojui, nes santykis su kūriniu unikalus, visada tik vienas toks. Pasitelktis - literatų dialogo premisa, o kartu tekstų vienio įprasminimas, įrodymas.
Esė „Franzas K. ir kt.“ batai - ne tik literatūros, netgi kultūros interteksto apraiška, bet taip pat vienas žmogaus buvimo patvirtinimų, o kartu įkvėpimo šaltinių. Franzas K. - Franco Kafkos kūrinio „Metamorfozė“ veikėjas, vieną rytą pavirtęs vabalu. Žvelgiant šiandienos kultūros kontekstu, batų įvaizdį galima aiškinti kaip žmogaus patvirtinimą, liudijimą, netgi portretą.
Psichologinis tragizmas D. Danutės Kalinauskaitės knyga „Niekada nežinai“ daugiausia giriama už itin menišką teksto stilistiką: kiekvienas jo fragmentas yra rašymo pavyzdys, sužadina skaitytojų vaizduotę, emocijas, pojūčius.
Kaip rašytoja, tiek metų nedalyvaudama literatūrinėje rinkoje, sugebėjo subręsti ir vėl „išmoko rašyti“ taip, kad 2009 m. jos kūryba pasirodytų verta prestižinio Rašytojų sąjungos apdovanojimo? Kaip išlaikomos ir gaivinamos vaizduotės kūrybinės galios?
Visai ne beprasmiška gyvenimo viduryje apraudoti tą pasaulėlį, kuriuo bodėjaisi paauglystėje ir iš kurio taip troškai ištrūkti, kai jis iš tiesų praradęs bet kokią svarbą jau fragmentuojasi, išsisklaido kaip rūkas. Priešingai - didžiausia žmogiška prasmė slypi bandyme „suremti pečius“ su tėvu, kurio kaip fizinio kūno taip pat jau beveik nelikę. Pasakotoja - savo šeimos, giminės duktė, lietuviškoji Antigonė.
Šio jautrumo šešėlis - egoistinis nejautrumas, kai tėvas nežino, į kurią ligoninę nusiųsta jo mirštanti duktė, nes jų ryšys „gilusis“. D. D. Kalinauskaitės kūryboje nėra tokio aiškaus savasties atsivėrimo kaip, pvz., Broniaus Radzevičiaus, nes ji gyvena dar labiau sakralumą praradusioje begalės paviršinių struktūrų, laikysenų užšifravimo ir iššifravimo kultūroje, kurios iki galo neišgliaudo net semiotikos menas. Tačiau nors D. Kalinauskaitė tekste pamini A. Roy „Mažmožių dievą“ ir I. Aljendės „Dvasių namus“, knygas, kurios jai galėjo padėti susiformuoti panašios knygos vaizdinį, būtina pabrėžti, kad toks „mažasis“ - namų ir kasdieninės buities daiktų - pasaulis regimas jau pirmojoje jos knygoje.
D. Kalinauskaitės kūrybą reikėtų labiau susieti su lietuviškąja tradicija. Novelė „Namo“ daug kuo lėmė šios knygos gyvavimą, ji sužadino ir autorės, ir aplinkinių viltis, kad ji gali rašyti puikią prozą, o joje patraukliausia tai, kaip rašytojos vaizduotė - kaip ir B. Atrodo, kad už šitos knygos esama ir daugiau didžiųjų XX a. pabaigos knygų.
Taigi su lietuviškai katalikybei būdingu vizualiuoju daiktų adoravimu siejasi „daiktiško“ jos pasaulio sacrum. Tarp daiktų fetišų keistai, kaip nebenaudojami sendaikčiai, įsikomponavę Švenčiausioji Pana ar Nukryžiuotasis. Jie virtę eiliniais niekam neberūpinčiais daiktais, kaip ir niekam nebereikalingos knygos apie meną, literatūrą. Juos kaip „kažkiek namų“ galima būtų susidėti į dėžutę nuo itališkų batų ir išsinešti, nors iš tiesų pasiimti su savimi nors kiek praeities nebėra galimybės. Nes nebėra tikėjimo - net to...
Šri Šri Ravi Šankaras apie Sangha. Vienas dalykas, kurio neturi būti dvasiniame kelyje, kuris labai žalingas, tai skųstis. Kas benutiktų, eik pirmyn. Buvimas grupėje, geroje kompanijoje (Sangha) labai tam padeda. Daugelį dalykų tu negali padaryti vienas, turi gauti pagalbą iš grupės ir geros draugijos. Tai labai pakelia energiją.
Teigiamas Sangha efetas padeda judėti tolyn. Jis suteikia Tau taip reikalingą pastiprinimą tam, kad turėtum jėgų eiti tolyn. Kai Tavo protas sumaištyje ir Tavo emocijos svyruoja aukštyn-žemyn, kai Tavo vidinis tikėjimas supurtytas, visais laikais Sangha išneša Tave į priekį ir padeda praeiti pro visas sudėtingas situacijas. Sangha turi didelę jėgą.
Yra keletas draugystės priežasčių:
- Jūs tampate draugais, nes turite bendrus priešus.
- Jūs tampate draugais, nes turite bendras problemas.
- Žmonės tampa draugais, nes turi bendrus interesus.
- Žmonės tampa draugais, nes turi bendrus pomėgius.
- Žmonės tampa draugais, nes turi vienodą atjautą ir tarnystę.
- Žmonės tampa draugais paprasčiausiai todėl, kad labai seniai vienas kitą pažįsta…
Drąsūs yra tie, kurie ugdo ir puoselėja draugystę tiesiog vardan draugystės. Šita draugystė niekada nemiršta ar apkarsta, nes gimusi iš draugiškos prigimties. Tik per išmintį galima tapti draugais iš prigimties. Pasakykit draugams: “Aš čia esu dėl Jūsų, aš nieko nelaukiu iš Jūsų, tik draugiškumo“. Tuomet Jūsų draugystė tęsis ilgai.
Turėk omenyje 2 dalykus:
- Tvirtumas su žmonėmis: Negink savo ego , sakydamas, kad niekada nieko iš kitų neėmei ir nenori.
- Kilnumas su širdingumu, draugiškumu. Daugelis kilnių žmonių laikosi oriai. Jie neturi šilumos ir nuoširdumo.
Išmintis suteikia visišką pasitenkinimą, kurio nesuteikia mažas pasitenkinimas. Tai įmanoma kiekvienam. Išmintis yra tai, kas atneša šventimą į gyvenimą, kas priverčia tave šypsotis. Tai, kas išlaiko tave sveiką ir suteikia intuityvų sugebėjimą pamatyti, kas tavęs laukia gyvenime.
Gyvenk su minimaliais poreikiais, sumažink juos. Man reikia to, man reikia ano. Ne. Pasitenkink tuo, ką turi, tuo, kas yra. Asketizmas nereiškia paprastumą, minimumą. Tai reiškia - būti patenkintu tuo minimumu, kuris tau reikalingas.
Visi penki pojūčiai - lytėjimas, kvapas, skonis, regėjimas ir garsas yra ne kas kita, kaip elektromagnetinės vibracijos. Mokslas tai labai gerai paaiškina.
Paauglystė - sunkus metas. Reikia labai daug kantrybės, kad galėtum susitarti su paaugliais. Taigi su didžiule kantrybe, kaip draugas ir filosofas, duok jiems šiek tiek laisvės ir tuo pačiu mokėk pasakyti “Ne”. Neduokite jiems pernelyg daug laisvės tuo metu.
Pagrindinės problemos kyla dėl tavo paties proto. Nekrauk jų ant vargšų tėvų. Šiuolaikinė psichologija turi daug ko pasimokyti iš senovės išminties. Jie neturėtų sakyti žmonėms, kad skausmas yra giliai juose. Jei leisiesi giliai į save, pamatysi, jog nėra skausmo - yra tik palaima. Tačiau tu niekuomet nepaneri giliau į save.
Užmiršk tai! Nebandyk tikėjimo sustiprinti. Žinok, kad turi tiek tikėjimo, kiek reikia. Atsipalaiduok, ir pamatysi, jog tavo puodelis yra pilnas. Negali turėti daugiau, nei telpa tavo puodelyje. Todėl padidink savo gebėjimą priimti. Jis savaime auga, kai sakai: “aš pakankamai tikiu”. Nesakyk: “aš neturiu tikėjimo”. Tu turi užtektinai tikėjimo.
Neturėtum maišyti skirtingas jogos technikas. Tai yra geriausia. Keli žmonės nuėjo šen bei ten, ir jiems pasakė, kad darytų tokią džapą ar kitokią techniką, ir vėliau jie nesuvaldė drebulio. Šie žmonės turėjo problemų ir turėjo gultis į ligoninę. Keli tokie atvejai nutiko per pastaruosius metus. Tu turi labai vertingą techniką ant lėkštelės. Bet jei tu visiškai negauni naudos, tu pasakyk man, kad tai tau visiškai nepadeda. Tada aš tau parodysiu, kur eiti, kas tau padės.
Gyvenime nutinka keli geri dalykai ir keli blogi, ir taip pat nutinka nesėkmės. Mes neturėtume sustoti, tiesiog toliau eiti pirmyn. Jei tu sėdi ir analizuoji,...