Visi norime, kad mūsų vaikai užaugę būtų laimingi, laisvi, turėtų savo nuomonę ir nebijotų siekti užsibrėžtų tikslų. Siekiame padėti jiems tapti savarankiškomis ir stipriomis asmenybėmis. Tačiau dažnai nesusimastome, jog turėtume koncentruotis į ateitį - vaikai jau yra asmenybės ir jie jau dabar gali ir nori būti savarankiški bei stiprūs.
Kaip padėti vaikams išdrįsti eksperimentuoti, savarankiškai imtis naujų užduočių bei augti savimi pasitikinčiomis asmenybėmis, pasakoja „Šiaurės licėjaus” priešmokyklinio ugdymo pedagogė Diana Meškelevičienė.
Kuo daugiau dėmesio skirkime savarankiškumui
Vos gimęs vaikas stengiasi atmerkti akis, nusišypsoti, kelti ranką ar netgi tiesiog pravirkti. Augant, jam dygsta dantys, vaikas bando viską kramtyti, pradėjus stovėti - stengiasi žengti žingsnius. Noras atlikti veiksmus pačiam, būti nepriklausomu ir gebėti pasirūpinti savimi užkoduotas kiekviename iš mūsų.
Savarankiškumas, tai galimybė po truputį išmokti apsieiti be kitų pagalbos, taip pat mąstyti, turėti savo nuomonę, pačiam įveikti sunkumus ir po truputį išmokti atsiriboti nuo tėvų, prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių. Siekiant savarankiškumo svarbus bendradarbiavimas, abipusis ryšys, palaikymas, motyvacija, pagarba, tolerancija, meilė, supratimas, laisvė.
Taigi, itin svarbu suteikti vaikams šią galimybę, jų perdėtai nesaugoti ir neskubėti veiksmų atlikti už juos. Vaikui augant norų daryti pačiam atsiranda vis daugiau, o tai labai gerai.
„Turėkime kantrybės, pasiūlykime vaikams išbandyti naujus dalykus atlikti patiems, patarkime, kaip tą atlikti būtų lengviau, tačiau nedarykime už juos - laukime, kol pavyks, arba nepavyks pačiam. O svarbiausia, nepavykus - nebarkime. Arbatos įpilti į stiklinę gali pavykti tik po dešimties bandymų. Tai reiškia - jog dešimt kartų teks valyti išsiliejusią arbatą, o vienuoliktą - kartu su vaiku džiaugtis jo sėkme.” - pastebi pedagogė.
Todėl savarankiški vaikai - laimingi ir stiprūs vaikai.
Vaikų saugumas
Viena dažniausiai tėvų daromų klaidų - noras apsaugoti savo vaiką nuo bet kokių pavojų. Tačiau saugią aplinką žmonės savo veiksmais kuria patys.
„Todėl labai svarbu su vaiku nuolat kalbėtis ir padėti jam suprasti, jog kiekvienas veiksmas turi pasekmes ir tik pats žmogus gali savo elgesiu pasirinkti kokius jos bus: Informuokime vaiką, kas nutiks, jei pjaustydamas daržoves elgsis nesaugiai su peiliu. Kodėl šaligatviu reikia eiti, o ne bėgti, kas gali nutikti paslydus ar susidūrus su kitu praeiviu.
Suteikite laisvę pačiam vaikui pasirinkti, nes pasirinkęs vaikas mokysis prisiimti atsakomybę už savo pasirinktą sprendimą. Pasitikint vaiku ugdomas savos nuomonės, pareigos jausmas, mokėjimas reikšti jausmus, juos įvardinti. Žinoma, daug dalykų jie tikrai norės išbandyti patys, o mūsų pareiga būti šalia, palaikyti ir kalbėtis, jokiu būdu ne barti ar drausti. Pakalbėkite ir aptarkite kas nutiko, kodėl ir ką reikėtų kartoti arba, kaip tik, nekartoti, kad būtų geriau.” - komentuoja priešmokyklinio ugdymo mokytoja D. Meškelevičienė.
Kaip kalbėtis su ikimokyklinio amžiaus vaikais apie anatomiją ir kūno saugumą | „Planned Parenthood“ vaizdo įrašas
Didelė kliūtis - skubėjimas
Vaiko noras tobulėti reikalauja ne tik pastangų, tačiau ir laiko. Jei jau nusprendėte matyti savo vaiką laimingą, stiprią asmenybę - nestabdykite. Leiskite to siekti po truputį, neblokuojant pradėto darbo, tikslo siekimo. Pradėjo lankstyti rūbelius - leiskite tai padaryti iki galo, nors lankstys tikrai ne taip, kaip Jūs norite.
Pirmas rūbų lankstymas bus toks, vėliau patys nustebsite, kad vaikas randa savus būdus, kad jo rūbai lentynoje atrodytų tvarkingai sudėti. Juk tai ir savotiškas kūrybingumas. Todėl labai svarbu ugdyti ir savo kantrybę, neskubinti vaiko, nedaryti už jį. Laukime kol viską atliks pats, pagirkime už pastangas, tobulėjimą, norą mokytis naujų dalykų, tada sulauksime ir teigiamų rezultatų. Būkime patys pavyzdžiu, nenumokime ranka nepasisekus ar nusivylus, bandykime dar ir dar kartą. O pavykus, mokėkime pasidžiaugti kartu su vaiku.
„Vaikui skaudžiausia yra priimti kritiką. Todėl labai svarbu tinkamai įvertinti situaciją, geriau rasti būdą laiku pagirti, padrąsinti (nes kitą kartą jam pavyks geriau), jokiu būdu nelyginti nei su kitu vaiku, nei nepriminti ankstesnių nusivylimų. Jokiu būdu nebausti - leisti vaikui pačiam į daugelį dalykų ar situacijų pažvelgti iš šalies. Priimti sprendimą, kaip galėtų pasiekti rezultatą kitu būdu.” - komentuoja „Šiaurės licėjaus” priešmokyklinio ugdymo mokytoja Diana Meškelevičienė.
Norėdami matyti augančią pozityvią, stiprią asmenybę įkvėpkime ir semkimės įkvėpimo pays. Skatinkime vaikus paprastais, tačiau labai svarbiais žodžiais: „Tu gali”, „Kai man buvo tiek metų ir aš dar nemokėjau, bet po truputį mokiausi ir pavyko”, „Nebijok suklysti, kitą kartą pasiseks”, „Tau pavyko - šaunuolis”, „Aš džiaugiuosi, tu mane nustebinai” ir pan. Kiekvienas norime pagarbos, tolerancijos. Vaikas ne išimtis. Jis vertas pagarbos.
Penki patarimai tėvams, norintiems, kad jų vaikas augtų savarankiškas ir iniciatyvus
- Padėkite tik tuomet, kai vaikas paprašo pagalbos. Nesvarbu, kad marškinėliai apsivilkti išvirkščiai, o kairys batas užmautas ant dešinės kojos - svarbiausia, kad vaikas tai padarė pats! Nuo trejų metukų mažieji nori ir gali patys apsirengti, nors užrišant batraiščius ar užsisegant striukę jiems dar gali prireikti suaugusiųjų pagalbos. Tik vieno dalyko jie dar tikrai negali nuspręsti savarankiškai - kuo rengtis. Šiuo klausimu mažyliui pagelbėti turėtų tėtis ar mama.
- Padengti stalą yra smagu, na, ir kas, kad kartais nuostolinga. Vaikai nori kuo greičiau suaugti, todėl mielai viską mėgdžioja, pavyzdžiui, dengia stalą. Tai labai praktiška, nors gali turėti ir pasekmių - trimetis lėkštę tikrai gali išmesti iš rankų ir sudaužyti. Tai visiškai nesvarbu, nes tik taip jis gali mokytis. Geriausia, kad vaikas tai darytų kartu su kantriais ir padėti pasirengusiais tėvais. Beje, ikimokyklinio amžiaus vaikai dar neturėtų būti apkraunami pareigomis padėti buityje. Tokie vaikai gali retkarčiais pagelbėti mamai, bet tik kai patys to nori.
- Atsiliepti telefonu irgi reikia mokėti. Vaikų niekas nežavi labiau, kaip tas ypatingas aparatas, kuris taip dažnai skamba ir iš kurio kartais pasigirsta močiutės balsas. Todėl kai mažyliui bus treji, ketveri ar penkeri, paaiškinkite, kaip jis turi atsiliepti, kalbėti, užbaigti pokalbį.
- Nakvynė ne namuose: nuo kada? Nakvoti pas draugą iš darželio - toks didelis nuotykis! Nepažįstama aplinka, kitokia vakarienė, neįprasti ritualai - viskas ganėtinai įdomu. Bent jau pirmosiomis vizito valandomis. Bet link vakaro, kai su pižama stovi svetimame vonios kambaryje, vaikai neretai pasijaučia sutrikę. Staiga paaiškėja, kad čiužinys čia kietesnis nei namuose, antklodė - plonesnė, o kambarys - tamsesnis. Svetima aplinka gąsdina daugumą trimečių. Kai sulaukia penkerių, svetima aplinka vaikams dažniausiai kelia susidomėjimą. Geriausia pirmoji nakvynė ne namuose susiklosto tokiais atvejais, kai vaikas gerai pažįsta ne tik tuos namus, bet ir visus jų gyventojus. Kritiniam atvejui tarp jo pasiimtų daiktų kuprinėje turi būti ir jo mylimas žaisliukas nusiraminimui. Be to, tėvai privalo patikinti, kad praėjus norui nakvoti pas draugą, jie atvažiuos pasiimti.
- Mokomės pažinti valandas. Prieš pradėdami lankyti mokyklą vaikai retai pažįsta valandas, juolab negali atlikti su laiku susijusių užduočių. Tokio amžiaus vaikus mokinti pažinti valandas yra beviltiška. Vis dėlto vienas dalykas tikrai pavyks - žaidimo forma lavinti laiko pojūtį. Pavyzdžiui: „Dabar didžioji rodyklė stovi ant dvylikos. Kai ji nukeliaus iki šešių, sėsime pietauti“. Arba: „Dabar gali dar pusę valandos pažaisti, tada eisi miegoti. Tai bus, kai didžioji rodyklė stovės ant dvylikos, o mažoji - ant devynių“. Beje, vaikus labai domina smėlio laikrodžiai!
Ką daryti, jei vaikas nenori bendradarbiauti?
Turbūt esate girdėję patarimą, kad vaikams reikia leisti rinktis, ypač pradedantiems vaikščioti kūdikiams ir ikimokyklinio amžiaus vaikams, kai jie ima priešgyniauti. Galimybė rinktis suteikia jūsų vaikams galios situacijose, kuriose jie jaučiasi bejėgiai.
Jei, suteikus galimybę rinktis, jūsų vaikai vis tiek nenori bendradarbiauti, gali būti, kad tik apsimetate, jog leidžiate jiems rinktis, - galbūt leidžiate jiems rinktis tik tai, ko norite jūs, o ne tai, ką pasirinktų jie patys.
Kaip paskatinti mažųjų savarankiškumą?
- Leiskite vaikams rinktis. Pavyzdžiui, prieš eidami gulti, paklauskite savo ikimokyklinuko: „Pirma norėtum išsivalyti dantis ar paskaityti knygelę?“. Kai ryte išeinate pro duris, savo pradedančio vaikščioti kūdikio paklauskite, ar jis norėtų įsikibti jums į ranką, ar nešti automobilio raktus. Jei vaikas priešinasi būti prisegtas automobilio sėdynėje, paklauskite, ar jis norėtų būti „saugos kapitonu“, kurio darbas - pasirūpinti, kad visi būtų prisisegę prieš pajudant automobiliui. Gali atrodyti, kad suteikdami vaikui atsakomybę už užduotį, kuriai jis priešinasi, prieštaraujate logikai, tačiau neįtikėtina, kaip dažnai tai pasiteisina.
- Mokykite juos po vieną dalyką vienu metu. Suteikite jiems informacijos, o ne priminkite, ką jie turi daryti. Juk norite, kad jie galvotų patys. Mokykite juos po vieną dalyką vienu metu ir leiskite jiems tai išbandyti. Leiskite jiems šiek tiek pabūti susierzinusiems, o tik tuomet pabandykite padėti pasakydami kažką panašaus: „Kaip galėtume tai išspręsti?“ Tiesiog stabtelėkite šią susierzinimo akimirką, kad jie pajustų, jog tai praeis. Tuomet pasiūlykite kokį nors vieną dalyką: „O ką, jei tu…“.
- Sulėtinkite mokymosi procesą. Mes nuolat skubame. „Nagi, aukis tuos batus“, dažnai raginame. Tačiau vaikams reikia laiko atsisėsti, apsiauti batą, išsitraukti liežuvį ir užsirišti raištelius. Tiesiog stebėkite, kaip dažnai bendraudami su mažaisiais jūs įsikišate, kad tik viskas vyktų gražiai ir tvarkingai. Jie jums parodys, kaip viskas yra iš tikrųjų.
- Argumentuokite ir supažindinkite su pasekmėmis. Turbūt ne vienam tėvų yra pasitaikiusi situacija, kai nesiseka susitvarkyti su atžalų nenoru maudytis vonioje ar praustis po dušu. O kaip priversti juos tai daryti? Dažniausiai tėvai, norėdami išspręsti šią situaciją kuo greičiau, pasiūlo kokį nors kyšį, pavyzdžiui, kokią nors televizijos laidą ar mėgstamą skanėstą. Juk negalime tiesiog pasakyti: „Nieko tokio, jei tu savaitę būsi nešvarus.“ Vaikui tai tiesiog nerūpi. Tai rūpi jums. Jūsų tikslas - kad jis tai priimtų, o ne kad jam tai pradėtų rūpėti. Jūsų darbas yra pamėgdžioti, kas nutiktų realiame pasaulyje, jei vaikai priimtų žinojimu grįstus sprendimus. Galite vaikui pasakyti: „Klausyk, negaliu tavęs priversti maudytis vonioje arba po dušu. Aš turiu savų priežasčių, kodėl man tai atrodo gerai, tačiau neketinu su tavimi dėl to bartis kiekvieną vakarą. Tai tavo pasirinkimas. Aš taip pat turiu teisę rinktis. Tiesą sakant, dienos pabaigoje tu nelabai maloniai kvepi. Aš mielai su tavimi paskaitysiu, jei tu sėdėsi čia, o aš sėdėsiu čia“.
- Padėkite vaikui suprasti, ko jis nori labiau. Nėra tokio dalyko kaip geri ar blogi pasirinkimai. Tiesiog vieni dalykai priartina prie to, ko nori, o kiti dalykai nuo to nutolina. Tą akimirką vaikas turi nuspręsti, ko jis nori labiau - kovoti, kieno bus viršus dėl maudymosi vonioje ir po dušu, ar paskaityti sėdėdamas mamai ant kelių? Hm. Jeigu vaikas norės prisiglausti prie mamos, turės nustoti žaisti šį žaidimą. Vaikas, kuris maudosi tik gavęs kyšį, tiesiog išmoko, kad išsisukinėdamas gaus ką nors malonaus. Akivaizdu, kad jis nebijo vandens. Tėvai turi būti kantrūs ir nusiteikti, jog vaikas tris, keturis ar penkis kartus iš eilės pasirinks tai, ko jie nenori. Vaikas gali kelis kartus pasirinkti ne tai, ko jie norėtų, kol galiausiai nuspręs, kad jam tai neapsimoka. Turėsite leisti vaikui pasirinkti ir pasakyti, jog jūs taip pat turite teisę rinktis, kad jie nejaustų spaudimo daryti, ko norite jūs. Tai tikrai nelengva, bet greitai pasiteisina su vaikais. Tarkime, kad problema yra dantų valymasis. Jūs išmokote savo vaiką valytis dantis. Jūs leidžiate jam pasirinkti patinkančią dantų pastą ir šepetėlį. Dabar tai jau jo atsakomybė. Jums lieka tik nuspręsti, ar norite prie jo prisiglausti, ar - jei jis neišsivalė dantų - skaityti jam iš kito kambario galo. Taigi jeigu apgalvosite planą ir įsitikinsite, kad jis susijęs su problema, pagarbus, pagrįsto masto ir žinomas vaikui iš anksto, tiesiog ramiai jo laikykitės. Negrasinkite ir nesakykite, kas jo laukia, kai ketina priimti „neteisingą“ sprendimą.