Koheleto knyga yra stebinanti knyga Šv. Rašte. Jos įkvėpimas ir įjungimas į kanoną stebina skaitytoją, nes ji savo turiniu ir sąmone griežtai skiriasi nuo visų kitų Šv. Rašto knygų.
Dievas ir Žmogaus Likimas Koheleto Knygoje
Pagal Koheleto knygą Dievas yra didysis Nepažįstamasis, - nepažįstamas per Apreiškimą, negalimas pažinti protu. Dievas šioje knygoje yra tik paslaptingas ir nesuvokiamas Nežinomasis, o ne Jahvė - Sandoros bendrijos Dievas. Iš čia kyla žmogų užgožianti bėda.
Šis paslaptingas Nežinomasis nulemia žmogaus gyvenimą ir likimą pasaulyje, kurio žmogus negali pakeisti ir kuriame žmogaus pastangos bei vertybės neturi jokios prasmės. Iš čia kyla žmogų užgožianti bėda.
Išminties Ribos ir Gyvenimo Prasmė
Gyvenimas yra daugiau negu logika. Daugumas išminties mokytojų buvo savimi pasitikintys ir teigiamai nusiteikę. Nors ir jausdami ribas prasmės ir laimės ieškojime, jie ryžtingai teigė, kad išmintis, kurios pagrindas ir šaltinis yra Dievo baimė, ne tik veda geru keliu per gyvenimą, bet ir įgalina nuvokti paties Dievo išmintį Kūrinijoje.
Įkvėptasis Koheleto knygos autorius meta iššūkį pasitikėjimui Dievu. Patarlių knyga yra rinkinys iš rinkinių ir apima ilgą išminties sąjūdžio istoriją. Tuo tarpu Koheleto knyga yra vieno išminties mokytojo darbas.
Knygos Autorius ir Laikas
Atrodo, kad jis buvo įkvėptas rašyti vėlesniajame potremtiniame laikotarpyje, - maždaug tarp 250 - 200 m. prieš Kristų. Šis drąsus iššūkis judaizmui, besivadovaujančiam Deuteronominiu atlyginimo ir nubaudimo dėsniu, užgavo sustabarėjusių žmonių jautrumą.
Nenuostabu, kad Koheleto knyga buvo vienur kitur įkvėptųjų leidėjų pataisyta, kad būtų žmonėms priimtinesnė. Pridėta net dvi knygos pabaigos. Vienas leidėjas, rašęs Koh 12,9-11 priedą, giria knygos autorių už jo gabumus pasveriant, išnagrinėjant ir pritaikant patarles.
Tuo tarpu antrasis leidėjas, rašęs Koh 12,12-14, įspėja sakitytoją nepasitikėti knygos mokymu, nes "nėra galo knygų rašymui, o daug skaitymo nuvargina žmogų" (Koh 12,12). Leidėjų pataisymai ir padavimas, kad Koheleto knygos autorius yra Saliamonas, padėjo jai tapti Šv. Rašto kanono dalimi.
Būdinga, kad net vėliau - tarp I prieškristinio ir III kristinio amžių - Koheleto knyga buvo viena iš trijų Senojo Testamento knygų, apie kurių įkvėpimą ir teisę būti įjungtoms į Knygą buvo rabinų rimtai abejojama.
Šiandieninė žydų bendruomenė Koheleto knygą skaito trečiosios Palapinių šventės dienos liturgijoje, norėdama atkreipti pamaldų dalyvių dėmesį, kad gyvenimo džiaugsmas yra trumpalaikis.
Koheleto knygos įkvėptasis autorius yra bevardis. Ekleziasto vardas, arba Ekleziasto knyga, yra iš graikiškojo Senojo Testamento - Septuagintos. Jis pasiekė mus per Vulgatą - lotyniškąjį Šv. Rašto vertimą.
Septuagintos vertėjai panaudojo žodį eklesiastes išversti hebrajiškajam žodžiui ąohelet - dalyviui, kuris turi ryšį su daiktavardžiu "su[si]rinkimas" ir "bendrija". Dalyvis Cohelet neabejotinai aptaria asmenį, kuris "kalba su[si]rinkimui, arba bendrijai", t.y. Kalbėtoją, arba Pamokslininką.
Koheleto vardas apibūdina asmenį su pamokslininko pareigomis. Senajame Testamente jaučiama įsitikinimas, kad Pamokslininko pareigas atliko karalius Saliamonas, nes jis "surinko" Izraelio vadus Jeruzalėn (žr. 1 Kar 8,1). Be to, atsimenama, kad jis reiškėsi kaip nuostabus pamokslininkas (Koh 1,1).
Žodis "pamokslininkas" gali būti klaidingai suprastas, nes Koheleto knyga nėra pamokslas, bet paskaita. Išmanus ir įgudęs išminties mokytojas garsiai galvoja apie gyvenimo prasmę. Jo garsus galvojimas ne visuomet yra nuoseklus. Ir knyga savo visumoje tai atspindi, - neturi aiškios sąrangos ir nuoseklaus dėstymo.
Skaitytojas gauna įspūdį, kad pagrindinė paskaitos mintis jau vispusiškai apipavidalinama antrojo knygos skyriaus užsklandoje.
Išmintis ir Nerimas
Bevardis įkvėptas išminties mokytojas moko, kad žmogaus išmintis negali aprėpti visumos metmenų. Tiesa, jis prileidžia, kad išmintis turi šiek tiek vertės, nes įgalina apdairiai elgtis ir pažinti trapaus gyvenimo ribas. "Išmintingas turi akis kaktoje, o kvailasis grabaliojasi tamsoje" (Koh 2,14). Dar daugiau. Išmintis, anot jo, padeda žmogui daugiau, negu dešimt galiūnų gali padėti miestui (Koh 7, 19).
Tačiau nauda, kurią neša sveikos nuovokos išmintis, yra abejotina (Koh 2,12-23; 7,7-8), nes su sveikos nuovokos išmintimi ateina ir daugiau rūpesčių bei skausmo (Koh 1,18). Be to, ilgainiui mirtis užbaigia ir išmintingojo, ir kvailojo gyvenimą (Koh 2,14-17).
Todėl Koheletas pataria savo mokiniams naudotis gyvenimu, kol dar jie yra gyvi, - džiaugtis dabartimi ir negaišinti laiko dėl ateities (Koh 2,24-25; 12-15; 7,14). Išmintis, anot jo, nežiūrint jos sveikos nuovokos, nepajėgia įsiskverbti į gyvenimo paslaptį ir atsakyti į pagrindinius gyvenimo klausimus.
Tai yra niūri ir nuožmi tiesa, nes kiekvieno žmogaus buitis remiasi atsakymu į gyvybinius klausimus. Nepajėgdamas prasiveržti į dievišką išminties plotmę, slypinčią Kūrinijoje, išmintingasis nubloškiamas į save patį gyvenimo prasmės ir laimės aptarimui. Todėl jis ir išgyvena nerimą.
Koheletas, gyvendamas helenistiniame amžiuje, pažino bent iš dalies graikų filosofiją ir graikų kultūros nuotaiką - Likimo (Moira) sąmonę. Atrodo, kad galima atpažinti šiokį tokį panašumą ir į graikų filosofo Epikūro mokymą. Ir Koheletas pataria "naudotis diena" - carpe diem! - patiriant malonumus, kol jie prieinami (Koh 8,15-9,9; žr. 1 Kor 15,32).
Ir Koheleto požiūris į gyvenimą yra padažytas lemties atspalviu: viskas, kas įvyksta, jau yra iš anksto nulemta.
Įkvėptajam Koheletui būdinga priimti gyvenimo džiaugsmą ir kančią su vidine giedra. Kartkartėmis atrodo, kad jo nevargina nei laimės atoslūgis, nei potvynis (Koh 6, 10-11; 9,1). Šis bruožas primena stoikų mokymą apie apatiją.
Labai galima, kad Koheleto knygos autorius net raiškius žodžius ima iš graikiškos aplinkos. Pavyzdžiu galima imti hebrajišką žodį mikre[h], kuris yra verčiamas žodžiu "likimas", arba "atvejis", "atsitiktinumas" (Koh 2,14; 3,19; 9,2-3). Be abejo, Koheletas buvo iš dalies graikų kultūros įtakoje. Gyvendamas graikų kultūros aplinkoje, jis neišvengė helenizmo dvasios. Ir mūsų amžiaus autoriai neišvengiamai yra sąlygojami laiko dvasios.
Čia susiduriame su nauju klausimu: ar graikų filosofija padarė žydą Koheletą graiku? Koheleto knyga rodo, kad taip neįvyko. Nežiūrint tragiško požiūrio į žmogaus likimą, Koheletas neatsisako tikėjimo, kad Dievas yra visavalis žmogaus gyvenime. Gyvenimo tragizmas nėra nenumaldoma likimo jėga, valdanti ir žmogų, ir Dievą, bet Dievo išmintis.
Laiko Samprata
Koheletas išryškina savo nerimą įtaigia laiko samprata. Anot įkvėptojo autoriaus, žmogus yra nenumaldomos laiko tėkmės glėbyje. Betikslė praeities patirtis liudija nuobodų pasikartojimo ratą gyvenime. Kiekvienas įvykis įvyksta savo laiku Dievo amžinybės sąrangoje.
Tuo tarpu žmogaus siekis palenkti įvykį savo norams yra tuščias. Tai, ką Dievas nusprendė, yra paslėpta nuo žmogaus. Žmogui lieka tik pagarbiai stebėti nenumaldomą laikų ratą ir išgyventi tragišką džiaugsmą ir sielvartą.
Koheletui gyvenimas yra praeinamas reiškinys. Tai jis jautriai išgyvena. Tačiau Koheletas nekalba apie laiką atsajai, bet apie laikus - džiaugsmo ir skausmo akimirkas žmogaus gyvenime. Anot jo, gyvenimo tragizmas nekyla dėl to, kad žmogus yra įstrigęs į nenumaldomą laiko tėkmę, kuri savaime sudilina jo dienas ir metus.
Jam žmogaus laika* yra apčiuopiami, nes turi savitą užmojį ir turinį: "Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui yra tinkamas laikas po dangumi [žemėje]" (Koh 3,1). Laikas užgimti ir laikas numirti, laikas sėti ir laikas pjauti, laikas juoktis ir laikas verkti, laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti, laikas kalbėti ir laikas tylėti . . . (Koh 3,2-9).
Laikas yra proga, kviečianti į savitą ir apčiuopiamą užmojį ir reikalą. Tai tolygu sakyti "laikas pribrendo" ir "laiku". Koheletas kalba apie laikus daugiskaitoje, - žmogaus laikus, progas daryti tai, kas reiklu "laiku". Koheletas tiki, kad šiaip ar taip žmogaus laikai yra Dievo rankoje.
Laikai - progos daryti tai, kas reiklu "laiku", žmogų kamuoja ir veda į nerimą. Mat savo ribota išmintimi žmogus nepajėgia atpažinti visa apimančio užmojo, besikartojančio gyvenime. Atrodo, kad žmogaus laikai ateina vienas po kito, o visa tik sukasi ratu be prasmės.
Mirties Baimė
Koheletui gyvenimo tragizmą paaitrina ir skaudus išgyvenimas, kad į gyvenimo prasmės bei laimės klausimą žmogus turi atsakyti per trumpą laiko tarpą, - tarp savo gimimo ir mirties (Koh 8,6-8). Mirtis jam kelia nerimą. Nerimas dėl mirties yra visuotinė žmonijos patirtis.
Mirtis nebuvo grasus išgyvenimas ankstyvesniame Izraelio istorijos amžiuje. Mat buvo tikima, kad asmeniškas žmogaus gyvenimas buvo įamžinamas dalyvavimu Sandoros bendrijoje. Tėvas gyveno savo sūnuje. Visos kartos buvo susietos dvasinėje Sandoros bendrijos vienybėje.
Priešingai egiptiečiams, puoselėjusiems prašmatnius pasirengimus pomirtiniam gyvenimui, izraeliečiai nebuvo susirūpinę gyvenimu po mirties. Koheletas buvo sąlygojamas helenistinio amžiaus aplinkos ir dvasios. Jo knyga liudija, kad jis laikė savu helenizmo rūpestį pavieniu žmogumi.
Apie Izraelio kunigų ir pranašų tikėjimą jis lyg nekalba. Todėl, atsiskyrus nuo istorinės bendrijos, davusios žmogui įamžinimą, pavienio žmogaus likimas tapo aitriu klausimu. Koheletas nebando apeiti šio klausimo teiginiu, kad pavienis žmogus išlieka po mirties, nes jis žino žmogaus laikų ribas.
Žmogus yra mirtingas iš prigimties. Žmoguje nėra nieko, anot jo, kas būtų amžina ar nemaru. Todėl šiuo požiūriu, - Koheletas daro išvadą, - žmogus nėra niekuo geresnis už gyvulį (Koh 3, 18-22), nes mirus "visi eina ton pačion vieton, - visi yra iš dulkių, ir visi į dulkes grįžta" (Koh 3,20). Tik šiapus karsto yra vilties, nes "verčiau būti gyvu šunimi, negu padvėsusiu liūtu" (Koh 9,5-6).
Koheletas, - įkvėptasis žmogaus nerimo tyrinėtojas, žiūri į Kūriniją pesimistiškai. Nepajėgdamas atpažinti gamtoje Kūrėjo rankų darbo, jis skundžiasi, kad saulė, vėjas ir jūra eina savo nuobodžiu keliu be tikslo (Koh 1,5-8). Todėl ir žmogaus pastangos atrasti kelią į prasmę ir laimę neša tik nuovargj.
Dviejų kelių tiesa, anot jo, neatitinka patirtį, nes teisieji yra atlyginami vargu, o blogieji baudžiami sėkme. Gyvenimas šaiposi iš teisiojo! Žmogus, išmintingai triūsęs visą savo gyvenimą, turi viską palikti tam, kuris nė piršto nepridėjo prie to, ką jis gauna (Koh 2,18-23). Mirusieji, teigia Koheletas, yra laimingesni už gyvuosius. Tačiau dar geriau būtų buvę visai negimti (Koh 4,1-3; 6,3-6).
Koheletas pataria būti apdairiai pagarbiam šventnamyje, nes "Dievas yra danguje, o tu esi žemėje; pagalvok, prieš kalbėdamas, nedaryk Dievui neapgalvotų pažadų" (Koh 5,1-7). Jis ragina būti saikingam tiek išmintyje tiek paikume, nes abu, besaikė išmintis ir besaikis paikumas, veda į bėdą (Koh 7,15-18).
Svarbu, moko Koheletas, džiaugtis šeimos lizdu ir rasti pasitenkinimą savo darbe, nes netrukus reikės eiti į Šeolą (Šeol) - Požemį, mirusiųjų šalį, kur nėra "jokios veiklos, jokio galvojimo, jokio žinojimo, jokios išminties" (Koh 9, 9-10). Suvokiau dar vieną dalyką. Šiame pasaulyje greitieji ne visuomet laimi lenktynes, drąsieji ne visuomet laimi mūšius. Išmintingi žmonės ne visuomet tampa turtingais, gabūs žmonės ne visuomet pasiekia aukštas vietas. Žmogus nežino savo "laiko" - savo mirties datos.
Lyg paukščiai, staiga pagauti kilpose, lyg žuvys, ūmai patekusios į tinklą, žmonės yra laiko ir nesėkmės užklumpami. Nevilties šešėliai ir sutemos. Koheleto nerimas savo esme yra religinis. Tiesa, Koheletas netvirtina, kad jo mokymas yra iš Dievo, - savęs nelaiko nei pranašu, nei kunigu. Savo pamokymus remia gyvenimo patirtimi ir proto įžvalga (Koh 1,13; 7,23; 9,1).
O vis dėlto pasaulėžiūros pagrindas Koheleto knygoje yra Dievo samprata. Dievas nevadinamas izraeliečiams savituoju Jahvės vardu, bet pasitenkinama bendru Elohimo apibūdinimu. Nežiūrint to, Koheletas nori išryškinti tiesą, kad Dievas yra paslaptis.
Religinis Šv. Rašto kraitis rodo, kad ši tiesa nėra naujas dalykas, nes nuo senovės buvo tikėjimo mokoma, kad Dievas ir apreiškia save, ir lieka paslaptis. Dievas buvo apreiškęs savo Vardą - tapatybę (žr. Iš 3,13-14). Tačiau Jahvė - JIS YRA - buvo Šventasis, akimis nematoma paslaptis. Dievas išgelbėjo ir išganė, bet jis nuvedė savo Tautą ir į tremtį - nelaimę ir neviltį.
Tiesa, jis davė savo Artumo ir galybės ženklus, bet jie nebuvo įrodymu, kuris užgožtų bet kokią abejonę. Jahvisto išganymo istorijoje ir Jeremijo skunduose susiduriama su skaudžiais bandymais, kurie lydi tikėjimą lyg šešėliai ir sutemos.
Koheletas buvo įkvėptas rašyti aplinkoje, kurioje tikėjimo šešėliai ir sutemos buvo neviltis. Koheletui Dievas yra visa viršijantis, vispusiškai Kitas. Dievas yra visavalis Kitas. Nuoseklu teigti, kad joks kitas Senojo Testamento įkvėptas autorius taip giliai neišgyveno ir neišryškino Dievo visavališkumo.
Dievo visavališkumas Koheletui yra vispusiška paslaptis žmogaus protui (Koh 8,17; 11,5). Nors ir nepajėgdamas perprasti Dievo paslapties, jis neabejoja Dievu, nes "kas gali ištiesinti tai, ką Dievas padarė kreiva?" (Koh 7,13). Žmogus nėra pajėgus "ginčytis su stipresniu už save" (Koh 6, 10).
Žinau, kad visa, ką tik Dievas daro, bus amžina. Nieko negali prie to pridėti, nieko negali nuo to atimti.