Meilė - mįslė ir tiems, kurie ją patiria, ir tiems, kurie tampa jos liudytojais. Matome ją, jaučiame, bet nesuprantame, nes saitai, jungiantys du mylimus žmones - nepaaiškinami. Meilė - įvairių jausmų ir emocijų rinkinys.
Pavydas ir Nepasitikėjimas
Dažnai tokius jausmus, kaip pavydą ar stiprią aistrą laikome tiesioginiais stiprios meilės įrodymais. O be reikalo. Tokie jausmai greičiau partnerį nuo mūsų stumia nei traukia. Tarp tikrąją meilę išgyvenančių įsimylėjėlių vienu metu rutuliojais du siužetai: subjektyvus - „Aš myliu“ ir objektyvus „Esu mylimas“.
Tačiau pavyduolis visada save mato meilės objektu. Iš tiesų pavydi tie, kurie nepasitiki savimi ir kenčia nuo nepilnavertiškumo komplekso. Dėl to pavyduoliai yra labiau pažeidžiami ir įtarūs. Jie abejoja ir netiki, kad kitiems gali būti svarbūs ir reikšmingi. Meilė jiems - nuolatinis buvimas kartu ir tik vienas kito matymas. Draugų vakarėlyje pažiūrėjai į kitą - nemyli manęs. Bet ar pavyduoliai patys myli?
Psichoanalitiko Jean Michel Hirt teigimu, nepagrįstas pavydas nerodo tikros meilės, bet daug pasako apie patį pavyduolį. Rodo savigarbos trūkumą ir nemokėjimą veikti savarankiškai.
Perdėtas Rūpinimasis
„Aš visada globoju tave, rūpinuosi, jaudinuosi…“. Iš pirmo žvilgsnio tokia meilė, kai aukoji save vardan kito, mažų mažiausiai atrodo altruistiška, tyra ir tikra. Bet ar tikrai? Perdėtas rūpinimasis mylimuoju rodo, kaip labai asmuo nevertina savęs kaip lygiaverčio partnerio. Jam visada atrodo, kad duoda per mažai.
Žiūrint iš partnerio pozicijos, argi blogai, jeigu tavimi kažkas taip rūpinasi? Tačiau tiesa ta, kad begalinė globa, kuri, beje, būna primesta paties besirūpinančiojo, nėra visai nekalta. Nors ir nelengva pripažinti, bet tokia meilė labiau nukreipta ne į partnerį, o į save. Toks elgesys būdingas tiems, kurie vaikystėje jautė tėvų dėmesio trūkumą ir perdėtas rūpinimasis partneriu gali būti kaip žinutė: „Štai ką reiškia rūpintis mylimu žmogumi“.
O partneriui tokia meilė sako: „Dabar tavo eilė parodyti, kaip mane brangini“. Bet kuriuo atveju aišku, kad kalba eina apie santykius, kur siekiama kompensuoti nereikalingumo jausmą. O kaip partneris? Jis jaučiasi kaip įstumtas į didelės globos duobę, iš kurios bando kapstytis, bet nesėkmingai, nes visada ir viskas paduota ant lėkštutės. Galiausiai tai visai patogu.
Priklausomybė nuo Partnerio
Būti priklausomam nuo kito reiškia būti pasiruošusiam bet kam, kad tik išvengtum nepakeliamo vidinės tuštumos jausmo, kuris apima mylimam žmogui nutolus. Yra ir kitas variantas. Būti priklausomam reiškia nedaryti nieko, nes kaip toje senoje pasakoje, kur senelė nuolat kartodavo: „Ką senelis padarys - viskas bus gerai“.
Partnerį tokia perspektyva vilioja, bent jau kurį laiką. Juk nuostabu, kai tau visuomet pritaria, o galiausiai net nereikia tartis. Į priklausomybę nuo partnerio patenka tie, kurie baiminasi ne tiek išorinės, kiek vidinės vienatvės. Toks žmogus vos išsiskyręs su savo „gyvenimo meile“ po kelių dienų suranda „TIKRĄJĄ gyvenimo meilę“.
Esmė ta, kad priklausomi tiesiog nemoka būti vieni. Iš tiesų net nesvarbu šalia ko būti, svarbu, kad turėtų kažką greta, nes kitaip jaučiasi nesaugūs.
Meilė ir Aistra
Tema: meilė ar prisirišimas laiko santykiuose?
Meilė ir aistra kaip patiekalas ir prieskoniai. Maistas skanesnis pagardintas prieskoniais, o be jų tiesiog stringa gerklėje. Bet taip pat nevalgome vien tik prieskonių. Taip ir meilė. Kai ji pagardinama aistra, darosi stipresnė. Aistra nepaklūsta protui, o meilė yra „protingesnė“. Galite nesutikti ir sakyti, kad meilė akla. Bet juk iš tiesų dėl to kalta aistra. Kai be miegamojo malonumų daugiau niekas su žmogumi nesieja, to negali pavadinti meile.
Kai aistra šiek tiek išblėsta, atsiriša akys. Tuomet svarbu ne tik fizinis, bet ir dvasinis mylimo žmogaus artumas. Stiprios aistros emocijos dažnai užpildo partnerių vidinę tuštumą, bet prislopina tikrų santykių supratimą. Ir tokia meilė vos užsiliepsnojusi sudega. Procesas ilgiau trunka, jeigu abiejų partnerių požiūris į tokią meilės išraišką vienodas.
Valdymas ir Baimė
Taip jau yra, kad užsimezgus rimtiems santykiams kartu įgyjame ir norą - o gal teisę? - priklausyti vienas kitam. Iš čia ateina ir ištikimybės svarba ir nenoras dalytis mylimu žmogumi su kitais. Noras užvaldyti kitą - vienas iš neatsiejamų meilės komponentų. Bet jeigu tas troškimas nepaleidžia niekada ir tampa svarbiausiu dalyku santykiuose - tai ne meilė, o baimė.
Valdyti - reiškia mokėti mylėti tik tai, kas po ranka. Tokio tipo partneris nei savęs, nei savo antrosios pusės nemato kaip atskirų žmonių. Jam santykiai tai - „du viename“. Todėl skirtingai nei priklausomybės nuo kito siekiantis tipas, šis nesiekia priklausyti nuo partnerio, nes juk neįmanoma priklausyti nuo to, kas jau yra tavo nuosavybė. Ar tai tikra meilė? Vargu. Tokie santykiai viso labo rodo, kad partneris kitu naudojasi kaip skydu savo saugumui užtikrinti.
Todėl praradęs kontrolę jaučiasi, lyg jo paties gyvenimas pradėtų griūti. Jis ne tik pats bijo, jis baugina ir mylimą žmogų: „Jei mane paliksi - nusižudysiu“ arba „Nebūsi mano - nebūsi niekieno“.
Tikroji Meilė
Jei tai tikroji meilė, abu laukiate progų pabūti kartu, tačiau suprantate, kad negalite kartu būti nuolat. Tikroji meilė porą jungia visur, kur jie bebūtų ir ką bedarytų: nuo miegamojo iki pokalbių ir laikymosi už rankų viešose vietose. Sąžiningi ir atviri pokalbiai yra svarbi tikrosios meilės dalis, o akla meilė jų tiesiog nepripažįsta. Pirmuoju atveju partneriai vienodai gerai jaučiasi tiek tylėdami, tiek karštai diskutuodami.
Lovelaso Sindromas
Ak, kiek pasaulyje vyrų, į kuriuos vien žvilgtelėjus moterų širdys pradeda smarkiau plakti: „Tai JIS!“ Tokie vyrai būna arba neeiliniai gražuoliai, arba sugeba akimoju užkariauti moters širdį savo charizma, sąmojų, saldžiomis gražbylystėmis... Toli gražu ne visų šios kategorijos vyrų sąžinė švari. Jie manipuliuoja moterimis, jas suvilioja, vieną po kitos keičia drauges ir nė nemirktelėdami daužo širdis. Tačiau tokie „riteriai“ niekada nepralaimi. Kad ir ką darytų, jie traukia moteris kaip naktines plaštakes traukia pražūtinga žvakės liepsna.
Kyla klausimas, kodėl moterys taip dažnai ir skaudžiai nukenčia nuo lovelasų? Pirmųjų gyvenimas virte verda, aistros akimirksniu įsiliepsnoja, bet... lygiai taip pat greitai ir išblėsta. Jie aktyviai asistuoja, yra patrauklūs, tokių elgesys tiesiog neprognozuojamas. O štai antrieji, nors ir patikimi, bet iki koktumo nuobodūs. Be jokių abejonių, bet kuris jų poelgis bus padorus ir geras, tačiau pernelyg jau tas gerumas akivaizdus ir apgalvotas. Pernelyg nuspėjamas.
Paprasto vyro poelgius nuspėti lengva, o ir jo gyvenimo būdas kaip ant delno. Kodėl jis toks „geruolis“? Todėl, kad padorus ir teisingas. O va, tas „blogiukas“ visada mįslingas, taip sunkiai suprantamas - neaišku, nei kas jo galvoje, nei kas širdyje. Jei jau tiek moterų užkimba ant šito vyro kabliuko, vadinasi, jis turi kažin ką TOKIO. „Greičiausiai tai tokios savybės, ypatybės ir privalumai, kad praleisti progą visko neišbandžius būtų pati tikriausia nuodėmė ir didžiausia kvailystė“, - smalsumu dega moterys.
Jeigu aplink šį princą sukasi šitiek moterų, vadinasi, jis turi iš ko rinktis. Na, o jei jau toks moterų išlepintas gražuolis atkreipė dėmesį į mane, vadinasi, ir aš šio to verta! Didžiulė patirtis santykiuose su silpnosios lyties atstovėmis gali būti įrodymas, kad vyro elgesys su moterimi visomis prasmėmis yra aukščiausio lygio. Vadovaudamasi intuicija, moteris tokį stipriosios lyties atstovą laiko aktyvesniu ir produktyvesniu. Tai turėtų reikšti, kad tokio kandidato palikuonys gyvenime geriau prisitaikys. Nors... O kas tokiu atveju bus geriausias sąjungininkas? Žinoma, tas „nuodėmingasis“ damų gerbėjas. Išbandyti kažką nuodėmingai saldaus, žengti žingsnį toliau, nei siekia leistino padorumo ribos...
Nesvarbu, kokias svajones ar iliuzijas puoselėjate vyrų atžvilgiu. Būkite atsargi - vyras, kuris priklauso visoms, dažniausiai nepriklauso nė vienai. Jis priklauso tik sau. Žinoma, jis rodo iniciatyvą ir gana atvirai leidžia suprasti, kad trokšta visko ir iškart. Ir kai kam toks paprastumas labai prie širdies: kodėl nepasinaudoti proga ir nepraskaidrinti kasdienybės su vyru, kuris siūlo visą puokštę malonumų.
Tačiau tokie vyrai, be ką tik aprašytų privalumų, turi aibę trūkumų, kaip antai, yra nepastovūs, neištikimi, iš tolo pamoję ranka, galintys bet kada palikti moterį. Tad, be trumpalaikio džiaugsmo, toks vyras anksčiau ar vėliau suteiks daug skausmo, nusivylimo ir begalę kančių.
Kaip Ištrūkti iš Lovelaso Tinklo?
Krito į akį įdomus vaikinas, norite prasiblaškyti? Tradicinė istorija atrodo maždaug taip: pati moteris kuo puikiausiai supranta, kad jos išrinktasis - tipiškas kazanova, mato, kad net artimiausia bendra ateitis atrodo gana miglota, nujaučia, kad greičiausiai jis pirmas nutrauks santykius ir išeis nė nemirktelėjęs, nepaisant to, vis tiek karštai pamilsta ir atsiduoda jam kūnu bei siela.
Neretai pasitaiko, kad net ir pats vyras įspėja esąs mergišius, taigi nieko nežada. O ir jo draugai (giminės, pažįstami) sąžiningai pataria merginai „su šituo“ nesusidėti. Tačiau širdis liepsnoja, ir moteris galvoja: „O gal? Kas bus, tas bus.“ Arba visai negalvoja ir drąsiai užmezga santykius, vis rimčiau, visa galva į juos pasinerdama.
Tuo metu apsukrusis džigitas, kaip ir reikėjo tikėtis, „perdega“, liaujasi domėjęsis „eiline auka“ ir taria jai: „Atleisk, brangioji, išeinu...“ O moteris, visai užmiršusi, kad priešais ją - tipiškas lovelasas, kankinasi, grąžo rankas, tikina, kad be šio žmogaus negali gyventi, ir kaip įmanydama stengiasi jį susigrąžinti, beje, kartais net savigarbą pamindama.
Kaip ištrūkti iš širdžių daužytojo užmesto tinklo? Keblus reikalas. Apsispręskite, ko norite. Į psichologus dažnai kreipiasi moterys, prašydamos padėti. Moteris kenčia, neranda sau vietos. Kuo gali padėti psichologas? Išvaduoti ją nuo viso to vienu burtų lazdelės mostelėjimu? Pasiūlyti stebuklingą būdą, kaip kuo greičiau pamiršti tą individą? Ar kaip jį vis dėlto susigrąžinti?
Kol aiškiai neįsisąmoninsite, ko jums reikia iš tikrųjų: užmiršti ar mylėti, nepadės niekas, net patyręs profesionalas. Išnagrinėkite šią situaciją nuo pradžių. Užmegzdama santykius tikriausiai žinojote, kad jie neilgalaikiai. Galbūt jus kas nors net įspėjo, kad jūsų išrinktasis nepatikimas ir jo meilė apgaulinga. Tačiau jūs leidotės į šį „meilės nuotykį“ galvodama: kas bus, tas bus, svarbiausia, kad dabar viskas gerai!
Žinojote, kad negalima prie šio žmogaus prisirišti, bet vis tiek prisirišote. Žinojote, kad nėra prasmės bėgioti į pasimatymus, bet bėgiojote... O gal jūs manėte, kad toks žmogus gali pasikeisti, kad jus pamilęs staiga ims ir pasitaisys? Ar kada nors istorijoje toks atvejis yra buvęs? Na, gal porą kartų per šimtą metų. Nuo tokių vyrų kenčia tūkstančiai moterų. Žino, kad „įklimps“, bet vis tiek žengia lemtingą žingsnį. Ir ką čia dar būtų galima sugalvoti?
„Pamirškite, paleiskite, negalvokite, pažiūrėkite, koks jis niekšas, tikrai jūsų nevertas...“ - tradiciniai banalūs patarimai. Prisiminkite karčią ne vienos kartos patirtį ir žinokite: tokia vyrų atmaina niekada neišnyks. Iš pradžių su jais gera, bet vos tik pajunta didesnį moters dėmesį, iš karto nustoja ja domėtis. O kuo labiau paskui juos lakstysite, maldausite, prašysite ir bandysite susigrąžinti, tuo demonstratyviau ir ciniškiau jus įžeidinės, žemins ir provokuos. Ir atgal pas jus toks vyras niekada negrįš, ir niekada iš tų santykių nieko gero nebus.
Štai dabar ir spręskite, mylėti ir kentėti ar neapkęsti. Kaip ilgai šitai tęsis? Visa tai priklauso tik nuo jūsų, ir būtų tiesiog puiku, jei šie klausimai padėtų staiga mirtinai įsižeisti, be galo įširsti, tvirtai suimti save į rankas ir nuo šiol žavėtis savo tvirta valia ir savigarba, o ne kažkieno „gražiomis akimis“.
Atminkite: viskas, kas tarp jūsų buvo, pirmiausia priklausė nuo jūsų, tad nuo jūsų priklauso ir žaidimo pabaiga. Gyvenimas jūsų rankose, neleiskite, kad kas nors jį sugriautų.
Meilė Sau ir Egoizmas
„Mylėk artimą savo kaip save patį” sakoma Šventajame rašte. Artimuosius, draugus reikia mylėti karštai, vadinasi, save mylėti reikia taip pat. Pabandykime išsiaiškinti: egoizmas - gerai ar blogai?
Dažnam turbūt kyla klausimas, kas yra sveikas egoizmas, o psichologai sako, kad tai reiškia gyventi, santykius su aplinkiniais kurti galvojant apie tai, ko reikia jums pačiam. Bet nekenkiant aplinkiniams. Vienas pagrindinių sveiko egoizmo principų - mylėti save reikia, bet ne kitų sąskaita.
Štai pavyzdys… Troleibuse pastebite, kad mergina, sėdinti priešais, šypsosi. Gal prisimena apie kažką malonaus, gal tiesiog jos nuotaika gera. Na, priešingai nei jūsų… „Ir ko ji čia džiaugiasi?” - galvojate. Įdomu, kada ji save paskutinį kartą matė veidrodyje. Baisesnė už atominį karą, o pučiasi…” Jūsų žvilgsnis, nukreiptas į merginą, jai parodo visą jūsų jausmų paletę, ir merginos šypsena savaime gęsta. Tačiau jūsų nuotaika pastebimai gerėja, savęs vertinimas pražysta gražiausiomis spalvomis. Tai ir yra meilė sau kitų sąskaita: kaip kitas drįsta galvoti apie save kaip apie „patį pačiausią”?!
Tikriausiai ne kartą susidūrėte su žmonėmis, gyvenančiais pagal šią formulę. Juos vadina savimylomis ir išpuikėliais, jų vengia, su jais stengiasi nebendrauti. Žodis „egoistas” suprantamas taip: tai žmogus, kuris asmeninius interesus kelia aukščiau už kitų. Tačiau nutinka daug situacijų, kai toks egoizmas nekenkia ir neskaudina aplinkinių.
Psichoterapeuto Patarimai
Psichoterapeutas Olegas Lapinas teigia, kad situacija, kai sieloje susiduria du stipriausi jausmai - įsimylėjimas ir sąžinė, nėra iš tų, kurioms yra vienas teisingas sprendimas. Ta sąžinė seka, ar daug mums davė žmogus, ar mažai. Ir ar atiduodame mes jam tiek, kiek gavome. Įsimylėjimas yra suprantamas ir natūralus, tačiau jam atsirasti trukdo sąžinė, kuriame didelį vaidmenį vaidina balansas: gavau - atidaviau.
Tačiau argi negalima jausti tam pačiam žmogui ir meilės, ir būti sąžiningai? Galima, tik šis jausmas tuomet yra ypatingas. Jis su jokia sąžine nesusijęs, o kyla iš džiaugsmo, kurį nusakyti galime taip: „Aš dėkingas, kad tu esi“.